Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 6d. 13:34

Knygos ištrauka. Erichas von Mansteinas „Prarastos pergalės“

Erichas von Mansteinas „Prarastos pergalės“
Knygos viršelis / Erichas von Mansteinas „Prarastos pergalės“

Leidykla „Briedis“ pristato dar vieną naujosios serijos „Hitlerio karo elitas“ knygą – Ericho von Mansteino atsiminimus „Prarastos pergalės“. Ji visuotinai pripažinta vienu svarbiausių Antrojo pasaulinio karo istorijos veikalų, skelbiama pranešime.

Per Rusijos kampaniją Erichas von Mansteinas užkariavo Krymą ir paėmė Sevastopolio tvirtovę. Po Stalingrado tragedijos, sumaniai vadovaudamas armijų grupei „Pietūs“ kautynėse prie Doneco ir Charkovo, jis įstengė sužlugdyti didžiulį kiekybinį pranašumą turinčių sovietų mėginimus atkirsti visą vokiečių kariuomenės pietinį sparną ir dar kartą perimti iniciatyvą. Kai Rytų fronte vykstantis Vermachto paskutinis didelis puolimas – operacija „Zitadelle“ – dėl kituose frontuose susiklosčiusios situacijos buvo nutrauktas, Mansteinui teko ypač sunki užduotis vadovauti kariuomenei gynybos mūšiuose su kur kas gausesnėmis priešo pajėgomis. Nors Hitlerio dėl politinių ir ekonominių priežasčių duodami kariniu požiūriu neracionalūs įsakymai labai ribojo Mansteino veiksmus, jis, atlaikydamas nuolatinį priešo spaudimą, vis tiek įstengė išsaugoti savo armijų grupę „Pietūs“ ir per Ukrainą atsitraukti už Dniepro. Kai vokiečių 1-ajai tankų armijai kilo pavojus būti apsuptai, Mansteinui pavyko sukurti drąsų planą, kuriuo remdamasi ši armija tiesiog nušlavė kelią pastojusias sovietų armijas.

Knygoje pateikiamas gyvas ir įsimenantis kovų Rytų fronte paveikslas, iš kurio skaitytojas gali susidaryti labai tikrovišką įspūdį apie vokiečių kariuomenės laimėjimus ir netektis, apie karių narsą bei pasiaukojimą.

Leidyklos nuotr./E. von Mansteinas nagrinėja būsimų karo veiksmų žemėlapį.
Leidyklos nuotr./E. von Mansteinas nagrinėja būsimų karo veiksmų žemėlapį.

Siūlome perskaityti knygos ištrauką:

Paskutinėmis dienomis man būnant prie Leningrado, įvyko tai, dėl ko mano mieloji žmona, aš pats ir mūsų vaikai patyrėme patį sunkiausią smūgį: netekome vyresniojo sūnaus Gero. Jis žuvo spalio 29 d. už mūsų mylimą Vokietiją, turėdamas leitenanto laipsnį, tarnaudamas senosios 18-osios divizijos 51-ajame motorizuotajame pulke. Tebūnie atleista man, kad čia kalbu apie savo paties netektį, nors man vadovaujant paaukojo savo gyvybes už Vokietiją daugelis tūkstančių jaunų vokiečių. Mūsų sūnaus auka, aišku, buvo tokia pati, kaip tos, kurias teko išgyventi tūkstančiams vokiečių jaunuolių tėvų bei motinų. Bet gal būsiu suprastas, kad šiuose atsiminimuose turėjo būti ir vietos mūsų sūnui, kuris atidavė savo gyvybę už tėvynę. Jis čia bus drauge su daugeliu kitų, kurie nuėjo tokį patį kelią, paaukojo gyvybes ir kurie lieka gyvi artimųjų širdyse, kaip ir mūsų mylimas berniukas, – savųjų širdyse.

Mūsų Geras, gimęs Naujųjų, 1923-iųjų, metų išvakarėse ir žuvęs turėdamas 19 metų, nuo gimimo buvo silpnas vaikas. Nuo vaikystės sirgo astma ir tik dėl mano mielos žmonos rūpinimosi išaugo jaunuolis, galėjęs tapti kariu. Jau nuo vaikystės jam teko dėl fizinių negalavimų daug ko atsisakyti, bet kaip tik dėl to augdamas ir išsiugdė stiprią valią, kad, nepaisydamas jokių kliūčių, galėtų susidoroti su gyvenimo iššūkiais.

Leidyklos nuotr./Prieš nuaidint signalui kilti į ataką...
Leidyklos nuotr./Prieš nuaidint signalui kilti į ataką...

Geras buvo ypatingos meilės nusipelnęs berniukas, rimtas ir susimąstęs, bet kartu kupinas gyvenimo džiaugsmo. Kuklus, visada pasirengęs pagelbėti ir ištikimas pareigai – toks jis nuėjo savo gyvenimo kelią ir įvykdė jį krikštijant išsakytą mintį: „Bet jis džiaugsmingai žengė savo keliu!“

Kai 1940 metais išlaikė brandos atestato egzaminus Lygnico (Legnicos) riterių akademijoje, norėjo tapti kariškiu, tarnauti būtent tos kariuomenės rūšies, kurioje kadaise tarnavau ir aš, – pėstininkų – gretose. Ši kariuomenės rūšis ne veltui vadinama laukų karaliene, nes jai nuo senų laikų teko patirti didžiausių sunkumų mūšyje.

Neverta kalbėti, kad mes, tėvai, supratome sūnaus norą žengti protėvių kartų keliu, ir šis noras per karą buvo jam savaime suprantamas, nors mano žmona ir aš niekada nemėginome paskatinti jo rinktis šią profesiją. Karininko profesija, siekis būti vokiečių jaunimo ugdytoju ir vesti paskui save, kai šaukė pareiga, buvo jo širdies šauksmas.

Todėl gavęs brandos atestatą įstojo į Lygnice (Legnicoje) dislokuotą 51-ąjį motorizuotąjį šaulių pulką ir kaip pėstininkas dalyvavo 1941 metų vasaros kampanijoje Rusijoje. Jis tapo puskarininkiu ir gavo Geležinį kryžių už sužeisto ir atsilikusio nuo savo paieškų grupės draugo išgelbėjimą. 1941 metų rudenį grįžo į tėvynę, įstojo į karo mokyklą, o 1942 metų vasarą tapo karininku.

Po sunkios ligos ir atostogų vėl atvyko į savo mylimą pulką, kuris, priklausydamas 16-ajai armijai, kovojo prie Ilmenio ežero. Turėjau džiaugsmo jį pamatyti, kai neilgai galėjo pabūti su manim vadovavimo mašinoje per kautynes prie Ladogos ežero. Paskui jį dar kartą mačiau, kai spalio 18 d. aplankiau savo draugą generolą pulkininką Buschą 16-osios armijos štabe. Jis pasikvietė į vakarą Gerą, ir linksmai praleidome laiką drauge su Buschu ir mano mėgstamu adjutantu Spechtu, kuris žuvo keliomis dienomis vėliau.

1942 m. spalio 30 d. mano ištikimas štabo viršininkas Schulzas, Wöhlerio įpėdinis, po raporto apie rytinę suvestinę man pranešė, kad mano sūnus Geras praėjusią naktį žuvo nuo rusų aviacinės bombos. Jis buvo savo batalione karininkas pavedimams ir tą akimirką ėjo į pirmąsias linijas, kad perduotų įsakymą vienam būrio vadui.

Leidyklos nuotr./Feldmaršalas E. von Mansteinas su vyresniuoju sūnumi leitenantu Geru von Mansteinu, kuris žuvo fronte 1942 m. spalio 23 d.
Leidyklos nuotr./Feldmaršalas E. von Mansteinas su vyresniuoju sūnumi leitenantu Geru von Mansteinu, kuris žuvo fronte 1942 m. spalio 23 d.

Spalio 31 d. palaidojome brangųjį sūnų Ilmenio ežero pakrantėje. 18-osios motorizuotosios šaulių divizijos dvasininkas Krügeris, pagerbdamas mūsų sūnų, pradėjo kalbą šiais žodžiais: „Jis buvo pėstininkų leitenantas.“

Po laidotuvių keletui dienų išskridau namo pas savo brangiąją žmoną, kuri ypač mylėjo šį mūsų sūnų ir daugiausia juo rūpinosi. Jis mums teikė vien džiaugsmo, nors kartais ir kildavo rūpesčių dėl jo negalavimų, kuriuos vyriškai ištverdavo. Mes jo sielą atidavėme Dievui.

Geras Erichas Silvestras von Mansteinas, kaip ir daugybė jaunų vokiečių, žuvo kovoje su priešu kaip narsus karys. Karininko profesija buvo jo pašaukimas. Nors ir jaunas, bet stebėtinai brandžių pažiūrų! Tai buvo tikrai taurus jaunuolis ir ne vien iš išorės – aukštas, dailus, švelnus, pailgo, kilnaus veido, – bet pirmiausia charakteriu, įsitikinimais. Jis neturėjo nė krislo dirbtinumo. Kuklus, mylintis, visada pasirengęs pagelbėti, bet kartu ir linksmas, jis anaiptol nebuvo garbėtroška, bet draugiškas ir kilniaširdis. Jo siela buvo atvira visokiam gėriui ir grožiui. Tai daugelio karių kartų palikuonis, tikrai garbingas žmogus bei krikščionis, kaip tik todėl tapo vokiečių kariu iš pašaukimo.

Tuo metu, kai, palaidojęs Gerą, buvau Lygnice (Legnicoje), 11-osios armijos štabas iš Leningrado rajono perkeltas į armijų grupę „Centras“, į Vitebsko rajoną. Per keletą buvimo šiame rajone dienų esminių įvykių, apie kuriuos vertėtų kalbėti, nebuvo. Anksčiau nei atsirado realių galimybių 11-osios armijos štabą panaudoti prieš tikėtiną rusų puolimą, įvykiai Rytų fronto pietinėje dalyje vertė jį panaudoti kitoje vietoje ir atlikti kitas užduotis. Spalio 20 d. armijos štabas gavo įsakymą, kad mes, įjungiami į naujai kuriamą armijų grupę „Don“ ir turime imti vadovauti fronto ruožui iš abiejų Stalingrado pusių. Aš su operatyvinio skyriaus viršininku pulkininku Busse tuo metu buvau fronto ruože von der Schewallerio korpuse ir ten užtrukau, nes geležinkelio pylimas, pasirodo, buvo susprogdintas partizanų. Dėl partizanų veiksmų šiame rajone buvo galima judėti arba šarvuotomis mašinomis, arba specialiai saugomais traukiniais.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria