Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2017 birželio 11d. 12:29

Psichologė A.Duckworth. Kuo darbas skiriasi nuo pašaukimo? Knygos „Atkaklumas. Aistros ir ištvermės galia“ ištrauka (II)

Knyga „Atkaklumas. Aistros ir ištvermės galia“
Knygos viršelis / Knyga „Atkaklumas. Aistros ir ištvermės galia“

„Be stiprios valios nebūna didelio talento“, – mąsliai sakė didysis rašytojas Honoré de Balzacas. Ir iš tikrųjų, naujausi tyrimai parodė, kad talentas ar intelekto koeficientas nėra svarbiausi kelyje į sėkmę – tiek mokantis, tiek siekiant bet kokių ilgalaikių gyvenimo tikslų. Įžvalgi ir įkvepianti amerikietės psichologės Angelos Duckworth knyga „Atkaklumas. Aistros ir ištvermės galia“ atveria visai naują perspektyvą ir įrodo, kad svarbiausia sėkmės priežastis – tas ypatingas aistros ir ištvermės derinys, kurį autorė ir vadina atkaklumu.

Knygą iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke, išleido leidykla „Kitos knygos“.

Publikuojame antrą knygos ištrauką.

Pirmą ištrauką skaitykite čia.

***

Pagal 2014 m. „Gallup“ kompanijos atliktą apklausą, daugiau kaip du trečdaliai suaugusiųjų tvirtina, kad darbas jų nedomina, o ne­mažai iš jų buvo „aktyviai atsiriboję“.

Užsienyje vaizdas dar niauresnis. 141 tautos apklausa parodė, kad visose kitose šalyse, išskyrus Kanadą, nesidominčių bei „atsi­ribojusių darbe“ darbuotojų daugiau negu Jungtinėse Amerikos Valstijose. Viso pasaulio mastu tik 13 proc. suaugusiųjų vadina save įsitraukusiais į darbą.

Taigi, atrodo, tik labai nedaug žmonių gyvenime pamėgsta dar­bą, garantuojantį pragyvenimą.

Tikrai sunku tuos tiesmukus paraginimus įkvepiančiose kalbo­se suderinti su epideminiu abejingumo darbui lygiu. Tad kaip susi­klosto, kad kai savo užsiėmimą tenka suderinti su malonia veikla, daugelis iš mūsų šauname pro šalį? Ir ar mano tėvo sėkmės pavyz­dys atgraso paklusti argumentams už ištikimybę aistrai? Ir kaip mums reikėtų suprasti tą faktą, kad iki man gimstant tėvo darbas jau buvo tapęs jo aistra? O gal mums metas liautis žmonėms kar­tojus, kad jie liktų ištikimi savo aistrai, ir tiesiog liepti jiems paklusti nurodymams? Aš taip nemanau.

Willas Shortzas ir Jeffas Bezosas, mano galva, gali nepaprastai įkvėptai papasakoti apie darbą. Nors ir naivu tikėtis, kad įmanoma mėgautis kiekviena darbo minute, tikiu tais tūkstančiais minėtų metaanalizių duomenų, kurios patvirtina sveiku protu paremtą nuojautą apie susidomėjimo svarbą. Juk nesama žmonių, kurie do­mėtųsi viskuo, tačiau kiekvienas mūsų kuo nors domisi. Vadinasi suderinti darbą su tuo, kas traukia jūsų dėmesį ir vaizduotę, yra nebloga mintis. Gal tiesiogiai tai laimės bei sėkmės ir neužtikrins, tačiau į taikinį smūgiuoti padės.

Kad jau kalba pasisuko apie tai, manau, ne visiems jauniems žmonėms reikia paskatinimo paklusti aistrai. Daugelis, jei tik kuo nors užsidegtų, nė nesusimąstę tik taip ir pasielgtų. Jeigu kada mane pakviestų pasakyti kalbą studijų baigimo ceremonijoje, pra­dėčiau nuo patarimo, kaip puoselėti aistrą. O paskui likusį laiką pa­sistengčiau jauniems protams išaiškinti, kaip viskas vyksta.

Laimingi tie, kurių aukščiausio lygio tikslas toks svarbus pasau­liui, kad suteikia reikšmės viskam, ką tik jie daro, kad ir kaip tai menka ar nuobodu. Štai, pavyzdžiui, parabolė apie mūrininkus.

Tris mūrininkus paklausė: „Ką tu darai?“ Pirmasis atsakė: „Aš kloju plytas.“ Antrasis tarė: „Aš statau bažnyčią.“ Trečiasis tarė: „Aš statau Dievo namus.“

Pirmasis mūrininkas turi darbą. Antrasis – karjerą. Trečiasis – pašaukimą. Daugelis mūsų norėtume būti tuo trečiuoju mūrinin­ku, tačiau veikiau esame panašesni į pirmąjį ar antrąjį.

Jeilio vadybos dėstytoja Amy Wrzesniewski nustatė, kad žmo­nės be jokio vargo atsako, su kuriuo mūrininku besitapatinantys. Beveik toks pats skaičius žmonių sako turį: DARBĄ („Savo darbą laikau gyvenimo būtinybe, panašiai kaip kvėpuoti ar miegoti“), KARJERĄ („Savo darbą visų pirma regiu kaip pakopą į kitus darbus“), PAŠAUKIMĄ („Darbas – man vienas svarbiausių dalykų gyvenime“).

Neseniai atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 982 zoologijos sodo prižiūrėtojai – o tai profesija, kur 80 proc. atstovų turi koledžo laipsnį, bet uždirba vidutiniškai 25 000 JAV dolerių per metus, – panašiai atskleidė, kad tie, kas savo darbą laiko pašaukimu („Dar­bas su gyvūnais man atrodo kaip gyvenimo pašaukimas“), turi ir gilų tikslą („Mano darbas daro pasaulį geresnį“). Darbą pašauki­mu laikantys zoologijos sodo prižiūrėtojai buvo pasiruošę daugiau neapmokamo laiko po darbo valandų paskirti sergantiems gyvū­nams. Zoologijos sodo prižiūrėtojai, be pašaukimo, išreiškė ir mo­ralinės pareigos jausmą („Mano moralinė priedermė pasirūpinti savo gyvūnėliais kuo geriau“).

Noriu pabrėžti ir kitą akivaizdų dalyką: visai nesmerktinos ir tik tokios profesinės ambicijos kaip tiesiog noras dorai užsidirbti pragyvenimui. Tačiau daugelis mūsų trokštame daugiau. Tai žur­nalisto Studso Terkelio, ano amžiaus aštuntajame dešimtmetyje apklaususio daugiau kaip šimtą dirbančių suaugusių įvairiausių profesijų atstovų, išvada.

Pagal 2014 m. „Gallup“ kompanijos atliktą apklausą, daugiau kaip du trečdaliai suaugusiųjų tvirtina, kad darbas jų nedomina, o ne­mažai iš jų buvo „aktyviai atsiriboję“.

Terkelio duomenys, kad tik mažuma darbuotojų darbą laiko pašaukimu, nuostabos nekelia. Tačiau ne todėl, kad nenorėtų to­kio rasti. Terkelis priėjo prie išvados, kad visi ieškome „kasdieni­nės prasmės, kaip ir kasdieninės duonos... ieškome gyvenimo, ne tik lėtos nuo pirmadienio iki penktadienio trunkančios mirties“.

Neviltį dėl to, kad daug sąmoningų valandų praleidžiame da­rydami beprasmius darbus, taikliai nupasakojo Nora Watson, dvi­dešimt aštuonerių metų autorė, visą dieną dirbanti institucijoje, publikuojančioje informaciją apie sveikatos priežiūrą. „Daugelis mūsų ieškome pašaukimo, ne darbo, – pasakojo ji Terkeliui. – Nie­kas manęs taip nedžiugintų kaip darbas, kuris būtų man toks pras­mingas, kad neščiausi jį namo.“ Deja, prisipažino, realiai dirbanti porą valandų per dieną, o visą kitą laiką darbą „imituojanti“.

„Aš vienintelė visame tame sumautame pastate, kurios rašo­masis stalas atsuktas į langą, ne į duris. Aš tiesiog nusigręžiu nuo visko, nuo ko tik galiu. Nemanau, kad šiuo metu turiu kokį nors pašaukimą, išskyrus būti savimi, – pasakė Nora baigdama mūsų pokalbį, – tačiau už tai niekas nemoka, tad šiuo metu tiesiog dirbu institucijai...“

Atlikdamas šį tyrimą, Terkelis sutiko „keletą laimingųjų, kurie mėgaujasi kasdieniu darbu“. Bet pažvelgus iš šalies ir tie atradusieji pašaukimą ne visada darbavosi prasmingesnėse nei Nora darbo­vietėse. Vienas buvo mūrininkas, kitas knygrišys. Penkiasdešimt aštuonerių metų šiukšlių surinkėjas, vardu Roy Schmidtas, Terke­liui pasakojo, kad jo darbas sekinantis, purvinas, pavojingas. Pats suprantąs, kad daug kitų užsiėmimų, ir jo paties ankstesnis dar­bas kontoroje, daugeliui žmonių atrodytų patrauklesnis. Tačiau jis sakė: „Aš neniekinu savo darbo... Visuomenei jis reikšmingas.“

Kokį kontrastą šio pokalbio su Roy’umi pabaiga sudaro Noros svarstymams. „Kartą vienas gydytojas pasakojo man tokią istoriją. Prieš daug metų Prancūzijoje patekęs į karaliaus nemalonę būda­vai pasiunčiamas dirbti žemiausių darbų, tai yra valyti Paryžiaus gatvių, – įsivaizduoju, koks anais laikais ten turėjo susikaupti šiukšlynas. Ir vieną palankumą praradusį lordą paskyrė vadovauti šiam darbui. Jis taip puikiai tvarkėsi, kad net gavo pagyrimą. Dirbo prasčiausią Prancūzijos karalystėje darbą ir už tai buvo pagirtas. Tai pirma mano girdėta istorija apie šiukšlininką, kur jo darbas šį tą reiškia.“

Parabolėje apie mūrininkus visi dirba tą patį, tačiau subjektyvi jų patirtis – tai, kaip jie patys vertina savo darbą, – dar labiau skirtis negalėtų.

Neseniai atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 982 zoologijos sodo prižiūrėtojai – o tai profesija, kur 80 proc. atstovų turi koledžo laipsnį, bet uždirba vidutiniškai 25 000 JAV dolerių per metus, – panašiai atskleidė, kad tie, kas savo darbą laiko pašaukimu („Dar­bas su gyvūnais man atrodo kaip gyvenimo pašaukimas“), turi ir gilų tikslą („Mano darbas daro pasaulį geresnį“).

Lygiai taip ir Amy tyrimas rodo, kad pašaukimas mažai susi­jęs su formaliu darbo apibūdinimu. Ji įsitikinusi, kad veik bet koks užsiėmimas gali būti darbas, karjera arba pašaukimas. Pavyzdžiui, stebėdama sekretores iš pradžių beveik nesitikėjo, kad kas nors iš jų savo darbą apibūdins kaip pašaukimą. Kai ėmė grįžti duomenys, ji pamatė, kad sekretorės, lygiai taip kaip ir kitų profesijų atstovai, tokiomis pat proporcijomis buvo įsitikinusios turinčios darbą, karjerą arba pašaukimą.

Amy daro išvadą, kad profesija nelemia to, ar tai būtinai bus darbas, ar karjera, ar pašaukimas. Lemia tai, ar tą darbą dirbantis asmuo tiki, kad mūryti dar vieną plytą yra tik prievolė, ar tai ves jį į didesnę asmeninę sėkmę, ar galiausiai susies su kažkuo didesniu už save.

Sutinku. Tai, kaip suvoki savo darbą, svarbiau nei jo aprašymas. O tai reiškia, kad nuo darbo gali pereiti prie karjeros ir prie pašau­kimo, nekeisdamas profesijos.

„Ką tu sakai žmonėms, – neseniai paklausiau Amy, – kai jie pra­šo patarimo?“ – „Daugelis mano privalantys rasti pašaukimą, – at­sakė ji. – Nerimauti juos verčia įsitikinimas, kad pašaukimas yra tarytum kokia magiška esybė, kuri kažkur pasaulyje egzistuoja, laukdama, kada ją atrasime.“

Aš užsiminiau, kad panašiai klaidingai žmonės supranta ir susi­domėjimą. Jie nesuvokia, kad patys turėtų vaidinti aktyvų vaidme­nį atskleisdami ir gilindami savo susidomėjimą.

„Pašaukimas nėra koks galutinai susiformavęs atrandamas da­lykas, – aiškina Amy patarimo prašantiems žmonėms. – Tai kur kas dinamiškiau. Kad ir ką darytumei – ar tu valytojas, ar firmos vadovas, – nuolat žvelgdamas į savo veiklą gali klausti, kaip tai su­siję su kitais žmonėmis, kaip tai susiję su reikšmingesniais daly­kais, kaip tai gali išreikšti giliausias tavo vertybes.

Kitaip tariant, mūrininkas, kuris vieną dieną sako „Aš kloju plytas“, kada nors gali tapti mūrininku, suvokusiu, kad „stato Die­vo namus“.

Angela Duckworth. Atkaklumas: aistros ir ištvermės galia. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke. L.: Kitos knygos, 2017.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Grąžinti verta

Metas rinktis

Maistas

Laikas griliui

Išlaikyk atostogų ritmą

Sveikata

Automobilių švaros centras AINAVA

Ryškiems įvarčiams

Pasaulis kišenėje

Sulčių nauda

Daugiau skonio

Praktiški patarimai

Unicef vaikų bėgimas „Už kiekvieną vaiką“

Renginių gidas