Tai iš Eseno kilusio žurnalisto, Trečiojo reicho kario pasakojimas apie sovietų lageriuose praleistus metus. Mūšiuose prie Nevelio 1944 m. pradžioje dvidešimt devynerių metų H. Bohnas pateko į raudonarmiečių rankas. Po kelių apklausų ir grasinimų sušaudyti autorius perkeliamas į belaisvių stovyklą.
Kalint lageriuose H.Bohnui tenka patirti visą karo belaisvių būties tragiškumą: sunkų darbą durpyne ir miško kirtimuose, kęsti nepriteklių, badą ir šaltį. Trokšdamas kuo greičiau sugrįžti namo ir palengvinti savo dalią, autorius tapo uoliu „antifašistu“. Laisvę H.Bohnas atgavo 1947 m. pabaigoje. Po Antrojo pasaulinio karo autorius parašė nemažai knygų, bet būtent „Prie gyvenimo vartų“ pripažinta geriausiu jo darbu.
H.Bohno knyga – tai pasakojimas apie neįtikėtinai sunkių gyvenimo aplinkybių verpete atsidūrusį žmogų. Paprastą karo belaisvį, kuris, nebūdamas joks didvyris ar fanatiškas nacis, pasirinko sprendimą „bendradarbiauti“. Ši knyga – apie laisvės troškimą ir jos kainą.
Kviečiame perskaityti knygos ištrauką:
Važiuojame per tylią šalį. Jau kelios dienos esame netoli Frankfurto prie Oderio. Traukinys vos velkasi.
Tačiau ūmai prieblandoje suvokiame, kad mes jau Vokietijoje.
Prie geležinkelio pylimo stovi žila senutė ir žiūri į mus, tyliai rymančius prie vagonų durų.
Jų stovi ir daugiau.
Viena senučiukė pasilenkia ir pakelia pliauską, iškritusią iš kažkurio vagono.
Susiprotėjame. Iš visų vagonų ima lėkti viskas, ką galima deginti. Anglys, malkos. Ir perteklinės gultų lentos.
Žmonės šąla!
Bet jie jau pažįsta šiuos traukinius. Skubiai rinkdami malkas šaukia:
– Iš kur jūs?
– Džiaukitės!
– Sveiki sugrįžę tėvynėn!
Labai džiaugiamės, kad susiprotėjome išmesti jiems malkų.
Jaučiamės esą vokiečiai.
Ties Frydlandu siena.
Mums žygiuojant pro užkardą, rusų kareivis pasitraukia į šalį. Geriausia, ką gali padaryti. Mes – pavargusių, vos pasivelkančių figūrų kolona. Tačiau bijau, kad kas nors iš bejėgiško įniršio sugniauš liesus kumščius ir nusispjaus ant socialistinės tėvynės, kurioje žmonės – tiek savi, tiek svetimi – paverčiami griuvenomis.
Bet niekas netaria nė žodžio.
O rusų kareivis su šautuvu ant peties nusuka akis.
……
Už šimto metrų niekieno žemės plevėsuoja anglų vėliava. Čia jau laukia autobusai ir greitosios pagalbos automobiliai.
Mūsų pasitikti ateina žmonės.
– Sveiki sugrįžę į tėvynę!
Kolona, iki šiol griežtai išsirikiavusi po penkis eilėje, išskysta. Pakelėje stovi moterys ir verkia.
Laukia ir Gelbėjimo armija su visu vagonėliu kakavos. Ir su sumuštiniais.
Bet kai kurie pirmiausia puola į lauką susirinkti cukrinių runkelių.
– Kolegos, palikite runkelius! Stovykloje iš karto gausite pieniškos sriubos!
Tačiau tie, kurie puolė prie cukrinių runkelių, neklauso. Iš pradžių nurenka lauką.
– Turėkime tautinės savigarbos! – ragina vienas. – Visai nebūtina anglams parodyti, kokie mes išbadėję!
Mat tikime, kad atvykusiuosius į britų zoną pasveikins pats generolas Robertsonas.
Bet čia vieni vokiečiai. Tik kiek tolėliau nuo vagonėlio su kakava stovi viena uniformuota moteris. Tikriausiai viską prižiūri. Ant rankovės užrašyta „Salvation Army“.
Pirmiausia išvežama „mūsų mergina“. Maždaug trisdešimties metų. Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt penktaisiais ji su devyniais šimtais kitų moterų ir merginų pateko į lagerį už Uralo. Per dvejus metus šeši šimtai jų mirė.
– O tos, kurios dar gyvos, atrodo ne geriau už mane!
Jos kojos plonos kaip šakaliukai. Plaukai kieti ir susivėlę. Akys didelės ir stiklinės. Dantys atsikišę kaip seno kuino.
Nieko moteriško. Tačiau plenikai paneša jai duonmaišį ir paltą. Jų veidai atrodo lygiai taip pat: atsikišę dantys, drėgnos stiklinės akys. Nieko vyriško. Jie apskritai nepanašūs į žmones. Jie – Dievo karikatūros.
Bet kone visi jaučia poreikį būti kilnūs, paslaugūs ir geri!
Užsibrėžiau ateityje neparašyti nė eilutės, kuri būtų ne mano. Nieko, apie ką žinau tik iš nuogirdų.
Tačiau taip pat užsibrėžiau sakyti viską, kas man atrodo svarbu, net jei tos mintys ne mano.
Ne visada iš karto ir vos pajutus širdyje menkiausią abejonę. Tačiau žvelgiant į ateitį nieko nevalia nutylėti.
Dar tris valandas sėdžiu Hanoverio geležinkelio stotyje. Perone laukia ir daugiau plenikų. Tačiau visi nori vienumos.
Nusiperku laikraštį. Kaip gera nusipirkti laikraštį!
Sėdžiu ant suolo. Suolas taip pat geras. Ne kokia paprasta lenta. Sėdėdamas jautiesi kaip krėsle.
Kai pakeliu akis nuo laikraščio, vienas vyras man atneša saują kriaušių.
– Turbūt seniai nevalgėte vaisių!
Ir grįžta pas žmoną ir didelius vaikus, – jie visi vilki puikiais kailiniais, sėdi ant gretimo suolo ir iš raudono odinio krepšio valgo vaisius. Gal jie spekuliantai, pamanau. O gal vertinu juos neteisingai.
Atvažiuoja greitasis traukinys. Žmonės tiesiai nuo bėgių lipa pro langus. Sudaužomas vienas stiklas.
Tikėkimės, mano traukinys nebus toks perpildytas.
Bombų apgadintame perone lyja, todėl užeinu į kavinukę.
– Gal norite obuolio? – klausia moteris.
Gal moteris, išgirdusi, kad nenoriu obuolio, įsižeidė. Todėl greitai užmoku už kavą, kad ir jos nesugalvotų duoti dykai, ir sakau:
– Tikriausiai daug grįžtančių iš Rusijos. Tai nieko ypatingo.
Tada vis dėlto suvalgau obuolį.
– Ko gero, čia pirmas vaisius, kurį valgote? – klausia ji.
– Taip, – atsakau.
Jai smagu, kad tai pirmas obuolys, kurį valgau.
Bet paskui pasitaisau:
– Ne, vis dėlto ne! Prieš tai jau valgiau kriaušių.
Išeinant ji vis tiek paduoda man ranką.
Turbūt jai būtų buvę maloniau, jeigu jos obuolys būtų buvęs pirmas vaisius, kurį valgau po kelerių metų. Tačiau nevalia meluoti vien tam, kad pradžiugintum žmogų. Net dėl smulkmenų. Manau, nuo to prasidėjo nesusipratimai su žmona. Tie nesusipratimai turėjo lemtingų pasekmių. Žmona buvo tokia laiminga.
Tačiau dabar su ja nepasimatysiu. Dar reikės kai ką aptarti. Ir viskas.
Vis dar laukiu perone. Temsta. Tačiau manyje neblėsta ryški šviesa kaip laboratorijoje.
Trumpai susijaudinu.
Ar galėjo nutikti taip, kad būčiau buvęs priverstas Rusijoje praleisti dar ir šią žiemą? Ten nebūčiau ištvėręs nė mėnesio!
Žinoma, būčiau ištvėręs mėnesį.
Ir žiemą būčiau ištvėręs. Gal net kelerius metus.
Bet Rusijoje buvau nutolęs nuo tėvynės. Dabar, priartėjęs prie tėvynės, jaučiu, kiek daug ji sveria.
Galinga traukos jėga! Rusijoje buvau nutolęs nuo savęs paties.
– Kai pirmą kartą atėjai iš centrinio aktyvo pas mus į lagerį, palaikėme tave rusu! – prisipažino man keli draugeliai.
Tačiau dabar grįžtu į save. Net ir išoriškai. Grįžtu į namus ir į save.
Sėdžiu tamsiame traukinyje. Į langus plaka lietus. Ūžia vėjas. Naktis. Įsiklausau į ūžesį. Įsiklausau į dalykus.
Prieš mane sėdi moteris su mažu vaiku.
– Kiek dar stotelių, mama? – kas minutę klausinėja vaikas.
Sėdžiu šiame tamsiame traukinyje ir svarstau, ar pasikeičiau per tuos metus, kai buvau toli.
Norėčiau viską daryti teisingai.
Norėčiau gerai praleisti kiekvieną sekundę.
Todėl Goslare skubu persėsti į traukinį į Harcą. Tačiau traukinio į Harcą nėra. Deja, viskas pasikeitę.
„Tūkstantmẽtis Goslaras“, – parašyta iškaboje perone.
Prasibraunu pro užkardą. Tik devyniolika kilometrų, ir būčiau namie!
Neryžtingai išeinu į stoties aikštę.
Dabar kas nors turėtų nusivesti mane į šiltą kambarį, kur yra pyrago, arbatos ir gražių žurnalų. Taip buvo, kai būdamas pėstininkas grįžau iš Rusijos.
Bet ir tada turėjau rūpesčių. Šiaip ar taip, rūpinausi ne dėl to, dėl ko būčiau turėjęs rūpintis.
Nebesistebiu, kad dar važiuoja autobusas. Bent jau iki Hanenklės.
Nesistebiu, kad mane paima, nors autobusas perpildytas.
Stoviu priekyje prie vairuotojo: viena koja ant apatinio laiptelio, kita aukščiau.
Autobusui darant posūkį, vis susvyruoju. Vienuolika kilometrų keliu į Harcą. Tarp tamsių eglių matyti šlapio asfalto juosta.
Paskutinius aštuonis kilometrus einu pėsčiomis.
– Pirmas kelias į kairę! – išlipant paaiškina vairuotojas.
Vis dar lyja. Tamsu nors į akį durk!
Bet nejaugi suksiu atgal?
Tai būtų gražu!
Lietus teka man už apykaklės. Vatinukas prisigėręs vandens.
O aš tikriausiai pražiopsojau kelią į kairę. Eisiu trumpesniu keliu per mišką. Tačiau taip tamsu, kad pažiūrėjęs į viršų beveik nematau, kur baigiasi eglės ir prasideda dangus.
Gerai žinau kryptį.
Čia turi būti proskyna, bet joje užaugo jauni medeliai.
Pasiklydau!
Įsmunku į vandens griovį. Dešimt minučių ieškau kepurės, savo papachos, kurią nuo galvos numušė šaka.
Valandėlei prisėdu prie medžio. Gryna nesąmonė, kad čia klaidžioju, nes būtinai noriu dar šiandien pasiekti namus.
Atsiremiu į kamieną. Kvepia ne sakais ir ne mišku. Tik lietumi ir puvėsiais.
Sėdžiu ir mąstau: „Kiekvienas žmogus nuolat kartoja tas pačias klaidas.“
Paskui išvystu žiburį ir einu jo link. Įklampoju į pelkę.
Taigi, to betrūko, kad ištvėręs ketverius metus rusų nelaisvėje dabar paskęsčiau baloje, likus penkiems kilometrams iki namų!
Bet man būdinga pasiklysti. Aišku, norėčiau porinti: „Ak, ką reiškia tie sunkumai! Jei nėra traukinio, eini pėsčias! Neįsivaizduojate, kokius sunkumus teko įveikti Rusijoje!“
Galiausiai prieinu tą žiburį. Bet vėl atsidūriau Hanenklėje.
Pasiteirauju viešbutyje. O kas belieka?
– Gal turite šiai nakčiai kambarį?
Tačiau jie tikrai neturi kambario. Čia tik restoranas.
– Bet jeigu niekur negausite kambario, grįžkite čionai, – sako man vienas lankytojas.
Nesijaudinu, kad galiu negauti kambario. Nesijaudinau nė klaidžiodamas miške.
Bet tai vargina.
Todėl apsidžiaugiu, kai lankytojas pirmame restorane sako:
– Na, gerai! Pasistengsiu, kad dar šiandien grįžtumėte namo!
Kiaurai permirkusį rusišką vatinuką pasikabinu ant pakabo šalia moteriško palto.
Sėdžiu prie apskrito staliuko prieš lėkštę su sumuštiniais.
– Bet aš neturiu maisto kortelių! – sakau.
– Nieko tokio!
Prie baro stovi keli poilsiautojai.
Ko gi jiems nestovėti prie baro ir negerti?! Taip kai kurie stovėjo prie baro, kai aš Rusijoje kirtau medžius. Kaip keista. Kokios skirtingos gali būti mūsų valandos!
Bet stovintieji prie baro manimi nesistebi. Vokietijoje viskas pasikeitę. Vis dar beprasmiška. Ir mane pakvietęs lankytojas pernelyg daug nekamantinėja, kai sėdžiu čia purvinas ir suprakaitavęs. Man tai patinka.
– Klausykite, – sako jis. – Dabar važiuosiu pas vieną pažįstamą anglų karininką. Paskui parvešime jus namo!
– Ar taip galima? – klausiu.
– Padarysime!
Įsivaizduoju, kaip apsidžiaugs mama, kai pabelsiu į langą. Juk jie namie? Išeiname iš patalpos, kurioje kabo puikus sietynas.
Įlipu į automobilį; man pastačius koją ant laiptelio, jis susiūbuoja. Minutėlę tyliai burzgia variklis. Tada užeiname į kitą patalpą, kurioje kabo kitas puikus sietynas.
Anglų karininkas su trumpa lakūno palaidine. Apkūnus, bet sportiškas. Su ūsiukais.
Jis klausia, ar manęs šį vakarą laukia.
Ne.
Tada aš galįs dar valandėlę pabūti čia, sako namų šeimininkas ir įjungia radiją. Šiek tiek muzikos.
Iš pradžių kalbame nedaug. Apie šį bei tą. Geriame arbatą. Aš valgau sausainius. Groja muzika.
Ne, aš visai gerai jaučiuosi, sėdėdamas krėsle. Ir neimu į galvą, kad esu su purvina rusiška uniforma.
– What’s about Joe? – klausia anglas.
Ką?
– Džo anglai vadina Staliną. Ką veikia Stalinas?
Nusijuokiu.
– O! – Išsitempiu krėsle. – Joe is rather angry about you! Stalinas ant jūsų pyksta!
Vyras su angliška lakūno uniforma valandėlę pamąsto, ieškodamas radijuje kitos melodijos.
– We’ll see! Pažiūrėsime! – sako.
Tačiau kaip anglas jis neturi to sakyti. Kaip anglas jis neturi manęs apdovanoti. Gretimame kambaryje man yra šokolado, mėlyni polo marškinėliai, penkios poros kojinių, skustuvas ir dar daug visokių dalykų. Atjautaus žmogaus dovana.
– Nieko nesakykite. Ir nedėkokite. Ir šiaip niekam apie tai nepasakokite. Tai gali būti vertinama kaip propaganda! – sako mane čionai atvežęs vokietis.
– Gerai! – sakau. – Tai tikrai labai gražu! Bet kaip norite!
Manau, kad visur žmonės nori kalbėti ir elgtis taip, kaip liepia širdis. Dažnai taip ir daro. Nesvarbu, dera tai su taisyklėmis ar ne. Tik norėčiau žinoti, ar kada ateis tokie paprasti laikai, kai kiekvienas geros valios žmogus galės daryti tiktai gera, tai, kas gera ir tuo metu reikalinga.
Bet taip nebūna.
Priemenėje susikraunu dovanas į kuprinę.
Kai grįžtu į svetainę, namų šeimininkas vėl pripylęs į taures konjako.
– To your health! – pasiūlo tostą į mano sveikatą.
Štai karo pabaiga. Mes išsiskirstome ir tampame individais.
Yra puiku būti individu. Tai taika! Kaip individai turime atgauti tai, ką praradome būdami kartu, – savigarbą! Nieko nelaukti iš kitų! Nieko iš didžiosios visumos!
Gal taip bus lengviausia išsiaiškinti, kas priklauso prie mūsų, o kas ne.
Taip, puiku būti individu, kol tveria taika!
Antra valanda nakties; važiuoju per mišką automobiliu su angliškais numeriais.
Prie vairo sėdi vyras anglų lakūno uniforma.
O tasai, kuris pasisiūlė parvežti mane namo, dainuoja kažkokią man negirdėtą dainą.
Lyja taip, kad valytuvai nespėja braukti nuo stiklų vandens.
Bet mūsų automobilyje nuotaika kaip per Naujuosius.
Gerai, kad nesigraudinu. Galų gale juk ne smulkmena po tiekos metų grįžti namo!
Jau važiuojame į pakalnę. Dar posūkis prieš didįjį tvenkinį. Čia pažįstu kiekvieną namą.
– Dabar dešinėn! – sakau.
Štai ir namas. Iššoku. Papurtau vartelius, bet jie apsukti viela.
Tada peršoku per tvorą. Lūžta papuvęs statinis. Beldžiu į langą. Į pirmą pasitaikiusį langą.
Pataikau. Išgirstu baimingą balsą:
– Ko jums reikia?
Kažką kalbu. Šaukiu.
Už lango išvystu veidą. Seną veidą.
Mano motina.
Buvo tamsi naktis. Bet ji mane atpažino.
