Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 vasario 16d. 20:59

JAV įvertintas lietuvių kilmės rašytojas K.G.Žukauskas: tikras lietuvis – neegzistuoja

Karolis Gintaras Žukauskas Interviu
Žanos Gončiar nuotr. / Karolis Gintaras Žukauskas
„Aš turiu lietuvišką pasą, kalbu lietuviškai, mano abu tėvai yra pabėgėliai, o žmona – lietuvė iš Klaipėdos. Bet aš netikras lietuvis, – interviu 15min pasakojo JAV „Memoir Magazine“ premija įvertintas Karolis Gintaras Žukauskas. – Netikras dėl to, kad gimiau Čikagoje, šneku su akcentu ir klaidų pridarau. Mano kaimynai Lazdynuose, kaimiečiai, su kuriais bendravau, irgi netikri, nes jų šulinio vanduo netinka, mat tikro lietuvio vanduo turi kitaip kvepėti. Visuomet būna kažkoks priekaištas, kuris netinka. Tai gal geriau reikėtų mesti klausimą, kas yra tikras lietuvis.“

Rašytojo nuomone, verčiau reikėtų užduoti kitus klausimus – kaip surasti ramybę? Kas mums iš tiesų svarbu? Kaip pritraukti į Lietuvą visus, kurie po nepriklausomybės išvyko?

Kaip sakė K.G.Žukauskas, persikraustymui į Lietuvą jam asmeniškai užtektų labai mažai, tačiau šiuo metu jis turi šeimą.

„Negaliu tiesiog visko mesti, – teigė. – O jei galėčiau tą padaryti, tai užtektų buto prie Baltijos jūros, uždarbio ir galimybės rašyti, bet aš esu keistas. Visgi suprantu žmones, kurie savo noru išvyko, nes uždarbio sąlygos kitur geresnės. Žinoma, aš nei joks ekonomistas, nei sociologas, tesu paprastas istorikas, todėl negaliu šiuo požiūriu komentuoti. Bet žinau vieną – kai sugrįžęs džiaugiesi Lietuva ir nori ramiai suvalgyti šašlyką prie ežero, nereikia tuo momentu pasakoti, jog nesi tikras lietuvis.“

Apie patį prizą rašytojas žinojo mažai, o gavęs žinutę, jog laimėjo, net neprisiminė, į kokius apdovanojimus taikė. „Tik išėjus „Relief by Execution“, išsiunčiau krūvą aplikacijų, į kurias dažniausiai atsakoma trumpu laišku „ačiū labai, bet netinka“. Ši premija įsteigta žurnalo „Memoir Magazine“, kuris koncentruojasi į autobiografines bei biografines istorijas. Kiekvienais metais jis skelbia konkursą ir įteikia pagrindinį prizą“, – teigė jis.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Rašymas – toks pat verslas, kaip ir kiti

– Įdomu tai, jog dalyvavote nemažai konkursų. Labiau nei, ką reiškia būti lietuviu Amerikoje, įdomu, ką reiškia šioje šalyje būti rašytoju? Panašu, jog norint būti išgirstam, tenka pačiam kapanotis.

– Amerikiečių pasaulio suvokimo pagrindas – tai verslas. Nuo pat mažens tave moko, kad visuomenei esi vertingas tuomet, jei ką nors kuri. Tavo vertė yra tavo pelnas. Vadinasi, norėdamas būti rašytoju JAV turi galvoti ne tik apie meną, bet ir rašymo verslą. Juk jis yra toks pat, kaip ir bet koks verslas, nes reikalinga reklama, publika, kritika. Tavęs niekas niekaip neišlaikys – pas mus nėra Kultūros ministerijos.

– Kaip menininkai išgyvena be jos?

– Įdomesnis klausimas yra, kaip menininkai gali gyventi su Kultūros ministerija? Juk tuomet jie vienas su kitu pešasi dėl kažkokių ribotų finansų, kurie būna kažkam perduoti. O kas iš to išeina? Tai kažkoks vamzdis prie upės arba filmas, kurio niekas nenori žiūrėti. Amerikoje tu žinai, jog negali parašyti laiško ir gauti kelis tūkstančius romanui, kurio iki šiol niekas net nėra skaitęs.

JAV tiesiog į save žiūri, kaip į išsilaikyti turintį žmogų. Jeigu nori rašyti, tai po darbo atsisėdi prie stalo ir kelias valandas rašai. Būdamas devyniolikmetis padariau klaidą. Maniau, kad jei noriu kurti literatūrą, privalau būti akademinio pasaulio žmogumi arba dirbti švietimo srityje, nes vasaros ar žiemos laiku yra daugiau laiko sau. Pasirodo, taip tiesiog nėra.

Įdomesnis klausimas yra, kaip menininkai gali gyventi su Kultūros ministerija?

– Kai esi jaunas ir tik atradęs bitnikų poeziją, įsivaizduoji, kad Kolumbijos universitetas yra kažkokia pasakiška vieta (jame studijavo Allenas Ginsbergas ir daug kitų garsių žmonių). Jūs taip pat ten mokėtės.

– Na, Kolumbijos universitete susipažinau su tikrai talentingais žmonėmis, jie mane įkvėpė. Tai įtakingos asmenybės, aiškiai žinančios, apie ką kalba. Tačiau tai yra Amerikos universitetas ir, nepaisant jo kainos, tai yra Amerikos švietimo įstaiga. Ji tikrai bus įsivėlusi į švietimo politiką, taip yra visur. Bet čia ji labai sudėtinga, mat įtaką daro įvairūs verslininkai – leidyklos, egzaminų ruošimo specialistai, tad kartais būna tikras cirkas. Bet tiesiogiai su Kolumbijos universitetu tai neturi nieko bendro, tai yra platesnis švietimo sistemos JAV klausimas.

Taip, aš baigiau šį universitetą ir išėjau į pasaulį. Vieniems tai atrodo nuostabus dalykas, tačiau leidykloms toks prestižinis išsilavinimas visiškai neįdomus. Nėra taip, jog dėl to man tiesia raudoną kilimą.

Leidykloms prestižinis išsilavinimas visiškai neįdomus.

123RF.com nuotr./Kolumbijos universitetas Niujorke
123RF.com nuotr./Kolumbijos universitetas Niujorke

„Mano šeimos istorija labai paprasta“

– Įdomu, kaip jūs atėjote į literatūrą. Jūsų seneliai – karo pabėgėliai, yra žinoma, jog iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo metais išvyko daug intelektualų. Papasakokite apie savąją šeimą.

– Negaliu pasakyti, kad šie žmonės save suvokė kaip kažkokius intelektualus. Tai buvo žmonės, kurie prarado savo kraštą ir turėjo išmokti gyventi užsienyje. Turėjo tokią svajonę, norą kada nors sugrįžti į Lietuvą. Kuo ilgiau gyvavo Sovietų Sąjunga, tuo ši viltis labiau mažėjo. Vis dėlto, žmonės sugrįžo. Bet kaip turistai.

Mano šeimos istorija labai paprasta – štai močiutė iš motinos pusės gimė verslininkų šeimoje. Jos mama (mano prosenelė) Kaune buvo kino teatro „Kometa“ savininkė. Jos vyras (mano prosenelis) Feliksas iš Kaplių buvo inžinierius. Šiandien negaliu pasakyti, kokiomis tiksliai aplinkybėmis jis pabėgo, matyt, buvo kažkokia grėsmė.

Mano močiutė iš tėvo pusės buvo dvarininkė. Ji ištekėjus už vyro, kuris užsiėmė žemės sklypų matavimu. Netrukus užėjo karas. Senelis atsidūrė Zarasų kalėjime, kuriame patyrė kankinimus, bet iš ten jam pavyko pabėgti. Taip jis atsidūrė Vokietijoje, o vėliau Anglijoje. Močiutė manė, kad jis jau žuvęs, todėl su savimi pasiėmė savo sūnus – mano tėvą ir dėdę, ir pasitraukė į Vakarus. Kurį laiką ji buvo apsistojusi Unros stovykloje, kur visai netikėtai pietų metu prie jos priėjo kažkoks žmogus. Pasiteiravo vardo ir pavardės ir patikino, kad prieš kelis mėnesius kažkur Anglijoje sutikęs jos vyrą. Vienintelė informaciją, kurią močiutė sužinojo, buvo ta, jog jis Vulverhamptone ir dirba kasyklose. Taip ji išsiuntė jam laišką, senelis jį gavo ir taip susigrąžino savo šeimą.

Vis dėlto, žmonės sugrįžo. Bet kaip turistai.

Aš augau namuose, kuriuose buvo daug knygų, diskusijų apie liaudies papročius. Mus siuntė į lituanistinę mokyklą, kurioje sužinojome apie Donelaitį, Maironį ir Kazį Binkį. Ar tie vaikai labai skaitė tuos kūrinius? Nelabai, šeštadienį padūkdavome, pasimokydavome linksniuoti ir grįždavome namo.

Tačiau knygos mūsų namuose buvo ne dėl to, jog suvokėme save kaip inteligentus. Jas tiesiog buvo įdomu skaityti. Kaip ir į literatūrą atėjau ne dėl noro išlaikyti intelektualinę tradiciją. Man tiesiog labai patiko su savo seneliu (motinos tėvu) vakarais gulėti lovoje ir klausytis, kaip jis seka pasakas.

Antai ketvirtoje klasėje tiesiog sėdėjau savo kambaryje. Žiūrėdamas į lentyną galvojau, kuo norėčiau tapti? Stebint knygas kilo mintis – man labai patinka knygos ir labai norėčiau jas rašyti pats. Ši mintis niekur nedingo.

Kai sėdiesi prie stalo ir klausaisi istorijų apie karą, praradimus, šeimos ryšius supranti, kokie ploni, bet nenutrūkstantys šie siūlai. Turiu krikšto dukterį vardu Danutė, kuri dažnai atsiunčia laišką. Vieną dieną su ja tikrai susipažinsiu. Viena vertus, lietuvių bendruomenė JAV yra labai maža, bet visada žinai, jog už sienų yra kitoks pasaulis ir jame gyvena žmonės, kurie kažkuriuo požiūriu yra tavo. Pavyzdžiui, kartais vyksta šokių šventė, į kurią suvažiuoja lietuviai iš viso pasaulio. Nors tu jų nepažįsti ir jie kalba olandiškais, ispaniškais, angliškais akcentais, jie tave supranta labai greitai: ką mes dabar darysime? Šoksime „Malūną“! Tai juokinga ir absurdiška, bet taip neatsitinka niekur!

– Subjektyviai dėl švietimo situacijos Lietuvoje jaučiu savotišką atmetimo reakciją lietuvybės sąvokai. Panašu, kad jūs ją suprantate savaip.

– Nežinau, ar kitaip. Lietuvybę suprasti yra sudėtinga. Pirma – lietuvių kultūra pasaulyje pasižymi siauru mąstymu. Jie labai mėgsta mažas mintis. Žmonės galvoja, kad klausimas, kas yra tikrasis lietuvis, yra svarbus. Jie ieško tikrovės. Stalas turi būti padengtas tinkamai, elgesys turi būti padorus – į banką tu su tokiu kaklaraiščiu neini, tik į bažnyčią. Tai yra nelanksti mąstysena.

Lietuvių kultūra pasaulyje pasižymi siauru mąstymu. Jie labai mėgsta mažas mintis.

Kita vertus, ji yra labai labai plati. Kai žmones ištremia iš krašto arba jie pabėga, jie bando išlaikyti savo kalbą, nes ji paprasčiausiai brangi. Tai būdinga ne tik mano aplinkoje, kai kokie lingvistai išgirsta, kad kalbi lietuviškai, jie pradeda šokti!

Mano senelis, kurio pasakų klausiausi, pabėgo iš Lietuvos, prarado šeimą, savo kaimą Kaplius. Jis žinojo, kad nebegrįš į tuos pačius namus, kokius paliko 1938 metais. Iš esmės jo tapatybė sugriuvo per akimirką. Tada po visos šios patirties jo anūkas Jonukas grįžta į Vilnių kelioms savaitėms, kalba su akcentu ir mažai ką supranta apie tarybinę Lietuvą. Bet jam įdomu, smalsu ir jis nori susitapatinti su šiuo kraštu. O tada ateina treningais apsirengęs skustagalvis, kurio kas penktas žodis yra „karoče“, ir jis pasako, kad nesi tikras lietuvis. Ir kur aš tai išgirstu? Kažkur prie „Akropolio“. Šitas skustagalvis pats nesuvokia savo absurdo – jam kažkas paaiškino, kad jis tikras ir čia yra teisybė. Ir dėl to, kad jis tikras, jis turi autoritetą ir gali žeminti svečią, kuriam iš tiesų įdomu tapti! Jis iš tiesų pasiruošęs valgyti šašlykus prie ežero...

Tai yra nesąmonė ir siaura mąstysena apie tapatybę.

Tada ateina treningais apsirengęs skustagalvis, kurio kas penktas žodis yra „karoče“, ir jis tau pasako, kad nesi tikras lietuvis.

