Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ištrauka iš knygos „Kiborgų žemė“: gyvenimas šalia Maidano sukilėlių

D.Pancerovas ant barikadų Hruševskio gatvėje
Dovydas Pancerovas ant barikadų Hruševskio gatvėje
Šaltinis: 15min
1
A A

Šią savaitę knygynuose pasirodė Dovydo Pancerovo knygos „Kiborgų žemė“ antrasis tiražas. Pirmąjį skaitytojai išpirko per savaitę. 15min siūlo kelias ištraukas iš knygos „Kiborgų žemė“. Šį kartą – pasakojimas apie žurnalistų darbo užkulisius per Maidano revoliuciją.

Atostogaudamas gimtojoje Šilutėje žurnalistas D.Pancerovas sulaukia netikėto pasiūlymo skristi į revoliucijos krečiamą Ukrainos sostinę Kijevą. Jau kitą dieną jis atsiduria tarp barikadų ir svylančių padangų, patenka į tikrą smurto ir neapykantos uraganą.

15min savo skaitytojams siūlo kelias ištraukas iš knygos „Kiborgų žemė“ pasakojimo apie Maidano revoliuciją.

Dovydo Pancerovo knyga „Kiborgų žemė“

Kuprotos žmogystos ir betono luitai

Kijevo Žuljanų oro uoste pro pasų kontrolės langelį į mane dėbsojo pareigūnas. Juodi ūsų šeriai buvo sulindę į kaulėtą nosį, viršugalvį dengė mėlyna milicininko kepurė, atrodanti lyg neproporcingai didelė šventojo aureolė. Jis nespėjo nė prasižioti, kai už manęs kilo sujudimas. Atsisukęs pamačiau, kad du milicininkai iš mūsų eilės išveda vidutinio amžiaus vyrą raudona pūkine striuke. Jis primygtinai kišo savo pasą ir angliškai bandė sužinoti, kuo nusikalto, bet ukrainiečiai apsimetė negirdintys klausimų. Nusitempė vyriškį į pagalbinę patalpą, prie kurios stovėjo kinologas su šunimi, ir dingo už durų.

Ne pats maloniausias vaizdas pirmą kartą atvykus į šalį, kurioje milicininkai šaudė į protestuotojus.

– Ką veiksite Kijeve? – paklausė pareigūnas, pavartęs mano pasą.

Tą akimirką suvokiau, kad prastai kalbu rusiškai. Skrisdamas į Kijevą net nesusimąsčiau, kaip reikės bendrauti su ukrainiečiais. Širdis pradėjo plakti smarkiau, akimirką net pagalvojau, kad susimausiu ir pareigūnas nutemps mane į patalpą su šunimis.

– Aš – žurnalistas. Atvažiavau daryti reportažo apie Maidaną, – atsakiau laužyta rusų kalba.

Milicininkas paprašė žurnalisto pažymėjimo. Užmetė akį, tėškė antspaudą pase ir mane praleido.

Atsisukęs pamačiau, kad du milicininkai iš mūsų eilės išveda vidutinio amžiaus vyrą raudona pūkine striuke. Jis primygtinai kišo savo pasą ir angliškai bandė sužinoti, kuo nusikalto, bet ukrainiečiai apsimetė negirdintys klausimų. Nusitempė vyriškį į pagalbinę patalpą, prie kurios stovėjo kinologas su šunimi, ir dingo už durų.

Iš oro uosto žengiau į saulėtą žiemos rytą. Buvo giedra, tik speigas kandžiojo veidą. Perštėjo akis, nes kelionėje beveik nemiegojau. Laimei, turėjau cigaretę, kurią davė vaikinai iš baro. Prisidegiau ir nupėdinau prie savo kolegų Vidmanto Balkūno ir Vaido Saldžiūno, skridusių tuo pačiu lėktuvu, o dabar Žuljanų oro uosto aikštelėje medžiojusių taksi.

Žuljanų oro uosto taksi aikštelėje stovėjo tik vienas sukriošęs automobilis. Mes su Vidmantu įsitaisėme gale, o Vaidas atsisėdo šalia vairuotojo. Salone buvo šalta kaip lauke, spiegė rusiška muzika, akis graužė cigarečių tvaikas.

