Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugsėjo 21d. 15:47

„Šventojo“ aktoriai M.Repšys ir G.Glemžaitė: apie finansų krizę, filmavimo užkulisius ir aktorystę Lietuvoje

Antradienį 15min studijoje lankėsi šešiomis „Sidabrinėmis gervėmis“ apdovanoto Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ aktoriai – Marius Repšys, pelnęs „Sidabrinę gervę“ už geriausią vyro vaidmenį, ir Gelminė Glemžaitė, pripažinta geriausia antro plano aktore.

– Režisierius Andrius Blaževičius pabrėžia, jog filmas gimė iš labai asmeniškos patirties – susidūrimo su ekonomine krize. Kaip krizė palietė jus?

G.Glemžaitė: Tuo metu dar mokiausi mokykloje, tad nebuvo, kad krizė labai stipriai paliestų asmeniškai mane ar mano tėvus, bet tikrai turiu giminių, kurie krizės metu tiesiog emigravo, nes nerado darbų Lietuvoje – ir iki šiol jie yra emigravę. Taip pat buvo klasės draugų tėvų, kurie prarado verslus ir net namus. Nors asmeniškai ji manęs nepalietė, bet suvokimą, kas yra krizė, aš turiu.

M.Repšys: Mane krizė palietė konkrečiai, nes kaip tik buvo ketvirtas, trečias kursas, kai jau baigi akademiją ir lyg jau turi išeiti į tą pasaulį ir kažką bandyt dirbt, bet darbo nebuvo. Būdavo spektaklių, kuriuose aktorių scenoje buvo daugiau nei žmonių salėj. Už šešių valandų spektaklį gaudavai 20 litų. Taip per mėnesį uždirbdavai 70–100 litų ir turėdavai iš to gyventi. Jau net buvau nutaręs mesti teatrą, susiradau darbą prie kompiuterio, bet taip atsitiko, kad vėl grįžau į teatrą. Man tai buvo gana sunkus metas.

– Kokį darbą buvot susiradęs?

M.Repšys: Reikėjo vertinti internetinius puslapius. Dar vakar šnekėjom, kaip aš ėjau į tą darbo pokalbį – atsiminiau, kad aš irgi tokį turėjau. Aš tą darbdavę įtikinau, kad moku kompiuteriu dirbti, puikiai mokų anglų, rusų [kalbas], kad išmanau kompiuterius ir programavimą. Iš tikrųjų, nieko nemokėjau. Kiekvieną mėnesį laukiau, kol mane atleis, nes tragiškai dirbau. Bet pinigų žiauriai reikėjo, neturėjau kitos išeities.

– Mariau, A.Blaževičius ne kartą minėjo, jog turėjo jus omenyje jau rašydamas scenarijų drauge su Marija ir Tekle Kavtaradzėmis. Ką aktoriui reiškia žinoti, jog režisierius, scenaristas kuria vaidmenį specialiai jam?

M.Repšys: Manau, tai yra labai protingas sprendimas. Ne dėl to, kad konkrečiai mane pakvietė, bet dėl to, kad jie žinodami aktorių rašo tekstą būtent jam. Man atrodo, tai labai sveikintina.

– Gelmine, jūsų situacija kiek kitokia – su filmo režisieriumi Andriumi Blaževičiumi esate pora. Kaip filmavimų metu sekėsi rasti skirtį tarp asmeninio ir profesinio santykio?

G.Glemžaitė: Tikrai stengiausi atsiriboti nuo visų santykių peripetijų, tiesiog dirbti savo darbą ir žiūrėti į Andrių aikštelėje kaip į režisierių. Manau, kad tai pavyko padaryti. Aišku, nebuvo taip, kad namie nesikalbėdavom apie filmą – tik apie tai ir kalbėdavomės. Bet nemanau, kad tai pakenkė, trukdė.

M.Repšys: Rezultatas rodo, kad netrukdė.

– Andrius į jus filmavimo aikštelėje nežiūrėjo griežčiau?

G.Glemžaitė: Ne, tikrai ne.

M.Repšys: Andrius apskritai nėra griežtas režisierius. Jis labai paslankus, lankstus, man tai labai patinka. Jis klausosi, ką jam aktoriai sako, bet ir aktoriai klausosi, ko nori jis. Vyksta produktyvus bendradarbiavimas.

G.Glemžaitė: Matosi, kad jis žino, ko nori, dėl to juo pasitiki, klausai, ko jis iš tavęs prašo, bet lygiai taip pat ir jis nėra uždaras pasiūlymams iš aktorių pusės, minimalioms improvizacijoms.

– Kritikai rašydami apie filmą dažnai mini stiprius moterų personažus ir emociškai silpnesnį, savo jausmų įžodinti ir išreikšti nesugebantį vyro personažą. Kiek tokie lyčių vaidmenys jums atrodo atspindintys šiandienos visuomenę?

M.Repšys: Žinokit, taip ir yra. Viskas priklauso nuo auklėjimo – vyrai bijo išreikšti emocijas, bijo verkti, bijo būti silpni. Tikriausiai, tai priklauso nuo tėvų, kai jie sako berniukui: „Koks tu vyras? Neverk.“ Man atrodo stiprybė yra nebijoti būti silpnam.

Moterys daug atviriau apie tai kalba. Ir jos gal net sveikesnės, stabilesnės yra už vyrus, man taip atrodo.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./15min studijoje – filmo „Šventasis“ aktoriai Marius Repšys ir Gelminė Glemžaitė.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./15min studijoje – filmo „Šventasis“ aktoriai Marius Repšys ir Gelminė Glemžaitė.

G.Glemžaitė: Manau, tai tikrai labai priklauso nuo auklėjimo, gal tai ir sovietinis palikimas, idėja, kad vyras turi būti stiprus, negali rodyti savo jausmų, emocijų, negali verkti ar būti silpnas. Užgniaužtos emocijos grįžta dešimt kartų stipriau ir nuo to yra tik blogiau.

Šventasis“ yra pristatomas kaip filmas, aktualus visiems. Iš kur, jūsų manymu, randasi jo universalumas?

G.Glemžaitė: Manau, šis filmas yra labai aktualus, nes, mano galva, jis yra vienas iš nedaugelio kalbančių apie paprastus žmones, kurie yra tokie patys, kaip ir mes visi. Neretai lietuviškame kine personažai būna kažkokie pakylėti, idealizuoti, o jei psichologiškai paveikslas yra tikroviškas, tai tuomet yra kitų neatitikimų, pvz., koks nors menininkėlis gyvena senamiesčio bute, važinėja gera mašina ir rengiasi žiauriai gražiai ir stilingai. Taip nebūna gyvenime. Aišku, būna, bet ne taip dažnai.

Man atrodo, kad šiame filme labai svarbus tikrovės, realybės jausmas. Kad žiūrėdamas į žmones ekrane gali atpažinti brolį, kaimyną ar net save patį.

M.Repšys: Be to, visi gyvenime išgyvenam kažkokias meilės krizes, įsimylėjimus, susižavėjimus. Kiti ieško kažkokių religinių prasmių – filme tai irgi galima pamatyti.

G.Glemžaitė: Filmas kalba apie labai daug dalykų. Nemanau, kad galima pasakyti, pvz., kad tai yra socialinė drama, kuri kalba vien apie finansų krizę. Taip, filme kalbama apie finansų krizę, bet labiausiai kalbama apie žmogų, tai, kaip jis tvarkosi toje krizėje – finansų krizėje, moralinėje krizėje, asmenybės krizėje. Krizė čia yra aplinkybė.

– Ar Lietuvoje aktoriui įmanoma išgyventi iš vaidybos kine?

G.Glemžaitė: Ne. Tiesiog per mažai padaroma produkcijos.

M.Repšys: Ir produkcijos mažai, ir honorarai labai maži. Man teko filmuotis Norvegijoj, tai ten honoraras dešimtkart didesnis negu Lietuvoj. Labai apmaudu, aktoriai Lietuvoje labai nuvertinami.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Marius Repšys
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Marius Repšys

G.Glemžaitė: Aktoriai, kiek man teko susidurti, labai nori vaidinti kine, nes tai yra visai kitokia patirtis negu darbas teatre. Bet egzistuoja tokia nuomonė, jog vos ne turi būti dėkingas – aišku, ir esi dėkingas, kad tave kviečia, bet norisi, kad tavo darbas būtų adekvačiai ir vertinamas. Kodėl visi kiti žmonės aikštelėje turi gauti didesnius atlyginimus?

Aktoriai, pripažinkim, lietuvių kine yra viena iš silpniausių grandžių. Mano galva, lietuvių kine tikrai šlubuoja scenarijai ir aktorių vaidyba. Kodėl? Nes mes neturim kino mokyklos. Bet labai keista, kad aktoriai susilaukia daug kritikos, tačiau jų darbas yra tiek nuvertinamas, kad jie net negauna normalių atlyginimų.

M.Repšys: Nes realiai ką žmonės kine mato? Aktorius mato. Niekas negalvoja, kad režisierius jiems liepė taip vaidint. Liepia ir darai. Ir niekas nesistengia padaryti blogai, visi nori kuo geriau padaryti.

Dažnai sulaukiu tokio skambučio: „Laba diena, turim jums vaidmenį, bet mūsų biudžetas labai mažas, galime mokėti tik 120 eurų už pamainą.“ Kai tai yra komercinis projektas ir tau siūlo 120 eurų, tai arba nedaryk jo, arba eik ieškot tų pinigų. Nueik, pasižiūrėk, kiek parduotuvėj kiaušiniai arba duona kainuoja. Tiesiog yra apmaudu. Jei nori šiek tiek patogiau gyvent, turi eiti visur, kur tave kviečia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų