Dabar populiaru
Publikuota: 2018 vasario 27d. 21:00

Estas rašytojas Ilmaras Taska apie pokarį Baltijos šalyse: „Tada atmosfera buvo šizofreniška“

Estas rašytojas Ilmaras Taska
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Estas rašytojas Ilmaras Taska

Į pokalbį spaudžiant nemenkam šaltukui Ilmaras Taska atbėgo suplukęs, bet švytėdamas. Garsiam estui džiugu, kad jo knyga „Pobeda 1946“ susidomėjo išties nemažai lietuvių skaitytojų – kūrinį, leidžiantį tarsi pro padidinamąjį stiklą pažvelgti į niūrius pokario metus Estijoje, rašytojas pristatė Vilniaus knygų mugėje.

„Pobeda 1946” – debiutinis I.Taskos, kuris Estijoje labiau žinomas kaip kino režisierius, scenaristas ir prodiuseris, romanas.

Tai įtaigi istorija apie tremtį – vidinę. Autorius, kuris gimė tremtinių šeimoje Kirove ir tik mirus sovietų diktatoriui Josifui Stalinui grįžo į Estiją, aprašo 1946-uosius Taline – miestas po karo nuščiuvęs, čia nuo šeimininkaujančių ir naują tvarką įvesti bandančių okupantų slapstosi partizanai ir intelektualai.

Bet čia – ir mažas bevardis berniukas, suvargusi jo mama bei paslaptingas „gerasis dėdė“, važinėjantis su vaiką žavinčia naujutėlaite „Pobeda“.

I.Taskos knygos „Pobeda 1946“ viršelis
I.Taskos knygos „Pobeda 1946“ viršelis

Keleri metai po Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir Estijoje, ir kitose Baltijos šalyse yra laikotarpis, kurį daugelis nori apeiti tylėdami. Arba laikotarpis, kuriame yra tik dvi – juoda ir balta – spalvos: patriotai kovojo prieš okupantus.

Tačiau didelė moralinė pilkoji zona – paprasti žmonės ir sudėtingi jų pasirinkimai dėl valstybės bei šeimos – lieka nepastebėta. Ir būtent į šią zoną savo romanu „Pobeda 1946“, kuris, beje, tikrai galėtų virsti filmu ar net opera, neria I.Taska.

Jo romane sušmėžuoja visi ankstyvosios sovietinės eros Baltijos šalyse archetipai – auka, partizanas, kolaborantas, informatorius, kankintojas, tylus kankinys, tremtinys ir, žinoma, sovietinis naujažmogis.

„Labai džiaugiuosi, kad mano knyga buvo išversta į lietuvių kalbą, ir dėkoju vertėjai Danutei Sirijos Giraitei. Juk mūsų šalys tokios panašios!“ – interviu 15min teigė I.Taska.

Paprasti žmonės nesuvokė, kas vyksta

– Pone Taska, prieš kelerius metus perskaičiau Keitho Lowe'o knygą „Laukinių žemynas“, kurioje pasakojama apie Europą iškart po Antrojo pasaulinio karo. Taika čia iš tiesų nė nekvepėjo: tęsėsi mūšiai Balkanuose, mūsų regione kovėsi miško broliai. O jūsų knyga man pasirodė kaip žvilgsnis per padidinamąjį stiklą į tai, kas vyko Estijoje. Turbūt sutinkate, kad karas šiame Europos kampelyje 1945 metų gegužę nesibaigė?

– Taip, žinoma. Karas visų pirma nesibaigė žmonėms. Žmonės nežinojo, kiek ilgai tęsis karas, – juk jie nieko nežinojo apie konkrečius susitarimus, pavyzdžiui, apie Molotovo-Ribbentropo paktą. Apie šį sandorį nežinojo ir diplomatai.

Mano senelis tuo metu buvo Estijos Respublikos reikalų patikėtinis Kopenhagoje, ir jis nežinojo, kas tiksliai vyksta.

Mano senelis tuo metu buvo Estijos Respublikos reikalų patikėtinis Kopenhagoje, ir jis nežinojo, kas tiksliai vyksta.

Net ambasadoriai ir aukšto rango diplomatai turėjo mažai žinių, ką jau kalbėti apie paprastus žmones. Tad vėliau žmonėms Baltijos šalyse ir Lenkijoje slaptieji protokolai tapo didele staigmena.

Vėliau šiek tiek klaidinami buvo ir miško broliai. Partizanams davė radijo siųstuvus ir paragino priešintis, nors buvo aišku, kad dėl jų niekas nepradės naujo karo. Buvo tik laiko klausimas, kada partizanus sumedžios.

O kiti... Ką jie galėjo galvoti? Iš pradžių atėjo sovietai, tuomet – Trečiasis Reichas, tada – vėl sovietai. Niekas nemanė, kad okupacija užsitęs. Visi nustebo, kai vis dėlto užsitęsė, nors ir stebėjosi, kaip tau įmanoma XX amžiaus viduryje.

Tai, žinoma, yra viena temų knygoje „Pobeda 1946“ – norėjau parodyti, kaip keitėsi gyvenimas, miestas, žmonių mąstymas.

Berniukas bando susiorientuoti pasaulyje, kuriame tai neįmanoma, nes yra dvi realybės. Yra jo mamos ir tėčio realybė, yra nauja, oficiali realybė. Situacija buvo labai šizofreniška.

– Prie to ir norėčiau pereiti. Skaičiau recenziją, kurioje „Pobeda 1946“ kontekstas vadinamas „moraline pilkąja zona“, kurią sovietai, regis, sėkmingai įtvirtino. Tiesa neteko monopolio: tarsi ir nori teisybės, bet nori ir saugumo, ir pailsėti nuo karo.

– Būtent, nori tiesiog tęsti savo gyvenimą, bet staiga pamatai, kad gyvenimas tik blogėja. Jei žmonės būtų žinoję, kiek ilgai tęsis okupacija, dalis jų būtų nusižudę, kiti – pradėję kolaboruoti.

Su sovietinėmis naujovėmis Estija neturėjo nieko bendra. Okupantai perkonstravo net lauko tualetų klozetus – kad nebūtų galima atsisėsti.

Tačiau dar kiti toliau priešinosi ir tikėjosi, kad laisvė bus atkovota. Mano močiutės, net netekusios savo vyrų ir 15 metų praleidusios Sibire, nuolat kalbėdavo apie Estijos Respubliką – apie tai, kaip būdavo gyvenama, kaip būdavo kalbamasi, kas valgoma.

Su sovietinėmis naujovėmis Estija neturėjo nieko bendra. Okupantai perkonstravo net lauko tualetų klozetus – kad nebūtų galima atsisėsti.

Kai esi mažas vaikas, nori matyti gražius dalykus, todėl ir automobilis „Pobeda“ toks išskirtinis. Mašinos dizainas iš tiesų buvo gražus – atsimenu, kaip vaikystėje atsisėdau į „Pobeda“.

Tada maniau, kad mašina labai graži. Ji pralenkė laiką – vėliau „Volvo“ nukopijavo tam tikrus dalykus.

O berniukas – nenuostabu – galvoja, kad gyvenimas toks ir turi būti. Kad aplinkui ir turėtų būti malonūs, draugiški dėdulės – visai ne kaip jo tėtis, kuris slepiasi galiniame kambaryje ir nuolat rūko.

Wikimedia Commons/Pjotr Mahhonin nuotr./GAZ-М20 „Pobeda“
Wikimedia Commons/Pjotr Mahhonin nuotr./GAZ-М20 „Pobeda“

Berniukas pasitiki tuo vyru ir nežino, kad tokius automobilius išduodavo tik čekistams ir aktoriams, kurie taip reklamuodavo nuostabią sovietinę realybę.

Realybės daužėsi viena į kitą

– Kartais iš tiesų susidaro įspūdis, kad tas laikotarpis vaizduojamas tik juoda ir balta spalvomis. O jūs, regis, bandėte to išvengti, ar ne? Juk žmonės draugauti su režimu būdavo ir priverčiami, jiems, jų artimiesiems būdavo grasinama. Man norisi kalbėti apie moralinį disonansą.

– Taip, knygoje daug kas pastatyta ant kontrasto. Tai išmokau dirbdamas su filmais – ten svarbūs kontrastai. Jei jų nėra, reikia naudoti muziką. Kontrastai labai svarbu.

Romane yra scena, kai KGB agentas paskambina į specialią berniukų koloniją Sovietų Sąjungos glūdumoje – bosas jam pasakė, kad reikia pargabenti berniuką į Estiją.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Estas rašytojas Ilmaras Taska
Luko Balandžio / 15min nuotr./Estas rašytojas Ilmaras Taska

Tačiau berniukas, aišku, skambutį priima savaip – jis džiaugiasi, kad tas „Pobedos“ žmogus juo domisi, klausia jo, ar jis nenori grįžti namo. Berniukas yra pasiilgęs dėdės ir kone verkia – jis jaučia ryšį su tuo žmogumi.

Taigi, ir vėl – vienokia realybė bei kitokia realybė. Po Antrojo pasaulinio karo realybės ir jausmai daužėsi vieni į kitus.

Knygoje naudoju dar vieną motyvą – 1946-1947 metais daliai vaikų būdavo leidžiama grįžti iš kolonijų. Pavyzdžiui, jei jų tėvai pražuvo lageriuose – būdavo galima juos parsigabenti ir, tarkime, įsivaikinti.

Mano tėvas sumanė parvežti į Estiją savo mažąją seserį. Tada kelionės dar nebūdavo griežtai reguliuojamos, tad visi galėjo važinėti kur nori. Planas buvo parvežti sesutę į Estiją ir traukiniais grįžti į Kirovą.

Galima kalbėti apie masinę pasitikėjimo jausmo netektį. Tapo nebeįmanoma pasitikėti savo tautiečiais – net draugais ir pažįstamais. Toks buvo šalutinis totalitarinės sistemos produktas.

Taline mano tėvas pamatė savo buvusį klasioką. Pastarasis iškart nudžiugo ir ėmė klausinėti, kaip mano tėvui sekasi. Jis atsakė, kad jau 10 metų gyvena Sibire.

Klasiokas pasiūlė kitą dieną susitikti ir paprašė adreso. Tėvas pasakė adresą, bet klasiokas neatėjo – atėjo KGB.

Tad mano tėvas „namo“ į Kirovą iškart negrįžo – jis praleido kelerius metus kalėjime ir tik tada buvo išsiųstas atgal į Sibirą.

Galima kalbėti apie masinę pasitikėjimo jausmo netektį.

Tapo nebeįmanoma pasitikėti savo tautiečiais – net draugais ir pažįstamais. Toks buvo šalutinis totalitarinės sistemos produktas.

– Ar pokarinis laikotarpis Estijoje, jūsų manymu, gerai išanalizuotas? Juk etninių estų buvo ir sovietinėje valdžioje, ir saugumo aparate, o jų vaikai, anūkai ir proanūkiai šiandien ramiai gyvena gimtinėje.

„The Guardian“ žurnalistas Shaunas Walkeris, neseniai išleidęs knygą „Ilgos pagirios“, kalba apie du būdus pereiti iš diktatūros į demokratiją. Vienas kelias vokiškas – atgaila, o kitas ispaniškas – susitaikymas. Kokį kelią renkasi Estija?

– Manau, kad mūsų kelias – per vidurį. Aišku, apie tą laikotarpį kūrinių būta, bet tikriausiai nepakankamai. O aš galvoju, kad apie praeitį kalbėti sveika. Vertinimai, nuomonės nebūtinos, tačiau ir aukoms, ir kitai pusei sveika apie tai kalbėtis.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Estas rašytojas Ilmaras Taska
Luko Balandžio / 15min nuotr./Estas rašytojas Ilmaras Taska

Nukišus skaudulius po kilimu, visuomenė nebus sveika. Psichoterapeutine prasme naudinga aptarti tai, kas vyko, nes tie įvykiai buvo gyvenimo dalis. Spėju, kad labai daug šeimų turėjo atstovų abiejose pusėse. Diskusijos pavers mus stipresniais ir vieningesniais.

– Pernai kalbėjausi su estu rašytoju Reinu Raudu. Jis man teigė, kad nesąmonė laikyti visus estus, gyvenusius okupaciniu laikotarpiu, didžiuliais patriotais – esą aktyvūs disidentai buvo kukli mažuma, o daugelis žmonių tetroško stabilumo.

Bet jis taip pat tvirtino, kad Baltijos šalyse žmonės, kurie viešai šlovino marksizmą, iš tikrųjų jo dogmomis netikėjo – jie tiesiog bijojo. Jūsų knygos baimės irgi labai daug – bijo net KGB dėdė, ar ne?

– Taip, žinoma. Net žmonės KGB struktūrose puikiai žinojo, kad yra pakeičiami. Būstinėje Maskvoje galvos ridendavosi visą laiką. Pats Stalinas buvo pasakęs, kad čekistų maršrutai tėra du – arba aukštesnės pareigos, arba kalėjimas.

Na, o Raudo šeimos istorija irgi labai įdomi. Reinas galėtų pats apie tai papasakoti. Kad ir ką manytume apie tuos laikus, svarbu apie juos skaityti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Reinas Raudas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Reinas Raudas

Vis dėlto nebuvo taip jau labai būtina kolaboruoti. Mano motinai irgi liepė dirbti su KGB, bet ji atsisakė. Ji pareiškė neturinti ko prarasti: „Išsiuntėte mane į Sibirą, mano tėvas nužudytas. Ką dar galite man padaryti?“

Jai pasakė, kad neleis baigti konservatorijos. Mama pareiškė: „Puiku, galiu groti ir taip.“ Ji atsisakė tapti kolaborante ir visą gyvenimą dirbo muzikos mokytoja, nors jos alga buvo mažesnė, nes ji neturėjo diplomo. Visada galime pasirinkti.

Galvoja apie tęsinį

– Gal galite daugiau papasakoti apie sovietų operacijas, kai buvo taikomasi į vaikus? Turbūt jie buvo patogūs įrankiai?

– Informacijos išgavimui buvo naudojami patys įvairiausi būdai. Visuomenė buvo skaldoma: skatinama neapykanta tarp vyrų ir jų žmonų, atskiriamos šeimos. Žinoma, stebimi buvo ir vaikai, kuriuos, beje, apklausinėdavo ir mokykloje.

Prasidėjus okupacijai daugybė mokytojų buvo atleisti, o į jų vietą stoję pedagogai patys buvo neišsilavinę. Jie nieko nežinojo apie, tarkime, matematiką, bet buvo teisingi ideologiškai.

Prasidėjus okupacijai daugybė mokytojų buvo atleisti, o į jų vietą stoję pedagogai patys buvo neišsilavinę. Jie nieko nežinojo apie, tarkime, matematiką, bet buvo teisingi ideologiškai.

Turiu pasakyti, kad tokie metodai naudojami ir dabar – gal ne taip atvirai, o ir pasekmės kitokios. Girdėjau, kad vienos mažos valstybės saugumo tarnybos seka vaikų paskyras „Facebook“ – saugumiečiai ten nė neslepia, kad vaikų tėvus galima sekti per jų atžalų paskyras „Facebook“ ir „Instagram“.

Sovietinėje sistemoje buvo pagal Antono Makarenkos nurodymus įkurtos specialios mokyklos-kolonijos. Jose buvo ruošiami teisingi žmonės – tie vaikai vėliau patekdavo į kadrų sistemą.

– Knygoje kai kurie personažai neturi vardų – berniukas, jo tėvas, gerasis dėdė. O operos solistė – jau Johanna, britas – Alanas. Kodėl?

– Johana ir Alanas – asmenybės. Ji yra žvaigždė, tarptautinė garsenybė, kuri gali turėti individualumo. Alanas – iš Britų Imperijos, kur žmonės irgi galėjo būti savimi.

O Sovietų Sąjungoje žmonės buvo labiau skaičiai. Norėjau parodyti archetipinį berniuko ar dėdės vaidmenį – juk iš tikrųjų kalbėti reikia apie bet kurį berniuką ir apie bet kurį dėdę. Vienu metu galvojau duoti jiems vardus, bet likau prie pagrindinės minties. Tai yra archetipiška.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Estas rašytojas Ilmaras Taska
Luko Balandžio / 15min nuotr./Estas rašytojas Ilmaras Taska

– Knyga išties tiktų filmui. Galbūt yra tokių planų?

– Tikiuosi. Mano kolegos iš Belgijos ir Suomijos manęs jau klausė, ar aš nenorėčiau „Pobedos 1946“ paversti mini serialu. Bet tuomet reikėtų pratęsti istoriją.

Be to, vienas trumpas filmas jau sukurtas ir laimėjęs kelis prizus, o kitą rengia Vengrijos kino kūrėjai.

– Tai ar bus tęsinys?

– Pažiūrėsime, ką kalbės žmonės. Galbūt. Kita vertus, man patinka galvoti, kad kiekvienas skaitytojas savo galvoje susikūrė skirtingus personažų likimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Gyvenimas

Paslaptinga liga garsų solistą nustūmė į visuomenės užribį: sklinda nemalonus kvapas

Tiesiogiai 24sek

Eurolygos klasika Maskvoje: CSKA – „Žalgiris“

15min tema Aktualu

Pasaulio dešinieji sukilo prieš JT migracijos paktą: keliama audra stiklinėje?

Vardai

Eimuntas Nekrošius paskutinį gyvenimo savaitgalį praleido pajūryje: „Jis buvo laimingas“

Pasaulis kišenėje

Aplink pasaulį su kuprine: kodėl vienas pavojingiausių Australijos vorų – net nenuodingas

Aktualu

„Patikrinta 15min“ – pirmasis pasauliniu mastu pripažintas Baltijos šalių faktų tikrinimo projektas

Gyvenimas

Giedrius gerina būstą sužalotam didvyriui: šis išgelbėjo paauglę, o dabar pagalbos reikia pačiam

Atvirai su vadovu. A.Žukauskienė: apie jauno vadovo patyrimus, gyvenimo tikslą ir laimėtas bei pralaimėtas kovas

Tiesiogiai 24sek

Kertinis vakaras Vokietijoje: „Skyliners“ – „Rytas“

Išrinkite geriausias 2018 metų knygas

Aktualu

Aiškėja, kodėl sumuštas F.Sanchezas: dviejų nacionalistų jausmus užgavo šūkis „Lietuva visiems“

Aktualu

Lenkijos Seimas atšaukė ginčijamą Aukščiausiojo Teismo reformą

Ar pastebėjote Vilniaus viešojo transporto atsinaujinimą?

Gazas

Renkame Lietuvos Šimtmečio automobilį: „Opel Kadett E“

Aktualu

„Proveržis“ tariantis dėl etatinio mokytojų apmokėjimo modelio: bus pildomi profsąjungų reikalavimai

Vardai

Katy Perry – daugiausiai uždirbanti dainininkė pasaulyje: iš pirmos vietos išstūmė Beyonce

Vardai

Atsisveikinimas su netikėtai išėjusiu Eimuntu Nekrošiumi: „Per anksti, gerokai per anksti...“

Aktualu

Šveicarija atsisakė planų paremti JT susitarimą dėl migracijos

Aktualu

Prabangiu BMW visureigiu važiavusio ukrainiečio kelionė nutrūko pasienyje

Kultūra

Detektyvo „Spėk, kas?“ autorius Ch.McGeorge’as: „Jaučiausi, lyg kurčiau choreografiją“

Naujienos

Gyvenimas

Paslaptinga liga garsų solistą nustūmė į visuomenės užribį: sklinda nemalonus kvapas

Tiesiogiai 24sek

Eurolygos klasika Maskvoje: CSKA – „Žalgiris“

15min tema Aktualu

Pasaulio dešinieji sukilo prieš JT migracijos paktą: keliama audra stiklinėje?

Vardai

Eimuntas Nekrošius paskutinį gyvenimo savaitgalį praleido pajūryje: „Jis buvo laimingas“

Pasaulis kišenėje

Aplink pasaulį su kuprine: kodėl vienas pavojingiausių Australijos vorų – net nenuodingas

Aktualu

„Patikrinta 15min“ – pirmasis pasauliniu mastu pripažintas Baltijos šalių faktų tikrinimo projektas

Gyvenimas

Giedrius gerina būstą sužalotam didvyriui: šis išgelbėjo paauglę, o dabar pagalbos reikia pačiam

Atvirai su vadovu. A.Žukauskienė: apie jauno vadovo patyrimus, gyvenimo tikslą ir laimėtas bei pralaimėtas kovas

Tiesiogiai 24sek

Kertinis vakaras Vokietijoje: „Skyliners“ – „Rytas“

Išrinkite geriausias 2018 metų knygas

Aktualu

Aiškėja, kodėl sumuštas F.Sanchezas: dviejų nacionalistų jausmus užgavo šūkis „Lietuva visiems“

Aktualu

Lenkijos Seimas atšaukė ginčijamą Aukščiausiojo Teismo reformą

Ar pastebėjote Vilniaus viešojo transporto atsinaujinimą?

Gazas

Renkame Lietuvos Šimtmečio automobilį: „Opel Kadett E“

Aktualu

„Proveržis“ tariantis dėl etatinio mokytojų apmokėjimo modelio: bus pildomi profsąjungų reikalavimai

Vardai

Katy Perry – daugiausiai uždirbanti dainininkė pasaulyje: iš pirmos vietos išstūmė Beyonce

Vardai

Atsisveikinimas su netikėtai išėjusiu Eimuntu Nekrošiumi: „Per anksti, gerokai per anksti...“

Aktualu

Šveicarija atsisakė planų paremti JT susitarimą dėl migracijos

Aktualu

Prabangiu BMW visureigiu važiavusio ukrainiečio kelionė nutrūko pasienyje

Kultūra

Detektyvo „Spėk, kas?“ autorius Ch.McGeorge’as: „Jaučiausi, lyg kurčiau choreografiją“

Vardai

Ypatingos

03:39
07:48

Gera keliauti kartu

Sveikata

Būk nesustabdoma