Įdomiausia, jog tikro lietuvio nesu sutikęs. Kai girdi lietuvių pletkus apie kaimynus, tai girdi – šito žmogaus pusbrolis vokietis, tai jis netikras. Šitos tamsūs plaukais, tai jinai netikra. O šito giminėj rusų yra... Gal kokiam vadovėlyje tas tikras lietuvis ir bus nupieštas, bet nenufotografuotas, nes jo nėra.

„Tarp lietuvių Amerikoje buvo daug rasizmo“

– Savo knygoje, įvertintoje „Memoir Magazine“, kalbate apie rasizmą. Minėjote, kad ir jums teko su juo susidurti.

– Labai noriu sudominti skaitytojus savo knyga, tad nenoriu interviu visko atskleisti. Faktas toks, kad mano lankytoje Lituanistinėje mokykloje apie Antrojo pasaulio karo realybę – Holokausto tragediją – mums niekas nepasakojo. Pirmą kartą apie Lietuvoje vykusius tokius baisius dalykus išgirdau, kai buvau 18-metis paauglys ir dalyvavau proteste. Jame siekėme paskatinti JAV valdžią pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Tuo metu prie manęs priėjo žmogus ir pradėjo įsiutusiai rėkti: „O kaip buvo su žydais? Kodėl čia nėra tokio protesto?“ Jis pabėgo, todėl nebegalėjau su juo plačiau apie tai pasikalbėti...

Kalbant apie rasizmą, tai man buvo svarbu išnagrinėti skirtumą tarp aukos ir nusikaltėlio. Mano požiūriu, daug kas priklauso nuo to, kaip tu pats save suvoki. O kas atsitinka, kai tu iš tiesų esi abu? Seneliai, tėvai ir Lituanistinė mokykla augino lyg mes būtume istorijos aukos, o kiti žmonės – nusikaltėliai. Bet staiga per protestą pasirodo žmogus, kuris staiga pakeičia visą tavo istorijos bei tapatybės supratimą. Nebegali į save žiūrėti vien kaip į auką.

Seneliai, tėvai ir Lituanistinė mokykla augino lyg mes būtume istorijos aukos, o kiti žmonės – nusikaltėliai.

Tada kyla klausimas, kaip mes suvokiame kitus žmones? Kartais tave supranta, kaip netikrą, nes nepriklausai jų tikrovei. Kartais imame suvokti žmogų pagal odos spalvą, kalbą, ūgį, lytį ir t.t. Todėl kartais žmogui pasidaro svarbu save aukštinti, o būtinai ką nors pažeminti. Taip atsiranda rasizmas.

Tarp lietuvių Amerikoje buvo daug šito. Jeigu tu statai mokyklą ir išbrauki istorijos dalį... tai tu tai dar ir sąmoningai darai. O kodėl? Nes gėda, netikime tuo, kas buvo, o gal manome, kad tiems žmonėms taip ir priklausė?.. Bet apie tai negali net svarstyti, nes žmonės apie tai nenori kalbėti. Aš pagalvojau, jog čia rimtas ir įdomus konfliktas, kuriam reikalinga literatūrinė analizė.

Nes gėda, netikime tuo, kas buvo, o gal manome, kad tiems žmonėms taip ir priklausė?..

Kaip tik tada savo kandidatūrą į JAV prezidentus paskelbė Donaldas Trumpas. Kai išgirdau, kaip jis kalba apie meksikiečius žiniasklaidoje, nusprendžiau šią knygą parašyti.

– Kaip jūs išgyvenote protestą, kilusį dėl George'o Floydo nužudymo?

– Tuo metu buvau Čikagoje, kurioje vyko protestai prie bibliotekų, bažnyčių, valstijos pastato, ežero, gatvėse vyko 4–5 savaites be sustojimo. Juose dalyvavau ne tik kaip protestuotojas, bet ir rašytojas, kuris bando suvokti, kas čia iš tiesų darosi.

Pasižiūrėjus į tai, kaip įvykis buvo pateiktas žiniose, atrodė, jog vyko pilietinis karas. Bet aš nebuvau proteste, kuriame vyko kažkas žiauraus, nors ir matėsi, jog jie įsiutę bei nori keisti visuomenę.

Žinoma, ir Čikagoje buvo susibūrimų, kurie išsivystė į absoliutų chaosą. Jausmai sprogo aistros ir pykčio akimirką, mat Amerikoje šis katilas verda jau ilgai.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Video

00:22
01:07
00:21

Esports namai

Grožio programa 360°

URBAN˙/

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali