Atrodo, kad jis norėtų panašią vidinę patirtį parodyti ir savo filmų žiūrovams. Naujausiasis „Taip!“ pulsuoja. Filmo vaizdiniai sukelia intensyvias kūno reakcijas, emocinius bangavimus, svaigulį.
Tema, kurią pasirinko režisierius, sudėtinga. Filmo siužeto linija seka skurstantį džiazo muzikantą Judą ir jo žmoną, šokėją Jasminą. Jie parduoda savo talentus, sielas ir kūnus tiems, kurie pasiūlo didžiausią kainą. Ir jie „teikia malonumą ir paguodą“ savo kraujuojančiai šaliai. Netrukus Judui patikima svarbi misija – sukurti naują nacionalinį himną, o jis ragina be gailesčio naikinti palestiniečius.
-
Berlyno kino festivalyje „Auksinį lokį“ pelnė N.Lapido filmas „Sinonimai“
-
Įminti begalinės šviesos paslaptis gyvenime ir kine – apie filmą „Irena“ su Giedre Žickyte
-
Ko nepraleisti šių metų „Scanoramoje“? Gražinos Arlickaitės filmų 10-tukas
-
Gediminas Kukta. Ko nepražiopsoti „Scanoramoje“, kad nereikėtų gailėtis?
„Auksiniu lokiu“ Berlyno kino festivalyje už filmą „Sinonimai" apdovanotas režisierius N.Lapidas sako, kad po 2023 m. spalio 7-osios „Hamas“ išpuolio suprato negalintis nekalbėti karo tarp Izraelio ir „Hamas“ tema, o sukurti šį filmą buvo beveik neįmanoma – prie jo prisidėti atsisakė tiek finansiniai rėmėjai, tiek aktoriai, tiek techninis personalas.
Tiesa, prieš spalio 7-osios „Hamas“ išpuolį režisieriaus filmo projektas buvo gavęs finansavimą iš Izraelio kino fondo. Į Lietuvą filmą atvežę kino platintojai „Taip toliau“ sulaukė kritikos dėl jo atsiradimo mūsų šalyje, tačiau teigė seką situaciją ir yra tvirtai įsitikinę, kad kiekvieną kūrinį derėtų vertinti individualiai.
Nadavas nenori teigti, kad filmas tik apie įvykius Gazoje ir Izraelyje. Jis – apie beprotišką pasaulį, kuriame tenka (su)gyventi. Atrodo, kad vienas pagrindinių režisieriaus tikslų – suvokti pasaulį kaip sudėtingą, kompleksišką ir tokį, kuriame atrasti tvirtą pagrindą darosi beveik neįmanoma.
Pokalbyje aptariame N.Lapido kino kūrybos filosofiją, jo privalomąją tarnybą Izraelio kariuomenėje, panašumus tarp velnio ir Vladimiro Putino bei tai, ar įmanoma sukurti filmą apie Donaldą Trumpą.
– Norėčiau visų pirma paklausti apie filmo toną. Prieš pasirenkant jį įmanoma atrasti daugybę variantų, kuria linkme judėti, pavyzdžiui, pasirinkti kalbėti sauso humoro (angl. dead-pan) kryptimi ar pasitelkti dramatišką žvilgsnį. Tačiau jūsų filmas – satyriškas, kartais absurdiškas, kartais karikatūriškas. Kodėl rinkotės tokį toną?
– Man regis, kad nėra vientiso tono – jų gausybė. Kartais jis satyriškas, beprotiškas, besaikis, o kartais tampa realistiniu, melancholišku, egzistencišku. Filmas talpina ir daugybę žanrų: tiek miuziklo, tiek meilės istorijos, tiek politinio, tiek karo filmo.
Jūs turbūt klausiate todėl, kad esame įpratę – filmas turi turėti tik vieną žanrą, būti patalpintas į aiškiai apibrėžtą rėmą ar žanrą. O man tai labai keista, nes pats gyvenimas nepaklūsta žanro riboms, būna absoliučiai visoks. Žmogus per vieną dieną pereina didžiąją daugumą žanrų ir emocijų. O štai kinas, nors pats niekada to nesupratau, apriboja save. Matyt, tam, kad būtų lengva sudėti į lentynėles. Gyvenimas nėra suklasifikuojamas ir sudedamas į lentynėles.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Dar – filmavome ir kūrėme karo sūkuryje, apokalipsės akivaizdoje. Tokioje beprotybės būsenoje realizmas ir siurrealizmas susilieja. O gal ir vienintelis būdas atsakyti į gyvenimo beprotybę yra kurti beprotišką kiną. Ir beprotiškumas, saiko nebuvimas gali būti arčiausiai tiesos ir tikrovės, t.y. tokio pasaulio, kuriame dabar gyvename.
Galima rinktis imituoti tikrovę, bet tai turbūt tebus blyškus jos vaizdinys, neparodantis beprotybės šioje istorijos akimirkoje. Pasaulio beprotybė yra tapusi kasdienybės rutina. Tai, apie ką kalbu, nėra tik apie karą Izraelyje, o ir apie šiuolaikinį pasaulį.
Pakanka pažvelgti į Donaldą Trumpą: jei bandytumėte kurti apie jį filmą, turbūt reikėtų atsakyti į klausimą, ar filmas apie D.Trumpą galėtų būti dar siurrealistiškesnis, neturintis jokio saiko, nei yra pats D.Trumpas.
Gyvename chaoso pasaulyje, kur kiekvieną dieną sau pasakome: negaliu patikėti, kad tai vyksta. Nepaisant to, tai – tiesa. Šiuo požiūriu filmas „Taip“ pasakoja labiau apie dabartinį laiką, o ne apie tik apie karą Izraelyje.
Beje, man šiek tiek keista, kad šioje beprotybėje žmonės kuria ramius, melancholiškus filmus. Juk aplink visur chaosas. Atrodo, kad tie filmai atkeliauja iš visiškai kito laiko.
– Matyt, žmonės, kurie renkasi taip kurti, galvoja apie pagalbą žmonėms, išgyvenantiems beprotišką laiką. Galbūt jie į kiną žvelgia kaip į galimybę nusiraminti. Gal režisieriai nori suteikti žmonėms apsaugą, paguodą nuo chaoso. Tada turbūt kyla klausimas, kodėl jūs stengiatės panardinti žmones į dar daugiau beprotybės, nei jie patiria kasdienoje? Kokia jūsų motyvacija?
– Manau, kad kino ar bet kokios kitos meno formos užduotis – parodyti gyvenimą. Kinas apskritai atsirado dėl to, kad buvo norėta užfiksuoti dabarties momentą.
Nenoriu kurti filmų, raminančių žmones. Atrodo, kad nuraminimas dabartyje būtų melas, tarsi kokia propaganda. Jeigu atsiranda atotrūkis tarp to, ką žmogus jaučia, ir kas rodoma ekrane, tai kam to reikia?
Žiūrėdami filmus, kurie kaip tik parodo tikrovę, žmonės pasineria į vizualumo, emocijų, jausmų audrą. Vienu metu tai ir dusina, bet ir atpalaiduoja dėl to, kad puikiai suprantame, kodėl atsiranda toks būdas kalbėtis. Suprantame iš savo gyvenimiškos patirties. Reikia meno, kuris būtų tame pačiame lygmenyje kaip ir gyvenimas: tokio paties keisto, sudėtingo, beprotiško, chaotiško, beprasmio ir prasmingo tuo pat metu.
– Kaip suprantu jūsų filmo kūrybos procesas buvo gana sudėtingas. Iš pat pradžių svarstėte apie kitokį scenarijų. Pirminė filmo idėja buvo pavaizduoti menininką, kuris vergauja galingiesiems. Tiesa, po spalio 7-osios „Hamas“ išpuolių savo mąstymo trajektoriją pakeitėte. Gal galėtumėte papasakoti apie savo mąstymo procesą tuo metu?
– „Taip“ yra filmas, gimęs du kartus. Pirmoji gimtis – prieš karą. Jis turėjo pasakoti apie pasaulį, kuris garbina vulgarumą, yra priklausomas nuo brutalumo, kvailybės, pinigų, galios, nuolat palaipsniui judantį prie autoritarinių režimų. Ir apie visuomenę, kuri nekenčia jautrumo, atjautos, kompleksiškumo. Tokia visuomenė interpretuoja visus šiuos dalykus kaip silpnumo ženklus. Ir šis pasaulis vis dar yra toks. Negaliu kalbėti apie Vilnių, bet galiu taip apibūdinti Tel Avivą, Londoną, Niujorką.
Menininkai man visuomet atrodė kaip žmonės, turintys jautrią sielą. Ir vienintelis būdas, kaip jie gali įsitraukti į tokį pasaulį – sakyti „taip“. Po to, kai scenarijus jau buvo parašytas, filmas jau buvo sulaukęs finansavimo, kalbėjomės su prodiuseriais, kad jis galėtų būti filmuojamas ne tik Izraelyje, bet ir JAV. Netgi jau galvojome apie amerikiečių aktorių pasirinkimą. Prieš pat pajudant čia kryptimi prasidėjo karas Izraelyje.
Jau kurį laiką gyvenu Paryžiuje, o mano tėvas (režisierius, scenaristas, psichologas Haimas Lapidas – 15min) – Tel Avive. Praėjus dviems savaitėms po spalio 7-osios, pats nuvykau į Izraelį, kad pamatyčiau savomis akimis, kas ten vyksta. Neturėjau jokios abejonės, kad beatodairiškai skubame į apokalipsę ir kad Izraelio kerštas bus beribis. Pajutau, kad visuomenė keliauja į pragaištį. Tuomet nebeturėjau jokios išeities. Kaip ir minėjau, manau, kad kinas turi kurti apie dabartį – kitaip filmas gausis negyvas. Galiausiai pakeitėme scenarijų.
Tiesa, filmą kurti buvo praktiškai neįmanoma. Kuo labiau jautėme pareigą kurti, tuo sunkiau buvo tai padaryti. Aplink tvyrojo baimės atmosfera. Daug finansavimo šaltinių atsisakė prisidėti, netgi tie, kurie jau buvo rėmę ankstesnius mano filmus („Taip“ – penktasis ilgametražis N.Lapido filmas – 15min).
Beje, Izraelyje dar sulaukėme ir nemažos dalies techninių darbuotojų dalies atsisakymų prisidėti, aktoriai taip pat nenorėjo veltis į tai, ką norėjome sukurti. Bet toks atsisakymas man kaip tik parodė, kad esu teisus: taip atrodo valstybės, kurios grimzta į fašizmą. Daug žmonių, žinoma, tiesiog bijojo.
– O kaip manote, ko žmonės bijo?
– Savo pačių baimės. Aktoriams jų agentai pasakydavo, kad reikia laikytis atstumo nuo šio filmo, nes tiesiog susigadins karjerą. Gavau žinutę iš vieno Izraelio aktoriaus, kuriam siūliau vaidinti filme, o jis atsakė: „Daugybę metų svajojau vaidinti tavo filme, bet gal geriau apsvarstytumei jį kurti po 10-ies metų?“
Kai žmonės jaučiasi persekiojami ir medžiojami, jų reakcijos nėra racionalios.
Dar vienas iššūkis buvo ir pats filmavimo procesas: jis vyko karo apsuptyje. Filmavome ir visai šalia Gazos. Kuo arčiau keliavome prie sienos, tuo garsiau girdėjome sprogimus, matėme kylančius dūmus.
Tiesą sakant, nežinau tiek daug vaidybinių filmų, kurie kurti tokiomis sąlygomis, karo aplinkoje. Dažniausiai karo metu sukurti filmai – dokumentika, liudijimai. O mes kūrėme ekstremaliai fikcinį filmą. Buvo tikrai keista filmuoti, pavyzdžiui, miuziklo scenas. Keista, kad filmavome masines scenas, kur žmonės šoka sprogimų apsuptyje. Bet vėlgi, pasikartosiu, man tai panašu ir į dabartį.
– Įvaizduoju, kad kai augote Izraelyje, susidūrėte su bendrąja nuomone apie Palestiną ir Gazą. Peržiūrėjusi jūsų filmą ir perskaičiusi jūsų viešus pasisakymus, manau, kad turite kitokią nuomonę nei minėtoji bendroji. Kaip manote, kodėl taip atsitiko? Kodėl laikotės kitokio požiūrio?
– Jeigu imčiausi kokios nors psichologinio savęs nagrinėjimo, tai galėčiau pasakyti, kad pasaulį patiriu jautriai ir visu pajėgumu. Pavyzdžiui, viena iš kertinių Izraelio dalių – privalomoji karinė tarnyba. Visi tampa kariais. Kai kurie žmonės galbūt moka savo įsitraukimą riboti, o man tai padaryti yra sunku.
Kai buvau 18-os, mano vienintelė svajonė buvo tapti karo didvyriu. Norėjau būti kažkokiu kaubojumi. Po karinės tarnybos manyje kažkas persivertė. Iškart supratau, kad nebegaliu gyventi Izraelyje, išvykau į Paryžių, nebenorėjau kalbėti hebrajiškai. Prisiekiau sau, kad niekada negrįšiu į Izraelį. Tiesa, šio pažado sau neištesėjau.
Man regis, kad jaučiu intymų, intensyvų ryšį su aplinka, kad galiu netgi išprotėti. Pasineriu giliai, o ne vidutiniškai. Kai žmogus jaučia tik dalinai, tuomet jis gali greitai atsitraukti. O man tą padaryti be galo sunku.
Tiesa, kiną atradau ne Izraelyje, o Paryžiuje. Nekuriu prancūziškų filmų, bet nekuriu ir izraelietiškų filmų. Nors jie tikrai bando suvokti žmogaus iš Izraelio patirtį.
– Uždaviau jums šį klausimą, todėl, kad tapytojas Samuelis Bakas, augęs čia, Vilniuje, ir išgyvenęs Holokaustą, vėliau gyveno ir Izraelyje. Tiesa, po karinės tarnybos jis, panašiai kaip ir jūs, sakėsi negalintis gyventi Izraelyje, emigravo į JAV. Jis apibūdino savo patirtį maždaug taip: „Jau gyvenime buvau matęs tiek prievartos ir agresijos, kad daugiau nebegalėjau jos ištverti“.
– Manau, kad Izraelio visuomenės psichologijoje yra kažkas labai neaiškaus. Jaučiu tai gatvėse, kavinėse. Nekalbu apie politiką siaurąja prasme. Jaučiu, kad ir mano filmai vienu metu ir labai politiški, ir visiškai nepolitiški. Kaip žmogus tikrai galvoju apie Izraelio vyriausybę ir Benjaminą Netanyahu, jo veiksmus, bet kaip filmų kūrėjui man tas politinė scena nerūpi. Nenoriu kurti apie juos konkrečiai filmu. Jaučiu, kad politika Izraelyje yra kasdienoje: porų bučiniuose, pusryčiuose, sekse, tame, kaip žmonės mėgaujasi laiku bare.
Jaučiu, kad šiuos dalykus vienijantis dalykas – izraeliečių aklumas sau patiems. Tam, kas daroma. Atrodo, kad dabar šis aklumas pasiekė aukštesnį lygmenį karo metu.
Stengiuosi ekrane parodyti gerus Izraelio žmones. Fašistų turime visur. Kiekvienoje valstybėje. Tragiškiausia man yra tai, kas vyksta su gerais Izraelio žmonėmis. Tais, kurios mėgstu ir puikiai pažįstu.
Man regis, kad galiu kurti tokį filmą be iš aukšto žiūrinčio moralizavimo ar pamokymo, nes pats sergu šia liga. Velnias slypi manyje. Narcisizmas, jausmas, kad esu geresnis nei kiti, bet tuo pat metu ir prastesnis, agresija, smurtas, aklumas. Visu tuo dalijuosi ir su kitais Izraelio žmonėmis.
Mano galva, kai kuri filmus apie tuos, kuriuos teisi, rodai jų blogumą arba situacijos blogumą, tuomet pats atskiri save nuo filmo. Atsieji ir žiūrovus. Tarkime, Lietuvos žiūrovai ateina į filmą apie Saudo Arabijoje gyvenančių moterų gyvenimą. Jie daug supranta, dargi – sau pasako, kaip gerai, kad nesame Saudo Arabijos moterys.
Bet kai filmas moraliai nevertina nei situacijos, nei savo herojų, o juos parodo tokius, kokie jie yra, žiūrovas atsiduria ne tokioje patogioje pozicijoje. Jis turi kelti klausimus apie save patį.
– Esate sakęs, kad laikote filmą asmenišku. Ar tapatinate save su pagrindiniu filmo veikėju? Ir kuria prasme?
– Taip, žinoma. Esu tokios kino kūrėjų kartos dalis, kuri užaugo nuolat girdėdama, kad kinas jau nebėra toks, koks buvo, viskas ritasi tik žemyn. Tarsi aukso amžius baigėsi. Ir paties meno aukso amžius baigėsi.
Ir atrodo, kad pripranti prie minties, kad kvaili dalykai yra gerokai populiaresni nei tie, kurie verčiau mąstyti. Paprasti dalykai įdomesni nei sudėtingi, kompleksiški. Kvailiai tampa populiarūs. O apie žmones, kurie man patinka, kuriuos vertinu, niekas nėra nė girdėjęs. Užaugau su tokia perkreipta tikrove. Ir dargi – tai normalu. Ir tarsi reikia su tuo susigyventi.
Tad stengiuosi rasti būdą priešintis – pankiškai. Bet ir tuo pat metu stengiuosi būti ir įtrauktas į tą mano apibūdintą tikrovę. Gal galėčiau net filmą apibūdinti: besipriešinantis filmas apie paklusnumą.
– Filme veikia ir rusų oligarchas. Man regis, kad lietuviškai auditorijai šis klausimas gali būti svarbus, juk puikiai žinote mūsų istorinį santykį su Rusija. Kodėl pasirinkote būtent tokią šio veikėjo tautybę? Ar tai buvo atsitiktinis pasirinkimas, o gal sąmoningai užmanytas sprendimas turint omenyje karą Ukrainoje?
– „Taip“ vienu metu susijęs su dabartimi, su nuolat mus pasiekiančiomis naujienomis, bet kartu jis veikia ir kaip savotiška legenda ar mitas. Filmas ir hiperrealistiškas, ir siurreališkas. Tad šis milijardieriaus, oligarcho personažas galėtų būti suprantamas kaip velnias. Be galo galingas, galingesnis už patį pasaulį.
Man buvo aišku, kad šis veikėjas turėtų būti arba rusas, arba amerikietis. Šios šalys – mūsų pasaulio didžiosios galios, formuojasi savotiškas mitas apie jas. Dargi – gyvename pasaulyje, kuriame yra žmonių, kurie yra turtingesni už kai kurias valstybes. Ir jie lemia žmonių gyvenimus. Tokia situacija ir hiperreali, ir siurreali.
Apsisprendžiau pasirinkti personažą paversti rusu žvelgdamas į tikrovę. Amerikietiškoje kultūroje dar yra bent šiek tiek dirbtinio moralizavimo, gal dabar tai keičiasi su D.Trumpo asmenybe valdžioje. Bet vis tiek – tarsi vis dar stengiamasi parodyti, kad esama „gerojoje pusėje“.
O Rusijoje to nepastebėjau: ten dominuoja atviras brutalumas. Jei disponuoji galia, žinoma, esi teisus. Ir dar tai aiškiai parodai. O aktorius Aleksėjus Serebriakovas tiesiog meistriškai įkūnija tą personažą: jo net akys įgauna savotiško raudonio, net nežinau kaip jis tai padaro, tarsi jis būtų velnio inkarnacija.
– Turbūt galima galvoti apie veikėją ir kaip velnią, ir kaip Vladimiro Putino reprezentaciją.
– O ar yra skirtumas tarp V.Putino ir velnio?
– Neteko nė vieno sutikti. Man regis, kad jūsų filmas metaforiškas, sugestyvus, todėl iškart „neprikabiname“ jam fiksuotų prasmių. Esu mačiusi ir Paolo Sorrentino filmą apie Silvio Berlusconį („Silvio“), kuris savotiškai įdomus, bet kartu pasilieka viename registre. Regis, kad jis ir apie konkretų žmogų, gyvenimą be saiko, beprotišką prabangą, politinę kurupciją, bet ir nepakyla aukštėliau, į abstraktesnį lygmenį.
– Gal dėl to, kad jis yra apie nesaikingumą, bet pats nėra nesaikingas. Man regis, kad svarbu, jog filmas taptų tuo, apie ką bando kalbėti. Žiūrovas turi pajusti kūnu ir protu, o ne tik stebėti.
Grįžtant prie rusų oligarcho personažo – kaip jūs ir sakėte – jis gali būti ir V.Putinas, ir velnias, ir tiesiog rusų milijardierius. Stengiausi, kad filmas nuolat balansuotų tarp beprotiškumo, lunatiškumo ir konkretumo, paprastumo.
