Sekite 15min Google
Palei sienas riogsojo judaikos knygų bokštai. Prieškarinio stiliaus vonios kambario erdvė buvo užpildyta kino kritikos ir operos istorijos knygomis. Pjesių ir eilėraščių rinkinių krūvos užstojo langą.
Mendelis miegojo ant čiužinio, kurį supo romanai, sulankstytais viršeliais. Pabudęs apie vidurdienį, vyras popietes leisdavo ant saulės apšviesto šezlongo, godžiai į save siurbdamas jidiš rašytojų, tokių kaip Chaimas Grade, ir kritikų, tokių kaip Edmundas Wilsonas, žodžius. Kol jis maitino savo protą, už lango virė miesto gyvenimas.
„Aš visada skaitau, – pareiškė 31 metų Mendelis. – Skaitau, kad įgyčiau žinių. Kiekviena mano turima knyga man reikalinga. Mano biblioteka – tai mano vedlys per gyvenimą.“
Jis dirbo laisvai samdomu hebrajų kalbos vertėju, o šį butą pavertė savo dar tik pradedančio gyvuoti literatūrinio žurnalo „Notarikon Review“ būstine. Čia jis rengdavo vakarėlius, kurie greitai pagarsėjo tam tikruose Niujorko literatūrinio pogrindžio sluoksniuose. Tarp svyruojančių knygų stirtų pradedantys rašytojai gurkšnojo alų ir karštai diskutavo apie užsienio politiką bei graikų poeziją.
Knygų krūvos vis augo. Mendelis papildydavo jas laimikiais iš dėvėtų daiktų parduotuvių, knygų prekiautojų ir „eBay“ platformos.
„Nelaikau savęs kaupiku, – pareiškė jis, – bet, matyt, mano namo administracija manė kitaip.“
Praėjusią žiemą jis sulaukė pranešimo iš namo administracijos.
„Jūs pažeidžiate esminį nuomos sutarties įsipareigojimą, – buvo rašoma jame. – Patalpas laikote itin užkrautas; leidžiate jose susikaupti per dideliam knygų kiekiui; dėl šio degių knygų pertekliaus patalpose keliate gaisro pavojų.“
„Atplėšiau tą laišką, – prisiminė vyras, – ir ten buvo išdėstyta, kad mano knygos kelia gaisro pavojų, nurodyta, jog turėsiu išsikraustyti, jei jų neatsikratysiu.“
Įspėjimo jis nepaisė. Dėl to buvo pradėta iškeldinimo procedūra. Mendelis nusprendė apginti save teisme.
Vieną birželio popietę jis stovėjo tarp pasvirusių savo bokštų ir, kol dar galėjo, mėgavosi savo netvarkingu rojumi. Iš telefono skambant klezmerio muzikai, jis perbraukė ranka per knygų „Rusų teatras po Stalino“ ir „Kurdų klausimas Irake“ nugarėles. Tada švelniai pakėlė jį sužavėjusio jidiš rašytojo Abraomo Reiseno eilėraščių rinkinį.
„Aišku, gal aš ir esu kiek kitoks, – pripažino Mendelis. – Žinau, kad kažkam mano biblioteka gali pasirodyti pernelyg didelė. Tačiau nėra ji jau tokia milžiniška, kaip žmonės galėtų pamanyti. Rabino namuose niekas net nemirktelėtų, pamatęs tokią biblioteką kaip mano. Skaitymas yra mano kultūros dalis.“
Nusileidęs prabangiais pastato laiptais, ant šaligatvio jis prisidegė „Marlboro“ cigaretę.
„Maniau, kad čia radau ramybę, jog čia pradėsiu leisti savo žurnalą, – pasakojo vyras. – Gali būti, kad kuriam laikui teks sustabdyti bibliotekos plėtrą. Tačiau jaučiu, kad privalau nuolat mokytis, nes būtent tai, mano manymu, galiu duoti pasauliui.“
Jaunasis talentas
Mendelis užaugo chasidų anklave Bruklino Crown Heights rajone. Su seneliais jis kalbėjo jidiš, klausėsi barzdotų dėdžių – Liubavičių chasidų rabinų – pamokslų ir lankėsi banketų salėse vykdavusiuose „Troikos" šokiuose.
Jo tėvas, Izaokas, pamaldus nekilnojamojo turto brokeris, mielai kartu su sūnumi gilinosi į Torą. Tačiau berniukas troško literatūros. Būdamas vos 12 metų, jis jau skaitė Fiodorą Dostojevskį.
Paauglystėje Mendelis lankė rabinų seminariją, kur pasinėrė į Talmudo studijas. Paskaitos čia prasidėdavo 7 valandą ryto, o dieną neretai vainikuodavo naktiniai, degtine sulaistyti ginčai su rabinais.
„Dienų dienas leisdavau studijuodamas tekstus aramėjų, hebrajų ir jidiš kalbomis. Būdavo, kad ištisus metus nepamatydavau moters veido, tačiau tuo pat metu buvau nepaklusnus ir nepataisomas, – prisiminė jis. – Visada skaičiau tai, ką pats norėjau, o ne tik tai, ką man liepė. Bet būtent taip ir atrandi save. Taip formuojasi savo paties nuomonė. Taip pradedi savaip suprasti pasaulį.“
„Jei aš susidarau tam tikrą nuomonę, o aplinkui yra knygų, teigiančių priešingai, privalau jas visas perskaityti, kad žinočiau, ar mano pozicija teisinga, – tęsė vyras. – Jei lieku neįtikintas, turiu tiesiog atsisakyti savo pozicijos.“
Būdamas kiek daugiau nei 20-ies ir stačia galva pasinėręs į Ovidijaus bei Žano Žako Ruso kūrybą, jis susidraugavo su rašytojais, kurie rinkosi Grinvič Vilidžo kavinėje „Caffe Reggio“. Netrukus jis pastebėjo, kad kur kas daugiau laiko praleidžia vartydamas knygas legendiniame „Strand“ knygyne nei judaikos krautuvėlėse pietų Brukline. Likus vos metams iki įšventinimo į rabinus, jis pasuko visiškai kitu keliu, nei tas, kuris jam buvo numatytas.
„Staiga supratau, kad nesu toks užkietėjęs tikintysis, kaip man pačiam atrodė, – prisipažino jis. – Galbūt tai nuliūdino mano senelius, bet nusprendžiau daryti tai, ką noriu, – įsilieti į šiuolaikinę liberalią Niujorko kultūrinę visuomenę. Nebenorėjau būti apsvaigęs tik nuo viduramžiško pamaldumo.“
Jo motinos, Dinos Uminer, nenustebino sūnaus posūkis pasaulietiškumo link.
„Tai atitiko jo, kaip visada smalsaus berniuko, charakterį, – pažymėjo moteris. – Net kai buvo mažas, jis bandydavo mus įtikinti savo argumentais. Paviršutiniško žinojimo jam niekada nepakako.“
Nusiėmęs kipą, Mendelis įstojo į Kolumbijos universitetą, kur studijavo kiną ir filosofiją. Kai pasibaigdavo paskaitos, jis stažavosi žurnale „Tablet“. Po studijų, būdamas 27-erių, jis susipažino su jauna moterimi iš Paryžiaus. Netrukus jis išdrįso aplankyti jos gimtąjį miestą, kur jų romanas ir baigėsi.
„Ji mane išmetė iš savo buto, bet aš likau Paryžiuje tol, kol išleidau paskutinį dolerį, – pasakojo vyras. – Les Marais rajone rūkiau „Gitanes“ cigaretes. Metro mane apiplėšė. Jie turėjo geriausius politinius žurnalus ir literatūrinius leidinius. Paryžius mane pakeitė.“
Mendelis valandų valandas praleisdavo prie knygų stendų, sustatytų palei Seną. Skaitydamas tokius žurnalus kaip „Nouvelle Revue Française“ ir „Connaissance des Arts“, jis, rodos, atrado savo pašaukimą.
„Šiuose prancūzų žurnaluose autoriai pateikdavo argumentus taip, kad tai iš tiesų turėjo reikšmę, – kalbėjo jis. – Pas mus labai daug kas orientuota į principą, kad privalai pasirinkti vieną pusę. O jų kūryboje jaučiama laisvė diskutuoti kontroversiškomis temomis, argumentų tikslumas ir istorinės sąmonės pajautimas – tai dalykai, kurių mums trūksta.“
Sugrįžęs į Niujorką, Mendelis nusprendė įkurti savo leidinį „Notarikon Review“ – eklektišką žurnalą, kuris, jo teigimu, spausdins autorius, kurie nesutaria visais klausimais.
Kai kurie iš rašytojų, kuriuos jis pakvietė prisijungti, yra buvę priešininkai socialiniuose tinkluose. Debiutiniame spausdintame žurnalo numeryje, kuris turėtų pasirodyti vėliau šiais metais, bus galima rasti Julijos Kornbergos grožinį kūrinį, Hayley Jean Clark esė apie menininkę Anną Weyant ir Abraomo Reiseno apsakymo vertimą iš jidiš kalbos. Pirmąjį redakcijos susirinkimą su pica ir alumi Mendelis surengė tiesiog ant savo studijos grindų.
Visai neseniai jis užsuko pasižvalgyti po „Mizrahi“ knygyną Marine Parko rajone, Brukline. Vos jam įžengus tarp eilių, užpildytų senoviniais žydų tekstais bei odiniais viršeliais įrištomis Toromis, knygyno savininkas Israelis Mizrahis šiltai jį pasveikino, kreipdamasis mažybiniu vardu „Mendži“.
„Manau, kad žydai turi beveik mistinį ryšį su knygomis ir žiniomis“, – svarstė knygyno savininkas.
„Mes nuolat iš naujo išgyvename savo praeitį, o tai sukelia žinių troškulį. Būtent todėl žydų namuose biblioteka yra būtina. Tačiau nenumaldomas Mendžio smalsumas išsiskiria iš visų mano klientų.
Jis supranta, kad popierinės knygos yra vienintelis būdas iš tikrųjų išsaugoti žinias. Esu matęs, kaip jis čia praleidžia tris valandas, tiesiog su kažkuo įsitraukęs į pokalbį apie tai, kokius arklius XVIII a. naudojo Lenkijos žydai“, – pasakojo jis.
I.Mizrahis buvo girdėjęs apie Mendelio bėdas dėl buto.
„Iš visų ydų knygos man atrodo mažiausiai pavojingos, – dėstė jis. – Manau, kad jo būsto šeimininkai tiesiog neteisingai susidėliojo prioritetus arba jo nesupranta. Jei nesate pasinėrę į jo kultūrą, galbūt ta biblioteka ir atrodo chaotiška. Tačiau drįsčiau teigti, kad ji tik atrodo netvarkinga. Duodu ranką nukirsti, kad jis gali pasakyti, kur jo bute guli kiekviena knyga.“
Išsikraustymas
Po kelis mėnesius trukusių varginančių teisinių grumtynių Mendelis galiausiai susitaikė su mintimi, kad teks išsikraustyti.
„Jei jie nenori, kad čia būčiau, tai aš irgi nenoriu čia būti“, – pareiškė jis.
Vieną karštą vasaros penktadienį susirinko keli bičiuliai, kad padėtų Mendeliui persikraustyti. Knygų bokštus jie pavertė tvarkingomis krūvelėmis, kurias buvo galima sudėti į dėžes.
„Kodėl Dievas mus nubaudė tokiu karščiu?“ – skundėsi Mendelis.
„Dievas mūsų nebaudžia, Mendeli, mes patys save baudžiame“, – atsakė kino režisierius Julianas Cosma.
„Na, aš neturėjau omeny Spinozos filosofinės prasmės. Tiesiog norėjau pasakyti, kad šiandien labai karšta diena kraustymuisi.“
Kol Mendelis rūkė, Julianas toliau krovė knygas į dėžes.
„Mendelis, Bruklino ješivos vaikas, atvyko į Aukštutinį Ist Saidą ir čia susikūrė savo pasaulį tik tam, kad galiausiai būtų iš jo išvarytas, – atkreipė dėmesį režisierius. – Dabartinis Niujorkas, pasinėręs į profesionalumą ir vienodumą, žiūri į tokį vaikiną kaip jis ir galvoja, kad čia kažkas negerai. Šiame mieste atsirado tam tikras pradas, kuris yra priešiškas intelektualiniam gyvenimui ir ekscentriškumui, iš kurio tas gyvenimas ir gimsta.“
Susirinko dar daugiau draugų. Knyga po knygos, jiems išardant biblioteką, pagaliau pasimatė kambario sienos. Tada atėjo laikas nunešti dėžes į lauke stovintį furgoną. Dangus aptemo ir ėmė smarkiai lyti.
Šortais vilkintis ir „Teva“ sandalais apsiavęs Mendelis vedė savo komandą į priekį. Nešinas dėže su viduramžių italų pjesėmis jis pasileido tiesiai į liūtį. Draugai sekė iš paskos, sušlapdami iki siūlo galo.
Į studiją jie sugrįžo permirkę. Norėdamas atsilyginti savo pagalbininkams, kol šie toliau pakavo knygas, iš restorano „Russian Samovar“ vyras užsakė koldūnų ir blynelių su befstrogenu.
-
Čia knygos parenkamos lyg vaistai: mažo Palangos knygyno stiprybė – pažinti savo skaitytoją
-
Rembrandto piešiniai už litrą samagono: neįtikėtina bibliografinės retenybės kelionė iš Berlyno į Lietuvą
-
Violetos Palčinskaitės vaikystės Kaunas: paslaptingas knygynas, pabėgimai iš pamokų ir pirmoji šlovė
-
Nacionalinė biblioteka nemokamai dalys knygas: pasiimti bus galima neribotą skaičių leidinių
Atslinkus nakčiai, kambarys virto salonu, tiesiog kibirkščiuojančiu nuo ginčų ir diskusijų – apie ankstyvąją Vladimiro Nabokovo rusišką poeziją, apie užsienio politiką Libane, apie prancūzų romantizmo rašytoją Charles Nodier. Tarp aistringai pasisakančiųjų buvo ir Katia Danziger, Kolumbijos universiteto meno istorijos studentė.
„Mendelis gyvena savo proto pasaulyje, – pareiškė ji, – o tai jis gali pasiimti su savimi bet kur.“
„Girdėjau, kad jis rado didesnį butą, – pridūrė K.Danziger. – Vadinasi, knygų bus dar daugiau.“
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
