– Kaip ir kada atradote pomėgį rašyti?
– Kiek save prisimenu, nuo pat vaikystės norėjau būti rašytoju. Visada mėgau skaityti, o tam tikru metu, matyt, supratau, kad noriu pats kurti istorijas.
– Kaip apibūdintumėte save kaip rašytoją?
– Kaip rašytojui man labiausiai patinka žaisti žodžiais, būtent iš to aistringo žodžių žaidimo gimsta viskas: romanai, apsakymų knygos, poezijos rinkiniai ir vaikų literatūra.
– Kas jus įkvėpė parašyti knygą „Keturių M klubas“?
– Šią knygą parašiau savo dukrai, kai jai buvo vienuolika metų. Jau kurį laiką rašiau knygas (apsakymus, poeziją, romanus) suaugusiesiems, bet vieną dieną, kai jai buvo devyneri, ji pasiūlė kartu parašyti vaikams skirtą knygą, ir man tai pasirodė fantastiška mintis. Dukra siūlė idėjas, kartu kūrėme istoriją – aš rašiau skyrius, ji juos skaitė ir taisė, patardavo, kaip galėtume tęsti... Tai buvo nuostabi patirtis, ir aš panorau ją pratęsti parašydamas knygą jai – tokią, kurios pagrindiniai veikėjai būtų dukros amžiaus vaikai, panašūs į jos draugus ir ją pačią, žaidžiantys panašiose vietose ir lankantys panašią mokyklą, kad ji galėtų su jais tapatintis. Taip po truputį gimė „Keturių M klubas“.
– Apie ką yra ši knyga?
– Tai pasakojimas apie grupę draugų, kurie iš pradžių bando atkeršyti saldumynų parduotuvės savininkei, nemandagiai besielgiančiai su vaikais, kai šie ten apsiperka. Tačiau ilgainiui jie sužino, kad ta moteris iš tiesų turi rimtų problemų namuose, ir nuo to momento jie pradeda jai padėti – savaip, vaikiškai... Tai knyga smalsiems skaitytojams.
– Kokią žinią šia knyga norite perduoti skaitytojams?
– Rašydamas labiau galvoju apie siužetą nei apie žinią, tačiau jei reikėtų išskirti pagrindinę knygos mintį, tai būtų ši: nėra vien tik gerų ar blogų žmonių. Žmonės ne visada yra tokie, kokie atrodo iš pirmo žvilgsnio, – dažnai jų elgesio priežastys slypi giliau, ir jie nusipelnė antro šanso.
– Nuotaikinga ir smagi knyga iš tiesų pasakoja apie labai rimtus ir liūdnus dalykus. Kodėl pasirinkote tokį pasakojimo būdą?
– Visų pirma todėl, kad tikiu vaikų protu: jei randi tinkamą būdą, su jais galima kalbėtis apie viską, net ir apie liūdnus ar nemalonius gyvenimo dalykus. Šiuo atveju man teko kalbėtis su žmonėmis iš organizacijos, padedančios priklausomybę nuo lošimų turintiems asmenims, ir jie pasakojo, kad lošimas ima kelti rimtų problemų tarp paauglių, o kartais net ir tarp vaikų. Galbūt būtent dėl šios priežasties ir dar todėl, kad tuo metu lošimų namų matomumas per televiziją ir mūsų miestuose ėmė sparčiai augti, man pasirodė tinkama pagrindinės veikėjos, ponios Smaližės, namuose kilusias problemas susieti su priklausomybe nuo lošimų.
– Už šią knygą pelnėte vaikų literatūros premiją „Edebé“. Ką šis apdovanojimas jums reiškia?
– Man tai buvo didžiulė staigmena, nes tam tikra prasme tai buvo pirmoji mano parašyta vaikams skirta knyga ir ją pateikiau beveik neturėdamas vilčių laimėti – labiau tikėdamasis, kad „Edebé“ leidykla susidomės galimybe ją išleisti. Tai, kad jie ne tik susidomėjo, bet ir apdovanojo mane prizu, buvo didžiulė staigmena. Šis įvertinimas mane taip pat labai paskatino toliau kurti vaikams.
– Jei šiandien jus galėtų girdėti ir suprasti viso pasaulio vaikai, ką norėtumėte jiems pasakyti?
– Mes gyvename baisiu laikotarpiu, kupinu smurto, agresijos ir karo. Todėl norėčiau vaikams pasakyti, kad jie niekada nepamirštų, jog kitas žmogus, net ir tas, kurį jie vadina savo priešu, taip pat yra žmogus, toks pats kaip ir jie.
Nėra nei gerų, nei blogų žmonių – dauguma tiesiog nori gyventi laimingai ir taikiai. Ir jie turi teisę, kaip ir mes, gyventi būtent taip. Taip pat paraginčiau vaikus skaityti. Nors skaitymas nebūtinai daro mus geresnius, jis daro mus labiau išsilavinusius, artimesnius pasauliui ir aplinkiniams. Tai gali padėti suprasti žmones ir ieškoti sprendimų (nes problemų visada bus, tai neišvengiama), kurie leistų išvengti karo ir smurto.
