Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sirijos pabėgėlių stovykloje mėnesiui apsistoję amerikiečiai: mes – atsitiktiniai dokumentikos kūrėjai

Chrisas Temple (kairėje) ir Zachas Ingrasci (dešinėje) Interviu
Asmeninio archyvo nuotr. / Chrisas Temple (kairėje) ir Zachas Ingrasci (dešinėje)
Šaltinis: 15min
2
A A

Amerikiečiai Zachas Ingrasci ir Chrisas Temple mėnesį praleido vienoje iš tūkstančių pabėgėlių stovyklos palapinių Jordanijoje, kad sukurtų dokumentinį filmą „Salam, kaimyne“, kurį sausio pabaigoje nemokamai galės matyti ir lietuviai.

2012 metais konflikto Sirijoje pradžioje duris sirams atvėrusiai Zaatari pabėgėlių stovyklai prireikė vos kelerių metų, kad virstų tikrų tikriausiu miestu.

Tokį titulą Zaatari užsitarnavo ne be reikalo.

Viena vertus, šioje stovykloje įsikūrę sirai stovyklos viduje gali ne tik nusipirkti maisto produktų, drabužių ar cigarečių, tačiau ir prisėsti kavinėje bei patraukti kaljano dūmų.

Tačiau yra ir kita, tamsesnė stovyklos pusė – vis dažniau pranešama apie klestinčią prekybą narkotikais, prostituciją bei protestus, kurie bet kada gali baigtis tragiškai

Tai rodo pabėgėlių krizės mastą ir kokia įsisenėjusi tapo ši problema, tačiau Z.Ingrasci ir Ch.Temple šioje situacijoje įžiūri ir krislelį vilties – apie tai ir apie mėnesį praleistą Zaatari stovykloje 15min kalbėjosi su Z.Ingrasci ir Ch.Temple.

– 15min skaitytojams būtų įdomu sužinoti, kaip jūs tapote dokumentinių filmų kūrėjais ir galbūt galėtumėte paaiškinti, kaip du vaikinai iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) nusprendė mėnesiui apsigyventi pabėgėlių stovykloje?

Z.Ingrasci ir Ch.Temple: Mes save laikom visiškai atsitiktiniais filmų kūrėjais. Tikrai niekada nesitikėjom, kad dirbsim prie dokumentinių filmų kūrimo, bet taip išėjo, kad prieš septynerius metus įkūrėme kompaniją „Living on One“.

Per tą laiką jau spėjome sukurti kelis dokumentinius filmus apie skurdą ir pabėgėlius – „Living on One Dollar“ ir „Salam, Neighbor“ („Gyventi iš vieno dolerio“ ir „Salam, kaimyne“, – aut. vert.). Abu juos galima pamatyti „Netflix“ puslapyje. O laisvalaikį taip pat stengiamės leisti kuo aktyviau ir kuo kūrybingiau. Pavyzdžiui, kopinėjam uolomis ir fotografuojame arba dirbame prie naujo vaizdo klipo.

Asmeninio archyvo nuotr./Zachas Ingrasci
Asmeninio archyvo nuotr./Zachas Ingrasci

Kai dirbome prie pirmojo savo filmo „Living on One Dollar“, sutikome Salamą Darwazą. Jos tėvai buvo palestiniečiai pabėgėliai. Mums tai buvo pirmas kartas, kai išgirdome apie sunkumus, kuriuos tenka išgyventi pabėgėliams. Bet po to mus dar labiau pribloškė faktas, jog karo Sirijoje sukelta didžiausia pabėgėlių krizė susilaukė taip mažai dėmesio.

Dėl to mes susisiekėme su savo būsimais partneriais, Salama Darwaza ir Mohabu Khattabu, kurie mums padėjo tapti pirmaisiais filmų kūrėjais, gavusiais palapinę ir užregistruotais Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuro pabėgėlių stovykloje.

Žinoma, mes neketinom gyventi taip, kaip gyvena patys pabėgėliai, o tik norėjome kaip įmanoma daugiau laiko praleisti bendraujant su savo būsimais kaimynais iš Sirijos.

– Kaip į tokį jūsų sprendimą reagavo draugai ir kolegos?

Z.I ir Ch.T.: Turint omenyje, kiek žiniasklaida skiria dėmesio karui ir smurtui Sirijoje, mūsų draugai ir šeima buvo tikrai susirūpinę dėl mūsų saugumo. Bet, kaip galite matyti filme, vos jiems (pabėgėliams – aut. past.) paaiškinus apie tai, ką planuojame daryti, mūsų sirų kaimynai mus priėmė labai šiltai – padėjo pasistatyti palapinę ir pakvietė arbatos.

Su jais mes praleisdavome visą dieną. Turėjom ten ir nakvoti, tačiau saugumo sumetimais privalėjom palikti stovyklą nakčiai.

Iš pradžių dėl to susikrimtom, bet po to sužinojom, kad apie 80% sirų pabėgėlių gyvena ne stovyklose. Taip susipažinom su sire pabėgėle Ghoussoona, kuri gyveno šalia mūsų išsinuomoto sandėliuko. Ji tapo viena iš pagrindinių filmo personažų.

– Kodėl pasirinkote Zaatari pabėgėlių stovyklą Jordanijoje? Ar ji yra kažkuo ypatinga?

Z.I. ir Ch.T.: Na, Zaatari stovykla yra didžiausia sirų pabėgėlių stovykla visame pasaulyje. Tuo metu, kai kūrėme filmą, joje buvo apie 85 tūkst. sirų. Ir ji yra taip arti Sirijos, kad kartais girdėdavome minosvaidžių šūvius, aidinčius iš už Sirijos sienos.

Beje, šioje stovykloje pastebėjom ir neįtikėtiną sirų verslumą. Pagrindinė gatvė stovykloje net yra vadinama Eliziejaus laukais, kadangi ten yra daugiau nei 3000 prekyviečių. Kitos pabėgėlių stovyklos paprastai neleidžia taip laisvai plėstis pabėgėlių verslams, todėl ir norėjome išsiaiškinti, kodėl Zaatari yra kitaip.

Vėliau labai greitai supratom, kad mūsų sirams kaimynams buvo svarbus jaustis produktyviems, todėl jie naudodavosi bet kokiomis pasitaikiusiomis galimybėmis.

– Visoje Jordanijoje trūksta vandens, elektros, ką jau kalbėti apie gyvenimo sąlygas Zaatari pabėgėlių stovykloje. Kaip jums sekėsi vienu metu ne tik gyventi, tačiau ir kurti dokumentinį filmą tokioje aplinkoje? Su kokiomis kliūtimis susidūrėte?

Z.I. ir Ch.T.: Jų (kliūčių – aut. past.) buvo daug! Pirmiausia, kaip jau minėjom, užtruko apie metus, kol gavome leidimą gyventi vienoje iš palapinių Zaatari stovykloje. Atvykus taip pat prireikė nemažai laiko, kol susidraugavome ir užsitarnavome savo kaimynų sirų pasitikėjimą.

Taip ilgai ten ir užsibuvome, kad galėtume klausytis sirų, o ne rūpintis planavimu, terminais ar kitais klausimais ir išvažiuoti vos gavus kiek sensacingesnę istoriją. Sukaupėm šimtus valandų filmuotos medžiagos ir daugybę istorijų, tačiau ne visas galėjome paversti filmo dalimi. Dėl to vienu didžiausiu iššūkiu tapo montavimas, kai turėjom įtilpti į 75 minučių rėmus.

– Savo filmo pristatyme jūs užsimenate, kad gyvenimas pabėgėlių stovykloje – visiškai kitokia realybė? Galbūt galėtumėte paaiškinti, kas jus privertė taip manyti?

Z.I. ir Ch.T.: Įsivaizduokit, kad pernakt jūs esate priversti palikti savo namus ir viską, kas jums yra pažįstama, artima. Jeigu pasiseks išgyventi kelionę į Jordaniją, pasieksit Zaatari pabėgėlių stovyklą, esančią viduryje dykumos.

Asmeninio archyvo nuotr./Chrisas Temple
Asmeninio archyvo nuotr./Chrisas Temple

Įsikurdami čia gaunate kelis primityvius dalykus palengvinti buičiai, palapinę ir viskas – nieko panašaus į jaukumą, kuriuo mėgavotės namuose.

Taip praeina pirmieji, antrieji metai, o jūs esate įstrigęs kelių kvadratinių mylių ploto stovykloje.

Žinoma, jūs gaunate maistą ir elementarius patogumus, tokius kaip tualetas ir bėgantis vanduo, tačiau kaip dėl šanso dirbti? Mokytis universitete?

Traumuotas ir išsiilgęs draugų Sirijoje, jūs svajojate apie laisvę rinktis ir, apskritai, apie orų gyvenimą. Tai tik maža dalis to, ką mums papasakojo mūsų draugai Zaatari stovykloje.

– Kokios istorijos, išgirstos iš sirų pabėgėlių lūpų, jus sujaudino labiausiai?

Z.I. ir Ch.T.: Nepaisant traumų ir sunkumų, kuriuos teko iškęsti pabėgėliams, jie mus sužavėjo savo ryžtu ir verslumu. Zaatari stovykloje pabėgėliai sukūrė multimilijoninę sistemą, nors šita stovykla yra viduryje dykumos. Joje buvo galima įsigyti beveik bet ką – nuo vestuvinės suknelės iki skalbimo mašinos. Sirai yra tokie kaip mes ar jūs – paprasti žmonės, tačiau jie yra atsidūrę nepaprastoje padėtyje.

Pavyzdžiui, vienas iš mūsų draugų (pabėgėlių – aut. past.), Ismailas, prieš atvykdamas į stovyklą Damasko universitete studijavo prancūzų filologiją. Jis norėjo tapti prancūzų kalbos mokytoju, tačiau kartu su kitais buvo priverstas bėgti iš šalies ir įstrigo Zaatari stovykloje. Ten jis praleido ketverius metus, bet per tą laiką nesėdėjo rankų sudėjęs – Ismailas mokė mažuosius pabėgėlius prancūzų kalbos ir siekė, kad stovykloje būtų sukurta galimybė siekti aukštojo mokslo.

„Salam, kaimyne“ žiūrovų dėka kitąmet Ismailas bus perkeltas iš Zaatari stovyklos į Naująją Škotiją Kanadoje.

– Abu jūsų filmai yra ne tradicinės, o pirmo asmens dokumentikos žanro, kai jūs patys atliekate svarbų vaidmenį filme. Kodėl jūs pasirinkote būtent tokį formatą?

Z.I. ir Ch.T.: Mes nuolatos galvojame apie tai (savo vaidmenį filme, – aut. past.). Mūsų tikslas nėra simuliuoti kažkieno kito gyvenimą. Prisijungiant prie bendruomenės iš vidaus, mes stengiamės išmokti kuo daugiau apie problemas, užgriuvusias žmones. Tam reikia juos išklausyti, o išgirsti nuoširdų pasakojimą kitaip būtų neįmanoma.

Filme yra viena ypatinga akimirka, kuri pakankamai gerai parodo, kodėl mes privalėjome apsigyventi stovykloje. Paskutinę dieną pasikvietėme visus kaimynus į savo palapinę. Ten dalinomės užkandžiais, gėrėme arbatą ir mėgavomės vienas kito kompanija. Tuomet vienas iš kaimynų išdrįso paklausti – ar jūs matote mus taip, kaip kad mus vaizduoja žiniasklaida? Kaip ekstremistus?

VIDEO: Salam Neighbor Official Trailer 1 (2015) - Documentary HD

Jo klausimas mus sugniuždė, bet kartu ir padėjo suprasti keletą dalykų – kiek daug egzistuoja bereikalingos baimės ir kaip apmaudu, kad mūsų draugai sirai kasdien turi su ja susidurti. Stovyklose esantiems žmonėms būtina padėti, kad jie neprarastų vilties. Visi turėtume apie juos kalbėti pagarbiai, kadangi tai svarbus žingsnis padėti jiems judėti į priekį.

Dėl to dalis mūsų projekto yra socialinė akcija, kuria stengiamės apčiuopiamai padėti pabėgėliams. Tam tikslui mes tapome partneriais su organizacijomis, dirbančiomis stovyklose – „Save the Children“, UNHCR (Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuras – aut. past.), Tarptautiniu gelbėjimo komitetu (IRC). Taip pat skatiname filmo žiūrovus aukoti ir padėti tiems, kurie neturi balso.

Mes tikimės, kad kiekvienas filmo žiūrovas ne tik norės padėti, tačiau pamatys, kas pabėgėliai yra iš tiesų – vyrai, moterys ir vaikai, tokie kaip mes ir jūs.

– Jūsų nuomone, kodėl kai kurie žmonės į pabėgėlius žiūri taip skeptiškai?

Z.I. ir Ch.T.: Pabėgėlių krizė yra viena pagrindinių mūsų kartos problemų, juk karo baisumų iš namų išvarytų žmonių dabar turime daugiausiai nuo Antrojo pasaulinio karo. O žmonės neranda vieningo sprendimo, kaip adekvačiai reikėtų tvarkytis su tokio masto priverstine migracija. Taip pat trūksta finansavimo ir politinės valios, o kadangi Sirijos karas yra taip ilgai užsitęsęs konfliktas, dosnių rėmėjų gretos mažėja.

Baimė tik paaštrino visus šiuos faktorius. Apie tai galima kalbėti daugmaž nuo tada, kai „Islamo valstybės“ teroristai ir kitos grupuotės bandė kaltę dėl savo nusikaltimų suversti pabėgėlių šeimoms. Taip jie stengėsi sukelti dar daugiau chaoso.

Turint omeny šiuos faktorius, daugelyje pasaulio šalių pabėgėliai tapo savotiškais atpirkimo ožiais ir tam tikru politiniu įrankiu, kuriuo naudojasi žmonės, siekiantys galios.

Na, o sprendimai nėra lengvi. Tačiau jie prasideda nuo supratimo. Svarbu pažinti pabėgėlius, žinoti istorinius atvejus, kai pabėgėliai buvo pozityvi ekonominė jėga, ir norėti jiems padėti. Jeigu jiems padėsime, galime išsaugoti visą pabėgėlių kartą nuo neišprusimo, skurdo ir, galbūt, smurto.

– Kaip jūsų filmas buvo priimtas JAV ir kokios reakcijos tikitės Lietuvos kino salėse?

Ten jis įstrigo ir praleido ketverius metus, bet per tą laiką nesėdėjo rankų sudėjęs – Ismailas mokė mažuosius pabėgėlius prancūzų kalbos.

Z.I. ir Ch.T.: JAV mes surinkome 175 tūkst. JAV dolerių Sirijos pabėgėliams, daugiau nei 250 tūkst. parašų už pabėgėlių išsilavinimo sprendimą, pastūmėjom daugybę žmonių tapti savanoriais, bet labiausiai mūsų patirtį įprasmino tas faktas, kad dalis mūsų žiūrovų nugalėjo savo baimes ir išankstinius nusistatymus dėl pabėgėlių.

Mes tyčia filmą rodėme tradiciškai konservatyvioms auditorijoms, kad paskatintume diskutuoti, susipažinti su tokiais sirais, kaip Ismailas, ir kad jie išgirstų istorijas, kurių negalėtų atrasti tradicinėje žiniasklaidoje. O galimybė pristatyti savo filmą Lietuvoje mus taip pat labai jaudina.

Girdėjome, kad Lietuva ruošiasi priimti daugiau nei tūkstantį pabėgėlių, kuriems teko apleisti savo namus. Tinkamas jų priėmimas yra raktas į sėkmingą integraciją – kad jie galėtų būti produktyvūs visuomenės nariai, kurie yra dėkingi už suteiktą stogą virš galvos.

– Galbūt galėtumėte pasidalinti savo ateities planais su 15min skaitytojais? Iš kurio pasaulio krašto reikėtų tikėtis naujojo jūsų dokumentinio projekto?

Z.I ir Ch.T.: Mes toliau pasakosime istorijas, kurio įkvepia daryti gerus darbus. Dalinsimės dabartiniais savo filmais, stengsimės informuoti savo žiūrovus, kaip sekasi mūsų filmų herojams Gvatemaloje ir Jordanijoje.

O dėl būsimų projektų, tai mes pradėsime kreipti daugiau dėmesio į tai, kas dedasi mūsų pačių kieme. JAV yra susiskaldžiusi labiau nei bet kada anksčiau, ypač kai yra kalbama apie pamatines socialines problemas, todėl mes norime jas patyrinėti plačiau.

Tikimės, kad žmonės ir toliau seks šių projektų įgyvendinimą mūsų internetiniame puslapyje LivingonOne.org ir socialiniuose tinkluose „Facebook“, „Twitter“ ir „Instagram“ – @LivingonOne

Sausio 23-27 dienomis penkiuose Lietuvos miestuose – Klaipėdoje, Jonavoje, Kaune, Vilniuje ir Alytuje – vyks filmo „Salam, kaimyne“ peržiūra.

VIDEO: Dokumentiniame filme – Sirijos karo pabėgėlių kasdienybė
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą