Dabar populiaru
Publikuota: 2018 vasario 10d. 09:48

Knygą apie kelionę motociklu per Pietų Ameriką parašiusi E.Gerulaitytė: „Tai buvo visiška improvizacija“

Eglė Gerulaitytė
Paul Stewart nuotr. / Eglė Gerulaitytė

Į kelionę po Pietų Ameriką ji sako išvažiavusi kone atsitiktinai – tiesiog pamatė juokingai pigų bilietą į Peru. O motociklą transporto priemone pasirinko, nes patraukė motociklininkų skleidžiama aura, jų kitoks laisvės suvokimas. Taip Eglė Gerulaitytė išvyko į kelionę per Pietų Ameriką, kaip ji pati sako, „vaikydamasi tobulo rytojaus“.

Šios kelionės įspūdžiai sugulė jos knygoje „Bastūnės liudijimai“, ir šiame interviu autorė dalinasi tiek savo įspūdžiais apie šią kelionę, tiek apie tai, ko ji pati ieško knygose apie keliones.

Kaip susidomėjote kelionėmis? Ar pamenate keliones iš vaikystės, kada buvo pirmoji jau pačios savarankiška išvyka? Ar dabar, po tiek metų keliavimo, galėtumėte pasakyti, kad kažkurioje vietoje (žinoma, neskaitant Lietuvos) jaučiatės kaip namie?

– Kelionėmis sergu nuo vaikystės, o kaltas dėl to daugiausia tėtis, kuris vietoje pasakų man skaitydavo Jules Verne, o vietoje žaidimų su žaislais kartu sėdėdavome prie enciklopedijų ir vedžiodavome žemėlapiuose pačius fantastiškiausius maršrutus. Į užsienį pirmąkart išsiruošiau dvylikos ar vienuolikos metų su mama (Talinas, Tatrai, Praha), vėliau, dvylikos-trylikos jau viena: Budapeštas, Viena, Paryžius. Turėjau su tėvais sandorį – jokių kalėdinių ar gimtadienio dovanų, bet viena kelionė per metus. Autobusu, su turistinėmis agentūromis, juk buvau nepilnametė. Vėliau su studijų draugais ėmėme keliauti po Europą autostopu. Galiausiai neplanuotai ir netikėtai atsidūriau Pietų Amerikoje.

Visame pasaulyje jaučiuosi kaip namie – juk žmonės visur vienodi. Skiriasi gamta, yra visokių kultūrinių, istorinių, socialinių peripetijų, bet žmonės yra tiesiog žmonės, nesvarbu, kokia kalba jie kalba ar kur gyvena.

Paul Stewart nuotr./Eglė Gerulaitytė
Paul Stewart nuotr./Eglė Gerulaitytė

– „Bastūnės liudijimai“ gimė iš kelionių po Pietų Ameriką. Kodėl būtent šis žemynas, kaip gimė idėja šiam nuotykiui?

– Visiškai improvizuotai: viešėjau pas tuos pačius autostopo laikų draugus Los Andžele ir mąsčiau, ką veikti toliau. Norėjosi dviejų dalykų: patraukti kažkur toliau, galbūt į Pietų Afriką, o gal Australiją, ir kažkaip tą kelionę įprasminti – geriausia, savanoriavimu.

Pasikuitusi internete, radau šaunią žirgų globos organizaciją Zimbabvėje (nuo vaikystės jodinėju), tačiau savanoriavimas ten būtų kainavęs, be to, painiava su vizomis, brangūs skrydžiai... Benaršydama skrydžių kainas, radau juokingai pigų bilietą į Limą, Peru. Peru? Pradėjau ieškoti prasminga veikla užsiimančių organizacijų, kurios iš savanorių nereikalautų mokesčio. Radau „Intiwawa“, padedančią Arekipos lūšnynų vaikams. Tą pačią dieną nusipirkau bilietą.

Mano savanoriavimas netruko tiek ilgai, kiek planavau ir tikėjausi, tačiau Peru – sužavėjo. Iš pradžių planavau tik apkeliauti šią šalį, bet, pasiekus Titikakos ežerą ir susivokus, kiek nedaug liko iki Bolivijos sienos, neatsispyriau. Tuomet kažkaip atsidūriau prie Argentinos sienos... Taip ir nebesustojau pusantrų metų.

Motoistorijos: Bolivija
Motoistorijos: Bolivija

Jūs keliaujate motociklu. Kaip prasidėjo susidomėjimas būtent šia transporto priemone?

– Įstrigo vienas pokalbis su amerikiečiu motociklininku Arekipoje. Dabar nė nepamenu, apie ką buvo kalba, tačiau mane kažkaip patraukė jo aura. Kodėl motociklininkai tokie kitokie? Kitaip laisvi? Nuo to laiko vis pastebėdavau motokeliautojus, kol galiausiai nusprendžiau, jog ir aš noriu.

Tokio vieno keliautojo paprašiusi truputį pamokyti mane vairuoti, nusipirkau nediduką kinišką 150cc motocikliuką, sėdau į balną ir daugiau niekuomet nebesigręžiojau atgal.

Pas mus vis dar gajūs visokie atgyvenę stereotipai, pavyzdžiui, kad motociklai – tai toks vidutinio amžiaus krizę išgyvenančių dėdžių hobis arba jaunuolių greičio maniakų ant „britvų“ lakstymas. Motociklininkų bendruomenė tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra kur kas įvairiapusiškesnė nei vien tai. Yra visokių motociklų tipų – elegantiški miestiniai, agresyvūs sportiniai, ištvermingi dual sport/adventure tipo arkliukai, bekelei skirti enduro. Kiek motociklų, tiek ir skirtingų jais važiuojančių asmenybių: bekelės ir nuotykių mėgėjų, keliautojų, miesto stileivų... Visi mes savaip skirtingi, tačiau didelei daugumai motociklininkų rūpi bendruomeniškumas, savitarpio pagalba, atsakingas motociklizmas ir motociklų populiarinimas – juk tai pasiutusiai smagi transporto priemonė!

Keliautojai paprastai dalinami į dvi plačias kategorijas. Vieni mėgsta viską kruopščiai suplanuoti, apskaičiuoti kilometrus ir vietas, kur apsistos, kiti labiau pasiduoda momentinei nuotaikai, nuotykiams. Kokia keliautoja laikote save? Kokia buvo ši kelionė per Pietų Ameriką, kiek kilometrų vidutiniškai kasdien įveikdavote?

– Jaučiu įtarumą bet kokioms kategorijoms. Kam jų reikia? Kokia iš jų nauda? Kai kurie keliautojai mėgsta iš aukšto žiūrėti į turistus, neva šie mažiau patiria. Ar tikrai? Nemanau, jog etiketės – produktyvus būdas bendrauti.

Mano kelionė buvo improvizuota nuo pradžios iki galo. Kartais per dieną įveikdavau 3-400 kilometrų, kartais vos 70. Kartais nevažiuodavau išvis – labai ilgai viešėjau Koporakės kaimelyje Andų užantyje, gyvenau su vietinių indėnų šeima, kartu dirbome su jų žirgais. Ištuštėjus kišenei, beveik tris mėnesius gyvenau Ugnies Žemėje, darbuodamasi vietinėje rančoje. Ilgai bimbinėjau po džiungles. Kitaip tariant, kaip norėdavosi, kaip jausdavausi, taip ir darydavau. Nebuvo nei jokių tvarkaraščių, nei iš anksto užsakytų viešbučių.

Motoistorijos: Bolivija
Motoistorijos: Bolivija

Kaip atsirado ši knyga? Jūsų kūrinys kiek primena dienoraščius. Ar iš tiesų rašėte dienoraštį keliaudama, kažkokiu kitokiu būdu žymėjotės įspūdžius?

– Keliaudama rašiau, tačiau iš tų užrašų beveik nieko neliko – kažkiek rašiau telefone, kurį iš manęs pavogė Ekvadore, ant popierinių nosinių ir skiaučių, žodžiu, skrebenimo buvo daug, o neliko beveik nieko, taigi knygą parašiau grįžusi.

Kodėl keliauji? Turbūt šį klausimą keliautojai užduoda sau ne vieną kartą ir išgirsta jį ne ką rečiau. Kas jums yra kelionės? Ar keičiasi kelionių supratimas ir tai, ką jos duoda? Kas pasikeitė viduje po kelionės į Pietų Ameriką?

– Po Pietų Amerikos, po trumpos pertraukos Europoje, vėl leidausi į kelią, ir dabar tai nebe kelionė, o tiesiog gyvenimas. Pernai su draugu motociklais išmaišėme JAV ir Kanadą, dabar esame Meksikoje, pavasarį trauksime į Kubą. Neturime grįžimo datos ir ketiname taip apkeliauti visą pasaulį.

Keliavimo supratimas, be abejo, keičiasi. Pietų Amerikoje keliavau ieškodama, ką pasaulis man pasiūlys. Dabar keliauju klausdama, ką pasauliui pasiūlyti galiu aš.

Viduje turbūt ženkliausiai pasikeitė pusiausvyra. Anksčiau daug daugiau blaškiausi, važiavau tarsi kažkokios karštligės apimta. O dabar viduje – ramu. Zen. Žinoma, būna visokių nedidelių krizių, kam jų nebūna, tačiau esu kur kas labiau taikoje su savimi, nei bet kada anksčiau.

Kelias išmoko empatijos. Mes dažnai mėgstame daug negalvoję teisti žmones – jei darai ar sakai tą ar aną, tai esi toks ar kitoks. Jei iš tos šalies ar to žemyno, tai toks ir anoks. Trečiasis pasaulis pavojingas, Meksikoje tave pagrobs, Kolumbijoje įvilios į narkotikų kontrabandos pinkles, Bolivijoje apiplėš korumpuoti pareigūnai. Pažįstami stereotipai? Ką gi, keliaujant supranti, jog tiesos juose itin mažai, kad baimės akys didelės, ir kad žmonės visur yra tiesiog žmonės. Paprastiems meksikiečiams, kolumbiečiams, boliviečiams rūpi tas pat, kas mums, lietuviams. Stogas virš galvos, sveikata, vaikų mokslai, atostogos, orus atlyginimas už darbą. „Jie“ ir „mes“ yra dirbtinai sukurtos priešybės. Kokia kalba bekalbėtų, kur begyventų, žmonės visame pasaulyje yra žmonės.

Motoistorijos: Bolivija
Motoistorijos: Bolivija

Nemažai keliaujančių per Peru Kuską apibūdina kaip vieną patraukliausių, įdomiausių vietų. Tuo tarpu jums ši vieta, kaip supratau iš knygos, paliko atgrasų įspūdį. Kodėl? Kas dar paliko neigiamą įspūdį – ne visai tokį, kokio tikėjotės prieš išvažiuodama?

– Na, „atgrasų“ – galbūt truputį per stiprus žodis. Kuskas turi magijos – juk tai senoji inkų sostinė, imperatoriaus Pačakučio karūnos smaragdas, turintis nuostabų kolonijinį senamiestį, skirtingų indėnų genčių kultūrinį ir architektūrinį palikimą, čia vyksta daugybė įvairių kultūros renginių, egzistuoja įdomi, maišyta, tarptautinė alternatyvi scena, gyvena ir dirba daug Peru ir kitų šalių menininkų.

Tačiau kartu Kuskas kimšte prikimštas kičo, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Vakarų jaunimėlis – 19-21 metų backpackeriai iš JAV, Europos ir Australijos čia suplūsta ieškodami siautulingų vakarėlių, pigių narkotikų ir dar pigesnio pisco (tokia perujietiška degtinė, iš kurios dažnai gaminami kokteiliai); Kuske knibžda netikrų džiunglių šamanų, pigių kiniškų suvenyrų siūlytojų, ekskursijas brukančių kelionių agentų... kitaip tariant, toks truputį turgus. Ir, žinoma, iš turizmo retai pasipelno tie, kuriems uždarbio reikia labiausiai – benamiai indėniukai, ispaniškai beveik nekalbantys aukštumų indėnai, senos suvargusios moteriškės, pardavinėjančios kramtomąją gumą ir cigaretes...

Kitaip tariant, Kuską aplankyti tikrai verta, tačiau ilgų atostogų čia planuoti nesinorėtų.

Tikėtis, po teisybei, nesitikėjau nieko – Pietų Amerika mano galvoje buvo toks tuščias, baltas lapas. Juk Lietuvoje tiek nedaug apie ją žinome. Be abejo, žinojau, kad Andai be galo aukšti, Patagonija – atšiauri, o Amazonė – neįžengiama, tačiau kaip ir kuo gyvena žmonės, kas dedasi miestuose ir kaimeliuose, kaip atrodo argentiniečių, perujiečių, kolumbiečių kasdienybė? Neturėjau žalio supratimo, taigi ir tikėtis nelabai buvo ko.

Tikrai nesitikėjau pamatyti tokio skaudaus skurdo, nesitikėjau pamatyti, kaip baisiai ir beatodairiškai didžiulės užsienio korporacijos išnaudoja vietinius, kaip sunku išgyventi kai kurioms indėnų gentims, kaip kai kurios šalys beviltiškai pasiklydusios savojo identiteto paieškose.

Kartu nesitikėjau tokio neįtikėtino, nuoširdaus svetingumo, šypsenų, tokio atviro bendravimo, tokio žmogiškumo, ir tokios nepaprastai įspūdingos gamtos, tokių atvirų erdvių ir tokių svaiginančių aukštumų, kaip Atakama, Patagonija ir Andai.

Motoistorijos: Bolivija
Motoistorijos: Bolivija

Kas, priešingai, šioje kelionėje netikėtai paliko didesnį įspūdį nei tikėjotės? Į kokią vietą dabar labiausiai norėtumėte sugrįžti?

– Turbūt Kolumbija – tai be galo graži, įvairiapusė, itin turtingos kultūros ir nepakartojamai svetingų žmonių šalis.

Į Pietų Ameriką grįšiu jau šią vasarą. Su draugu šįkart norime motociklais išmaišyti dar atokesnius užkampius ir dar tolimesnius regionus, be to, abu nesame buvę Brazilijoje, Gajanose ir Venesueloje.

Gal galėtumėte kiekvieną aplankytą šalį Pietų Amerikoje per šią kelionę, apibūdinti vienu sakiniu, kuris, jūsų nuomone, geriausiai charakterizuotų ją.

– Kolumbija: ryškiaspalvis, energingas kraštas, pulsuojantis muzikos ritmais, žmonių šypsenomis, G.Garcia Marquezo herojų aidais ir be galo viltingu rytojumi.

Ekvadoras: žalia, mieguista šalis, snūduriuojanti mangrovių paunksnėje, pasimetusi krypties paieškose, viena vertus, moderni ir įspūdinga (Kitas, Kuenka), kita vertus – beraštė, besiilginti socializmo ir tarsi neapsisprendusi, kur eina (provincijos).

Peru – nepaprastai įvairialypė, įvairiaspalvė, įvairiakultūrė šalis, kurioje persipynę dykumos, kalnų ir džiunglių regionai, legendos bei likimai.

Bolivija – kai kurie Bolivijos regionai bauginančiai primena, kaip atrodė mūsų Žemė, kai joje dar nebuvo žmogaus (Altiplano, Dali dykuma).

Argentina – romantika, atviros erdvės, stulbinanti gamta, poezija, fantastiški žmonės ir dieviškas maistas.

Čilė – paslaptinga, atšiauri, nepaliesta žmogaus pietuose, moderni, daugiakultūrė ir charakteringa viduryje bei svajinga šiaurėje, kur plyti Atakamos dykuma.

Eglės Gerulaitytės kelionės
Eglės Gerulaitytės kelionės

Jeigu reikėtų apibūdinti šią kelionę, ar galėtumėte išskirti: a) baisiausia/ nejaukiausia vieta b) skaniausias maistas c) labiausiai patikęs miestas d) gražiausias kraštovaizdis e) keisčiausių potyrių vietą.

  1. Dali dykuma Bolivijoje, penketo kilometrų aukštyje, „Andų plikė“, regionas, tegyvenamas rausvųjų flamingų, laukinių lamų ir aukštikalnių indėnų gentelių.

  2. Argentinietiškas jautienos kepsnys

  3. Miestų paprastai vengiu, tačiau jei jau prispyrėte – Kartachena, Kolumbija.

  4. Peru Andai ir Čilės Patagonija.

  5. Ta pati Dali dykuma Bolivijoje; Ugnies Žemė.

Ar pati mėgstate kelionių knygas? Galbūt galėtumėte rekomenduoti kažkokį autorių ar knygą, kurie paliko didžiausią įspūdį? Kas jums svarbiausia pačiai skaitant kelionių knygą – konkretūs patarimai, perteikiama vietovių nuotaika, autoriaus įspūdžiai, humoras ar istorinis kontekstas?

– Jacko Kerouaco „Kelyje“. Tiesa, tai ne visai „kelionių knyga“, o veikiau „kelio knyga“.

Man kelionių knygose svarbu pamatyti žmonių kasdienybę. Gamta, istorija, architektūra – visa tai gana vizualu ir pakankamai lengvai įsivaizduojama, bet kaip gyvena paprasti žmonės visoje planetoje? Kokios jų istorijos, likimai? Kuo jie tiki, kuo žavisi, ko bijo, apie ką svajoja?

Konkretūs patarimai neįdomūs visai, juk gyvename „Google“ laikais, galų gale, jei viskas iš anksto aišku, kur tuomet atradimo džiaugsmas? Žinoma, tai – tik mano „filtras“. Yra daugybė žmonių, kurie tuo džiaugiasi, ir tai puiku, tiesiog tai ne man.

O autorių įspūdžiai... Prisipažinsiu, man būna atgrasu, kai keliautojai viską leidžia tik per save. „Aš užstrigau pasienyje, man nepatiko jūrų kiaulytės kepsnys, aš pasiklydau, man pasirodė, kad boliviečiai kvailoki, aš pavėlavau į autobusą“ – aš, man, aš, man. Neskanu. Nebent žmogus būtų itin originali, įdomi, savotiška, retrospektyvi, empatiška asmenybė, bet tas „aš-man“ principas atrodo kiek ribotas. Žinoma, galbūt klystu.

Yra nemažai sakančių, kad šiais technologinės plėtros ir globalizacijos laikais kelionės kiek praranda savo žavesį, dingsta nenuspėjamumas, autentiškumo reikia gerai paieškoti. Ar sutinkate su ta mintimi?

– Jokiu būdu. Tiesa, negyvenamos salos ar paslaptingo kalnyno atrasti nebeįmanoma, ir net ekspedicijos į Šiaurės ašigalį šiandien prieinamos net paprastiems mirtingiesiems. Taip, informacijos daug, taip, pasaulis sparčiai vystosi: netrukus maršrutą Paryžius – Dakaras – Keiptaunas – Kairas bus galima įveikti asfaltu, o žygį Lisabona – Vladivostokas dabar galima įgyvendinti tiek rimtu kelioniniu motociklu, tiek mopedu. Tačiau žavesio ir autentikos netrūksta niekur. Galbūt tik reikia įdėti kiek daugiau pastangų?

Lygiai taip pat galima praleisti porą dienų Kuske, aplankyti Maču Pikču ir pasikaitinti saulėje Limos paplūdimiuose, o grįžus niurnėti, kokia komercija, kiek žioplų turistų, kokie indėnai nesusipratę. Bet galima keliauti ir visiškai kitaip.

Galima nukeliauti į Ariogalą, pasidaryti selfį prie Dubysos, sukirsti cepelinų porciją ir pareikšti, kokia mūsų provincija lėkšta. Bet galima prisėsti ant suolelio šalia saulėje besikaitinančio seniuko ir pakalbinti jį apie jo vaikystę – kertu lažybų, išgirstume pačių neįtikėtiniausių istorijų, – pašnekinti Raseinių hipodromo žirgų augintojus, leistis Dubysa valtimi ir atrasti nediduką laukinį paplūdimį arba panardyti joje ir išžvejoti kryžiuočių strėlės antgalį, paragauti šviežių mėtų arbatos, leistis į žygį padubysiais pėsčiomis. Su kokiais įspūdžiais grįžtumėte tada?

Lygiai taip pat galima praleisti porą dienų Kuske, aplankyti Maču Pikču ir pasikaitinti saulėje Limos paplūdimiuose, o grįžus niurnėti, kokia komercija, kiek žioplų turistų, kokie indėnai nesusipratę. Bet galima keliauti ir visiškai kitaip.

Turbūt kas ko ieško, tą ir randa?

– Kokios dabar kelionių idėjos, kur planuojate keliauti, galbūt galvojate ir apie kitus literatūrinius bandymus?

– Pasikartosiu, tačiau dabar kelias man tapęs namais, o keliauju aplink pasaulį, taigi kažkokio konkretaus kelionės tikslo nėra.

Šiuo metu esu Meksikoje, pavasarį pakrausime motociklus į burlaivį, plaukiantį į Kubą bei Jamaiką, tuomet – Panama ir Pietų Amerika, o toliau – P.Korėja, Rusija, Mongolija, Centrinė Azija, Afrika... kitaip tariant, visur.

Norėčiau parašyti dar vieną knygą apie JAV bei Kanadą, nes šios šalys tikrai nustebino: keliavome motociklais bekele, taigi išmaišėme Ameriką atokiais šunkeliais, žvyrkeliais ir vieškeliais ir, vėlgi, sutikome, bendravome, viešėjome, kalbinome ir diskutavome su pačiais neįtikėtiniausiais žmonėmis. Manau, pamačiau visiškai kitokią Ameriką ir Kanadą, taigi galbūt imsiuosi Šiaurės Amerikos metraščio.

Kartu man labai artima moterų tema – esu užrašiusi daugybę skirtingų pokalbių su moterimis iš viso pasaulio, ir iš jų po truputį dėliojasi gana intriguojanti mozaika. Kas bendro tarp Fabijoniškių vidurinės mokyklos mergaitės, Labradoro inuitų indėniukės, Toronto verslininkės, Kretos namų šeimininkės, Šiaurinių Teritorijų žiniuonės, Luizianos aligatorių medžiotojos, Naujojo Orleano vudu raganos, argentinietės fotografės, britės striptizo šokėjos, australės universiteto profesorės, Bolivijos aimara genties močiutės? Pasirodo, neįtikėtinai daug. Labai norėčiau visus šiuos moterų likimus, istorijas ir patirtis supinti į vieną knygą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018