Sekite 15min Google
Apie susitikimą su Antanu Smetona Šiauliuose, kai jai buvo 5 metai. „Lauke viskas vyko, kažkokia šventė – atsimenu, kad didelėj aikštėj, gal mokyklos stadione. Mano teta buvo mokytoja, daug vaikų dalyvavo, daug jaunimo, o teta parinko mane, kaip savo giminaitę, kad įteikčiau gėlių prezidentui. Aš ir nužygiavau, gal penkių metų būdama, tik tiek pamenu, kad įteikiau gėles ir pasakiau: „Labas, prezidente Septonai!“ – nepavyko ištarti „Smetona“. Paskui visi juokėsi, vaikai mane vis mokė, kad ne „Septonas“, o „Smetona“, ir man taip nesmagu būdavo. Nežinau, ar išsigandus buvau, ar susijaudinus, - na, taip išėjo“.
Apie tai, kaip ji pamatė pirmąjį rusų atėjimą. „Na ir pradeda važiuoti: pravažiuoja tankas, iš paskos – sunkvežimis, pilnas kareivių su kepurėmis, su durtuvais. Draugės sako: jie kaip velniukai atrodo, čia ne kareiviai. Žiūrim toliau: kiti išlipę eina šalia mašinų, su ilgom milinėm vos ne iki žemės – o birželio vidurys, karšta… Dauguma be batų – su kažkokiais skudurais ant kojų. Mums buvo šokas matant, kad ateina va tokia ubagų gauja ir nori mus užvaldyti“.
Apie pirmąjį susitikimą su Valdu. „Ir kartą aš leidžiuosi žemyn laiptais paimti tos mergaitės – jos tėvai ruošėsi kažkur eiti – ir pamatau Valdą, bėgantį į viršų. Susitikom, jis palypėjo, stabtelėjo ir nuėjo toliau. O aš pagalvojau: kokie nesimpatiški tie kauniečiai. Nenorėjau su jais net kalbėti - aš atvažiavau pas savus, man visi lietuviai, ypač jauni, atrodė kaip giminės, norėjosi prie visų prieiti ir apkabinti, norėjosi bendrauti, o jie...“
-
Neįtikėtina Almos Adamkienės vaikystė – kaip pati susirado mokyklą, pasamdė mamai tarnaitę ir prajuokino Smetoną
-
Šimtmetį pasitinkantis Valdas Adamkus: jo gyvenimo istorijos knygų puslapiuose
-
Adamkaus šimtmečiui skirtoje parodoje skambėjo ir jautrūs jo žodžiai: „Gyvenimas nebuvo lengvas, bet – prasmingas“
Apie meilės pradžią. „Su Valdu pirmiausia buvom draugai. O tų draugų aš jau turėjau labai daug, ir su tais pačiais aušrokais, kurių, kaip sakiau, iš pradžių nenorėjau nė matyti, susidraugavom. Kai pasikalbi, artimiau susipažįsti, pradedi bendrauti, ir žiūri į žmogų visai kitaip. Matai, kad žmonės nėra pasipūtę, nežiūri į tave iš viršaus, tada jau galima bendrauti“.
Apie vestuves: „Tai va – pigiai gavome salę, o mano mama su dar pora moterų paruošė visą vestuvių maistą: turtus, pyragus, šiltus, šaltus užkandžius - viską viską. O žmonių vestuvėse dalyvavo apie septyniasdešimt – juokėmės, kad pas mus suvažiavo pusė Čikagos. Ir vestuvės vyko tradiciškai – su nakvyne, dvi dienas“.
Apie tikėjimą, kad vis tiek grįš į Lietuvą. „Todėl, kad visi labai tikėjome, kad grįšime į Lietuvą. Kad reikės viską atstatyti, turėsim vieni kitiems padėti, nes Lietuva bus nualinta, daug žmonių ištremta. Ryšį su Lietuva turėjom visada, net Vokietijoje gyvendami. Taigi Valdas norėjo net grįžti, tik tautiečiai jo neleido. Ir gerai padarė, kad neišleido, Algirdas Julius Greimas atkalbėjo. Žinojom, kas tėvynėje darosi, žinojom, kad reikia būti stipriems, vieningiems, kad reikia išlikti, gauti žinių, kurias bus galima panaudoti, kad padėtume kitiems“.
Apie nuotykį su policija. „Važiuoju iš miestelio į Tabor Farmą ir matau, kad policija stabdo ir tikrina visas iš eilės mašinas. Aš – be teisių, bagažinėje ir ant užpakalinės sėdynės – dėžės alkoholio be jokių dokumentų. Gėrimus pirkdavom iš parduotuvės, aptarnaujančios ne visus pirkėjus, o tik su leidimais. Turėjom barą – toks ir buvo leidimas: aš atvažiuoju, paduodu sąrašą, ko man reikia, ir viską pakrauna, o dokumentus sutvarkydavom vėliau. Kai pamačiau, kad krato mašinas, pagalvojau: papuoliau, dabar tai jau tikrai tėvas neš man maistą į kalėjimą. Bet – sutapimas: tarp pareigūnų pamačiau pažįstamą policininką. Jis mane pamatė eilėje, priėjo ir paaiškino, kad krato visus automobilius, nes įvyko banko apiplėšimas šalia parduotuvės, iš kurios pirkau alkoholį, ir dabar policija gaudo nusikaltėlius. Aš jam dėstau, kad mums dvyliktą valandą būtina pradėti dengti stalus, kad ir taip užtrukau, kol pasiėmiau visus tuos likerius, o man būtinai reikia grįžti laiku. Jis pagalvojo ir sako: gerai, sek paskui mano mašiną. Ir savo automobiliu apvažiavo visą eilę, o aš iš paskos – taip ir įvažiavom į kitą kelią“.
Apie slogų įspūdį pirmą kartą atvykus į okupuotą Lietuvą. „Blogiausią įspūdį man paliko žmonės: labai labai nemandagūs – ar restorane, ar parduotuvėje, ar kirpykloje... Ateinu į kirpyklą – pagalvojau, prieš einant į operą, reik susišukuoti... Kirpykla – apačioje, netoli Operos teatro. Kažkas man parūpino rezervaciją, nes kitaip nepriima, ateinu laiku ir laukiu. Laukiu. Laukiu. Stovi trys keturios jaunos merginos viename kampe, aš – kitame, prie įėjimo. Nieko. Kažkas juokiasi kvatoja, merginos irgi visos kvatoja, rusiškai kalbasi... Laukiu, laukiu – manęs niekas nekviečia, nors atėjau laiku. Suėmė toks piktumas, galvoju, paskui manęs niekas nepriims, bus praėjęs mano laikas ir sakys – kodėl neprisistatei, kai reikėjo? Prieinu ir sakau: atsiprašau, ar kas kalba lietuviškai? Visos nutilo ir pradėjo kalbėti lietuviškai. Paskui aš tos merginos, kuri man plaukus plovė ir šukavo, klausiu: ar jums draudžiama kalbėti lietuviškai? Ne, sako, o po kurio laiko priduria: yra viena rusaitė pas mus, tai kai mes lietuviškai kalbam, ji visada priekaištauja, kad mes apie ją kalbam, apkalbam. Na, sakau, daug kur esu buvus, bet tokio pasiteisinimo niekur pasauly negirdėjau“.
Apie pokyčius Lietuvoje. „Dabar – nėra ko lyginti, ne ta Lietuva, kurią radome atvažiavę. Viskas pasikeitę labai į gerąją pusę: jaunimas gražus, sąmoningas ir tvarkingas. Aišku, yra išimčių, bet jų yra visame pasaulyje. Nesame išrinktoji tauta, o ir išrinktosiose visko būna. Manau, kad padarėme labai labai didelį šuolį, palyginus su tuo, kas čia buvo 1991 metais, ir vis dar einame į priekį. Jei nebūtų tiek daug stabdžių, būtume dar daugiau pasiekę. Nors ir taip kasdien galime perskaityti ar išgirsti ką nors gero: skaitau šiandien laikraštyje, kiek mūsiškiai pasiekę lazerių srityje. Pripažinimas, įvertinimai, prilygstantys „Oskarui“, – ir tai apie Lietuvą, apie mus. Kam gali nebūti malonu tai skaityti?“
Apie bendravimo su Valdu principus. „Tiesiog mes visuomet, ką bedarytume, viską darydavom kartu – pasikalbėdami, išsiaiškindami. Daug ką darėm nebūtinai dėl to, kad taip norėjo Valdas, mane irgi reikėdavo įtikinti, kad pritarčiau. Šitaip mes viską planuodavom. Kartu. Mane, nors ir būdavau kitokios nuomonės, visada buvo galima įtikinti, įrodžius, kad kito nuomonė yra teisinga, ir jokių nesutarimų, jokių priekabių ar nemalonių minčių nekildavo“.