Taksisto paprašėme nuvežti į Lietuvos ambasadą Buslivskajos gatvėje, centrinėje miesto dalyje, netoli kairiojo Dniepro kranto. Vairuotojas sukrenkštė kažką panosėje. Supratome, kad neįsivaizduoja, kur yra toji gatvė. Neturėjo ir navigacijos, bet kažkoks draugelis telefonu paaiškino, kaip ten nukakti.

Vairuotojas pavojingai nardė Kijevo gatvėmis tarp automobilių. Jeigu kurio negalėdavo aplenkti, privažiuodavo prie pat ir kvėpuodavo į nugarą, kol auka pasiduodavo. Ukrainoje visi vairavo kaip žūtbūtinėse lenktynėse. Toje sraunioje mašinų upėje pačios pavojingiausios žuvys buvo prabangūs automobiliai. Jų šeimininkai ignoravo šviesoforus, degant raudonam signalui išlėkdavo į judrias sankryžas, lyg ką nors persekiotų.

Kijevo gatvės buvo pilkos, duobėtos, užverstos šiukšlėmis. Abipus – nesibaigiantys blokų labirintai, tarp kurių tirtėjo vienas kitas medelis. Kuprotos žmogystos slankiojo tarp betono luitų, sovietinės imperijos narvų, per ilgus vergovės metus pamiršusios apie laisvą skrydį. Vien tie namai galėjo atimti geresnio gyvenimo viltį.

Žiūrėjau pro automobilio langą ir galvojau: Lietuvos ir Ukrainos istorijos tokios panašios, o likimai – visiškai kitokie. Okupantų palikimas slinko iš Lietuvos lyg grybelis nuo gyjančio nago, o Ukrainoje jis tarpsta kaip pelėsis sovietiniuose daugiabučiuose.

Prie gatvių lyg nedidelės baržos siūbavo prekybininkų kioskai. Šimtai kioskų. Šalia daugiabučių, pramoniniuose rajonuose, prie judrių sankryžų, prie sustojusių statybų, tepalais apsinešusiuose laukuose ir vėjuotuose aplinkkeliuose. Prie kioskų būrėsi Kijevo varguoliai, benamiai, luošiai, skarelėmis galvas apsirišusios senolės, jaunos moterys su celofano maišeliais, drūti vyrai darbininkų uniformomis. Žmonės pirko cigaretes, laikraščius, arbatą, maisto produktus, buities prekes, alkoholį, „Pepsi“ išblukusiomis etiketėmis.

Žiūrėjau pro automobilio langą ir galvojau: Lietuvos ir Ukrainos istorijos tokios panašios, o likimai – visiškai kitokie. Okupantų palikimas slinko iš Lietuvos lyg grybelis nuo gyjančio nago, o Ukrainoje jis tarpsta kaip pelėsis sovietiniuose daugiabučiuose.

– Čia naujos statybos namai? – palinkęs į priekį paklausiau taksisto, kai važiavome per kažkokį miegamąjį rajoną. Ukrainietis linktelėjo.

Negalėjau patikėti. Tie namai ir kiemai buvo pilki, be saulės, be medžių, be spalvų. Juos sukūrė žmonės, kuriems visiškai nerūpėjo žmonės. Laisvosios Ukrainos statytojai paėmė sovietinius brėžinius, pakoregavo ir suplėkusias idėjas brangiai pardavinėjo Kijevo gyventojams.

Kelionė per Ukrainos sostinę mane prislėgė. Prislėgė suvokimas, kad Ukrainos tragedija yra didesnė nei vien tik Kremliui tarnaujantys politikai. Pradėjau suprasti, kad tie šimtai tūkstančių žmonių Maidane sukilo ne tik prieš savo valdžią ir korumpuotą sistemą – jie priešinosi Ukrainos dreifavimui sovietų išnuodytoje jūroje. Jie sukilo prieš šiukšles gatvėse, buką vairavimą, bjaurius kioskus, sovietinius daugiabučius.

Sašos palapinė

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Dovydas Pancerovas ir Vaidas Saldžiūnas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Dovydas Pancerovas ir Vaidas Saldžiūnas

Įdienojus jau stovėjome šalia kariškos palapinės Nepriklausomybės aikštės pakraštyje, visai šalia stilizuotosios Maidano eglės. Čia mus atvedė keli protestuotojai, kurių paprašėme šalmų. Jie paaiškino, kad toje kariškoje palapinėje įkurta viena iš Maidano vadaviečių, todėl kas nors tikrai turės atliekamų.

– Vaikinai, ateikite čia, – draugiškai pakvietė vienas iš palapinės gyventojų ir praskleidė audeklą.

Vyriškis buvo vidutinio amžiaus, tvirto kūno sudėjimo, lieknas, ryškiais skruostikauliais, priminė kariškį. Vadinsiu jį išgalvotu vardu Saša, nes ukrainietis neprisistatė. Tuo metu vyras vadovavo Maidano štabui, todėl bet koks viešumas kėlė rimtą pavojų jo šeimai.

Po revoliucijos laurus kabinosi žinomi politikai, kurie nuolat palaikė kovotojus ir nuo scenos rėžė kalbas. Tačiau iš tikrųjų Maidaną pirmyn vedė dešimtys tokių lyderių kaip Saša – paprasti vaikinai ir vyrai, atsargos karininkai arba pareigūnai, kai kurie prieš revoliuciją vadovavę statybininkų brigadoms, nedidelėms įmonėms.

Po revoliucijos laurus kabinosi žinomi politikai, kurie nuolat palaikė kovotojus ir nuo scenos rėžė kalbas. Tačiau iš tikrųjų Maidaną pirmyn vedė dešimtys tokių lyderių kaip Saša – paprasti vaikinai ir vyrai, atsargos karininkai arba pareigūnai, kai kurie prieš revoliuciją vadovavę statybininkų brigadoms, nedidelėms įmonėms. Maidane jie buvo atsakingi už tam tikras veiklos sritis, teritorijas, padalinius. Saša vadovavo vienai iš Maidano šimtinių. Jis ir jo bendražygiai turėjo budėti priešakinėse linijose prie barikadų.

Palapinės apakino tamsa. Įžiūrėjau tik krosnelę, buržuiką, kurioje dūmais spjaudėsi malkos. Į mus žvelgė gal penki suodini veidai. Visi trys atsisėdome ant minkštų gultų palapinės dešiniajame šone.

– Iš kur jūs, vaikinai? – paklausė Saša ir palinko prie kuprinės. Matyt, ieškojo mums šalmų ir kitų apsaugų.

– Iš Lietuvos. Žurnalistai, – atsakė Vidmantas.

– A, iš Lietuvos! – nustebo Saša ir kreipėsi į tamsoje pasislėpusius veidus: – Rebiata, padarykite arbatos mūsų draugams iš Lietuvos.

– Išgersite arbatos, a? – paklausė kitas balsas iš tamsos. Pažvelgiau į tą pusę. Tamsoje šmėkštelėjo kariška uniforma. Vyras išsiropštė iš guolio ir nuėjo prie buržuikos. Dzvanktelėjo arbatinukas, pasigirdo pilamo vandens garsas.

Palapinėje kvepėjo maistu ir pelėsiais, kaip daugiabučio rūsyje, kur sovietinės šeimos laikydavo stiklainius su pomidorais, agurkais ir kompotu. Kažkuria prasme tie kvapai ramino. Norėjau kristi ant gulto, išsitiesti ir užmigti. Buvau nemiegojęs ilgiau nei parą, apsinuodijęs kofeinu ir nikotinu, o kur dar įspūdžiai. Jėgos tirpo ir dėl šalčio lauke, ir dėl kaitros palapinėje, ir dėl malonaus maidancų elgesio. Buvo sunku suvokti, kad vakar tokiu metu sėdėjau tėvų namuose, o dabar esu palapinėje su revoliucionieriais.

