Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 2d. 20:59

Keitho Lowe „Barbarų žemynas“: bado kamuojama Europa Antrojo pasaulinio karo metais

Keith Lowe „Barbarų žemynas. Europa po II pasaulinio karo“
Knygos viršelis / Keith Lowe „Barbarų žemynas. Europa po II pasaulinio karo“

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – britų istoriko Keitho Lowe knygą „Barbarų žemynas. Europa po II pasaulinio karo“.

Įsivaizduokite pasaulį be institucijų. Pasaulį, kuriame sienos tarp valstybių tarsi išnyko, liko tik viena beribė erdvė, kur žmonės klajoja ieškodami nebeegzistuojančių bendruomenių. Nėra jokios valdžios, pinigai nebeturi jokios vertės. Teisėtvarka iš esmės neegzistuoja, po gatves šlaistosi ginkluoti vyrai, ima, ką nori, ir grasina kiekvienam pasitaikančiam kelyje. Nebėra aiškaus suvokimo, kas gerai, o kas blogai. Nėra gėdos. Nėra moralės. Svarbu tik išgyventi.

Šiuolaikinėms kartoms sunku suvokti, kad toks pasaulis gali egzistuoti ne tik Holivudo filmuose. Tačiau ir šiandien rasime šimtus tūkstančių žmonių, gyvenusių tokiomis sąlygomis – ne tolimuose pasaulio kampeliuose, o išsivysčiusiuose regionuose, kurie dešimtmečius laikyti vienais iš stabiliausių žemėje.

Po Antrojo pasaulinio karo Europa buvo suniokota: sugriauti miestai, žlugusi ekonomika, gyventojai – ties bado riba. Britų istorikas Keithas Lowe knygoje „Barbarų žemynas. Europa po II pasaulinio karo“ pasakoja apie pokario įvykius Senajame žemyne.

1944–1945 m. didelėje Europos dalyje ne vieną mėnesį tvyrojo suirutė – žemynas vėl pajuto siaubingą žiaurumo proveržį. Sąjungininkų kareiviai buvo negailestingi nugalėtų šalių civiliams gyventojams. Iš tautų buvo atimtos jų teritorijos ir turtas, atlikti valymai valdžios ir kitose institucijose, ištisos bendruomenės terorizuotos, o žydai ir toliau persekiojami.

Civiliai vokiečiai buvo mušami, suimami, išvežami priverstiniams darbams ar tiesiog žudomi. Kareiviai ir policininkai, bendradarbiavę su naciais, būdavo suimami ir kankinami. Išprievartauta milijonai vokiečių, vengrių ir austrių. Pasipriešinimo judėjimų kovotojai be skrupulų atsikratydavo kolaborantų. Etniniai valymai, pilietiniai karai ir žmogžudystės pokario Europoje buvo įprasti, o partizaninis pasipriešinimas sovietų okupuotose valstybėse truko dar ilgai.

„Pirmieji pokario metai – vienas svarbiausių mūsų netolimos istorijos laikotarpių. Antrasis pasaulinis karas sunaikino Senąjį žemyną, o pirmaisiais pokario metais vyravo visiška suirutė, iš kurios atsirado naujoji Europa. Būtent šiuo žiauriu, kerštingu metu pirmiausia susiformavo mūsų viltys, siekiai, prietarai ir nuoskaudos. Kiekvienas, kuris tikrai nori suprasti šių dienų Europą, pirmiausia privalo suvokti, kas čia įvyko per tą lemtingą kūrimosi procesą. Neverta bėgti nuo sunkių ar opių klausimų, nes tai ir yra tos sudėtinės dalys, iš kurių pastatyta šiuolaikinė Europa“, – teigia knygos autorius.

Tai, kad Europa sugebėjo tapti klestinčiu, tolerantišku žemynu, atrodo tikras stebuklas. K.Lowe šioje knygoje nesistengia paaiškinti, kaip galiausiai žemynas pakilo iš pelenų ar bandė išsigydyti karo padarytas žaizdas. Priešingai, jis rašo apie laikotarpį, kai tokiems mėginimams net nebuvo galimybių, kai didžiojoje Europos dalyje vis dar dėl menkiausios priežasties vėl galėjo įsiliepsnoti smurtas. Knygoje „Barbarų žemynas“ autorius išsamiai aprašo pokariu tvyrojusią suirutę – tai sukrečiantis savivalės ir teroro laikotarpio paveikslas.

Siūlome perskaityti knygos ištrauką:

Badas

Vienas iš keleto dalykų, per karą būdingų visai Europai, buvo visuotinis alkis. Tarptautinė prekyba maisto produktais sutriko vos prasidėjus karui, o su karo blokadomis ir išvis nutrūko. Pirmiausia išnyko importuojami vaisiai. Britanijoje visuomenė stengėsi tai priimti su sveiku humoru. Vaisių ir daržovių parduotuvių vitrinose ėmė rastis iškabos „Taip, bananų neturime“, o 1943 m. pilnametražis filmas Millions Like Us prasideda ironiška, per visą ekraną rodoma apelsino apibrėžtimi, matyt, skirta tiems, kurie nebeprisimena, kaip atrodo apelsinas. Žemyninėje Europoje iškart ėmė trūkti kavos – ji tapo tokia retenybe, kad žmonės buvo priversti gerti įvairiausius pakaitus, pagamintus iš cikorijos, pienių šaknų ir gilių.

JT nuotr./Badmetį Graikijoje išgyvenęs vaikas
JT nuotr./Badmetį Graikijoje išgyvenęs vaikas

Netrukus pradėjo trūkti ir kitų maisto produktų. Viena pirmųjų deficitine tapusių maisto prekių buvo cukrus, taip pat greitai gendantys produktai, pavyzdžiui, pienas, grietinė, kiaušiniai ir šviežia mėsa. Reaguojant į tokį maisto produktų stygių, Britanijoje, beveik visoje žemyninėje Europoje ir netgi Jungtinėse Valstijose buvo įvesta normavimo sistema. Maisto stygiaus neišvengė ir neutralios šalys: pavyzdžiui, Ispanijoje netgi tokie pagrindiniai maisto produktai kaip bulvės ir alyvuogių aliejus buvo griežtai normuojami, o smarkiai sumažėjus prekių importui, 1944 m. šveicarams teko susitaikyti su tuo, kad gaus 28 procentais mažiau kalorijų nei prieš karą. Kitus penkerius metus kiaušiniai beveik visur būdavo trinami į miltelius ir taip užkonservuojami, sviestas keičiamas margarinu, pienas skiriamas tik mažiems vaikams, o įprasta mėsa, pavyzdžiui, aviena, kiauliena, jautiena, buvo tokia retenybė, jog kiemuose ir žemės sklypeliuose imta auginti triušius.

Pirmoji neatlaikė Graikija. 1941–1942 m. žiemą, praėjus vos pusmečiui po to, kai į šalį įsiveržė Ašies valstybių karinės pajėgos, daugiau kaip 100 000 gyventojų mirė iš bado. Prasidėjęs karas sukėlė anarchiją šalies administracijoje, o suvaržius žmonių judėjimą, žlugo ir maisto tiekimo sistema. Ūkininkai ėmė slėpti maisto produktus, infliacija nevaldomai augo, nedarbas pasiekė aukštumas. Teisėtvarka taip pat visai pakriko. Ne vienas istorikas kaltino okupacines vokiečių karo pajėgas sukėlus badmetį per maisto parduotuvių rekviziciją, bet iš tikrųjų tas maisto parduotuves dažnai išplėšdavo vietiniai, partizanai ir pavieniai kareiviai.

Kad ir dėl ko būtų prasidėjęs badmetis, jo padariniai buvo katastrofiški. Atėnuose ir Salonikuose mirtingumas padidėjo trigubai. Kai kuriose salose, pavyzdžiui, Mikono, mirtingumas buvo devyniskart didesnis nei paprastai. Iš 410 000 per visą karą mirusių graikų apie 250 000 mirė iš bado ir dėl su tuo susijusių problemų. Padėtis pasidarė tokia baisi, jog 1942 m. rudenį britai žengė beprecedentį žingsnį ir atšaukė blokadą, kad būtų galima išvežioti po šalį maistą.

Vakarinėje Europos dalyje maisto trūkumas visa jėga smogė vėliau. Pavyzdžiui, Olandija iki 1944–1945 m. žiemos nejuto baisiausių badmečio padarinių. Olandijoje, kitaip negu Graikijoje, „bado žiema“ atėjo ne dėl valdymo suirutės, o dėl ilgalaikės nacių strategijos atimti iš šalies tai, ko jai reikėjo prasimaitinti. 1940 m. žiemą įžygiavę vokiečiai iškart pradėjo rekvizuoti viską – metalus, aprangą, tekstilę, dviračius ir gyvulius. Ištisos gamyklos buvo išmontuotos ir išsiųstos į Vokietiją. Olandija visada priklausė nuo importuojamo maisto ir gyvulių pašaro, tačiau 1940 m. šis importas nutrūko ir šalis stengėsi išgyventi iš to, kas liko po vokiečių rekvizicijų. Per karą buvo labai griežtai normuojamos bulvės ir duona, žmonės buvo priversti papildyti savo maisto racioną cukriniais runkeliais.

1944 m. gegužę padėtis buvo beviltiška. Iš Olandijos ateinančiuose pranešimuose būdavo įspėjama apie gresiančią katastrofą, jei šalis nebus greitai išvaduota. Britai ir vėl atšaukė blokadą, kad olandai galėtų įsileisti pagalbą, bet tik labai ribotai. Churchillis nerimavo, nes reguliari parama maistu galėjo paprasčiausiai atsidurti vokiečių rankose, o britų štabo vadai bijojo, kad Vokietijos karinės jūrų pajėgos pasinaudos paramą gabenančiais laivais kaip vedliais per užminuotos Olandijos pakrantės vandenis. Taigi olandai buvo priversti laukti išvadavimo ir badauti.

Kai 1945 m. gegužę Sąjungininkai galiausiai įžengė į vakarinę Olandijos dalį, 100–150 tūkstančių olandų buvo ištinę nuo bado. Šalis išvengė tokio masto katastrofos kaip Graikijoje, nes karas baigėsi ir galų gale Olandiją pasiekė milžiniška parama. Tačiau tūkstančiams jau buvo per vėlu. Atvykę į Amsterdamą žurnalistai miestą apibūdino kaip „neaprėpiamą koncentracijos stovyklą“, kurios „siaubus galima prilyginti Belzenui ir Buchenvaldui“. Vien Amsterdame nuo bado ir su juo susijusių ligų mirė per 5 000 žmonių. Iš viso šalyje badas nusinešė nuo 16 iki 20 tūkstančių gyvybių.

Naciai marino Olandiją badu ne vien iš piktos valios. Palyginti su kitomis tautomis, naciai nebuvo nusiteikę prieš olandus, iš esmės laikė juos „germanais“, kuriuos reikėjo „sugrąžinti į germanų bendruomenę“. Bėda ta, kad pati Vokietija turėjo bėdų dėl maisto. Netgi prieš karą vokiečių vadovybė manė, kad šalies maisto gamybą ištiko krizė. 1942 m. pradžioje buvo beveik pasibaigusios visos grūdų atsargos, dėl pašarų stokos šalies kiaulių ūkis buvo susitraukęs 25 procentais, smarkiai sumažinti duonos ir mėsos daviniai. Netgi gausus 1943 m. derlius neatitolino krizės, ir laikinai padidėję daviniai greitai vėl buvo sumažinti.

Kad įsivaizduotume, su kokia problema susidūrė Vokietija, būtina aptarti gyventojų kalorijų poreikį. Vidutiniam suaugusiajam per dieną reikia apie 2 500 kalorijų, o dirbančiam sunkų fizinį darbą – dar daugiau. Itin svarbu, kad šis kalorijų kiekis būtų gaunamas ne vien iš angliavandenių; norint išvengti bado sukeliamų ligų, būtinai reikia ir vitaminų, kurių yra šviežiose daržovėse, taip pat baltymų ir riebalų. Karo pradžioje civiliai vokiečiai per dieną suvartodavo vidutiniškai 2 570 kalorijų. Po metų šis skaičius sumažėjo iki 2 445, 1943 m. – iki 2 078, o karo pabaigoje – iki 1 412 kalorijų. „Alkis beldžiasi į kiekvieno duris, – 1945 m. vasarį rašė viena vokietė šeimininkė. – Naujos maisto kortelės turės galioti penkias savaites, o ne keturias, tik niekas nežino, ar jas išvis išduos. Kasdien mums duoda vis mažiau bulvių – kiekvienam po penkias mažas, ir vis labiau trūksta duonos. Mes vis labiau liesėjame, šąlame ir alkstame“.

Norėdami apsaugoti saviškius nuo bado, naciai plėšdavo okupuotas teritorijas. Dar 1941 m. Norvegijoje ir Čekoslovakijoje oficialų davinį „normaliam vartotojui“ vokiečiai sumažino iki maždaug 1 600 kalorijų per dieną, o Belgijoje ir Prancūzijoje – net iki 1 300. Situacija Olandijoje nelabai skyrėsi nuo Belgijos ar Prancūzijos: esminis skirtumas tik tas, kad Olandija buvo išvaduota devyniais mėnesiais vėliau. Badmetis užėjo todėl, kad tuo metu nieko nebebuvo net juodojoje rinkoje, o Vermachtas, įgyvendindamas žemės niokojimo politiką, sukeldavo potvynius ir taip sunaikino daugiau kaip 20 procentų šalies žemės ūkio paskirties žemės. Karo pabaigoje oficialus kasdienis maisto davinys okupuotoje Olandijoje sumažėjo iki 400 kalorijų, t.y. pusės to, ką gaudavo Belzeno koncentracijos stovyklos kaliniai. Roterdame maistas išvis baigėsi.

Per karą Reichas su savo rytinėmis dominijomis visais atžvilgiais elgėsi nepalyginti žiauriau nei su okupuotomis teritorijomis Vakaruose. Atėnuose gyvenantis jaunas amerikietis, klausinėjęs vokiečių kareivių apie baisų maisto stygių Graikijoje, išgirdo tokį atsakymą: „O, tu dar nieko nematei. Lenkijoje kasdien iš bado miršta po 600 žmonių.“ Maisto trūkumas Olandijoje ir Graikijoje buvo karo padarinys, o rytinėje Europoje tai tapo vienu pagrindinių Vokietijos ginklų. Naciai visai neketino maitinti Europos slavų. Iš pat pradžių jie sąmoningai rengėsi išmarinti juos badu.

Įsiveržimo į Lenkiją ir SSRS tikslas buvo atlaisvinti gyvenamąją vietą vokiečių naujakuriams ir suteikti jiems dirbamos žemės, kad likusiam Reichui, būtent Vokietijai, būtų tiekiamas maistas. Pagal pirminį planą dėl rytinių teritorijų Generalplan Ost daugiau nei 80 procentų lenkų turėjo būti ištremti iš savo žemių, paskui – 64 procentai ukrainiečių ir 75 procentai baltarusių. Tačiau 1942 m. pabaigoje kai kas iš nacių valdžios primygtinai pareikalavo „fiziškai išnaikinti“ visus gyventojus – ne tik žydus, bet ir lenkus bei ukrainiečius. Pagrindinis šio pasiūlyto genocido ginklas turėjo būti badas.

Rytų Europos marinimas badu prasidėjo Lenkijoje. 1940 m. pradžioje pagrindiniams Lenkijos miestams buvo nustatytas kiek didesnis nei 600 kalorijų davinys, bet vėliau per karą jis buvo padidintas, nes naciai suvokė, jog jiems reikia lenkų darbo jėgos. Konfliktui plečiantis į rytus, badaujančių civilių daugėjo. Įsiveržus į SSRS, nacių strategai atkakliai siekė, kad kariuomenė prasimaitintų pati, rekvizuodama visus vietos maisto produktus ir visiškai nutraukdama maisto tiekimą Ukrainos miestams. Visas taip surinkto maisto perviršis turėjo būti siunčiamas namo, į Vokietiją, o Kijevas, Charkovas ir Dnepropetrovskas turėjo mirti badu. Rengdami šį planą aukščiausi karininkai atvirai kalbėjo apie 20–30 milijonų tikėtinų bado aukų. Visi gyventojai iš nevilties buvo priversti ieškoti maisto pas spekuliantus, o kad jų rastum, dažnai tekdavo nukulniuoti šimtus kilometrų. Dažniausiai kaimo vietovėse žmonės gyveno geriau nei miestuose. Pavyzdžiui, manoma, kad vien Charkove iš bado mirė maždaug 70–80 tūkstančių žmonių.

Vis dėlto nacių sumanymas rytines teritorijas išmarinti badu buvo nutrauktas ar bent pristabdytas, nes ekonominiu požiūriu beprasmiška numarinti tiek daug pajėgių darbininkų, kai Reichui trūko darbo jėgos. Bet kuriuo atveju šio sumanymo buvo neįmanoma įgyvendinti. Maisto tiekimo į Ukrainos miestus šiaip nenutrauksi, miesto gyventojų neatgrasysi nuo bėgimo į kaimo vietoves, o juodosios rinkos, kuri tiesiogine prasme padėjo išgyventi milijonams žmonių visoje Europoje, buvo neįmanoma suvaldyti. Tragiška, tačiau negalėjusiems nusigauti ten, kur galėtų rasti maisto, mirtis buvo neišvengiama. 1941 m. žiemą vokiečių kariuomenei pavyko numarinti badu 1,3–1,65 milijono Sovietų Sąjungos karo belaisvių. Manoma, kad dar prieš prasidedant masinėms žudynėms getuose iš bado mirė dešimtys tūkstančių žydų. Per Leningrado apsiaustį nuo bado ar su juo susijusių ligų mirė apie 641 000 miesto gyventojų. Vien šiame mieste iš bado mirė beveik dukart daugiau žmonių nei Graikijoje per visą tos šalies badmetį.

Gal buvo tikimasi, kad karui pasibaigus aprūpinimas maistu Europoje pagerės, bet iš tikrųjų daugelyje vietovių jis tik dar labiau suprastėjo. Iškart po taikos deklaracijos paskelbimo Sąjungininkai ne vieną mėnesį beviltiškai stengėsi pamaitinti milijonus alkstančių europiečių. Kaip jau minėjau, karo pabaigoje Vokietijoje įprastas maisto davinys sumažėjo iki maždaug 1 400 kalorijų dienai, 1945 m. rugsėjį Vokietijos britų okupacinėje zonoje – iki 1 224 kalorijų, o kitų metų kovą buvo tik 1 014 kalorijų. 1945 m. pabaigoje prancūzų okupacinėje zonoje oficialus dienos davinys turėjo mažiau nei 1 000 kalorijų ir dar pusmetį nesikeitė.

Likusioje Europoje sąlygos buvo ne ką geresnės, o daugeliu atvejų ir blogesnės. Praėjus metams po Pietų Italijos išvadavimo ir šaliai skyrus 100 milijonų JAV dolerių paramos, namų šeimininkės vis dar keldavo riaušes dėl maisto kainų Romoje, o 1944 m. gruodį buvo surengtas „bado žygis“ protestuojant prieš maisto stygių. UNRRA ataskaitos duomenimis, karo pabaigoje visoje šalyje vyko riaušės dėl maisto. Beveik visus 1945 metus oficialus maisto davinys Vienoje siekė apie 800 kalorijų. Gruodį Budapešte maisto davinys sumenko apytikriai iki 556 kalorijų per dieną. Buvusioje rytinėje Prūsijoje žmonės ėmė valgyti pakelėse rastus nugaišusius šunis. Berlyne vaikai parkuose rinkdavo maistui žolę, o Neapolyje alkiui numalšinti iš akvariumo buvo išgaudytos visos tropinės žuvys. Plačiai paplitęs žemyne neprievalgis paskatino ligų protrūkius. Į Pietų Europą sugrįžo maliarija ir visur – tuberkuliozė. Rumunijoje žmonių, sergančių pelagra, pagausėjo 250 procentų.

Problemų kėlė ne tik tai, kad visame pasaulyje trūko maisto, bet ir tai, jog turimo nepavykdavo tinkamai paskirstyti. Po šešerių metų karo Europos transporto infrastruktūra buvo visiškai sugriauta. Kad maistas greitai pasiektų Europos miestus, pirma reikėjo atkurti geležinkelių tinklą, užlopyti kelius ir atgaivinti prekybinę laivybą. Lygiai taip pat buvo svarbu atkurti teisėtvarką. Kai kuriose Europos vietose vos atgabentas maistas būdavo kaipmat išgrobstomas, ir pagalbos organizacijos nesugebėdavo paskirstyti gyvybiškai svarbių maisto produktų tose vietovėse, kur jų labiausiai reikėjo.

Britų ir amerikiečių kariškiai, atvykę į Europą po išvadavimo, buvo priblokšti to, ką išvydo. Jie tikėjosi pamatyti griuvėsius ir turbūt tam tikrą karo sukeltą suirutę, bet nedaugelis jų buvo pasirengę susidurti su tokiu nepritekliumi.

Ray’us Huntingas tarnavo britų kariuomenės ryšių dalinyje ir 1944 m. rudenį atvyko į išvaduotą Italiją. Jis buvo įpratęs matyti elgetų Viduriniuosiuose Rytuose, bet visiškai nesitikėjo išvysti jų gaujas, apspintančias stotyse traukinį, kuriuo jis keliavo. Viename geležinkelio mazge, nebeištvėręs sklindančių aimanų, Huntingas pasirausė krepšyje ir metė miniai šiek tiek savo maisto davinio. Tai, kas įvyko po to, sukrėtė jį iki širdies gelmių.

„Žiauri klaida be jokios atodairos mėtyti maisto produktus alkanai miniai. Ji akimirksniu virto mase kūnų, besigrumiančių dėl krintančių dovanų. Vyrai lyg gyvuliai ryžtingai kumščiavosi ir spardėsi gaudydami skriejančias skardines, moterys plėšė maistą viena kitai iš burnos ir grūdo savo vaikams, kuriuos įtūžusi minia galėjo sutrypti.“

Kai traukinys pagaliau pajudėjo, minia vis dar tebesimušė dėl kelių numestų likučių. Huntingas žiūrėjo į juos pro atvirą langą, kol jo mintis pertraukė iš kitos kupė pro langą persisvėręs karininkas. „Koks švaistūniškumas taip mėtyti maistą, – tarė tas karininkas. – Negi nežinote, kad vos už porą tų skardinių galėjote pasiimti gražiausią moterį?“

Pirmaisiais pokario metais badas buvo viena sudėtingiausių ir aktualiausių problemų. Sąjungininkų vyriausybės tai suvokė dar 1943 m. ir didžiausią pirmenybę teikė maisto paskirstymui. Bet netgi labiausiai apsišvietę politiniai veikėjai ir pareigūnai dažniausiai maistą laikydavo grynai fiziniu poreikiu. Buvusiems fronto linijoje, kurie tiesiogiai susidurdavo su badaujančiais žmonėmis, teko pripažinti, kad maistas turi ir dvasinį matmenį.

Tai suprato Kathryna Hulme, vienos iš daugelio Bavarijoje perkeltųjų asmenų stovyklų direktoriaus pavaduotoja. 1945 m. pabaigoje ji su dideliu liūdesiu rašė apie muštynes dėl Raudonojo Kryžiaus paketų.

„Sunku net patikėti, kad kelios spindinčios nedidelės mėsos pašteto ir sardinių skardinės gali sukelti vos ne riaušes stovykloje, „Lipton“ arbatos pakeliai, „Varrington House“ kavos skardinės ir kelios vitaminizuoto šokolado plytelės gali mažne išvesti žmones iš proto.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

01:30
01:16
01:39

Esports namai

Maistas