Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 12d. 12:32

„Tarp pilkų debesų“: apie istorijos pamokas ir nepavykusias Lietuvos įvaizdžio kampanijas

„Tarp pilkų debesų“ filmavimai 15min recenzija
„Tarp pilkų debesų“ filmavimai

Prieš pradedant kalbėti apie Mariaus Markevičiaus vaidybinį ilgametražį filmą „Tarp pilkų debesų“ (Ashes in the Snow), reikia susitarti dėl vieno – šis filmas visų pirma orientuotas į užsienio žiūrovus. Ne per seniausiai pasirodę šimtmetį minintys filmai „Emilija iš Laisvės alėjos“ ar „Pelėdų kalnas“ buvo nusitaikę į lietuvių ašarų liaukas, o „Tarp pilkų debesų“ autoriai vienos kitos ašarėlės akivaizdžiai viliasi sulaukti ir kitoje Atlanto pusėje.

Tai liudija ne tik tarptautinė komanda, filme angliškai prabilę lietuvių tremtiniai, premjera Los Andželo kino festivalyje ar ekranizacijai pasirinkta tarptautinio pripažinimo sulaukusi Rūtos Šepetys knyga.

Ir pats režisierius, paklaustas, kas yra jo filmo tikslinė auditorija, tarė: „Visas pasaulis“, o išankstinėje premjeroje dalyvavusi prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad šiuo filmu „pasaulyje liudysime savo tiesą apie tai, kaip net ir ypatingai naikinama tauta sugebėjo pasipriešinti ir išlikti“. Spaudos konferencijoje šį siekį – supažindinti Vakarų žiūrovą su jam iki šiol nežinomu Lietuvos istorijos tarpsniu ir lietuvių trėmimais į Sibirą – kartojo ir kūrybinės grupės nariai.

Apsibrėžus adresatą paaiškėja dar keli dalykai. Pirma, iš istorinę tiesą teigiančio filmo, nukreipto į istorinių žinių stokojantį žiūrovą, neverta tikėtis istorinio kompleksiškumo. Tiksliau, tikėtis galima, tačiau puikiai žinome, kad viltys greičiausiai subliukš, o tokio filmo pagrindu veikiausiai taps siekis istoriją supresuoti į intelektinės žiūrovo pastangos nereikalaujantį, aštrius kampus nugludinantį linijinį pasakojimą.

Netrukus akivaizdu tampa ir tai, kad filmas viešojoje erdvėje yra traktuojamas kaip Lietuvos įvaizdžio formavimo dalis. Užsieniui ne tik pristatome savo istoriją, bet ir prisistatome patys: kaip turintys specifinį tautinį charakterį ir moralines vertybes – čia sužydi drąsių, darbščių ir ištvermingų lietuvių įvaizdis.

Be jokios abejonės, kaip ir po kiekvienos šalies įvaizdžio kampanijos, mes ir šįkart nekantriai laukiame įvertinimo iš už jūrų marių. Vieni politikai tikisi sulaukti užsienio auditorijos reakcijų ir kritikų recenzijų, kitų ambicijos dar didesnės – filmas, anot jų, turėtų tapti geriausiu įrodymu, kad „palaikydama Lietuvą Amerika niekada neklydo“. Prie vidinių mūsų kompleksų puokštės prisideda ir kiti visuomenės veikėjai, tvirtindami, jog filmas „kelia Sibiro aukų atminimą į naują lygmenį“. Nes jokia patirtis ir jokia auka pati savaime nėra pakankamai vertinga, kol nėra perkeliama į mediją ir ištransliuojama plačiajam pasauliui?...

Žinoma, tai, kad filmas virsta komunikacijos ir įvaizdžio formavimo įrankiu, nėra nieko naujo. Tačiau „Tarp pilkų debesų“ tapo tokiu akivaizdžiu šio reiškinio pavyzdžiu, kad net įprasti kino vertinimo įrankiai čia atrodo nebepakankami.

Todėl nežinau, kiek prasminga nagrinėti, pavyzdžiui, šleivokai pasirinktas kino kalbos priemones. Kai angliško filmo pavadinimo „Ashes in the Snow“ („Pelenai sniege“) metafora yra tiesiogiai įvaizdinama filmuojant per sniegą besiritančius sudegusius popieriaus lapus, ar kai purvinas vanduo Sibire montuojamas su tyru vandenėliu Lietuvoje. Kaip kad nežinau, ar tikrai verta minėti, jog Sibiras neatrodo kaip Parnidžio kopa, todėl ir joje filmuoti už poliarinio rato esančios Trofimovsko salos čia nevertėtų – užsienio žiūrovas Kuršių nerijos, matyt, neatpažins, tad gal ir kraštovaizdžio neatitikimas neatrodys toks absurdiškas. O kaip įvertinti, kiek svarbu tai, kad 1941 metais dalis užrašų Kaune – lietuviški, o dalis – angliški?

Bet tebūnie, pamirškime šiuos negudrius ėjimus, ir pasižiūrėkime į „Tarp pilkų debesų“ taip, kaip siūlo kūrybinė grupė ir didesnę ar mažesnę įtaką visuomenėje turintieji – kaip į istorijos pamoką ar savo įvaizdžio kūrimo dalį.

VIDEO: Filmo „Tarp pilkų debesų“ anonsas

Kad nusiųstum žinutę tam, kuris tos žinutės, tikėtina, nei nori, nei laukia, visų pirma reikia pagavios ir paprastos istorijos. Ją ir pasiūlo filmas „Tarp pilkų debesų“, žiūrovus nukeliantis į 1941 m. birželio 14 d., kai Lina Vilkaitė (akt. Bel Powey) su jaunėliu broliu Jonu (akt. Tom Sweet) ir mama Elena (akt. Lisa Loven Kongsli) ištremiami į Sibirą. Ekranizacijoje, kaip ir R.Šepetys knygoje, vis grįžtelima į praeitį, o tremties realijos pasakojamos Linos – penkiolikmetės, svajojusios įstoti į Kauno dailės mokyklą – akimis.

Piešti Lina nenustoja ir Sibire – piešia prieš akis besiveriantį siaubą (turime dramą), piešia vaikiną, kurį įsimyli (turime melodramą), paliepus su ekstatišku įtūžiu piešia ir NKVD pareigūną (turime komediją, bet tai nutiko netyčia). Fragmentiškai besikartojantis piešimo motyvas teoriškai turėtų kurti vizualinio dienoraščio įspūdį. Žvelgdami iš jauno, bręstančio žmogaus perspektyvos – o tai beveik visada yra auditoriją „kabinantis“ sprendimas – susipažįstame su asmenišku istorijos liudijimu. Tiesa, asmeniškumas čia formalus. Nors žvelgiame Linos akimis, jos žvilgsnis veikiau ne autentiškas, o įvykius fiksuojantis ir apibendrinantis.

Filmo dramaturginis paprastumas akivaizdus visose siužetinėse plotmėse. Jei NKVD pareigūnas Nikolajus (akt. Martin Wallström) pradeda jausti simpatiją Elenai, mes esame absoliučiai tikri, kad jos lojalumas savo vyrui ir šaliai nesusvyruos. Nes svyruoja tik tie, kurie nėra ir niekada nebus herojais. Pavyzdžiui, Nikolajus. Rikiuotėje jis išsižada savo ukrainietiškų šaknų, tačiau vėliau galime įsitikinti, jog šeima jam – vertybė. Jis, plėšomas prieštaringų jausmų, padės Elenai ir jos šeimai, tačiau ilgainiui jo altruizmas peraugs į prievartos troškimą.

Kadras iš filmo „Tarp pilkų debesų“
Kadras iš filmo „Tarp pilkų debesų“

Siunčiant žinią apie Lietuvą užsieniui, svarbu ir dar kai kas – lygiomis dalimis atseikėti tautiškumą bei tarptautiškumą. Lietuvių liaudies daina, skambanti per įžanginius filmo titrus, ir dramatiškai pasakojama Jūratės ir Kastyčio istorija, atsikartosianti filmo pabaigoje, akivaizdžiai atitinka pirmąją kategoriją. Kaip atsvarą jai per finalinius titrus išgirsime GJan perdainuotą Bobo Dylano dainą „Ring Them Bells“ ir angliškai su rytų europietiškais akcentais kalbančius lietuvių personažus.

Tiesa, filme lietuviai kalba angliškai, rusai – rusiškai (nors nežinia, ar tuos iki ašarų prajuokinančius skandinavų aktorių bandymus laužyti liežuvį išties galime vadinti rusų kalba). Ir jei priimame nuostatą, kad šiuo filmu teigiame istorinę tiesą, derėtų pastebėti, jog linktelime ir gerokai artimesniam istoriniam laikotarpiui. Tampa akivaizdu, jog anglų kalba – ne tik „numeris vienas“, kaip spaudos konferencijoje sakė M.Markevičius. Anglų kalba čia tampa universalia gėrio kalba, kuria nei su rytų europietiškais, nei su jokiais kitais akcentais rusų personažai prabilti negali. Kalbėti jie gali tik sava – rusų ir, ką čia smulkintis, blogio – kalba. Štai toks įdomus ir daugiabriaunis tas „Tarp pilkų debesų“ tarptautiškumas.

Beje, Lietuvoje bus rodoma ir lietuviškai dubliuota versija. Šalyje, kur dubliavimo tradicijos neturime, šis sprendimas atrodo ganėtinai rizikingas – matant nesinchronizuotą vaizdą ir garsą tampa gerokai sunkiau patikėti filmo kuriama realybe, ypač kai ši neįtikina net žiūrint originalią filmo versiją.

Tiek kuriant istorinę dramą, tiek istorinę dramą, tampančią įvaizdžio reklama, visų svarbiausias yra emocinis paveikumas. O čia jo, deja, maža. Akmuo visų pirma skrieja į scenaristo Beno Yorko Joneso daržą – filme nejusti personažų plėtotės (jų, rodos, per daug nekeičia nei Sibiras, nei asmeninio gyvenimo dramos – tai puikiai matyti stebint išpūstaakę Bel Powey personažę, kuri visą laiką atrodo lygiai tiek pat sutrikusi, kiek ir prieš tai buvusioje scenoje), kaip nejusti nei dramaturginio augimo, nei kulminacijos. Visas filmas praskamba viena ir ta pačia nata – tai, beje, taikytina ir nuobodokam kompozitoriaus Volkerio Bertelmanno garso takeliui, kuriame, tradiciškai tokio žanro filmams, dominuoja lyriška styginių muzika. Tačiau tikėtis ko nors kito, kai kiekvienas filmo elementas bandomas suprastinti iki prėsko ir visiems pažįstamo kanono, galbūt ir buvo naivu.

Kadras iš filmo „Tarp pilkų debesų“
Kadras iš filmo „Tarp pilkų debesų“

Man nedrąsu tai sakyti, bet bijau, kad „Tarp pilkų debesų“, visai kaip ir tikrieji Lietuvos įvaizdžio kūrimo modeliai, mums patiems įgaus gerokai didesnę reikšmę nei tiesioginiam adresatui, kuris sulaukia tiek aukštesnės kokybės produkcijos, kad prireiks nemažo stebuklo, jog susintetinta mūsų istorijos versija joje nepaskęstų.

Bet tai nereiškia, kad iš šio bandymo neturime ko pasimokyti. Pavyzdžiui, galime prisiminti, kad filmas ar jam parodytas dėmesys gali būti naudojamas ne tik šalies, bet ir asmeninio įvaizdžio kūrimui – įdomu stebėti, kokius filmus ir kodėl renkasi Lietuvos politinis elitas ir kokio pobūdžio komentarų šie filmai, nepriklausomai nuo savo meninės vertės, sulaukia. Galime įsitikinti, jog filmo temos svarba nėra ir nebus tapati filmo svarbai, nesvarbu, kaip įnirtingai teigsime priešingai. O visų svarbiausia, turime progą sau dar kartą pakartoti, kad istorijos supratimas – tiek individualus, tiek kinematografinis – yra ilgas ir varginantis darbas, nukreiptas, pirmiausia, į vidų, o ne išorę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata