– Kada atradote pomėgį rašyti?
– Aistrą kurti pasakojimus pajutau labai anksti. Rašymą laikau svajojimu atmerktomis akimis, o aš visada mėgau svajoti. Būdamas dvylikos įrašinėjau savo sukurtas garsines istorijas, o paauglystėje perėjau prie jų rašymo ant popieriaus. Pradinėje mokykloje mokytoja prašydavo manęs garsiai skaityti savo istorijas, ir būtent tada supratau, kad mano pasakojimai gali prajuokinti žmones. Tą akimirką suvokiau, kokią galią turi istorijos, ir mane tai sužavėjo.
– Kuo jus žavi vaikams skirtų knygų rašymas?
– Manau, kad žmonės nuvertina vaikų knygų galią, o man patinka neribotos galimybės, kurias jos suteikia. Kai kurie žmonės turi labai siaurą supratimą apie tai, kas yra vaikų knygos, tačiau iš tikrųjų su jomis gali padaryti beveik bet ką. Galima eksperimentuoti su jų forma – jos gali būti provokuojančios, įžvalgios. Tikiu, kad visų pirma reikia linksminti skaitytojus, o tuomet galbūt galima perteikti ir gilesnes mintis.
– Kaip sugalvojote parašyti knygą „Varnapilio monstrai“?
– Kaip ir visoms mano knygoms, šiai pradžią davė vaizdinys. Pamačiau dvi mergaites tamsiame miške. Jos laikėsi už rankų. Iškart supratau, kad viena iš jų – pabaisa, tad paklausiau savęs: kur ir su kuo ji gyvena? Plėtojant šią idėją atsirado pabaisų šeima. Tačiau labiausiai mane sujaudino mintis: „O kas, jei name gyvenančios pabaisos slepia rūsį, kuriame laikoma pabaisa, kelianti baimę net joms pačioms?“
– Apie ką yra ši knyga?
– Paviršiuje tai gotikinė nuotykių istorija apie pabaisų šeimą, tačiau po paviršiumi slypi pasakojimas apie tai, kaip tam tikri žmonės bendruomenėse supriešina kitus dėl savanaudiškų ir nedorų tikslų.
– Kokiam skaitytojui ji skirta?
– Ši knyga skirta vaikams, mėgstantiems paslaptingas, tamsias, jaudinančias, tačiau kartu viltingas istorijas. Ji taip pat skirta suaugusiesiems, kurie mėgaujasi tais pačiais dalykais.
– Kokią žinią norite perduoti šia istorija?
– Knygai didelę įtaką padarė tuometė realaus pasaulio politika, todėl ji skirta perspėti žmonėms, kad mūsų visuomenėse (dažniausiai tarp politikų) yra asmenų, kurie taiko diskriminacines taktikas prieš kitus, kaltindami juos esant „pabaisomis“, nors iš tiesų tikrieji pabaisos yra tie, kurie tokiomis taktikomis naudojasi.
– Knygoje pasakojama iš kelių perspektyvų, įskaitant paslaptingą monstrą. Kodėl pasirinkote tokį pasakojimo būdą ir kaip tai padeda atskleisti istorijos gilumą?
– Pasirinkau šią pasakojimo techniką todėl, kad man, kaip rašytojui, smagu naudotis galimybe pereiti nuo vieno veikėjo požiūrio prie kito. Be to, ši technika buvo labai svarbi perteikiant pagrindinę mintį – kokia svarbi yra empatija.
– Knyga papildyta Edwardo Bettisono sukurtomis iliustracijomis. Kaip vyko jūsų bendradarbiavimas su iliustratoriumi ir kaip iliustracijos papildo pasakojimą?
– Man neteko daug bendradarbiauti su Edu, tačiau leidyklai atsiuntus jo iliustracijas buvau sužavėtas – jos buvo nuostabios. Kai kur jos padeda kurti niūrią ir grėsmingą atmosferą, o kitur – melancholišką nuotaiką. Edas tikrai suprato tamsiąsias istorijos puses ir puikiai priderino savo iliustracijas prie kintančio pasakojimo tono.
