Žurnalistas O.Moody, išleidęs knygą „Baltic: the Future of Europe“, tapo tarsi mūsų regiono ambasadoriumi Vakaruose. Šioje knygoje jis teigia, kad Baltijos šalys daug kuo gali būti pavyzdys likusiai Europai ir būtent čia nemenka dalimis spręsis Europos likimas. Ši knyga išleista ir lietuvių kalba (lietuviškas pavadinimas „Baltija. Europos ateitis“, išleido Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, vertė Elena Belskytė), ir Vilniaus knygų mugės metu vyko nuotolinis susitikimas su šiuo rašytoju.
Pkalbio pradžioje, paklaustas, kaip keitėsi jo supratimas apie Lietuvą nuo pirmo apsilankymo mūsų šalyje (čia žurnalistas viešėjo keturis kartus), jis sakė: „Trys pastebėjimai. Pirmasis – iš visų nacionalinių patiekalų, kuriuos esu ragavęs per daugelį metų, cepelinai yra vieni iš skaniausių, bet ir sunkiausiai pagaminamų. Šalis, kuri tiek daug dėmesio ir meilės skiria savo nacionalinei virtuvei, tikriausiai daro kažką iš esmės teisingo, – sakė jis, sulaukęs susirinkusiųjų aplodismentų. – Antra, anksčiau maniau, kad lenkai yra bene labiausiai NATO remianti šalis iš visų Europos valstybių, bet dabar manau, kad lietuviai turi ypatingą emocinį ryšį su Amerika. Viena yra skaityti George'o W. Busho garsiąją kalbą apie NATO plėtrą ir matyti ją užrašytą ant Vilniaus rotušės. Kita yra kalbėti su lietuviais ir matyti emocinį išdavystės jausmą, kurį kai kurie iš jų jaučia dėl krypties, kurią Trumpas šioje kadencijoje pasirinko Ukrainos atžvilgiu ir bendrai Europos atžvilgiu. Trečiasis pastebėjimas galbūt susijęs su baime ir grėsmės suvokimu. Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje manęs dažnai klausia, ar Baltijos valstybių gyventojai gyvena baimėje dėl Rusijos. Mano atsakymas visada buvo ne. Negali 35 metus gyventi baimėje. Psichologiškai tai tiesiog neįmanoma. Tačiau pastaruoju metu pradėjau tai vertinti šiek tiek kitaip. Man atrodo, kad žmonės iš tiesų yra gana jautrūs geopolitinėms aplinkybėms ir žiniasklaidos pranešimams. Būna, kad žmonės iš tiesų pradeda galvoti: jei kas nors nutiktų, kokios strategijos reikėtų imtis, ką man daryti? Ką daryti mano šeimai?“.
Pats žurnalistas sako, kad trejus metus, pranešdamas naujienas apie Vokietiją, jis net nesusimąstydavo apie Baltijos šalis, jų svarbą. Jo teigimu, viskas pasikeitė 2021 metais, kuomet Rusija ėmė telkti savo pajėgas aplink Ukrainą ir tai tapo preliudija plataus masto invazijai į šią šalį. Antru įspėjimu tapo Baltarusijos organizuota migrantų perkėlimo kampanija, nukreipta prieš Lietuvą, Lenkiją ir Latviją.
„Man buvo keista, kad Vokietijoje šis įtampos ir grėsmės jausmas nebuvo juntamas. Pradėjau tyrinėti ir daug geriau susipažinau su Šiaurės Rytų Europos perspektyvomis, kurios man atrodė daug realistiškesnės ir geriau pagrįstos. Atlikdamas šį tyrimą supratau, kad iš tiesų nėra nė vienos anglų kalba parašytos knygos plačiajai auditorijai, kurioje būtų aptariama, kaip Šiaurės Rytų Europa dera tarpusavyje, kaip ji tampa organiškos visumos dalimi. Knyga iš dalies parašyta kaip įspėjimas ir signalas Vakarų Europos gyventojams, bet ji taip pat yra argumentas, kad tai yra Europos dalis, kuri tapo svarbia visų mūsų geopolitinių svarstymų dalimi“, – sakė žurnalistas.
Įsiklausoma vis dar per mažai
Knygoje O.Moody rašo, kad Vakarų Europoje tapo madinga sakyti, jog galbūt reikėjo geriau įsiklausyti į tai, ką sako Baltijos šalys, jų lyderiai. Jis teigia, kad nors dabar į Baltijos šalių lyderių nuomonę įsiklausoma kiek daugiau, tačiau vis dar nepakankamai – pagrindinė priežastis, anot jo, yra ta, kad šios valstybės vis dar vertinamos kaip mažos: „Aš vis dar labai gerai prisimenu vakarienę su aukštu Vokietijos pareigūnu, kuris sakė: „Na, žinote, jų dydis yra maždaug kaip miesto“.
Tačiau, O.Moody teigimu, Vakarų Europos valstybių gyventojų įsivaizdavimas, kad karas liečia tik Ukrainą, o grėsmė kyla tik Rusijos kaimynėms, yra labai klaidingas. Jo teigimu, europiečiai išties iki šiol tinkamai nesuvokia, kokia grėsmė iškilusi, ir iš dalies dėl to galima kaltinti politikus, kurie sąžiningai neinformuoja piliečių apie tai, koks blogiausias scenarijus yra įmanomas.
„Realybė yra tokia, kad Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, net Italija kiekvieną savaitę patiria Rusijos atakas, – sakė jis. – Tai reiškia, kad skubėjimas ir noras rimtai vertinti atsparumo klausimus, kurį ypač stipriai matome Lenkijoje, trijose Baltijos valstybėse ir Suomijoje, turėtų būti visoje Europoje. Net jei esate toli nuo Rusijos ir manote, kokią gi grėsmę ji galėtų kelti Andalūzijai ar Sicilijai? Nemanau, kad kaip ispanas ar italas norėtumėte gyventi Europoje, kurioje žlugo saugumo architektūra, kuria grindžiamas visas Europos projektas“.
Visuomenės atsparumas
Kalbėdamas apie tai, ko Vakarai gali pasimokyti iš Baltijos šalių, O.Moody sakė, kad jį įkvepia tai, kaip žmonės suvokia valstybę – tai, ką jis vadina visuomenės atsparumu. Taip pat, lyginant su Vakarais, yra skirtingas požiūris į laiką. Knygoje jis rašo, kad, skirtingai nuo vakariečių, kuriems Berlyno sienos griūtis sukėlė istorijos pabaigos jausmą, Baltijos šalyse to nebuvo. Šio regiono žmonės suvokia, kad laikas yra itin brangus išteklis, kurį turime išnaudoti taip, kad kiekviena sekundė būtų prasminga – ypač tai atsiskleidė XX a. pabaigoje, kai buvo atkurta nepriklausomybė. Be to, optimizmo suteikia ir tai, kad daugybė žmonių šiose šalyse išaugo sovietų priespaudoje, ir, iškovojus nepriklausomybę, gavo laisvę, apie kurią jų tėvai net negalėjo pasvajoti. „Tai yra suvokimas, kad pokytis yra neišvengiama istorinio proceso dalis ir kad mūsų darbas yra pasistengti ir padaryti viską, kad tai galėtume panaudoti savo naudai“, – susitikimo metu sakė jis.
Nors knygoje rašoma apie Baltijos regioną kaip apie bendrą visumą, visgi autorius, paklaustas apie tai, ar galima įžvelgti kažkokį bendrą identitetą, sakė, jog tai būtų sudėtinga. „Atvirai pasakius, keliaudamas po regioną buvau nustebintas priešingo dalyko – kaip mažai žmonės Švedijoje žino apie žmones Latvijoje, arba net kaip pačiose atskirose Baltijos valstybėse žmonės ne itin daug žino vieni apie kitus. Daugybę kartų diplomatai, politikai ar verslo atstovai iš vienos Baltijos šalies yra man sakę, kiek daug apie kitas dvi sužinojo skaitydami mano knygą. Ir nemanau, kad taip yra todėl, jog tai išskirtinai puiki knyga. Manau, kad taip yra todėl, kad iš tikrųjų nėra tiek daug bendrumo jausmo, kiek galėtų būti“, – sakė jis, vėliau visgi pripažinęs, kad pastaruoju metu galima pastebėti suartėjimo ženklus ir tai, kad jau esame arti nuoseklios, vientisos Baltijos tapatybės susiformavimo.
Tačiau tai kelia ir kitą klausimą – ar galime kalbėti apie bendrą europietišką identitetą? Ypač šiais laikais, kai išsiskiria net kai kurių valstybių lyderių nuomonės apie pagalbą Ukrainai. Visgi, žurnalisto teigimu, bendrą vertybinį, tapatybinį pagrindą visgi galima išskirti.
„Tokie dalykai kaip teisinė valstybė, lygybė prieš įstatymą, atviri ir sąžiningi rinkimai, valdžių atskyrimas, tam tikros pagrindinės žmogaus teisės. Tai gali skambėti gana blankiai, bandant apibrėžti, kas mes esame kaip europiečiai. Juk niekas neis mirti už Europos žmogaus teisių konvenciją. Tačiau tai suteikia tam tikrą matą, pagal kurį galima vertinti: ar šalys visiškai atmeta šias vertybes, kaip tai daro Rusija? Ar šalys kartais nesilaiko visų šių vertybių, bet iš esmės yra į jas orientuotos? Pavyzdžiui, tai galima pasakyti apie Vokietiją ir jos požiūrį į laisvą politinę kalbą. Arba labai įdomus klausimas, artėjant rinkimams, liečia Vengriją: ar pakankamai vengrų save sieja su tomis bendromis europinėmis vertybėmis? Taip pat galima matyti, kad šalyse, kurios šiuo metu nėra Europos Sąjungos narės, tos vertybės laikomos jų gairėmis. Ypač tai pasakytina apie Ukrainą ir Moldovą, kiek mažiau – apie tokias Balkanų šalis kaip Albanija ar Šiaurės Makedonija“.
Europos politinės ateities fabrikas
Kiekvienai šaliai perteikti O.Moody pasirinko skirtingus pasakojimus ir aktualijas. Rašydamas apie Lietuvą jis pabrėžė tai, kaip Lietuva palaikė Taivaną. Nors jis pripažįsta, kad nuo to laiko situacija pasikeitė, visgi jis sako, kad tai buvo drąsus žingsnis parodyti mažų valstybių galią.
„Manau, kad Lietuva šiuo žingsniu parodė Kinijai, kokia ji iš tiesų yra, kaip elgiasi ir kaip naudoja savo galią, ypač mažesnių šalių atžvilgiu, – sakė O.Moody. – Ir iš esmės tai parodė, kad 2,9 milijono žmonių šalis gali pasipriešinti 1,4 milijardo gyventojų šaliai. Manau, kad tai yra labai svarbi žinutė, kurią mums visiems verta prisiminti šiandien“.
Jo teigimu, būtent Baltijos šalys stengiasi politikoje atkreipti dėmesį į moralinę dimensiją.
„1990-aisiais Estijos prezidentas Lennartas Meris apibūdino Baltijos šalis kaip Europos politinės ateities fabriką. Ir manau, kad šiandien šie žodžiai yra dar teisingesni nei anuomet. Kalbant apie šį aštriai išreikštą sąmoningumą, ką reiškia šios aukos, kurios visgi yra vertos to, mes visi, Vakaruose Europoje, turėtume ypač atkreipti dėmesį į Baltijos šalis“, – susitikimo metu teigė žurnalistas ir knygos autorius.
Gavo pasiūlymą kitai knygai
O.Moody sako, kad jo knyga pirmiausia skirta suvokti tam, su kokia grėsme susiduria visa Europa, kaip į ją reraguojame, kaip mūsų visuomenės yra organizuotos, kad galėtų tvarkytis su nestabilumo, netikrumo, pavojaus laikotarpiu. Ir nors statydamas Baltijos šalis kaip pavyzdį, jis visgi suvokia ir jų bėdas.
„Aš labai gerai suvokiu milžiniškas problemas, su kuriomis jos susiduria: ekonominę stagnaciją ir socialinę atskirtį Estijoje, oligarchinę įtaką Latvijoje ar demografines problemas Lietuvoje, apie kurias šią savaitę rašiau „The Times“. Tačiau mane taip pat labai stebina, tiek Suomijoje, tiek Lenkijoje, tiek trijose Baltijos šalyse, atotrūkis tarp to, kaip žmonės, gyvenantys šiose šalyse, paprastai jas apibūdina, ir kaip jas mato jų draugai bei sąjungininkai. Ir manau, kad kartais iš tiesų verta atsitraukti ir pripažinti, koks neįtikėtinas sėkmės istorijas galima pamatyti šiose šalyse ir kiek kitų šalių gali iš jų pasimokyti“, – sakė jis.
O.Moody sako, kad šiuo metu jis gavęs pasiūlymą kitai knygai. Ji bus skirta tam, kaip Europa susidoroja su Amerikos atsitraukimu arba net aktyvia priešiškumo politika, o taip pat scenarijams, kaip europiečiai gali imtis iniciatyvos ir per artimiausius 10-15 metų išnaudoti savo galią. „Taip pat bus scenarijai, kas gali nutikti, jei tai padarysime neteisingai – kaip viskas gali labai blogai pasisukti ir visas Europos projektas žlugti. Akivaizdu, kad tai bus aktualu ne tik Baltijos šalims, bet ir Šiaurės šalims, Lenkijai bei Vokietijai – šalims, kurias pažįstu geriausiai, ir jos taps didžiąja dalimi šios istorijos bei svarbiu idėjų šaltiniu“, – sakė O.Moody.
Įkvepia optimizmui
Pokalbyje taip pat dalyvavo ir viešųjų ryšių specialistas Vytautas Matulevičius, neseniai išleidęs savo knygą „Baimės frontas“, kurioje yra ir pokalbis su O.Moody. Jis sakė, kad Briuselyje, kuriame dabar dalį laiko gyvena, dižiausiame miesto knygyne „Waterstones“, kur prekiaujama knygomis anglų kalba, šis kūrinys yra atskirai išskirtas lentynose. Tad jis neabejoja, kad bent jau sprendimų priėmėjai tikrai skaitė šią knygą.
Jis prisipažino esantis didelis šios knygos gerbėjas. „Oliveris tikriausiai yra vienas iš pirmųjų vakariečių, kuris taip giliai analizavo mūsų regioną, – sakė jis. – Jis atliko nuostabų darbą, praktiškai parodydamas, kaip kiekviena šalis regione yra unikali, bet taip pat, kas jas visų jungia. Lietuviams visada malonu matyti, kaip mus mato mūsų draugai Vakaruose, bet tai taip pat motyvuoja, nes mes esame gana pesimistiški“.
Jis sako, kad knyga taip pat įkvepia labiau pasitikėti savimi, būti optimistiškiems. „Kartais galime suabejoti savimi. Aišku, mes esame maži, bet kartu ir drąsūs, galime pasiekti didelių dalykų, o galų gale net kartais pakeisti istorijos eigą, kaip, mano manymu, padarėme Baltijos kelyje, – sakė jis. – Ir aš manau, kad Lietuvai skirtas skyrius puikiai parodo jos žmonių atsidavimą ir iniciatyvą – kaip paprasti piliečiai tiesiog ima reikalus į savo rankas ir veikia. Manau, daugelis prisimena 4 proc. gynybai iniciatyvą, kai Lietuvos verslai, ne Lietuvos vyriausybė, bet būtent verslai, pasakė, kad reikia didinti investicijas į mūsų gynybą, parodydami, kad turime drąsos savyje“.
