Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 2d. 18:45

Istorikas Tomas Vaiseta: „Knygų skaitymas yra tam tikro socialinio statuso ženklas“

Tomas Vaisėta Interviu
Valdo Kopūsto / 15min nuotr. / Tomas Vaisėta

Istorikas ir rašytojas Tomas Vaiseta sako, kad, panašu, nėra kito kelio – tik akcijomis palaikyti skaitymą kaip prestižo ženklą, suvokti, kad skaitymas yra tam tikro socialinio statuso ženklas. O ką skaito pats knygų „Vasarnamis“, „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ autorius?

„Mėgstu skaityti gerą grožinę literatūrą. Jei tai reikėtų apimti į kokius nors rėmus, tai sakyčiau, kad tai modernioji, gal net modernizmo literatūra“, – pasakoja istorikas.

Šį kartą apie knygas kalbamės su T.Vaiseta – apie jo mėgstamas, nemėgstamas ir būsimas, namų biblioteką ir viską, kas slepiasi po žodžiu „literatūra“.

– Kaip į jūsų vaikystę atkeliavo knygos?

– Vaikystėje knygos, pirmiausia, atsirado kaip daiktas namuose – gyvenome standartiniame bute, kuriame buvo labai daug knygų. Senelis iš mamos pusės buvo tas, kuris sovietmečiu labai jas kaupė, – „Drąsiųjų kelių“ serija ir pan. Knygų buvo daug ir akivaizdu, kad kai namuose yra daug knygų, neišvengiamai vaikas jas pasiims į rankas. Tai buvo natūralus aplinkos daiktas, kuris galiausiai išvirto į kultūrinę veiklą. Taip ir pradėjau skaityti. Ir tėvams knyga nebuvo svetima, ypač mama – iki šiol skaito, yra skaitantis žmogus. Ko vaikui reikia daugiau – ranka pasiekiamos knygos ir tėvai skaito?

– Pamenate, kokias knygas tuomet skaitėte?

– Vaikystėje man pagrindinis autorius buvo Otfriedas Preusleris. Visos jo knygos – nuo „Plėšiko Hocenploco“, kurį mes su seserimi skaitydami iš esmės suplėšėme, nes knyga buvo skaityti ne po vieną kartą, iki kitų kūrinių kaip „Raganiukė“, „Mažasis vandenis“, „Vaiduoklis“. Man visa jo knygų serija buvo mėgstamiausia.

– Kokią knygą skaitote dabar?

Mathiaso Enardo „Kompasą“ – ne taip seniai išleista knyga. Matau, kad daug kas šiuo metu šią knygą skaito ir, nors negaliu absoliutinti, man atrodo, kad visi mes susiduriame su ta pačia problema – su šia knyga vyksta žūtbūtinė kova. Ją skaityti nėra lengva, bet aš vis prie jos sugrįžtu, esu jos įveikęs šiek tiek daugiau nei pusę ir esu sau pasakęs, kad ją įveiksiu iki galo, nors išties sekasi sunkiai.

– Kokias knygas renkatės skaitymui? Kokios knygos jums patinka?

– Mėgstu skaityti gerą grožinę literatūrą. Jei tai reikėtų apimti į kokius nors rėmus, tai sakyčiau, kad tai modernioji, gal net modernizmo literatūra.

Bandau sekti naujausias grožinės literatūros tendencijas. Seku lietuvių autorius – nuo jaunųjų iki pripažintų, man tai įdomu stebėti. Įskaitant ir tai, kad kultūrinėje spaudoje skaitau publikuojamus apsakymus, noveles – man tai įdomu. Nekalbu apie mokslinę literatūrą, nes nemanau, kad jei pradėsiu kalbėti apie savo mokslinę literatūrą, kam nors tai bus įdomu.

Man sekti užsienio literatūros naujienas nėra sunku, nes gyvenu su žmogumi, kuris dirba leidykloje. Turiu patarėją – žmoną, kuri man parekomenduoja, ką verta paskaityti, kaip literatūros žmogui.

– Jei reikėtų išskirti kelias jums labiausiai įsiminusias knygas, kokios tai būtų knygos?

– Turbūt tai galėčiau skirstyti gyvenimo etapais, bet jei bandyčiau apibendrinti, išskirčiau Jurgio Kunčino „Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“ – knygą, kuri man dvidešimtmečiui padarė milžinišką įtaką, galbūt dėl to, kad pats gyvenau tarp Žvėryno ir Užupio. Tai knyga, kuria iš esmės pradedi gyventi, nori gyventi taip, kaip gyvena personažai – knygos fikcinį gyvenimą bandai perkelti į tikrovę.

