Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 10d. 22:06

Knygas apie J.Marcinkevičių pristatęs V.Sventickas: „Supo dvejonės, bet pavyko su jomis susitvarkyti“

Valentinas Sventickas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Valentinas Sventickas

Antradienio vakarą Lietuvos mokslų akademijoje dvi knygas apie poetą Justiną Marcinkevičių pristatęs rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valentinas Sventickas sunkiai tvardė emocijas. Jį stebino ne tik į knygos pristatymą susirinkusiųjų gausa, tačiau ir pristatyme skambėję prisiminimai apie J.Marcinkevičių, jo gyvenimą ir kūrybos svarbą. Pats knygų sudarytojas prisipažino dvejojęs, ar verta apie tokią asmenybę atrinkinėti informaciją kūriniams, tačiau galiausiai šias dvejones pavykę įveikti.

Sausakimšoje Mokslų akademijos salėje buvo pristatytos dvi rinktinės apie J.Marcinkevičių: „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“, kurioje žvelgiama į poetą kaip asmenybę, o savo prisiminimais apie jį dalijasi jo bičiuliai, bendražygiai, mokyklos suolo draugai, bei prieš septynerius metus Anapilin iškeliavusio kūrėjo kūrybos rinktinė „Amžiaus pabaiga. Eilėraščiai, poemos, esė“ – tai paskutinė knygų serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ dalis. Abi šias knygas sudarė V.Sventickas, o išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Knygų rinktinės neatsitiktinai pristatytos Lietuvos mokslų akademijoje. Kaip sakė kūrinius sudaręs V.Sventickas, salėje, kuri yra šalia tos, kur vyko knygų pristatymas, J.Marcinkevičius buvo ne tik išrinktas į iniciatyvinę Sąjūdžio grupę, tačiau čia nuskambėjo ir paskutinė vieša poeto kaba.

Lietuvos nacionalinės premijos laureatas ir J.Marcinkevičiaus kūrybos tyrinėtojas prisipažino, kad dvejojo, ar verta rinkti informaciją knygoms apie poetą.

„Prisipažinsiu, kad anksčiau ir pats buvau kalbėjęs ir rašęs, kad kažin ar įmanoma ir ar verta sudarinėti atsiminimų knygą apie Justiną Marcinkevičių“, – kalbėjo V.Sventickas.

Pasak jo, J.Marcinkevičiaus atminties vaizdas, kaip poeto, kūrėjo, jau yra susiformavęs mūsų atmintyje – tai poetas, pagal kurio kūrybą pastatytus spektaklius lanko minios žmonių, jis buvo kviečiamas sakyti viešas kalbas ir būtent kalbėdavo paskutinis, tardavo lemiamą žodį.

„Tai darni, harmoninga asmenybė. Galvojau, kad gal įdomu būtų pasakoti apie kokią nors prieštaringą asmenybę, pavyzdžiui, Sigitą Gedą, Paulių Širvį. Dvejonės supo, bet pavyko su jomis susitvarkyti“, – atvirai kalbėjo V.Sventickas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Valentino Sventicko sudarytų knygų pristatymas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Valentino Sventicko sudarytų knygų pristatymas

Knygų sudarytojas pasakojo, kad rinkdamas informaciją prisiminimų knygai apie J.Marcinkevičių turėjo vieną tikslą – kad jį prisiminę žmonės apie aktyvų Sąjūdžio veikėją prisimintų atsiribodami nuo vertinimų, kas buvo kalbėta ir kokie kaltinimai buvo mesti J.Marcinkevičiaus atžvilgiu.

„Kaip tekstų rinkėjas elgiausi bjauriai – skatinau žmones, kurie savo tekstuose prisimindavo Justiną Marcinkevičių, kalbėti konkrečiai – kur buvo susitikę, ką kalbėjo, kokį įspūdį patyrė ir t.t. Tuos kalbėtojus raginau vengti bendrinių žodžių. Nesakau, kad pavyko, bet šios pastangos davė tam tikrų vaisių“, – pasakojo knygų sudarytojas.

Šiame prisiminimų kūrinyje, pasak V.Sventicko, sukurtas toks J.Marcinkevičiaus paveikslas, kuris duoda peno apmąstymams, interpretacijoms. Viena iš tokių istorijų V.Sventickas ir pasidalino.

„Justino Marcinkevičiaus mokytoja papasakojo, kaip 1980 metais nusipirko jo poemą „Pažinimo medis“ ir perskaitė ją visai mokinių klasei. Gal dešimtokams. Kitą dieną ji atėjo į klasę ir ant lentos pradėjo rašyti tos dienos datą – vasario 16-oji. Atsisukusi mokytoja pamatė, kad šią datą rašant visi mokiniai atsistojo iš savo kėdžių. Tokių jaudinančių epizodų knygoje yra daugiau“, – susijaudinęs pasakojo V.Sventickas ir čia pat papasakojo dar vieną knygoje pasakojamą prisiminimą.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Valentino Sventicko sudarytų knygų pristatymas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Valentino Sventicko sudarytų knygų pristatymas

Šiuo prisiminimu pasidalijo žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė, kuri knygoje atskleidė istoriją, kaip būdama moksleive parašė laišką J.Marcinkevičiui. O gavusi atsakymą iš karto tapo visos mokyklos žvaigžde.

„Šioje knygoje daug epizodų, kurie jaudina“, – atviravo kūrinio sudarytojas.

Dar renginio pradžioje garsiai nuskambėjo frazė, kad šie kūriniai yra paminklai J.Marcinkevičiui atminti. Pats V.Sventickas akcentavo, kad žmogui pasitraukus į žymiai geresnį pasaulį, jam atminti skirti paminklai nebūtinai turi būti kuriami iš granito ar kitos medžiagos, jie gali turėti tokią formą kaip knyga.

Šią knygą aptaręs literatūros istorikas Darius Kuolys teigė, kad už šį darbą turime dėkoti V.Sventickui, o jam antrino ir akademikė Viktorija Daujotytė, pasak kurios, sudaryti tokią knygą yra didelis darbas, o V.Sventickas tikrai stengėsi jį atlikti kuo geriau.

Tačiau D.Kuolys turėjo ir mažą priekaištą ir nusivylimą, kad kūrinyje apie poetą nekalba itin artimi jo aplinkos žmonės. Pavyzdžiui, Algimantas Baltakis ar Bronius Genzelis.

„Kai šios knygos parengiamieji darbai ėjo į pabaigą, viešoje erdvėje prasidėjo nauja užsipuolimo ant Justino Marcinkevičiaus banga. Artimi jo aplinkos žmonės reagavo dviem būdais – vieni pakliuvo į tokią būseną, kad apie jį nieko parašyti nesugebėjo, iš kitų prisiminimų teksto negavau, tad supratau, kad dėl to puolimo šiame reikale jie nutarė nedalyvauti“, – jausmingai dėstė V.Sventickas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Valentino Sventicko sudarytų knygų pristatymas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Valentino Sventicko sudarytų knygų pristatymas

Tuo tarpu antroje pristatytoje knygoje, „Amžiaus pabaiga. Eilėraščiai, poemos, esė“, V.Sventickas atkreipia dėmesį į J.Marcinkevičiaus kūrybą – eilėraščius, poemas. Šioje rinktinėje pirmą kartą publikuojama esė „Taburetė virš galvos“. Pasak V.Sventicko, tai yra įvykis, nes anksčiau leisti tik šios esė fragmentai.

„Kaip literatūros istorikas gailiuosi, kad Justinui Marcinkevičiui neužteko ryžto šį tekstą publikuoti, kai jis ir buvo parašytas, 1991 metais. Šis tekstas būtų išprovokavęs mus ginčytis“, – D.Kuolys prisiminė, kad poetas buvo kuklus ir nebuvo linkęs aršiai veltis į diskusijas.

Nuskambėjus šio kūrinio ištraukai, D.Kuolys reziumavo, kad J.Marcinkevičius paliko mums patiems šį tekstą kaip provokaciją, kuri kartu yra ir išpažintis.

Labai meniška ir atvira išpažintis.

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Video

Pinigai mano ateičiai

30 geriausių restoranų

Sveikata

Svajonių virtuvė