Publikuojame ištrauką, kurioje aptariama Carlo von Clausewitzo idėjų raida ir atgarsiai tolimesnei karo, politikos filosofijai.
Teodoras Žukas: Kokia Clausewitzo idėjų raida ir kaip mes galėtume ją matyti ne tik kariniame-teoriniame, bet ir platesniame, kariniame-politiniame lygmenyje? Kokiose žymiose figūrose galėtume atpažinti Clausewitzo idėjų aidą – Lenino, Trockio, o gal JAV Šaltojo karo strategų?
Kęstutis Kilinskas: Clausewitzas, aišku, tapo atskaitos tašku tiems, kurie revoliucijai ieškojo socialinės jėgos. Jį, be abejo, skaitė ir interpretavo marksistai. Mintis, kad karas yra politikos tąsa kitomis priemonėmis, iš esmės padeda pagrindą studijoms, kurios kalba apie diplomatiją ir karo veiksmus bei atskiria dvi studijų disciplinas. Man atrodo, Clausewitzas kariniame žargone yra šiek tiek „užsiaurintas“. Tai, kad pergalė kare yra gebėjimas priversti priešininką vykdyti tavo valią arba atsisakyti savo ketinimų, yra Clausewitzo tezė, ir ji iki šių dienų funkcionuoja kaip karinės pergalės samprata. Šios tezės nedrįsčiau interpretuoti politiniame lauke, aš ją matyčiau kaip mintį apie karinių priemonių panaudojimą, juo labiau, kad tikslas ir priemonės yra svarbi teksto dalis.
Bernardas Gailius: Sutinku, man atrodo, kad jis politinių svarstymų dalyje ir yra silpniausias. Gerai įsigilinus matyti, kad kai Clausewitzas pradeda kalbėti apie karą kaip politikos tąsą, jis galų gale pats sau paprieštarauja. Viena vertus, jis sako, kad karo esmė yra prievartos panaudojimas, ir prievartos panaudojimas neturi jokių ribų. Prievarta iš savo prigimties padiktuoja tą beribiškumo dinamiką. Tik klausimas, kiek resursų ir jėgų turi viena ar kita pusė, ir iš esmės jas riboja vien tai. Kita vertus, vėliau jis pasako, kad vis tik grynuoju savo pavidalu karas egzistuoja ne visada – jį sulaiko politika.
Teodoras Žukas: Ir Clausewitzas to nekritikuoja, jis tai konstatuoja: politika riboja karą – ir gerai, kad riboja, nes karas savaime, abstrakčiai kalbant, nėra vertybė.
Bernardas Gailius: Bet tą pasakęs jis tarsi ir pripažįsta, kad politika karo atžvilgiu yra išorinis faktorius. Tada iškyla klausimas, ar tikrai tarp karo ir politikos yra toks tvirtas tęstinumas. Pasidaro nebe taip aišku, ką jis, kalbėdamas apie pratęsimą, norėjo pasakyti. Atsižvelgdamas į jo istorinį kontekstą, įtarčiau, kad Clausewitzas norėjo paprieštarauti savo laiku nusistovėjusiam požiūriui, kad kai prasideda karas, politika čia ne prie ko – jog politikai nieko nežino, viską sprendžia vien generolai. Manau, kad jis dėjo pagrindus civiliniam vadovavimui karinėms pajėgoms.
Tačiau Carlas Schmittas labai teisingai parodė, kad vėlesnis, komunistinis šios tezės perskaitymas parodė ir tamsiąją pusę, destruktyviąją tokios idėjos galią. Juk jeigu karas yra politikos pratęsimas, tai iš esmės perskaityti galima ir atvirkščiai – kad politika yra karo pratęsimas, ir kad iš esmės tarp karo ir politikos nėra atskirų būklių. Kalbant šių laikų terminais, tėra vienas bendras, hibridinis gyvenimas, kur šiek tiek intensyvesne gali tapti politikos arba karo dalis, arba toji būklė yra kažkas daugiau mažiau „per vidurį“ – tarsi nėra nei visiškos taikos, nei visiško karo, jis įsivaizduojamas tik teoriškai. Man atrodo, kad Clausewitzas nei taip galvojo, nei taip norėjo pasakyti, bet taip iš jo ši mintis ir pradėjo rutuliotis.
Kęstutis Kilinskas: Galvočiau taip: Clausewitzas akivaizdžiai suvokia, kad karas yra politikos priemonė, dėl to nėra klausimų. Tačiau kyla kitas klausimas – kaip Clausewitzas suvokė jos santykį su pačiu karo reiškiniu. Ir čia, man atrodo, iškyla esminė Clausewitzo mintis: kada karas prasideda, jis remiasi ir sukasi pagal savąją logiką, ir ta logika išeina iš kontrolės ribų. Nuo to laiko jis, tam tikra prasme, yra neprognozuojamas, nekontroliuojamas ir nebūtinai sujungtas su politika. Politiniame diskurse dažnai mėginama karą paversti tiesmuka priemone, neatsižvelgiant į jo vidinę logiką. Clausewitzas būtent ir parodo karo vidinę logiką, jo daugialypiškumą, neprognozuojamumą ir, šia prasme, komplikuotą, dinamišką santykį su jo kaip priemonės buvimu kokiuose nors tiksluose.
Teodoras Žukas: Kad karas, kaip visiškai kita ontologinė būklė, tampa nekontroliuojamas, kad jis gali pats pradėti kištis, abstrakčiai kalbant, į politiką – ir būtent todėl, kad yra nekontroliuojamas.
Kęstutis Kilinskas: Karas ir yra politika, „politikos tąsa“ – iš vienos pusės tarsi bandoma suvokti tai kaip priemonę, labai hierarchiškai – vienas kontroliuoja kitą, mums taip galvoti tarsi paprasčiau. Bet iš esmės Clausewitzas mėgina pasakyti, kad tai yra tąsa, kuri funkcionuoja nekontroliuojamai.
Bernardas Gailius: Tas kritinis žodis, kuris, galų gale, istoriškai nukeliavo savo kelią, buvo būtent tąsa. Nes jeigu pabrėži tai, kad yra kažkokia tąsa tarp karo ir politikos, tai tarsi iš karto sukuri galimybę minėtam abipusiam keliui – ir karą gali suvokti kaip politiką, ir politiką kaip karą. Galų gale viskas baigiasi tokiom antraštėm: „ar kompiuterio pelė jau tapo galingesnis ginklas už kalašnikovo automatą?“ Atsakymas akivaizdus: ne, nes su kompiuterio pele vargiai vienas kitą nužudysim, o su kalašnikovo automatu – labai greitai.
Man atrodo, tokios antraštės parodo, kur mes nuėjom, jei mąstome tokiais palyginimais ir jei toks žurnalisto hiperbolizavimas mums skamba kaip visai normali mintis. Manyčiau, kad tai irgi yra susiję su Clausewitzo teiginiu, ir tai pasėkmės, kurių jis visai nenorėjo. Clausewitzas labai teisingai pasakė, kad karas ir taikos metas kaip tik yra visiškai atskiros būklės, kurios turi skirtingas logikas. Šia prasme tarp jų kaip ir nėra tąsos. Bet jis, ko gero, kalbėdamas apie karą kaip politikos tąsą, norėjo pabrėžti tą ryšį per tikslus – tarsi tų pačių tikslų pradedama siekti jau kraštutinėmis priemonėmis.
Kęstutis Kilinskas: Jei galvotume apie XX a. literatūrą, kuri formuojasi karo ir taikos studijų paradigmoje, man atrodo, kad į Clausewitzo mintį vienareikšmiškai atsiremiama – galima privardinti daug autorių, kurie kalba, kaip atsakingai naudoti karines pajėgas siekiant politinių tikslų. Tai didžiulis laukas ir jis, aišku, kyla iš Clausewitzo minties.