Kita knyga būtų iš ankstesnio laikotarpio – tai Emilio Zola „Grobis“, nors man visa jo dvidešimties romanų serija „Rugonai Makarai“ labai svarbi. Kiek lietuviškai ji buvo išversta, esu visą perskaitęs – visos knygos paliko gilų įspūdį, tas prancūziškas XIX amžius man yra literatūrinė brangenybė, kurią saugau.

Trečią knygą išskirčiau Williamo Faulknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“, bet gal dėl to, kad man W.Faulkneris į Virginia Woolf yra du autoriai, kurie man atrodo sektiniausi pavyzdžiai, didžiausi autoritetai kaip rašantys žmonės. Anglosaksiška modernizmo literatūra yra didžiausias pavyzdys, dėl to sakyčiau, kad W.Faulknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“ galėtų būti tam tikras simbolis, kuris simbolizuoja visą tą sukurtą literatūrą, įskaitant ir V.Woolf, pavyzdžiui, „Į švyturį“ arba dabar ne taip seniai pasirodžiusį romaną „Tarp veiksmų“ – nors tai nebaigta knyga ir pati V.Woolf tarsi ir nenorėjo, kad ji būtų išleista. Aišku, tai irgi klausimas, ar reikėtų leisti knygas kurių autoriai patys nenorėjo leisti, bet mums skaityti tas knygas yra įdomu.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Tomas Vaisėta
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Tomas Vaisėta

– Prieš mūsų pokalbį kalbėjau su savo kolega ir jūsų bičiuliu Dovydu Pancerovu, kuris sakė, kad esate vienas tų skaitytojų, perskaičiusių visą garsųjį Marcelio Prousto romanų ciklą „Prarasto laiko beieškant“ – tai nėra lengva, ne kiekvienas skaitytojas geba įveikti šiuos romanus.

– Aš dėkoju draugui Dovydui, kuris galvoja, kad aš perskaičiau visą M.Proustą, bet aš perskaičiau ne visą – pritrūko dviejų knygų. Šių dienų kontekste reikėtų sakyti, kad M.Proustas yra sunki liga, nuo kurios nepasiskiepysi, ja reikia persirgti, jei ja užsikrėti.

Nėra lengva prieiti prie M.Prousto – skirtingos patirtys, bet pirmas šimtas „Svano pusėje“ puslapių nėra lengvai perskaitomi. Aš ne iš pirmo karto užsikabinau, bet kai užsikabinau – du ar tris mėnesius sunkiai sirgau, net gailėjausi, kad pradėjau ir tikrai buvo sunku išeiti iš M.Prousto ir ką nors kita skaityti. Dabar netgi sunku pagalvoti, jei reikėtų grįžti prie M.Prousto, nes tai vėl perkels į kažkokį pasaulį, kuriame galioja visai kitos taisyklės. Atrodo, kad aš gal labai hiperbolizuotai sakau, bet tai man padarė labai didelį įspūdį.

Aš turiu draugą Justą, kuris yra M.Prousto fanas numeris vienas – jis mane ir įtikino, kad reikia tai perskaityti. Jis, turbūt, M.Prousto knygas po daugybę kartų yra perskaitęs.

– Ar yra tokių knygų, kurių negalite skaityti?

– Tai galėčiau palyginti su filmais. Filmus aš galiu žiūrėti iš „Kino pavasario“, „Scanoramos“, europinius, nepriklausomos – kaip juos bepavadinsi. Bet aš galiu žiūrėti ir visišką šlamštą. Nesakysiu, kokį pastarąjį kartą žiūrėjau lietuvišką filmą, bet atrodė, kad buvo peržengtos visos blogo filmo ribos, bet vis tiek jį kažkaip peržiūrėjau.

Prastų knygų, kurios yra skirtos tik pardavimams – popso blogąja prasme, nes yra ir popsas gerąja prasme – aš negaliu skaityti iš principo. Man tai per sunku – negaliu skaityti lėkštų, primityviai parašytų, be ambicijų knygų. Galiu susitaikyti su prastu filmu, bet ne su prasta knyga.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Tomas Vaisėta
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Tomas Vaisėta

– Esate sentimentalus skaitytojas ir renkatės spausdintas knygas ar jums nesvarbus knygos formatas?

– Labai sentimentalus, aš esu popierinis skaitytojas. Iš esmės elektroniniu formatu skaitau mokslinę literatūrą, nes jos visos nebūtų įmanoma įpirkti ir nebūtų vietos, kur ją būtų galima dėti.

Bandžiau skaityti grožinę literatūrą skaityklėje, bet man nepavyko – negaliu skaityti skaityklėje, nes nejaučiu knygos, nesugebu įsijausti. Mano žmona, kuri dirba su knygomis ir jai reikia daug jų perskaityti, iš esmės dabar skaito skaityklėje.

Aš nesu prieš elektronines knygas, tiesiog yra du formatai. Man atrodo, kad pastaruoju metu baigėsi verkimai, kad popierinė knyga miršta – panašu, kad nusistovėjo pusiausvyra.

– Esate knygų kaupikas ar namų knygomis neapkraunate?

– Ir graužikas, ir kaupikas. Man svarbu, kad namuose būtų knygų. Kai prieš pora metų ieškojome būsto pirkti, tai nusprendėm, kad būstas turės būti su aukštomis lubomis, nes butuose su mažomis lubomis telpa mažiau knygų. Turėjau svajonę, kad savo nuosavame bute turėsiu didelę knygų lentyną

Aš užaugau namuose, kur visą laiką buvo daug knygų ir kai aš įeinu į namus, o tokių namų, kuriuose nėra knygų, daugėja, man jie yra šalti, svetimi ir žmonės, neturintys namuose knygų, kelia savotišką įtarimą.

Galiu susitaikyti su prastu filmu, bet ne su prasta knyga.

– Turite savo receptą, kaip žmones sudominti skaitymu? Pavyzdžiui, tokius, kurie namuose neturi knygų. Ir kaip tai vertinti, jei žmonės neturi namuose knygų?

– Neturėjimas knygų namuose dažnai yra ir praktinis dalykas, be to knygos namuose yra interjero detalė, o tai yra skonio reikalas – kiekvienas žmogus turi apsispręsti, ar turėti knygas namuose jam yra gražu. Tai nėra tuštybė. Man atrodo, kad mums reikia baigti apsimetinėti, kad interjeras yra tuštybė – tai yra mūsų gyvenamoji aplinka, mes ten daug praleidžiame laiko ir turime ten jaustis gerai. Bandyti įtikinti žmogų, kuris knygų neturi, kad jų turėtų – tai šiek tiek kištis į kito žmogaus privačią, intymią erdvę. Nemanau, kad tai reikėtų daryti.

Ar reikėtų žmones ugdyti, kad jie skaitytų knygas? Sudėtingas klausimas. Man atrodo, kad praėjo tie laikai, kai liaudies masės yra ugdomos, šviečiamos ir bandoma jas padaryti raštingomis – visi žmonės dabar yra raštingi.

Per pastaruosius dešimt metų, man atrodo, yra dedama labai daug pastangų, kad skaitymas būtų išsaugotas. Panašu, kad nėra kito kelio kaip tik akcijomis palaikyti skaitymą kaip prestižo ženklą, suvokti, kad skaitymas yra tam tikro socialinio statuso ženklas. Pasakojimai, kad knygos panardina į malonumą, kad gauni pažinimo – tai akivaizdūs dalykai, bet jie neveikia, kai norime skatinti žmones skaityti.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Tomo Vaisetos knygos „Vasarnamis“ pristatymas
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Tomo Vaisetos knygos „Vasarnamis“ pristatymas

– Jūsų pastaroji knyga „Vasarnamis“, kurioje kalbate apie Vilniaus psichiatrinės ligoninės istoriją – kaip gimė šios knygos idėja?

– Idėja gimė iš to, kad užsiimu istoriniais sovietmečio tyrinėjimais. Kaip tik buvau baigęs rašyti savo disertaciją, kuri vėliau išėjo kaip knyga „Nuobodulio visuomenė“. Tada mano disertacijos vadovas Nerijus Šepetys sako – yra toks psichiatras Arūnas Germanavičius, kuris vis klausia, kodėl niekas nerašo sovietinės psichiatrijos istorijos, tai svarbi tema. Aš savo disertacijoje buvau šiek tiek prisilietęs prie sovietinės psichiatrijos ir mačiau, kad apie Lietuvos atvejį nieko nėra parašyta.

Man patinka tie marginalūs reiškiniai ir tyrinėti socialinės kasdienybės reiškinius yra įdomu. Psichiatrija visa tai atliepia. Buvo įdomu mesti sau tokį iššūkis, kuris yra rimtas pirmiausia dėl to, kad psichiatrija kaip sistema yra atskiras pasaulis su savomis žaidimo taisyklėmis, atskira logika, vertybėmis, normomis, sava civilizacija, kurią kol perpranti – užtrunka.

– Kas buvo sunkiausia rengiant šią knygą?

– Viskas sunku, bet sunkiausia vis dėlto rasti žmones, kurie galėtų kalbėti, kurie buvo susiję su psichiatrija kaip ekspertai, gydytojai arba buvę ligoniai. Rasti juos ir įkalbinti kalbėti. Kalbinti jau nėra taip sunku, jei jie sutinka. Sunkiau buvo kalbinti žmones, kurie buvo psichiatrai – kai bandau prisiminti, kas man atsisakė kalbėti, tai pirmiausia buvo vyresnės kartos psichiatrai.

– Pirmas knygos tiražas buvo greitai išpirktas ir pakartotas. Ar tikėjotės tokios knygos sėkmės?

– Leidėja mane nužudys, kad taip pasakysiu, bet aš nepasakyčiau, kad ta knyga turi tokią didelę sėkmę (šypsosi). Reikia, matyt, blaiviu protu matyti, kiek ta knyga susilaukė dėmesio ir kam ji yra įdomi. Aš džiaugiuosi, kad svarbiausias dalykas, kuris pasisekė, – išeiti už siauro akademinio rato ir už tai reikia dėkoti leidyklai „Lapas“. Čia jų indėlis, pats to nebūčiau padaręs, nes esu to akademinio pasaulio dalis.

Jaučiasi, kad yra tam tikras susidomėjimas ir be marketinginių dalykų aiškinčiau, kad tai yra ne susidomėjimas pačia knyga, bet yra platesnis reiškinys. XXI amžiuje sveikata yra tapusi ašine tema ir įvairiai aiškinama, kodėl taip atsitiko. Bet sveikata, rūpinimasis savimi, sveika gyvensena, sveika aplinka – vis dar išlikęs tikėjimas amžinu žmogaus gyvenimu, bet akivaizdu, kad tai yra mitas. Jis yra labai stiprus ir šioje vietoje psichikos sveikata atsiranda kaip vienas tų svarbių veiksnių, kuris iš esmės tik nuo XX amžiaus antros pusės tampa tokiu svarbiu ir suprantamu. Tai čia vienas dalykas.

Antras dalykas, akivaizdu, kad psichotraumos tema yra tapusi labai svarbia popkultūros dalimi, ypač, turbūt, seksualinę prievartą patyrusių žmonių traumos ir depresijos. Popkultūroje apie tai daug serialų sukurta – pavyzdžiui „Melrouzas“, kuris, man atrodo, pagal knygą pastatytas. Arba romanas „A Little Life“, kuris pasakoja apie seksualinę traumą patyrusius žmones.

Dabar kone kiekvieną savaitę matome, kad Lietuvoje yra kokia nors žvaigždė, kuri sirgo depresija. Ir tai yra svarbu, atėjo laikas, kai žmonės apie tai turi viešai kalbėti. Psichikos tema yra tokia, kuriai visada reikia viešumo, būtent dėl to, kad ji yra labai nevieša, privati, skaudi ir intymi patirtis, bet jai reikia viešumo, kuris yra tam tikras ledlaužis.

– Kalbant apie ateitį – ar jau turite idėjų būsimoms knygoms?

– Be abejo, bet jei galvojate, kad apie tai pasakysiu bent ką daugiau – tikrai nesakysiu (juokiasi). Grožinei knygai idėją turiu. Jau yra praėję, turbūt, dveji metai kai aš parašiau pastarąją grožinę knygą ir jaučiu, kad esu pasiruošęs parašyti naują. Turiu idėją, renkuosi medžiagą, skaitau knygas ta tema. Bet kaip yra pasakiusi Undinė Radzevičiūtė – jeigu pasakyčiau, kokias knygas skaitau, tai tarsi išduočiau savo smegenis, kas suformuoja mano mąstymą. Tad nesu linkęs sakyti, juoba, kad bet kurią akimirką planai gali pasikeisti.

Su moksline literatūra yra aiškiau – mokslo pasaulis neišvengiamai priverčia planuoti gerokai konkrečiau ir gerokai ilgesnei perspektyvai. Su kolegomis jau artėjame į finišo tiesiąją su projektu, kuris skirtas XX amžiaus seksualumo istorijai Lietuvoje. Esame įsipareigoję parašyti knygą, nors ji pasirodys gal negreitai.

– Ačiū už pokalbį.

Projektą „15min knygos“ remia Kultūros taryba.

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Dabar tu gali

Maistas