Ivanauskaitės premijos laureatė Maksvytė: „Rašymo balsas yra, bet jis tikrai užtruko“

„Kai pamačiau nominantų sąrašą, iš karto pagalvojau, kad negausiu“, – atviravo V.Maksvytė. Ji pasakojo, kad po stipraus nominantų sąrašo „pasidžiaugė „Facebook“ ir pamiršo“, o skambutis iš leidyklos tapo visiška staigmena. Premiją poetė vadino ne įpareigojimu, o įsipareigojimu – toliau eiti savo keliu taip, kaip jai atrodo teisinga.

Kalbėdama apie Jurgą Ivanauskaitę, V.Maksvytė pabrėžė jos svarbą kaip kūrėjos, drįsusios peržengti literatūros ribas. „Man J.Ivanauskaitė yra svarbi visomis savo spalvomis – kaip prozininkė, poetė, vaikų literatūros autorė, žmogus, kuris drįso išeiti už tuo metu įprastų kultūros, religijos, žanro ribų“, – sakė poetė.

G.Kavaliauskaitės nuotr. /Ivanauskaitės premija skirta Vitaliijai Maksvytei

Ką reiškia „ne kraujo, ne pieno“?

Vienas svarbiausių knygos pristatymo akcentų buvo pavadinimo reikšmė. Nors jis siejasi su Eglės žalčių karalienės mitu, autorė pabrėžė, kad jai svarbiausia ne simbolinės interpretacijos, o žmogaus visuma.

„Jeigu manęs paklaustų, kas yra „ne kraujo, ne pieno“ – tai esu aš, visas žmogus. Ne tik kraujas, ne tik pienas. Nesumažinkite manęs iki kažkokios detalės – iki mano kraujo ar mano pieno“, – aiškino V.Maksvytė.

Pasak poetės, knyga kalba apie moterį su visomis patirtimis: kūniška, emocine ir egzistencine.

Apie sudėtingas temas

Kalbėdama apie smurtą, prievartą ir priklausomybes, autorė aiškiai įvardijo savo intenciją.

„Jeigu jūs rasit mano eilėraščiuose smurtą ar priklausomybes, tai yra dėl to, kad noriu parodyti, jog galima iš to išeiti. Arba kad galbūt neverta pradėti, – sakė V.Maksvytė. – Aš nedarau nieko, kas būtų destrukcija. Tai yra konstrukcija – ėjimas į augimą, o ne į savęs ar kito naikinimą.“

Pasak autorės, rašymas – tai būtinybė, būdas kalbėti apie žmogaus patirčių sudėtingumą. V.Maksvytė pasakojo, kad neužrašius to, kas kyla, atsiranda fizinis pojūtis, jog kažkas lieka nepadaryta ir tik rašymas leidžia patirtims „pereiti“ bei atneša ramybę.

Vilijos Maksvytės knygos „ne kraujo, ne pieno“ pristatymas

Apie balsą, kuris atsirado ne iš karto

Pristatydama knygą V.Maksvytė atvirai pasakojo, kad jos rašymo balsas formavosi lėtai. Mokykloje ir universitete ji ne kartą susidūrė su vertinimais, jog tokia kalba yra „ne visai poezija“, todėl po kiekvieno bandymo atsiverti sekdavo ilgi nutylėjimo laikotarpiai.

„Balsas yra. Aš jį jaučiu. Bet jis tikrai užtruko“, – sakė poetė.

Ji pabrėžė, kad rašymo pradžioje negalvoja apie skaitytoją. Pasak jos, tekstas gimsta iš jausmo ar istorijos, kuri „prašo įsikūnyti“, o sprendimas publikuoti ateina vėliau.

„Rašau negalvodama apie tai, kas iš jų [tekstų] išeis. Negalvoju apie skaitytoją. Bet kai jau apsisprendžiu kažką išleisti, tada aš įsipareigoju jums. Ne jūs dėl manęs – aš dėl jūsų“, – pasakojo V.Maksvytė.

Kas leido nebijoti

Kalbėdama apie kūrybines įtakas, V.Maksvytė minėjo menininkus, kurie padėjo jai įteisinti drąsą kalbėti savo balsu. Tarp jų – tapytojas Šarūnas Sauka ir poetas Sigitas Parulskis.

„Kai mokyklos metais perskaičiau S.Parulskį, supratau, kad su tais kerzais galima eiti. Jeigu vyrai gali taip rašyti, vadinasi, galiu ir aš“, – sakė poetė, pridurdama, kad iki viešo kalbėjimo šiuo balsu vis tiek prireikė dar daugelio metų.