Norėjau kristi ant gulto, išsitiesti ir užmigti. Buvau nemiegojęs ilgiau nei parą, apsinuodijęs kofeinu ir nikotinu, o kur dar įspūdžiai. Jėgos tirpo ir dėl šalčio lauke, ir dėl kaitros palapinėje, ir dėl malonaus maidancų elgesio. Buvo sunku suvokti, kad vakar tokiu metu sėdėjau tėvų namuose, o dabar esu palapinėje su revoliucionieriais.

– Seniai jūs čia? – paklausė vyras, kuris atnešė arbatą. Iš tamsos išniro šiurkštus veidas, stori barzdos šeriai, nuvargusios rudos akys. Vyro balsas šiek tiek gergždė dėl peršalimo, o gal cigarečių.

– Ką tik atvažiavome, pirmą kartą į Maidaną atėjome, – imdamas puodelį atsakė Vaidas.

– Pirmą kartą? Na va, dabar ir šalmus turėsite, galėsite prie Hruševskio barikadų nueiti, – nusijuokė Saša ir padavė tris šalmus. Du iš jų buvo statybininkų, trečiasis kažkoks sportinis su grioveliu „GoPro“ vaizdo kamerai. Jį pasiėmė Vidmantas. Man atiteko oranžinis statybininko šalmas.

– O jūs seniai čia? – susidomėjo Vidmantas, siurbčiodamas karštą gėrimą.

– Nuo pradžių, mūsiškė palapinė viena iš pirmųjų Maidane, – atsakė vyriškis.

– O kiek jūsų čia gyvena? – įsidrąsinęs paklausiau aš.

– Kaip kada, – nusijuokė rudakis, – dabar aštuoniese, bet jei reikėtų, priimtume ir daugiau žmonių. Žinai, broliškai mes čia.

Maidane atmosfera išties buvo broliška, tai jaučiau labai stipriai. Mačiau daugybę kaukėtų veidų, beisbolo lazdų, kastetų, skydų, agresyvių eisenų, tačiau jokios baimės nejutau. Kiekvienas grėsmingos išvaizdos vyrukas Maidane mielai kišdavo cigarečių pakelį ir atiduodavo net paskutinę cigaretę. Kaip ir Sašos vaikinai iš štabo palapinės, nors buvome tik dar vieni žiopliai iš tūkstantinės minios, atėję paspoksoti į revoliuciją ir revoliucionierius. Galėjome būti priešų šnipai arba provokatoriai, bet tie vyrukai mumis pasitikėjo, priėmė į savo urvą, vaišino arbata ir davė šalmus, patikėję pažadu, kad vakare grąžinsime.

– Kai būsite Hruševskio gatvėje, nelįskite, kur nereikia. Ten snaiperiai. Jie ir į žurnalistus kala, – atsisveikindamas kalbėjo Saša.

Lemiamas mūšis

„Scanpix“/AP nuotr./„Dangiškoji šimtinė“ - kritę Maidano kovotojai
„Scanpix“/AP nuotr./„Dangiškoji šimtinė“ - kritę Maidano kovotojai

Po savaitės aš, Vidmantas ir Vaidas buvome priversti grįžti į Lietuvą. Baigėsi komandiruotės laikas, be to, redakcijai atrodė, kad darbą jau atlikome.

Labai nenorėjau grįžti į tą nuobodų įprastą gyvenimą: keltis ir užmigti nustatytu laiku, pietauti nustatytu laiku, sėdėti redakcijoje, suktis kasdienybėje. Istorijos, kurios anksčiau mane jaudino, po Maidano atrodė nuobodžios. Dalykai, kurie teikdavo džiaugsmą, po revoliucijos nublanko.

Visgi nesipriešinau, grįžau į Vilnių. Be to, redaktoriai pažadėjo, kad galėsiu vėl keliauti į Ukrainą, jeigu įvyks kas nors svarbaus, todėl grįžimą namo įsivaizdavau lyg trumpą atokvėpį: išsimiegu, sočiai pavalgau, atgaunu jėgas, išsigydau peršalimą, prisidedu šiltų rūbų, apsaugos priemonių, išpasakoju viską draugams ir grįžtu į Kijevą.

Beveik taip ir nutiko.

Grįžimą namo įsivaizdavau lyg trumpą atokvėpį: išsimiegu, sočiai pavalgau, atgaunu jėgas, išsigydau peršalimą, prisidedu šiltų rūbų, apsaugos priemonių, išpasakoju viską draugams ir grįžtu į Kijevą.

2014-ųjų vasario 18 dieną, antradienį, Vilniaus miesto autobusu važiavau į redakciją, kai išmaniojo telefono ekrane pasirodė push notification pranešimas apie susirėmimus Maidane. Dar nebuvo aišku, kas tiksliai vyksta, bet supratau – padėtis rimta. Pajutau plūstelint adrenaliną, dingo rutina, regis, išnyko ir autobusų stotelės.

Paskambinau Vidmantui. Iš balso supratau, kad ir jis jau girdėjo naujienas, nes kalbėjo susijaudinęs. Abu supratome, kad ištrūksime į Kijevą. Sutarėme taip: aš pasikalbėsiu su redaktoriais, gausiu leidimą ir pinigų, o Vidmantas suras kūno apsaugų ir kitokių dalykų, reikalingų dirbant pavojingoje zonoje.

Tuo metu Maidane virė pragaras. Per naujienų agentūras plaukė pranešimai apie didelius susirėmimus visame Kijevo centre, nuo Hruševskio iki Instituto gatvių, nuo Marijinsko rūmų iki Nepriklausomybės aikštės. Sėdint Lietuvoje buvo sunku suvokti, kas iš tiesų vyksta, nes pranešimai ėjo prieštaringi: lyg ir Ukrainos vidaus pajėgos pradėjo Maidano šturmą, o gal Hruševskio barikadų sargai patys pakilo į puolimą ir bandė užimti valdžios rūmus. Girdėjome versiją, esą mūšiai užvirė po to, kai grupė sukilėlių Kijevo senamiestyje užpuolė Regionų partijos būstinę ir smarkiai sumušė kažkokį politiką, kuris esą buvo prezidento Viktoro Janukovyčiaus bičiulis. Kad ir kaip ten būtų, režimo pūlinys pratrūko.

Parke prie „Dynamo“ stadiono kelias valandas vyko nuožmios kautynės. Žurnalistai pranešė, kad „Berkutas“ panaudojo specialiąsias priemones: sukilėlius talžė vandens patrankomis, į juos skriejo šimtai garsinių granatų, ašarinės dujos, švilpė trauminės guminės kulkos. Reporteriai užfiksavo, kaip Maidano kovotojai Molotovo kokteiliais apmėto milicijos kolonas, pareigūnai užsiliepsnoja, griūva ant žemės, voliojasi.

Po gatvės mūšio Hruševskio linijos buvo pralaužtos. Sukilėliai traukėsi ir griovė barikadas darydami dirbtines kliūtis. Milicijos pajėgos pajudėjo Nepriklausomybės aikštės link.

Tuo metu ukrainiečiai socialiniuose tinkluose pranešinėjo, kad Kijeve – dešimtys žuvusiųjų, šimtai sužeistųjų, vyksta masiniai areštai, kratos, blokuojamos gatvės aplink Maidaną. Milicininkai brovėsi net į bendroves, kurios sukilėliams tiekė maisto produktus ir kitą paramą. Labiausiai buvo bijoma, kad režimo agentai ir milicijos kriminalinė žvalgyba išsiaiškins, į kokias privačias klinikas vežami sužeistieji. Kai kurie verslininkai į nuosavas gydymo įstaigas slapta priimdavo sužeistus sukilėlius, suteikdavo jiems pagalbą, slaugydavo, bet oficialiai neregistruodavo. Todėl privačios klinikos tapo valdžios taikiniu.

Sutemus mudu su Vidmantu dar sėdėjome Vilniuje. Redaktoriai patvirtino komandiruotę, bet tądien nebebuvo lėktuvo į Kijevą. Iki paryčių per Lietuvos televiziją stebėjau tiesioginę transliaciją iš Maidano.

Maidanas liepsnojo, smarkus vėjas nešė ugnį tai į kovotojų pusę, tai į pareigūnus, per liepsnas ritosi emocingos oratorių kalbos, virpino širdį net man, tamsoje prilipusiam prie televizoriaus ekrano. Tai buvo klaiki naktis.

Jau atrodė, kad režimo niekas nesustabdys, tačiau vėlų vakarą jo šalininkai, regis, išsikvėpė. Sukilėliai padegė padangas aplink Nepriklausomybės aikštę, todėl milicijos pajėgos įsitvirtino tik jos prieigose. Maidanas liepsnojo, smarkus vėjas nešė ugnį tai į kovotojų pusę, tai į pareigūnus, per liepsnas ritosi emocingos oratorių kalbos, virpino širdį net man, tamsoje prilipusiam prie televizoriaus ekrano. Tai buvo klaiki naktis. Milicija stovėjo prie pat Maidano širdies, ir vis dėlto atrodė, kad Nepriklausomybės aikštėje tvyrojo ne baimė, o žodžiais nenusakomas susijaudinimas. Sukilėliai buvo pritvinkę nuožmaus ryžto, atrodė, kiekvienas jų buvo pasiryžęs ištaškyti plienines priešo kolonas.

Staiga laidos komentatoriai pranešė, kad dega Profsąjungų rūmai. Ta žinia tvojo man lyg garsinė granata. Juk ten – didelė ligoninė, dešimtys sužeistų žmonių, ten dirba ir lietuvis Andrejus. „Berkuto“ šturmo grupė pateko į rūmus ir prasidėjo susirėmimai. Žinios vėlgi buvo prieštaringos: tai pastatą padegė milicijos smogikai, tai jis užsiliepsnojo nuo Maidano kokteilių.

Susikaupęs sekiau naujienas iki paryčių. Žuvo apie 30 žmonių, jų kūnai buvo suguldyti Nepriklausomybės aikštėje šalia „Kozacky“ viešbučio, kuriame po kelių dienų apsigyvenome.

Kitą rytą Maidanas pramerkė akis smarkiai pasikeitęs. Jo veide atsirado daugybė pajuodusių žaizdų, iš kurių rūko parakas. Juodieji režimo pulkai nušlavė spalvotas barikadų linijas, užgesino laužų liepsnas, nuplėšė vėliavas, pelenais nubarstė Nepriklausomybės aikštę ir joje susispaudusius revoliucijos karius. Maidanas tapo pilkas kaip rytas prie mirusio brolio lovos. Ir dangus buvo nykus, tarsi diena būtų bijojusi pažvelgti į žmogžudysčių vietą.

Kitą rytą Maidanas pramerkė akis smarkiai pasikeitęs. Jo veide atsirado daugybė pajuodusių žaizdų, iš kurių rūko parakas. Juodieji režimo pulkai nušlavė spalvotas barikadų linijas, užgesino laužų liepsnas, nuplėšė vėliavas, pelenais nubarstė Nepriklausomybės aikštę ir joje susispaudusius revoliucijos karius. Maidanas tapo pilkas kaip rytas prie mirusio brolio lovos.

Iš Nepriklausomybės aikštės dingo smagus sujudimas, kuris kartais primindavo mano gimtojo miestelio šventes. Dingo žioplinėjantys turistai, susijaudinę smalsuoliai, užsidarė kavinės ir parduotuvės. Dingo jaunos savanorės su padėklais ir raudonskruostės babuškos, primygtinai siūlančios šiltos riebios sriubos. Dingo tas šiltas jausmas, kad broliška revoliucija tęsis amžinai.

Nepriklausomybės aikštė virto šiukšlynu, kuriame galėjai susižeisti vien pastatęs koją. Sukilėliai visą naktį į krūvą tempė sulaužytus suolus, tvorų liekanas, stulpus, grotas, skardos plokštes. Tos plieno ir medžio krūvos virto priešakinėmis Maidano barikadomis. Tik dabar jos stovėjo ne Hruševskio gatvėje, o pačioje revoliucijos širdyje – Nepriklausomybės aikštėje.

Plieninės milicininkų kolonos buvo išsirikiavusios už kelių šimtų metrų nuo pagrindinės Maidano scenos, Instituto gatvėje, vedančioje į kalvą, ant kurios stūksojo Ukrainos prezidento rūmai.

Šimtai Maidano kovotojų stovėjo ant barikadų ir siuntė prakeiksmus nekenčiamam priešui. Tai buvo jaunoji ukrainiečių karta, užaugusi neremontuotuose sovietiniuose daugiabučiuose, nykiuose kiemuose, kur švilpavo žvarbi neteisybė. Paauglystėje jie matė korumpuotų valdininkų atžalas, kurios į mokyklas važinėjo prabangiais automobiliais ir už pinigus sulaukdavo pedagogų prielankumo. Vėliau sužinojo apie perkamus milicininkus, perkamus universitetų diplomus, perkamas darbo vietas valstybės institucijose. Matė, kaip korumpuoti pareigūnai grobia Ukrainos turtą arba pusvelčiui išparduoda jį sėbrams. Tie jauni ukrainiečiai mėnesių mėnesius kovojo Maidane, kad nebereiktų kęsti tokios neteisybės. Vardan šios idėjos jie šalo prie barikadų, kentė alkį, nemigą, krauju laistė Kijevo gatves. Kokiam kvailiui į galvą galėjo ateiti mintis, kad tuos jaunus ukrainiečius galima išgąsdinti ugnimi?

Ukrainos vidaus reikalų ministras Vitalijus Zacharčenka pranešė pasirašęs dekretą, leidžiantį prieš sukilėlius naudoti kovinius šaudmenis.

Maidane pradėjo zvimbti kovinės kulkos.


Knygos pelnas – Lietuvos kariams

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Dovydas Pancerovas ir jo knyga „Kiborgų  žemė“ Vilniaus knygų mugėje
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Dovydas Pancerovas ir jo knyga „Kiborgų žemė“ Vilniaus knygų mugėje

15min pradėjo paramos kariuomenei iniciatyvą ir kviečia pasirūpinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono karių gerove. Per paramos iniciatyvą surinktomis lėšomis 15min kartu su partneriais batalione įrengs dvi šiuolaikiškas erdves, skirtas karių poilsiui ir edukacijai.

Prisidėti ir paaukoti projekto tikslui galite dviem būdais.

„Alma littera“ nuotr./Dovydo Pancerovo knyga „Kiborgų žemė“
„Alma littera“ nuotr./„Kiborgų žemė“

Pirmasis – įsigyti 15min žurnalisto D.Pancerovo knygą „Kiborgų žemė“, pasakojančią apie jo keliones per revoliucijos ir karo ištiktą Ukrainą, nuotykius ir sukrėtimus karo zonose. Visas knygos pelnas bus skirtas Kęstučio mechanizuotajam pėstininkų batalionui.

Antrasis būdas – iniciatyvos puslapyje portale 15min galite tiesiogiai skirti 5, 10, 20, 30 eurų ir didesnę sumą. Skiriantiems 30 ir daugiau eurų 15min dovanoja knygą „Kiborgų žemė“.

Visi surinkti pinigai bus skirti tam, kad Sakalinės miške pilietinę pareigą garbingai atliekantys ir mūsų valstybės gynybai besiruošiantys kariai turėtų visavertį ir įdomų laisvalaikį.

PRISIDĖKITE: Prisijunkite prie 15min paramos iniciatyvos ir kartu pasirūpinkime Kęstučio bataliono karių gerove

VIDEO: G.Liaudanskas-Svaras: „Kiborgų žemė“ – tai knyga, kuri primena, kad dėl visko, kas brangu, turime kovoti
VIDEO: D.Pancerovo knygos „Kiborgų žemė“ tiražą išpirkę skaitytojai paaiškino, kodėl juos sudomino ši knyga
VIDEO: Dovydas Pancerovas pristatė debiutinę knygą „Kiborgų žemė“
Komentarai: 1
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą