Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 28d. 20:08

Režisierė M.Kavtaradzė: didžiausia sėkmė būtų, jei peržiūrėjęs filmą žiūrovas pasijaustų mažiau vienišas

Marija Kavtaradze Interviu
Josvydo Elinsko / 15min nuotr. / Marija Kavtaradze

Du psichiatrinės ligoninės pacientai – Paulius (akt. Paulius Markevičius) ir Justė (akt. Gelminė Glemžaitė) – keliauja į kliniką Palangoje, o juos lydi jauna psichologė Indrė (akt. Indrė Patkauskaitė). Apie tai pasakoja debiutinis ilgametražis Marijos Kavtaradzės filmas „Išgyventi vasarą“ (Summer Survivors), kurio premjera įvyko Toronte, o Talino kino festivalyje jis buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu.

Prieš premjerą „Kino pavasario“ konkursinėje programoje, M.Kavtaradzė 15min pasakoja, kodėl savo filme ėmėsi kalbėti apie psichinę sveikatą, kokias dainas aktoriai priskyrė savo personažams ir kodėl pagrindinis jos tikslas kūryboje yra paprastumas.

– Ar pradėjus kurti „Išgyventi vasarą“ buvai sau pačiai įvardijusi, ką būtų galima laikyti šio filmo sėkme?

– Kai jau rašiau scenarijų, pagalvojau, kad būtų faina, jog mano filmas patektų į kokį nors sąrašą – geriausių kelio filmų, geriausių filmų apie psichinę sveikatą ir pan. Ir aš nekalbu apie kokius nors svarbius svarbių leidinių sąrašus. Norėjau, kad įvedus raktažodžius į „Google“, mano filmą išmestų kokiame nors sąraše kieno nors bloge.

Mano įsivaizduojamas žiūrovas buvo žmogus, kuris supranta psichinės sveikatos problemas – tas, kuris pats tai patyrė ar kurio artimieji su tuo susidūrė. Šitai išmatuoti sunkiau, bet man didžiausia sėkmė būtų, jei toks žmogus, kokiame nors sąraše atradęs mano filmą ir jį peržiūrėjęs, pasijaustų mažiau vienišas.

– Nemažai keliauji su filmu po užsienio festivalius. Ar sulauki atgalinio ryšio, leidžiančio suprasti, kad šis tikslas pasiektas?

– Beveik kiekvienoje kelionėje įvykdavo bent vienas susitikimas, per kurį pajausdavau, kad žmogus buvo paliestas asmeniškai. Dvejopas jausmas. Viena vertus, smagu, kad žiūrovas atrado ryšį su filmu, bet tuo pačiu man ir labai gaila, kad žmogus šitą filmą taip gerai suprato.

– Kaip pati priėjai prie šios temos?

– Man tai buvo labai asmeniška patirtis. Vienu metu pati ieškojau tokių sąrašų ir filmų, kurie man padėjo nesijausti vienišai – kaip kad noriu, kad ir mano filmas kam nors padėtų. Kadangi pati žinojau, ką visa tai reiškia, tai ir tapo mano pirminiu impulsu. Mintys, būsenos, veiksmai, diagnozės – visa tai yra man pažįstama, tačiau pati istorija yra transformuota.

VIDEO: Filmo „Išgyventi vasarą“ anonsas

Sulaukus šio klausimo visad iškyla dilema. Aš nenoriu slėpti savo patirčių, nes tuomet atrodo, kad jei kuri filmą apie stigmą, bet pats nešneki, tarytum prisidedi prie tos stigmos augimo, bet, iš kitos pusės, nenoriu ir per daug kalbėti apie savo asmenines patirtis, nes filmas, man atrodo, yra pakankamai universalus – jis nėra mano asmeninė istorija ir neturi būti taip suprantamas. Man dažnai atrodo, kad kūrinys yra tarsi šiek tiek numenkinimas, jei į jį žiūri kaip į autobiografišką. Aš nenoriu iš žmonių atimti teisės mano filmo nekęsti ir sakyti, kad jis yra durnas, jei tik jiems taip atrodo. Jei filmas yra pristatomas kaip labai jautri ir asmeniška autoriaus patirtis, žiūrovui tai daryti yra daug sunkiau.

– Sakei, kad ieškojai sąrašų ir filmų, kurie kalbėtų panašiomis temomis. Ką manai apie psichinės sveikatos vaizdavimą kine?

– Mane labiausiai erzina kraštutinumai, bandžiau jų vengti savo filme. Man atrodo, ir kūryboje, ir gyvenime dažnai susiduriame su tuo, jog psichikos ligos yra vaizduojamos ir įsivaizduojamos arba kaip labai baisios, kaip visiškas gyvenimo dugnas, arba yra romantizuojamos – jei jau personažas serga, tai jis supranta kažką daugiau nei mes, jei kažko pasiekė, tai dėl to, kad serga. Pirmu atveju tai veda prie baimės – ligonių, gydytojų, sistemos, vaistų, o romantizavimas – prie to, kad nesinori ligos atsisakyti, nes atseit tik dėl to kažką tokio turi.

Man pačiai visad norisi matyti daugiau buiteko. Psichinė liga yra liga, kaip visos ligos. Tu geri vaistus, daraisi tyrimus. Tame nėra romantikos. Todėl labai nervina, kai filme atsiranda meilės linija ir meilė „išgydo“ personažą. Arba kai indie romantinėse komedijose personažui duodamas neva tai smagus momenčiukas: jam OCD ir jis jau stumdo daiktelius, o ji – manic pixie dream girl, vaizduojama kaip labai faina mergina, nors iš tiesų, jei pasižiūrėsim iš šalies, jai reikia gydytojo pagalbos.

Psichinė liga yra liga, kaip visos ligos. Tu geri vaistus, daraisi tyrimus. Tame nėra romantikos.

Kartais filmai gali net labiau pakenkti, dėl to pati labai jaudinausi kurdama „Išgyventi vasarą“. Būdavo, staiga apimdavo baimė – o kas, jeigu aš netyčia pasakysiu savo filmu kažką tokio, ko nesuprantu, jei pasakysiu tai, kas bus visai ne taip perskaityta?..

– Kaip atrodė „Išgyventi vasarą“ personažų kūrimas, bandant apeiti su psichinės sveikatos reprezentacija susijusius stereotipus?

– Pradedant rašyti scenarijų, minty jau turėjau aktorius ir žinojau kiekvieno iš personažų bendrus bruožus. Tačiau rašiau be jokio plano ir taip pažindinausi su personažais. Žinojau, kokia yra kiekvieno jų būsena ir į kurią pusę jie turi pasikeisti, bet pati kai kuriuos dalykus atradau bedirbdama su scenarijumi, o vėliau personažus pažinau dar geriau, kai aktoriai pradėjo repetuoti.

Kad gavom finansavimą sužinojom liepą, o filmuoti pradėjom rugpjūtį. Aišku, apie filmą aktoriai žinojo anksčiau, buvo skaitę kelias scenarijaus versijas, tačiau tikrasis pasiruošimo laikas buvo trumpas. Skaitėme scenarijų visi kartu, po to poromis, Paulių [akt. Paulius Markevičius] su daktaru [akt. Darius Meškauskas] mokiau žaisti nardais, pati vos mokėdama žaisti, ir tiesiog leidome laiką kartu. Kai kurie aktoriai bijojo, jiems jų personažas atrodė iššūkis, todėl daug vaikščiodavom, kalbėdavomės. Įsirašėm tris muzikos kompaktus, kas mums labai padėjo per filmavimus. Atrodo, kartais personažui kažko trūksta, bet negali suprasti ko. Ir tu to neišrepetuosi, reikia kažką suprasti ar atrasti. Paprašiau aktorių, kad jie išrinktų dainas, kurios tiktų jų personažams.

Projekto partnerio nuotr./Kadras iš filmo „Išgyventi vasarą“
Projekto partnerio nuotr./Kadras iš filmo „Išgyventi vasarą“

– Kokios tai buvo dainos?

