Monografijoje „Kinas sovietų Lietuvoje: sistema, filmai, režisieriai“ nagrinėjami jau pamiršti ar dar nežinomi filmų likimai, pateikiant išsamų kūrybinės terpės kontekstą.
Su knygos autorėmis kinotyrininke Anna Mikonis-Railiene bei kino istorike Lina Kaminskaite-Jančoriene kalbamės apie atlikto kino istorijos tyrimo poreikį, svarbą ir sunkumus.
– Ar tiesa, kad jūsų knyga yra pirmas akademinis bandymas pateikti susistemintą Lietuvos vaidybinio kino istoriją?
– A.Railienė: Manau, kad iš tikrųjų Lietuvos kinotyroje tai pirmas konceptualus, metodologiškai pagrįstas tokio pobūdžio darbas, kuriame buvo panaudota daugybė naujų istorinių šaltinių.
Monografijoje žvelgiame į kino procesus platesniame kultūriniame kontekste, daugiau dėmesio skiriant konkrečių istorinių periodų meninių ir politinių tendencijų analizei. Taip pat pirmą kartą pristatoma ne tik komplikuota filmų sukūrimo istorija, bet ir aprašomi tie filmai, kurie nebuvo sukurti.
L.Jančorienė: Kaip jau Anna minėjo, naujumo išties daug. Kita vertus, nesinorėtų nuginčyti buvusių tyrėjų darbų, juk akademiniame lygmenyje būta ne vieno bandymo tirti lietuvišką kiną: Gražinos Arlickaitės, Laimono Tapino, Živilės Pipinytės, Marijanos Malcienės ir kt.
Bet, deja, akademinės prieigos, požiūriai sensta. Dauguma darbų parašyti sovietmečiu, o Nepriklausomybės laikotarpiu kino sritis buvo nepelnytai apleista, lyginant su kitų kultūros sričių tyrimais – tiesiog atsilikusi. Tad tenka pripažinti, jog ši monografija – pirmas bandymas įveikti šį atotrūkį akademiniame lygmenyje.
– Nors sovietmečio kultūros tyrimai Lietuvoje intensyvėja ir vis daugiau specialistų imasi šio darbo nagrinėdami įvairias meno sritis, kino tyrimai vis dar pradinės stadijos. Gal galėtumėte labiau išplėsti ir pristatyti, kokių paskatų, be mano įvardinto poreikio užpildyti šią spragą, vedamos ėmėtės tyrimo?
– A.Railienė: Mintis parašyti lietuviško kino istoriją brendo gana ilgai. Kai prieš penkiolika metų Varšuvos universitete pradėjau rašyti teorinio pobūdžio disertaciją, skirtą Lietuvos poetiniam kinui, pradėjau medžiagos rinkimo reikalais važinėti į Vilnių ir tuomet pirmą kartą susidūriau su Lietuvos kino studijos archyvine medžiaga – man atsivėrė labai platus, turtingas ir įdomus neįgyvendintų scenarijų bei kūrybinių sumanymų pasaulis.
Didžiausia paskata buvo noras sugrąžinti kiną į lietuviškosios kultūros vertinimo lauką, jog kinas vėl būtų matomas, lyginamas, aptariamas.
Nustebau patyrusi, kad šią medžiagą liečiu pirmą kartą, kad niekas iki manęs jos nebuvo žiūrėjęs. Galima sakyti, kad pagrindiniu knygos rašymo impulsu tapo tyrinėjimų alkis ir pagrindinės su filmais susijusios informacijos stoka.
L.Jančorienė: Ko gero, didžiausia paskata buvo noras sugrąžinti kiną į lietuviškosios kultūros vertinimo lauką, jog kinas vėl būtų matomas, lyginamas, aptariamas. Ilgą laiką trukusi tyla mūsų akademiniame lauke nulėmė šios srities užmarštį ne tik mūsuose, bet ir tarptautiniame kontekste.
Tokio tyrimo atlikimas nacionaliniu lygmeniu yra tik pirmas mažas žingsnis link bandymo pavėluotai įsijungti į regioninius kino tyrimus: Baltijos, Rytų Europos ar SSRS.
Be to, norint suprasti ar bent susidaryti bendresnį įspūdį apie sovietmečio kultūrą, kasdienybę, laisvalaikį – be kino neapsieisime. Kinas gali įkvėpti naujais rakursais pažiūrėti į tam tikrus dalykus, į kuriuos anksčiau nebuvo atkreiptas dėmesys bei įpūsti gaivos sovietmečio tyrimams.
– Kodėl taip ilgai nebuvo tokių tyrimų?
– L.Jančorienė: Visų pirma, Lietuvoje istoriškai nesusiklostė kino tyrimų mokykla, o kino sritis vis dar neinstitucionalizuota ir nesuprantama kaip atskira akademinė disciplina. Tai nulėmė kino srities marginalizaciją – tokią savotišką priklausomybę bet kam ir tuo pačiu niekam.
Todėl iki šiol reikia įrodinėti, jog kinas verta akademinio dėmesio sritis. Vyraujant tokioms nuostatoms kino tirti neverta, nes imdamasis šios srities save kaip mokslininką marginalizuoji.
Dėl šios priežasties dauguma kolegų, dirbančių svarbius darbus kino teorijos, kino filosofijos, šiuolaikinės kinotyros srityse kiną tiria greta didžiųjų, visuotinai pripažintų mokslo sričių: politikos, filosofijos, filologijos, istorijos, komunikacijos ir t.t. O tai apsunkina galimybes atsidėti tik kino tyrimams.
– Monografija bando paneigti itin gajus stereotipus apie Lietuvos kiną ir kiną apskritai. Tarkime, kvestionuojamas sovietmečiu kurtų filmų kaip politinių manifestų traktavimas ir nacionalinio bei autorinio kino nebuvimas. Kokius mitus ar nuostatas stengėtės sulaužyti?
– A.Railienė: Iš tikrųjų šis politinis kino vertinimas ir stereotipinė nuomonė yra nulemta informacijos stokos ir išsamesnio mūsų režisierių darbų analizės trūkumo.
Norint suprasti ar bent susidaryti bendresnį įspūdį apie sovietmečio kultūrą, kasdienybę, laisvalaikį – be kino neapsieisime.
Nesunku pastebėti, kad, nepaisant stiprios cenzūros, brandžiausi, turiningiausi filmai buvo sukurti chruščiovinio atlydžio laikotarpiu ir sovietinės imperijos paskutiniajame dešimtmetyje. Reikėjo laiko, kol į kiną ateis kitaip mąstanti Lietuvos režisierių karta, išaugusi savo kultūrinėje tradicijoje. Tai nutiko tik atlydžio metais.
Be abejo, kiekvienas filmas turėjo būti politiškai teisingas, todėl valdininkas, o ne autorius spręsdavo filmo likimą. Tačiau atrodo, kad tas politinis kino veidas dažnai būdavo tik išorinis dangalas, leisdavęs filmams pereiti visus kontrolės etapus ir patekti į ekraną.
Iš tikrųjų sovietinė cenzūra, kaip yra minėjęs Vytautas Žalakevičius, turėjo fenomenalų bruožą – ji nesirėmė jokiu rašytiniu dokumentu, reglamentuojančiu, kas yra uždrausta. Tai buvo labiau panašu ne į taisykles, kuriomis reikėjo žaisti, bet į žaidimą be taisyklių. Tiek kūrėjas, tiek valdininkas turėjo patys save reguliuoti.
Nepaisant stiprios cenzūros, brandžiausi, turiningiausi filmai buvo sukurti chruščiovinio atlydžio laikotarpiu ir sovietinės imperijos paskutiniajame dešimtmetyje.
L.Jančorienė: Man svarbu buvo praplėsti tradicinę kino sampratą, parodant, kad kinas – platus reiškinys, galintis būti tyrimo ir objektas, ir šaltinis. Remiantis kinu galima kalbėti ne vien apie meninę raišką, kūrinius, režisierius, bet ir apie pačią visuomenę.
Kitas aspektas – nepamatuota nuomonė, jog kinas nėra nacionalinės kultūros dalis. Mes įrodome, kad kinas yra kultūrinio tapatumo dalis, ir ja kinas tapo sovietmečiu, nors kartais mums ir sunku tai pripažinti.
– Monografiją sudaro trys dalys – stalinizmo, atlydžio ir sąstingio laikotarpiai. Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti pasirinktas chronologines ribas?
– A.Railienė: Knygos chronologinis padalinimas priklausė tiek nuo politinių ir institucinių permainų, tiek nuo vidinių meninio ir kūrybinio Lietuvos kino studijos gyvenimo tendencijų.
Nepaisant tvirtos kino priklausomybės nuo politinės konjunktūros ir politinių įvykių, valdžių pasikeitimai apčiuopiamos įtakos kinematografui neturėdavo. Antai Lietuvoje schemiškas, šabloninis stalininio, socrealistinio kino modelis po truputį ima keistis tik šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai 1959 metų pavasarį įvyko trijų lietuviškų filmų premjera.
Atlydys buvo tiek režisierių, tiek susilpnėjusios kontrolės išdava. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje prasideda lietuviško kino sąstingis. Ribine data tapo 1972 m. įvykiai. Atlydžio epochą Lietuvos kine baigia filmo „Herkus Mantas“ kūrimo peripetijos. Kartu jis pradeda nelabai vykusio žanrinio kino epochą.
– Kodėl monografija palieka dokumentinį kiną nuošalyje? Juk dokumentinį kiną veikia tie patys politiniai, ideologiniai ir kultūriniai procesai.
– A.Railienė: Knygos tyrimo objektas yra vaidybiniai filmai. Tokia buvo monografijos koncepcija. Norėjau sutelkti dėmesį į vaidybinį filmą kaip atskirą žanro formą, beje, kiek primirštą. Reikia pažymėti, kad išsamūs Lietuvos kino istorijos tyrimai tebelaukia savo valandos, ir padėti tašką šiame reikale jokiu būdu negalima.
L.Jančorienė: Nors pasirinkome rašyti apie vaidybinį kiną, tikrai nereiškia, kad dokumentinis kinas mažiau svarbus ar mažiau pasakantis.
Sovietmečiu vaidybinis kinas dominavo, diktavo sąlygas, šio kino tipo režisieriai buvo aukštesnėje hierarchinėje pakopoje, o dokumentinis kinas buvo marginalizuotas. Šiandien, gal net dar labiau norėtųsi kalbėti apie dokumentinį kiną, tačiau tam reikėtų atskiro tyrimo.
– Su kokiomis problemomis ir iššūkiais teko susidurti rengiant šią monografiją?
– A.Railienė: Pradėjus tyrimą paaiškėjo, kad nėra jokios susistemintos informacijos apie vaidybinius filmus, trūksta išsamios filmografijos, neišaiškintos filmų sukūrimo aplinkybės ir jiems padarytas cenzūros poveikis.
Taip pat paaiškėjo, kad Lietuvoje mes neturime daugelio filmų kopijų. Bandant įveikti šiuos sunkumus, teko ne tik trūkstamų filmų kopijų ieškoti už Lietuvos ribų, pasitelkti į pagalbą privačių asmenų archyvus ir dokumentų rinkinius, naršyti po svetimus stalčius, bet ir, tarsi kokiam detektyvui, archyviniuose dokumentuose ieškoti filmų istorinių pėdsakų.
Sovietmečiu vaidybinis kinas dominavo, diktavo sąlygas, šio kino tipo režisieriai buvo aukštesnėje hierarchinėje pakopoje, o dokumentinis kinas buvo marginalizuotas.
L.Jančorienė: Mes su Anna prieš pradėdamos tyrimą šiai knygai, jau turėjome gana didelį įdirbį, be kurio nebūtume tiek daug padariusios. Jau žinojome, kokius archyvus reikia tirti tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Pirminis darbo etapas buvo archyvinės medžiagos rinkimas.
Mums pasisekė, nes kinas yra bene daugiausia dokumentuota meno sritis. Taip pat rėmėmės istoriografija, periodika, kalbinome kino režisierius, operatorius, dailininkus, asistentus ir kitus kino studijos darbuotojus. Turint tiek daug medžiagos sunkiausia dalis buvo jos sisteminimas ir atmetimas to, ko nebereikia.
– Kaip manote ar šiandien filmus, kurios analizuojate, suvokiame kitaip nei tuometinis kino žiūrovas? Kaip šių filmų suvokimui padeda jūsų knyga?
– A.Railienė: Sovietmečiu kino kritika buvo priklausoma nuo partinės ir politinės linijos, tad spaudoje apie tikrąjį filmo populiarumą ir vertę sužinoti buvo neįmanoma. Viešajame vertinime lūžis įvyksta atlydžio metais.
Oficiali spauda filmus traktavo jau ne kaip propagandinius „didelius laimėjimus“, bet pradėjo kreipti dėmesį į jų tematiką, svarstė stilių ir žanrų skirtumus. Svarbu pasakyti, kad filmo supratimas, jo recepcija priklauso nuo žiūrovo brandos ir vizualinio išsilavinimo.
Reikia suprasti, kad šiandien žiūrėdami šiuos filmus, daug informacijos, kuri buvo suprantama tuometiniam žiūrovui, mes nebeatpažįstame.
Iš atrastų šaltinių (žiūrovų laiškų kino studijai, atsiminimų) susidaro įspūdis, kad Lietuvos žiūrovas ne iki galo suprasdavo, ką norėdavo pasakyti režisierius. Novatoriški kūrėjų sprendimai žiūrovui buvo per sunkūs.
L.Jančorienė: Reikia suprasti, kad šiandien žiūrėdami šiuos filmus, daug informacijos, kuri buvo suprantama tuometiniam žiūrovui, mes nebeatpažįstame. Filmų recepcija yra gyvastinga, kintanti. Tai įdomi sritis, tačiau jos rekonstrukcija gana utopinė.
Šaltinių yra labai mažai, žmogaus atmintis yra fragmentuota. Taip, mes į filmus žiūrime jau visai kitaip, tačiau ekonominio, socialinio, politinio ir kultūrinio konteksto suvokimas padeda priartėti prie tikresnio filmo pažinimo.
