Vargu ar 1916 m. Peterburgo inteligentų šeimoje gimęs berniukas galėjo pasvajoti, kad užaugęs vertėjaus ten, kur buvo priimami lemtingi Europai ir pasauliui sprendimai: pasirašant 1939 m. Ribbentropo-Molotovo paktą, 1943 m. Teherano, 1945 m. Jaltos konferencijose.
Knygoje vystomos dvi glaudžiai susipynusios siužetinės linijos: paties autoriaus gyvenimo istorija nuo vaikystės iki tapimo Stalino vertėju ir prisiminimai iš pasaulio galingųjų derybų, pakeitusių milijonų žmonių ir daugybės šalių likimus.
V.Berežkovas ilgai nesuprato, kad vertėjauja ne „didiems liaudies vadams“, bet tikriems monstrams – J.Stalinui ir V.Molotovui. Jis negalėjo suvokti, kad būtent Stalinas ir jo sukurta sistema kalta dėl milijonų pražudytų gyvybių, dėl šalies virtimo viena didele koncentracijos stovykla, neapykantos, siaubo ir nepasitikėjimo bastionu. Tik po kurio laiko jis praregi... Paprasta, labai gyva ir nuo pirmųjų puslapių įtraukiančia kalba V.Berežkovas atskleidžia, kaip tai įvyko.
Šioje knygoje rasite visko: skurdo ir bado Sovietų Sąjungoje aprašymų, pasakojimų apie autoriaus ir daugelį šalies šeimų palietusias represijas, pateikiami labai išraiškingi SSRS, Trečiojo reicho, Didžiosios Britanijos ir JAV lyderių portretai, neoficialūs jų pokalbiai, aprašomas elgesys neformalioje aplinkoje. Daugelį V.Berežkovo papasakotų epizodų patvirtina nepriklausomi šaltiniai, pavyzdžiui, W.Churchillio atsiminimai, todėl šią knygą ypač vertina rimti istorikai.
Beje, įdomus faktas – iš SSRS Komunistų partijos V.Berežkovas išstojo po 1991 m. sausio 13-osios įvykių Vilniuje.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką:
Iš visų užsienio valstybių veikėjų, su kuriais man teko artimai bendrauti, didžiausią įspūdį paliko Franklinas Delanas Ruzveltas. Ne veltui mūsų šalyje jis pelnė blaivaus proto, toliaregio politiko reputaciją. Vienam pagrindinių Jaltos prospektų suteiktas jo vardas. Prezidentas Ruzveltas užėmė svarbią vietą šiuolaikinėje Jungtinių Valstijų istorijoje ir Antrojo pasaulinio karo metraštyje. Aš jį prisimenu kaip žavingą asmenybę, turinčią humoro jausmą ir greitą reakciją. Netgi Jaltos konferencijoje visi pastebėjo, kad, nepaisant staigaus sveikatos pablogėjimo, prezidento protas išliko šviesus ir aštrus.
Man didelė garbė, kad buvau paskirtas versti Stalino ir Ruzvelto pokalbius per pirmąjį jų susitikimą Teherane 1943 metais. Viskas, kas tada vyko, giliai įsirėžė į mano atmintį.
Sovietų delegacija, kurią sudarė Stalinas, Molotovas ir Vorošilovas, išvyko į Irano sostinę likus dienai iki mano sugrįžimo į Maskvą iš Kijevo, kur bergždžiai stengiausi surasti tėvus. Turėjau gerokai paskubėti, kad pasivyčiau delegaciją. Vėlai naktį išskridau į Baku ir ten buvau tik kitos dienos vakare. Anksti ryte išskridau į Teheraną. Vidurdienį buvau SSRS pasiuntinybėje, kur sužinojau, kad dabar man reikės versti pirmame dviejų lyderių pokalbyje. Jei mano lėktuvas vėluotų valandą, būčiau nespėjęs atvykti į susitikimo pradžią, jau nekalbant apie tai, kad supykdyčiau Staliną, kuris pats išsirinkdavo vertėjus.
Kai įėjau į kambarį prie plenarinių posėdžių salės, ten jau buvo Stalinas, vilkintis maršalo uniformą. Jis įdėmiai pažvelgė į mane, ir aš puoliau atsiprašinėti dėl nedidelio vėlavimo: pasakiau, kad atvykau tiesiai iš oro uosto. Stalinas linktelėjo galvą, lėtai apėjo kambarį, iš uniforminio švarko kišenės išsitraukė dėžutę papirosų „Herzegovina Flor“, užsirūkė. Prisimerkęs pažiūrėjo ne taip griežtai, paklausė:
– Nelabai pavargote kelionėje? Pasirengęs versti? Pokalbis bus svarbus.
– Pasirengęs, drauge Stalinai. Naktį Baku gerai pailsėjau. Jaučiuosi normaliai.
Stalinas priėjo prie stalo, nerūpestingai nušveitė ant jo dėžutę papirosų. Užsidegė degtuką ir baigė rūkyti. Paskui lėtai užgesinęs degtuką parodė į sofą ir pasakė:
– Čia iš krašto sėsiu aš. Ruzveltą atveš vežimėlyje, tegu jis įsitaiso jums iš kairės.
– Supratau, – atsakiau.
Man jau ne kartą teko versti Stalinui, bet niekada nepastebėjau, kad jis tiek daug reikšmės būtų teikęs tokioms detalėms. Galbūt nervinosi prieš susitikimą su Ruzveltu. Žinoma, Stalinas neabejojo, kad prezidentas labai neigiamai vertina sistemą, Stalino pastangomis įsigalėjusią Sovietų Sąjungoje. Ruzveltas tikrai žinojo apie kruvinus nusikaltimus, savivalę, represijas ir areštus stalininėje imperijoje – valstiečių ūkių sunaikinimą, prievartinę kolektyvizaciją, sukėlusią baisų badą ir milijonų žūtį, „kenkėjais“ pakrikštytų aukštos kvalifikacijos specialistų, mokslininkų, rašytojų persekiojimą, talentingų karo vadų egzekucijas. Siaubingos Stalino politikos pasekmės Vakaruose sukūrė negatyvų Sovietų Sąjungos įvaizdį. Kaip susiklostys santykiai su Ruzveltu? Gal tarp jų iškils neįveikiama siena? Ar jie sugebės įveikti susvetimėjimą? Stalinas turėjo savęs to klausti.
Manau, ir prezidentas suprato, kad tuo metu susiklosčiusioje situacijoje labai svarbu rasti bendrą kalbą su Kremliaus diktatoriumi. Ir jis sugebėjo taip užmegzti kontaktą su Stalinu, kad tas įtarus Rytų despotas, rodėsi, patikėjo demokratinės visuomenės pasirengimu priimti ir jį. Jau pirmajame susitikime su sovietų lyderiu Ruzveltas stengėsi įgyti pasitikėjimo. Nebuvo justi jokios įtampos, ilgų nejaukių pauzių.
Stalinas irgi naudojosi savo gebėjimu sužavėti – buvo didelis meistras. Prieš karą mūsų vadas retai priimdavo užsienio politikus, todėl stokojo atitinkamos patirties. Bet greitai atsigriebė ir gebėjimus pademonstravo susitikęs su Ribentropu 1939 metų rugpjūtį. Įsiveržus hitlerinei Vokietijai, Stalinas asmeniškai dalyvavo derybose. Pokalbiai su Hopkinsu, Harimanu, Helu, intensyvus susirašinėjimas su Ruzveltu suteikė galimybę daug geriau pažinti amerikiečius ir išmokti savaip su jais dirbti. Bet buvo galima pastebėti, kad prieš pirmąjį susitikimą su Jungtinių Valstijų prezidentu 1943 metų rudenį Stalinas nevisiškai pasitikėjo savimi.
Ar ne todėl šį kartą rūpinosi, kur geriau atsisėsti? Matyt, nenorėjo, kad šviesa kristų ant jo raupų subjauroto veido. Uniforminis maršalo švarkas ir kelnės su raudonais antsiuvais buvo nepriekaištingai išlyginti, minkšti kaukazietiški batai (paprastai į juos susikišdavo kelnes) nušveisti iki blizgesio. Specialūs įdėklai po vidpadžiais jam pridėjo ūgio. Kalbėtis su Ruzveltu pradėjo nuo įprastų gruziniškų meilikavimų. Ar prezidentui jo rezidencijoje viskas gerai? Ar aptarnaujantis personalas nieko nepamiršo? Kuo jis galėtų būti naudingas ir taip toliau. Ruzveltas priėmė šio žaidimo taisykles, pasiūlė Stalinui cigaretę. Šis atsakė, kad pripratęs prie savų. Prezidentas paklausė ir apie „garsiąją Stalino pypkę“.
– Gydytojai draudžia, – visagalis vadas skėstelėjo rankomis.
– Gydytojų reikia klausyti, – pamokomai tarė Ruzveltas.
Vienas kito pasiteiravo apie sveikatą, pasikalbėjo apie rūkymo žalą ir buvimo gryname ore naudą. Žodžiu, viskas atrodė taip, lyg būtų susitikę seni draugai.
Prezidentas paprašė apibūdinti padėtį fronte – Stalinas neslėpė, kad, vokiečiams užgrobus Žytomyrą, svarbų geležinkelio mazgą, viskas taip pablogėjo, kad vėl iškilo grėsmė Ukrainos sostinei Kijevui.
Savo ruožtu Ruzveltas irgi buvo atviras. Papasakojęs apie žiaurius mūšius Ramiajame vandenyne, prakalbo apie kolonijinių imperijų likimą.
– Apie tai kalbu nedalyvaujant mūsų bendražygiui Čerčiliui, – pabrėžė prezidentas, – kadangi jam ši tema nepatinka. Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga – ne kolonijinės valstybės, mums daug lengviau aptarti tokias problemas. Manau, pasibaigus karui, kolonijinės imperijos gyvuos nebeilgai…
Ruzveltas pasakė, kad ir ateityje yra pasirengęs smulkiai aptarti kolonijų statusą po karo, bet geriau tai daryti be Čerčilio, kuris neturi jokių planų dėl Indijos.
Stalinas aiškiai nenorėjo būti įtrauktas į diskusiją tokia delikačia tema. Jis apsiribojo pastaba, kad po karo kolonijinių imperijų problema gali pasidaryti aktuali, ir sutiko, jog kur kas paprasčiau aptarti šį klausimą SSRS ir JAV negu turinčioms kolonijų valstybėms. Mane apstulbino Ruzvelto iniciatyva, nes ne per seniausiai girdėjau, kaip Hitleris 1940 metų lapkritį Berlyne vykusiose derybose su Molotovu siūlė Sovietų Sąjungai kartu su Vokietija, Italija ir Japonija pasidalyti kolonijinį britų palikimą. Atrodo, kad šios teritorijos daug ką domino…
Apskritai man susidarė įspūdis, kad Stalinas ir Ruzveltas liko patenkinti pirmuoju susitikimu. Bet, žinoma, tai negalėjo pakeisti jų principinio nusistatymo.
Ruzvelto administracija veikė pagal schemą, kurią 1941 metų birželio 22 dieną savo pranešime išdėstė JAV Valstybės departamentas, kai hitlerinė Vokietija užpuolė SSRS: „Mes privalome nuosekliai laikytis krypties, pagal kurią Sovietų Sąjungos karas su Vokietija visiškai nereiškia, kad SSRS gina, laikosi ar kovoja dėl tų pačių tarptautinių santykių elgesio principų kaip ir mes.“
Karo metu Ruzveltas gana draugiškai pasisakė apie Sovietų Sąjungą ir Staliną. Bet, manau, jis tik stengėsi palaikyti Sąjungininkų santykius antihitlerinės koalicijos ribose, įvertino Raudonosios armijos, atrėmusios triuškinančius hitlerinės karo mašinos smūgius, didvyriškumą. Tuo pat metu iš SSRS–Vokietijos fronte vykstančių mūšių prezidentas darė atitinkamas išvadas. Ruzvelto nuomone, sovietai, tęsdami pasipriešinimą agresoriui, įrodė sistemos tvirtumą. Jeigu ji atlaikys ir išliks po karo, nebėra prasmės stengtis ją sunaikinti. Geriau sukurti mechanizmą, kuris padėtų kapitalistinėms valstybėms egzistuoti kartu su Sovietų Sąjunga. Visa tai anaiptol nereiškė, kad Ruzveltas pritaria sovietinei tikrovei.
Stalinas irgi turėjo priežasčių nepasitikėti. Ruzvelto diplomatinių santykių užmezgimą su SSRS, praėjus 16 nepripažinimo metų, jo pareiškimą apie ketinimą palaikyti sovietus, kovojančius su nacių agresija, pasirengimą organizuoti karinių išteklių Sovietų Sąjungai tiekimą buvo galima vertinti kaip Ruzvelto administracijos iniciatyvą. Bet antihitlerinės koalicijos veikloje būta nemažai faktų, sustiprinusių Stalino nepasitikėjimą JAV. Ir apskritai priešiškumas kapitalistinei sistemai buvo giliai įsišaknijęs pasąmonėje ir skatino jį nuolat būti atsargų.
Man teko neretai girdėti, kaip Stalinas įvairiomis progomis sakydavo Molotovui:
– Ruzveltas kalba apie Kongresą. Mano, kad patikėsiu, neva jis tikrai jo bijo ir dėl to negali mums nusileisti. Jis pats nenori, tik prisidengia Kongresu. Kvailystės! Jis – karinis lyderis, vyriausiasis kariuomenės vadas. Kas išdrįstų jam prieštarauti? Jam patogu slėptis už parlamento. Bet manęs jis neapmulkins…
Stalinas taip pat nepatikėjo, kai į jo skundus dėl nedraugiškų publikacijų apie SSRS amerikiečių ir anglų spaudoje Ruzveltas ir Čerčilis atsakydavo, esą negali kontroliuoti laikraščių ir žurnalų, neva juos pačius spauda irgi kartais „tarkuoja“. Visa tai Stalinas laikė buržuazine gudrybe, dvigubu žaidimu. Bet jis matė, kad sovietai atsidūrė nenaudingoje padėtyje. Kai mūsų spaudoje pasirodydavo gana aptakių kritinių pamąstymų apie Vakarų Sąjungininkų politiką (delsimas atidaryti Antrąjį frontą, karinių tiekimų nutrūkimas, gandai apie separatistines derybas ir t. t.), Ruzveltas ir Čerčilis protestavo, reiškė Stalinui pretenzijas, nes tos žinutės pasirodydavo oficialioje sovietų spaudoje.
Stalinas, norėdamas subalansuoti padėtį, nusprendė 1943 metais pradėti leisti žurnalą „Karas ir darbininkų klasė“, viską organizavo taip, neva jį leidžia sovietų profsąjungos. Tikrasis naujojo žurnalo redaktorius buvo Molotovas, nors tituliniame puslapyje mirgėjo fiktyvaus redaktoriaus – kažkokio profsąjungos veikėjo – pavardė. Molotovas pavedė man dalyvauti rengiant žurnalo redakcinės kolegijos pasitarimus, ir mačiau, kaip kruopščiai jis, kartais ir Stalinas, dozavo kritiškus rašinius. Bet dabar į JAV ir Anglijos vadovų skundus buvo galima atsakyti, kad sovietų vadovybė neatsakinga už šiuos straipsnius ir nuo šiol visas pretenzijas reikia reikšti profsąjungai. Stalinas buvo įsitikinęs, kad Ruzveltas ir Čerčilis lygiai taip pat manipuliuoja spauda.
Dar ketvirtojo dešimtmečio viduryje Stalinas siekė užmegzti kontaktą su Ruzveltu. Apie vieną tokį epizodą man papasakojo A.I.Mikojanas.
Viskas vyko 1935 metų vasarą Molotovo vasarnamyje, likus nedaug laiko iki Mikojano kelionės į JAV, kur jis turėjo nupirkti įvairios įrangos. Vasarnamyje buvo JAV pilietis Konas – Molotovo žmonos giminaitis. Netrukus pasirodė ir Stalinas. Po vakarienės jis išėjo su Mikojanu į sodą ir pasakė:
– Šitas Konas – kapitalistas. Kai būsi Amerikoje, susitik su juo. Jis padės mums užmegzti politinį dialogą su Ruzveltu.
Atvykęs į Vašingtoną Mikojanas sužinojo, kad „kapitalistui“ Konui priklauso šešios degalinės ir, be abejo, jis neturi jokių ryšių su Baltaisiais rūmais. Apie Kono tarpininkavimą negalėjo būti nė kalbos. Tuo metu per susitikimą su Henriu Fordu pastarasis savo iniciatyva pasiūlė Mikojaną supažindinti su Ruzveltu. Tuometis sovietų pasiuntinys JAV A. Trojanovskis iš karto apie tai informavo Maskvą. Atsakymo nebuvo gauta, ir Mikojanas su Ruzveltu nesusitiko. Nesupratau, kodėl jis taip pasielgė – juk Stalinas siekė dialogo su Ruzveltu.
– Blogai pažįstate Staliną, – paaiškino Mikojanas. – Jis pavedė veikti per Koną. Jeigu būčiau pasinaudojęs Fordo paslaugomis neturėdamas Stalino sankcijos, jis būtų pasakęs: „Ten Mikojanas nori būti protingesnis už mus, užsiėmė didžiąja politika.“ Jis niekada man to neatleistų. Būtinai kada nors tai primintų ir panaudotų prieš mane…
Šis epizodas liudija apie gudraus armėno miklumą ir patvirtina kur kas vėliau Maskvos gatvėse atsiradusią patarlę apie Mikojaną: „Nuo Iljičiaus iki Iljičiaus be infarkto ir paralyžiaus.“ Jis išgyveno neramius laikus – nuo Vladimiro Iljičiaus Lenino iki Leonido Iljičiaus Brežnevo. Bet įdomiausia, kad Stalinas visiškai primityviai suvokė amerikietišką tvarką. Jis mane, jeigu Konas yra kapitalistas, vadinasi, gali laisvai užeiti pas prezidentą.
Su šiuo savotišku įsivaizdavimu apie JAV susijęs ir Stalino siūlymas, padarytas Hopkinsui, vėliau ir Harimanui dar prieš Amerikai įsitraukiant į karą. Jis pasiūlė nusiųsti į Ukrainą amerikiečių karius dalyvauti kovinėse operacijose SSRS–Vokietijos fronte. Be abejo, gavo neigiamą atsakymą, bet – ir tai stebina – labai įsižeidė.
Tiesa, ne mažiau keista buvo ir Ruzvelto iniciatyva. 1942 metų sausio 12 dieną, jau po Perl Harboro, kalbėdamasis su į Vašingtoną atvykusiu naujuoju sovietų pasiuntiniu Litvinovu jis darė prielaidą, kad amerikiečių pajėgos galėtų pakeisti Irane, Užkaukazėje ir Užpoliarės uoste Murmanske dislokuotus sovietų dalinius, o sovietų kareiviai galėtų būti permesti kariauti į aktyvius fronto ruožus. Siūlymą prezidentas baigė mesdamas savotišką jauką.
– Amerikiečiai, – pasakė jis sovietų pasiuntiniui, – neprieštarautų, jei Sovietų Sąjunga pasiimtų neužšąlantį uostą Šiaurėje, kur nors Norvegijoje, pavyzdžiui, Narviką. Susisiekimui būtų galima nutiesti koridorių per norvegų ir suomių teritorijas, – aiškino Ruzveltas.
Pagal šiuolaikinės moralės normas, tokie siūlymai be norvegų ir suomių žinios mažų mažiausiai atrodo ciniški. Be to, Narvikas, kaip ir visa Norvegija, tada buvo okupuotas vokiečių.
Sovietų vyriausybė atmetė amerikiečių siūlymą. Molotovo telegramoje, išsiųstoje sausio 18 dieną, sovietų pasiuntiniui duotas nurodymas Ruzveltui atsakyti, kad Sovietų Sąjunga „neturi ir neturėjo jokių teritorinių ar kitokių pretenzijų Norvegijai, todėl negali priimti siūlymo užimti Narviką“. Kalbant apie sovietų dalinių pakeitimą amerikietiškais Kaukaze ir Murmanske, tai „dabar neturi jokios praktinės reikšmės, kadangi ten nevykdomi kariniai veiksmai“. Toliau telegramoje rašoma: „Su malonumu priimtume Ruzvelto paramą amerikiečių daliniais, kurių tikslas būtų kautis petys į petį su mūsų kariuomene prieš Hitlerį ir jo sąjungininkus.“
Bet tokių dalinių JAV nesiuntė.
Ta istorija Maskvai paliko nemalonių nuosėdų ir sustiprino Stalino įtarimus. Ruzvelto siūlymą jis vertino kaip kėsinimąsi į SSRS teritorinį vientisumą – gerai prisiminė intervenciją į Sovietų Rusiją po revoliucijos, kai amerikiečių kariuomenė okupavo daug mūsų šalies rajonų. Tuo pat metu čia matė Vašingtono siekį taupyti savo pajėgas ir sovietų pralietu krauju susilpninti dvi pagrindines konflikto dalyves – Vokietiją ir Sovietų Sąjungą.
Noriu stabtelėti prie kelių esminių problemų, kurios vienaip ar kitaip darė įtaką Stalino ir Ruzvelto tarpusavio santykiams.
Nors mūsų sąjungininkai Vakaruose neatsišaukė į daugkartinius Maskvos raginimus išsilaipinti Prancūzijoje, tokios operacijos galimybė Vašingtone pradėta nagrinėti jau 1941 metų rudenį. Kitų metų pavasarį amerikiečiai parengė įsiveržimo į Šiaurės Prancūziją plano variantą. Pranešdamas apie jį prezidentui Ruzveltui generolas Maršalas pabrėžė, kad išsilaipinimas šiame rajone bus didžiausia parama rusų frontui. Tačiau tokia operacija galėtų būti įgyvendinta tik atsižvelgiant į dvi sąlygas:
1. Jeigu padėtis rusų fronte taps beviltiška, tai yra vokiečių ginklai taip sėkmingai triuškins sovietus, kad neišvengiamai kils rusų pasipriešinimo žlugimo grėsmė. Tokiu atveju ataka Vakaruose bus traktuojama kaip auka dėl bendro tikslo.
2. Jeigu vokiečių padėtis taps kritiška.
Šis dokumentas padeda suprasti amerikiečių Antrojo fronto koncepciją: kol Rusija ir Vokietija galėjo tęsti kovą, Vašingtonas buvo linkęs nesikišti. Svarbiausia, kad karo pabaigoje susilpnėjo tiek SSRS, tiek Vokietija.
1942 metų pradžioje hitlerininkai mobilizavo milžiniškas pajėgas naujam galingam žygiui į Sovietų Sąjungos gilumą. O mūsų Sąjungininkai Vakaruose ir toliau nieko nesiėmė padėčiai SSRS–Vokietijos fronte palengvinti. Stebėdamas jų neveiklumą pasiuntinys Litvinovas 1942 metų sausio 31 dieną išsiuntė užklausą Į Narkomindelą: „Iki tikėtino Hitlerio puolimo pavasarį, kuriam jis kaupia dideles pajėgas, lieka mažiau negu du mėnesiai, ir jeigu iki to laiko norime sulaukti pagalbos iš Anglijos ir JAV, privalome jau dabar apie tai pareikšti. Turime arba reikalauti išsilaipinti žemyne, arba pareikšti, kad mums reikia tiek lėktuvų ir tankų, kiek mus pranoksta priešas.“
Vasario 4 dieną Litvinovas gavo tokį atsakymą: „Mes džiaugtumės, jei mūsų Sąjungininkai Europoje atidarytų Antrąjį frontą. Bet žinote, kad jau tris kartus gavome neigiamą atsakymą į mūsų siūlymą atidaryti Antrąjį frontą ir nenorime būti nuvilti ketvirtą kartą. Todėl Jūs neturite Ruzveltui užduoti klausimo apie Antrąjį frontą. Palauksime, kol galbūt patys Sąjungininkai paklaus mūsų apie tai.“ Šio laiško tekstas ne visai diplomatiškas. Stalinas leido pajausti susierzinimą.
Ar tai paveikė Ruzveltą? Galbūt, šiek tiek. Amerikiečiai netrukus nubudo iš letargo miego.
1942 metų balandžio 12 dieną prezidentas Ruzveltas pranešė sovietų vyriausybės galvai, kad nori išgirsti autoritetingo SSRS atstovo nuomonę apie svarbius karo su bendru priešu dalykus. Jis teiravosi, ar sovietų vyriausybė pasirengusi deryboms į Vašingtoną išsiųsti Molotovą. Sovietai iš karto sutiko. Siekiant išsaugoti slaptumą, šis vizitas turėjo kodinį pavadinimą „Pono Brauno misija“.
Iš Londono, kur buvo pasirašyta Anglijos ir SSRS sutartis dėl sąjungos kovojant prieš hitlerinę Vokietiją ir jos Sąjungininkes Europoje, taip pat bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos po karo sutartis, Molotovas išvyko į Vašingtoną. Čia su prezidentu Ruzveltu daugiausia buvo kalbama apie Vakarų Sąjungininkų išsilaipinimą Prancūzijoje ir padėtį SSRS–Vokietijos fronte.
– Jeigu, – pasakė Molotovas, – Sąjungininkai 1942 metais iš mūsų fronto būtų atitraukę nors 40 priešo divizijų, jėgų pusiausvyra būtų gerokai pasikeitusi mūsų naudai ir Hitlerio likimas būtų nulemtas…
Išklausęs šį Molotovo pareiškimą Ruzveltas su jam nebūdingu įkarščiu paklausė generolo Maršalo:
– Ar jau greitai galėsiu pranešti maršalui Stalinui, kad esame pasirengę atidaryti Antrąjį frontą?
Generolas atsakė teigiamai. Tada prezidentas iškilmingai tarė:
– Praneškite savo vyriausybei, kad ji gali tikėtis Antrojo fronto dar šiais metais.
Taigi prezidentas, prie kurio prisidėjo ir Čerčilis, oficialiai įsipareigojo išsilaipinti. Be to, buvo ir konkretus terminas. Bendras komunikatas skelbė: „Pasiektas visiškas susitarimas dėl neatidėliotinų užduočių atidarant Antrąjį frontą Europoje 1942 metais.“
Ar tikrai šiame etape Vašingtonas ir Londonas planavo išlaipinti karius Vakarų Europoje? Ar toks sprendimas buvo gerai apsvarstytas, ar lengvabūdiškas, o tai iš esmės neleistina brandiems politikams? Vargu ar tuo metu jie pagalvojo, kad sovietų pajėgumai priešintis beveik išseko ir atėjo metas „aukoti“? O jei pagalvojo, labai greitai padarė išvadą, kad nereikia skubėti „atnašauti“.
Kai vėliau Ruzveltas su Čerčiliu pamiršo Stalinui duotą pažadą, prezidentas jautėsi nesmagiai. Juk kalbėdamasis su Molotovu Vašingtone ryškų karinių tiekimų Sovietų Sąjungai sumažėjimą jis grindė tuo, kad visi ištekliai telkiami būsimam įsiveržimui į Prancūziją pasirengti. Į Molotovo klausimą, ar nenutiks taip, kad tiekimas apskritai nutrūks, o Antrasis frontas taip ir nebus atidarytas, Ruzveltas dar kartą patikino narkomą, kad išsilaipinimas Prancūzijoje 1942 metais tikrai įvyks. Reikia manyti, kad JAV prezidentas lengviau atsikvėpė, kai Čerčilis apsiėmė įvykdyti labai nemalonią užduotį Maskvoje – pranešti Stalinui, kad įsiveržimo nebus.
Pasakojant šią istoriją prisimintina viena prezidento Ruzvelto sūnaus Elioto knygos „Jo akimis“ ištrauka. Ji puikiai perteikia, kaip Ruzveltas suvokia JAV vaidmenį kare.
– Įsivaizduok, – tėvas aiškino sūnui, – kad tai futbolo mačas. O mes, tarkim, esame atsarginiai žaidėjai, sėdintys ant suoliuko. Šią akimirką pagrindiniai žaidėjai – tai rusai, kinai ir anglai. Mūsų vaidmuo – įžengti į aikštę lemiamu žaidimo momentu… Manau, kad tas momentas bus parinktas laiku.
Ruzveltas gana atvirai atskleidė savo apmąstymus sūnui.
Šiuo klausimu priimtus sprendimus Teherano konferencijoje mūsų literatūros šaltiniai paprastai vertina kaip rimtą sovietų diplomatų pergalę. Ir tikrai pagaliau Vakarų sąjungininkai įvardijo tikslią įsiveržimo datą ir apskritai išlaikė duotą pažadą. Beveik trejus metus viena kovojusi su hitlerine karo mašina Raudonoji armija sulaukė pagalbos. Bet klausimas, ar JAV ir Anglija, sutikdamos atidaryti Antrąjį frontą Prancūzijoje, tikrai nusileido atkakliems Stalino, net grasinusio išvykti iš Teherano, reikalavimams? Ar jos visų pirma paisė savo interesų? O gal manė, kad artėja amerikiečių plano antrame punkte aprašyta situacija – greitas Vokietijos žlugimas?
Prasidėjus Teherano konferencijai, sprendimas jau buvo priimtas. Plaukdamas kreiseriu per Atlanto vandenyną, pakeliui į Irano sostinę prezidentas Ruzveltas į kajutkompaniją sušaukė artimiausius padėjėjus ir išdėstė savo mintis apie Antrąjį frontą: „Sovietų kariuomenė yra vos už 60 mylių nuo Lenkijos sienos ir už 40 mylių nuo Besarabijos. Jeigu ji forsuos Dniestrą, o taip gali įvykti per artimiausias dvi savaites, Raudonoji armija bus ant Rumunijos slenksčio.“
Prezidentas padarė išvadą, kad metas veikti: „Amerikiečiai ir anglai privalo užimti kuo didesnę Europos dalį. Anglams atitenka Prancūzija, Belgija, Liuksemburgas, taip pat Vokietijos pietūs. Jungtinės Valstijos turi patraukti savo laivus ir atplukdyti amerikiečių pajėgas į Brėmeno ir Hamburgo uostus, Norvegiją ir Daniją. Mes privalome nueiti iki Berlyno. Tada sovietai galės užimti teritorijas į rytus nuo jo. Bet Berlynas privalo atitekti Jungtinėms Valstijoms.“ Maždaug tuo pat metu Ruzveltas įsakė parengti specialius oro desanto junginius, kurie užimtų Trečiojo reicho sostinę.
Ruzveltas ir Čerčilis sutiko, kad nebegalima atidėti įsiveržimo, kitaip sovietų kariuomenė gali per daug nutolti į Vakarus. Bet būta ir rimtų nesutarimų. Kaip pasiekti užsibrėžtą tikslą? Prezidentas manė – artimiausias kelias iki Berlyno veda per Prancūziją. Jis primygtinai reikalavo, kad išsilaipinimas vyktų Normandijoje. Britų premjeras svarstė kitaip. Jis siekė, kad sovietų pajėgos nejudėtų toli už SSRS sienos ribų. Jo manymu, geriausias būdas tai pasiekti – pulti per Balkanus judant Bulgarijos, Rumunijos, Austrijos, Vengrijos, Čekoslovakijos link.
O ką Stalinas? Atspėjęs Čerčilio užmačias jis sakė, kad Antrojo fronto atidarymas Vakarų Europoje būtų kraštutinė pagalba Raudonajai armijai.
Remiantis viskuo, kas išsakyta, man atrodo, kad svarbiausias dalykas Teherano konferencijoje priimtame sprendime apie Antrąjį frontą buvo ne tiksli data, bet išsilaipinimo vietos nustatymas. Vienodos Ruzvelto ir Stalino pozicijos lėmė, kad pagaliau buvo apsispręsta išsilaipinti Normandijoje, ir sovietų lyderis tai labai įvertino.