– Su Paulium [Markevičium] aptardami jo personažą daug kalbėjom apie Kanye Westą. Tiek Paulius, tiek Gelminė [Glemžaitė] atsiuntė dainą „The First Cut Is The Deepest“, tik atliekamą skirtingų atlikėjų (juokiasi).

Su Indre [Patkauskaite] atradom Jain dainą „Makeba“ – pasižiūrėjom klipą ir sakau: „Ai, nu tai va, toks tavo ir personažas, kaip šita daina“. Su Indre, beje, perrašėm daug dialogų. Visą laiką norėjau, kad ji būtų truputį nagla ir kažką be ryšio vis pasakanti, ką aš pati jai nuolat pabrėždavau, bet skaitant dialogus supratom, kad ji kas antram sakiny atsiprašinėja arba dėkoja. Aktoriai personažams, aišku, pridėjo labai labai daug.

– Kalbant su tavimi prieš „Išgyventi vasarą“ premjerą Toronte, sakei, kad norėjai sukurti komediją, o išėjo drama. Kiek šis virsmas buvo sąmoningas, o kiek tiesiog nesuveikė tavo pokštai?

– Ne, pokštai tai suveikė! (juokiasi)

Man atrodė, kad jei kuriu kelio filmą, tai jis bus linksmas, o ir pats rašymo procesas man pačiai buvo smagus, išskyrus kelis etapus. Kadangi scenarijuje yra daug pokštų, atrodė natūralu jį laikyti komedija. Nors dar kai mano sesė skaitė pirmą scenarijaus variantą, ji siaubingai verkė ir klausė, kaip aš galiu sakyti, kad čia komedija, nes, pasak jos, tai tiesiog neadekvatu. Baigus filmą galiu pasakyti, kad ten, kur turėjo būti juokinga, ir yra juokinga, bet jau filmavimų metu, kai buvo tikrai labai liūdnų momentų, turėjau sau nenoromis pripažinti, kad „Išgyventi vasarą“ niekada ir nebuvo komedija.

– Ar ruošdamasi filmui darei tyrimą apie psichinę sveikatą ir psichinės sveikatos sistemą Lietuvoje? Ar buvo dalykų, kurie tave nustebino?

– Aš pasirinkau rodyti šviesesnę ligoninės pusę. Sąmoningai nusprendžiau nekritikuoti aplinkos, gydytojų, nes net jei yra dalykų, kurie tau gali nepatikti, yra labai gerų specialistų, ir aš nenorėjau prisidėti prie to tamsaus psichiatrinės ligoninės vaizdavimo, kuris yra dažnas kine.

O scenarijuje tikrinau kiekvieną smulkmeną. Kalbėjau su ne vienu specialistu ir buvo tų, kurie man labai padėjo, perskaitė scenarijų, davė patarimų – daugiausia kosultavausi su prichiatre Jūrate Lažinskiene ir su psichologe Vaiva Klimaite. Todėl taip, tyrimą dariau, bet, vėlgi, jau darydama tyrimą aš pati daug žinojau ir man tai padėjo, nes jei nebūčiau turėjusi tos patirties, mane daug kas būtų apgavę. Nebūtinai iš blogos valios.

Projekto partnerio nuotr./Kadras iš filmo „Išgyventi vasarą“
Projekto partnerio nuotr./Kadras iš filmo „Išgyventi vasarą“

Žinoma, ir šiame filme yra „prigalvotų“ dalykų. Pavyzdžiui, pati kelionė iš Vilniaus į Palangą. Šimtas žmonių gali ateiti ir sakyti, kad pacientų, tikriausiai, niekas taip neišleistų, bet aš labai sąmoningai rinkausi, kur tiesa man yra labai svarbi, o kur aš sau leidžiu truputį „prikurti“. Man, pavyzdžiui, buvo labai svarbios detalės, būsenos, ligos. Iki to, kad rodžiau dailininkui tikrus vaistus, kuriuos jis bandė atkurti.

Aišku, kartais būna ir taip, kad net paėmus ką nors iš realybės, filme tai nebūtinai atrodys tiesa. Pavyzdžiui, rašant scenarijų ir ruošiantis pateikti paraišką, prodiuserė Marija Razgutė man pasakė, kad viena scena, nors yra paremta realybe, skamba netikroviškai. Scenarijuje buvo parašyta, kad ligoninėje yra du katinai, vieno vardas Depresija, kito – Manija. Ir iš tiesų žmonės ligoninėje juos taip vadina, jais rūpinasi. Bet kartais taip jau būna, kad perkėlus realybės detalę į kiną ji pradeda atrodyti labiau „prigalvota“ nei visiškai išgalvotas dalykas.

Kartais taip jau būna, kad perkėlus realybės detalę į kiną ji pradeda atrodyti labiau „prigalvota“ nei visiškai išgalvotas dalykas.

– Šiandien, bandant destigmatizuoti psichikos ligas, vyksta nemažai diskusijų apie mūsų pačių kalbą – apie tai, kokia terminologija turėtų būti vartojama, ir tai, kodėl psichikos ligų pavadinimai neturėtų būti naudojami kaip epitetai šnekamojoje kalboje. Tačiau tavo filme yra scena, kurioje Indrė pataiso gydytoją, sakantį, jog Pauliui yra maniakinė depresija, nes tinkamesnis terminas yra bipolinis sutrikimas, o gydytojas atšauna: „Tai reikia jam pasakyt, iškart pasveiks“. Kaip tu žiūri į šią diskusiją? Kiek mūsų jautrumas ligai turėtų būti matuojamas per jautrumą kalbai?

– Man atrodo, kad kalba yra labai svarbi kalbant bet kokia tema. Kai pradėjau atkreipti dėmesį į tai, kaip žmonės kalba, pasidarė labai nemalonu – jei kasdienybėje girdime, jog koks nors žmogus išvadinimas „psichu“, o politikas „šizofreniku“ arba „maniaku“, kaip tau, turinčiam tokią diagnozę, pasakyti, kad sergi? Niekas, bent jau Lietuvoje, neteikia prioriteto psichinei sveikatai, ir todėl liūdna, kad kiekvieną kartą net kalboje tai prisimenama tik tada, kai nutinka kažkas blogo. Nenuostabu, kad tuomet liga atrodo kaip kažkas labai baisaus.

O dėl daktaro... Pirma, juokingas bajeris. Antra vertus, per šią sceną atsiskleidžia skirtingos kartos, nes anksčiau buvo vartojamas terminas „maniakinė depresija“ – net ir dabar jį galima rasti. Bet vyksta daug diskusijų, yra ir tų, kurie mano, kad „bipolininis sutrikimas“ nėra teisingas terminas, nes tų dviejų polių kaip ir nėra ir t.t. Man pačiai, skaitant tas diskusijas, kilo klausimas: iš tikrųjų, yra koks nors skirtumas, ar ne? Kai sergi, tai sergi, tas terminas, atrodo, nieko nepakeičia. Nors prisimenu, jog pirmą kartą išgirdus apie maniakinę depresiją, kai apie ją dar nieko nežinojau, pats terminas tikrai skambėjo siaubingai.

– Angliškame filmo pavadinime yra žodis „survivor“, kuris dažnai yra siūlomas vietoje viktimizuojančių terminų: pvz., rape survivor, vietoje rape victim. Ar tai sutapimas?

– Sutapimas. Iš tiesų, man šitas pavadinimas labai patiko ir jį įkvėpė maikė – Fausta [Naujalė, kostiumų dailininkė] atnešė mėlyną maikę su užrašu „summer survival“ ir taip pradėjo suktis mintis apie pavadinimą. Man patinka, kad jis nurodo į personažus, kurie yra aktyvūs ir kurie iškart atrodo kaip grupė, mėginanti išgyventi kartu.

Bet kartu dėl pavadinimo ir jaudinausi, nes yra antipsichiatrijos judėjimas pavadinimu „psychiatric survivors“. Jo nariai yra labai nusiteikę prieš psichiatriją ir bet kokį priverstinį gydymą. Bet, manau, vis tik pavyko šitos asociacijos išvengti. Nors lietuviškame pavadinime „vasara“ asocijuojasi su Vasaros gatve, angliškame pavadinime nuorodos į jokią psichiatrijos kliniką nėra, tad kažkaip išsisukom.

Projekto partnerio nuotr./Kadras iš filmo „Išgyventi vasarą“
Projekto partnerio nuotr./Kadras iš filmo „Išgyventi vasarą“

– Nors „Išgyventi vasarą“ personažai turi visai kitų problemų ir yra visai kitame savo gyvenimo etape, ar būtų galima juos sieti su tavo trumpametražio filmo „Man dvim keli“ herojais?

– Aš manau, kad tai gali būti absoliučiai tie patys žmonės – po pusmečio, po poros metų. Kaip jie trankėsi po barus, taip dabar gali sirgti, bet yra visiškai tie patys normalūs žmonės. Yra žiūrovų, kuriuos tai stebina – atseit, kaip čia toks normalus, o serga. Mane stebina, kad tai stebina.

– Tai, ką mūsų pokalbio pradžioje įvardijai buiteku, mano galva, atsispindi tavo filmų stilistikoje – tiek kasdienybė, tiek sudėtingos problemos tavo filmuose atrodo „įžemintos“. Ar pati jautiesi atradusi savo kalbėjimo būdą?

– Man kūryboje pagrindinis tikslas yra paprastumas. Pavyzdžiui, kalbant apie kokį nors filmą su mama, „paprastas“ mums kartais gali būti aukščiausio lygio įvertinimas. Paprastumas ir buvimas ant žemės man siejasi su tiesa, atvirumu – ne savo paslapčių išpasakojimu ir verkimu į kamerą, bet tikėjimu, jog tik nuoširdus ir paprastas kalbėjimas gali pakylėti.

Aš, pavyzdžiui, labai mėgstu J.D.Salingerį. Jo kūrybos paprastumas yra tobulas. Visus sluoksnius, visą filosofiją ir dvasingumą jis įdeda į netvarkingą butą su purvinom peleninėm. Ten irgi yra buitekas. Bet jo kūryba man už Bibliją svarbesnė. Noriu kada nors taip kurti.

Paprastumas ir buvimas ant žemės man siejasi su tiesa, atvirumu – ne savo paslapčių išpasakojimu ir verkimu į kamerą, bet tikėjimu, jog tik nuoširdus ir paprastas kalbėjimas gali pakylėti.

– Kaip šiandien matai savo kūrybą platesniame kontekste – ar jautiesi priklausanti kažkokiai kartai, stilistikai, mokyklai? Ar apskritai norėtum priklausyti?

– Man atrodo, kad žiūrint į mūsų režisierių kartą Lietuvoje – Andrių Blaževičių, Lauryną Bareišą, Kamilę Milašiūtę, Mariją Stonytę ir kt. – yra tam tikrų bendrų bruožų, nors matau ir labai daug skirtumų mūsų kūryboje. Nemanau, kad Lietuvoje mano filmai kažkaip labai išsiskiria, panašiu metu daug kas iš mūsų pradėjo kalbėti truputį aktualesnėmis temomis, truputį žemiškiau. Jaučiu ryšį su savo karta dar ir dėl to, kad su tais žmonėm kartu dirbam, tariamės, pasitikim vieni kitais ir džiaugiamės vieni kitų sėkme. Dėl to kinas ir yra fainas – čia niekada nebūni vienas ir negali susireikšminti. Net jei tau pasiseka, tai nėra tik tavo vieno sėkmė.

Bet turiu pripažinti, kad mane kur kas labiau žavi JAV, o ne Europos kinas, nors yra puikių europietiškų filmų ir režisierių, kuriuos aš tiesiog dievinu. Aš apskritai į kiną atėjau, nes man patiko amerikietiški filmai. Gali būti, kad aš, kurdama Rytų Europoj ir nuolat įsivaizduodama, kad kuriu JAV kiną – kas man tikrai niekada nepavyks, nes esu europietė – taip ir atrasiu savo braižą (juokiasi).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Video

02:12
39:35
01:36

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas