Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 1d. 21:03

Knygų leidybos tendencijos Lietuvoje: horoskopas 2018 metams

Knygos
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Knygos

Kęstutis Navakas vienoje savo esė apie vinilinių plokštelių teikiamą malonumą rašo: „jis turi tris privalumus: kvapą, formatą ir traškesį“. Apie skaitymo malonumą būtų galima ilgai, galbūt ir nenuobodžiai šnekėti, skaityti bei rašyti. Prirašyti puslapių kalnus, kurie, panašiai kaip Julio Cortazaro apsakyme „Pasaulio pabaigos pabaiga“ – iš pradžių tapę nereikalingi bei išmetami – padengtų žemynų paviršių, po to – vandenynus bei jūras, nes būtų metami į vandenį, kadangi jų kone niekas neskaitytų.

Lietuvos leidybos rinkai traktatų apie skaitymo malonumą gausa tikrai negresia. Tačiau apie leidybos prognozes pasvarstyti reikėtų. Visų pirma dėl to, kad ką nors prognozuoti knygų leidybos srityje tolygu sudarinėti horoskopus ne pagal schematinį dangaus sferos atvaizdą, o pagal pasaulines tendencijas, taikant interpretacijos bei vadinamąjį aksominį metodą, kuris ypač tinkamas neseniai praūžus Vilniaus knygų mugei.

Vis dėlto knygų leidybos tendencijas Lietuvoje prognozuoti ganėtinai lengva. Visų pirma todėl, kad rinkoje yra gana nedidelis skaičius leidėjų, kurie yra daugiau ar mažiau nusitaikę į populiarų skonį, yra susitelkę užsidirbti ar bent iš leidybos išgyventi. Be to, čia kone nėra išskirtinai didelius kaštus vienam leidiniui skiriančių žaidėjų. Galbūt išskyrus meno albumus ar enciklopedinius leidinius. Kalbant apie brangiausius neseniai išleistus albumus derėtų paminėti praėjusių metų lapkričio mėnesį tūkstančio dviejų šimtų egzempliorių tiražu išleistą Šarūno Saukos albumą. Šis, kone keturių kilogramų svorio itin aukštos kokybės leidinys parduodamas maždaug už šimtą eurų. Tiesa, prekyboje jo esama mažiau nei dešimtadalis – vos šimtas egzempliorių.

Lietuvoje taip pat yra nedaug leidyklų, kurios ryžtasi eksperimentuoti knygos formos atžvilgiu, ieškoti įdomesnių ar netradicinių sprendimų. Kone išskirtiniausia formos dizaino prasme pastaraisiais metais buvo Kęstučio Nako knyga „Kai Lietuva valdė pasaulį“, pasižyminti smailėjančiai sukirptais puslapiais. Kol kas tik viena spaustuvė Lietuvoje teikia tokias galimybes. Ir net jei knygos „Kai Lietuva valdė pasaulį“ forma yra akivaizdžiai nusižiūrėta nuo olandų menininkės Hella Jongerius „Misfit“, tai nesutrukdė šiai knygai laimėti Kultūros ministerijos kasmet organizuojamo „Knygų meno“ premijos už originalią formą.

Ričardo Šileikos 99 egzempliorių tiražu išleista knyga „Nuogirdos“ (leidykla „NoRoutine books“) buvo ir yra maloni išimtis Lietuvos leidybos rinkoje. Kone pavydžiu, tarkim, po 100 metų, galbūt atsitiktinai radusiems šią mažo formato knygelę, susegtą apvaliu metaliniu segtuku, panašiu į tuos, kuriais kabiname užuolaidas ant karnizo. Sakyčiau, tai absoliutus leidybinis fenomenas, kaip ir pats Ričardas Šileika. Galima tik stebėtis, kodėl R.Šileikos knyga nebuvo įvertinta Lietuvos grafinio dizaino asociacijos „Knygų meno“ rinkimuose.

NoRoutine Books nuotr./Knyga „Nuogirdos“
NoRoutine Books nuotr./Knyga „Nuogirdos“

Sunku būtų tikėtis, kad šie keli atrinkti pavyzdžiai smarkiai paveiks bendras leidybos tendencijas, tačiau, kalbant apie formos dizainą – 2018 metais netradiciškai išleistų grožinės literatūros knygų galima tikėtis ir daugiau. Paradoksas: mažesnės leidyklos, tradiciškai skrupulingiau skaičiuojančios savo išlaidas bei įplaukas, neretai yra labiau į eksperimentus linkusios nei didesnės, galinčios leisti sau eksperimentuoti ar būti leidybos rinkos pionieriais.

2017-ųjų kūrybiškiausių knygų dvyliktuko padiktuotos slinktys

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų komisija šiais metais pirmą kartą per visą rinkimų istoriją į dvyliktuką išrinko net dvi elektronines knygas: Virginijos Kulvinskaitės knygą „Antrininkė“ ir Tomo Petrulio „Triukšmo gyvatė kurias, jei vartosime leidybos terminologiją, išleido leidykla „Naujas vardas“. Visai galimas daiktas, kad ši leidykla ir diktuos madas rimtosios elektroninės leidybos rinkoje.

Verta prisiminti, kad 2016-ųjų kūrybiškiausių knygų dvyliktuke vietos atsirado tik dviem autorėms moterims. 2017-aisiais jų išrinkta net 7. Tačiau prognozuoti, kad 2018 metais pasikeis tendencijos, ko gero, nederėtų – kūrybingiausių knygų dvyliktuko moterų autorių skaičius lyginant su vyrų autorių skaičiumi pramaišiui keičiasi. Pavyzdžiui – 2015 metais į dvyliktuką pateko 7 moterys autorės.

Elektroninės knygos

Kol daugiausiai Lietuvoje išleidžianti leidykla „Alma littera“ šioje srityje tyliai snūduriuoja, mažesnės leidyklos bando atsiriekti didesnę likusią pyrago dalį. www.knygos.lt 2018.02.28 dienos duomenimis, geriausiai parduodamų knygų dvidešimtuke net 12 pozicijų priklauso leidyklos „Obuolys“ elektroninėms knygoms. Antroje vietoje figūruoja 6 leidyklos „Baltos lankos“ elektroninės knygos.

Verta pastebėti tai, kad į geriausiai parduodamų knygų sąrašą nepatenka nė viena Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos ar kitų „rimtosiomis“ priskirtinų leidyklų (pvz., „Odilė“, „Kitos knygos“ arba „Tyto alba“) knyga. Šioje vietoje taip pat vertėtų padaryti nedidelį ekskursą apie Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklą: jos tinklalapyje šiandien galima įsigyti tik 10 lietuvių autorių knygų iš kurių 2 yra Gintaro Bleizgio („Karmelio kalno papėdėje“ ir „Jautis“).

Didžiausioje elektroninių knygų parduotuvėje – www.milžinas.lt 2018.02.28 dienos duomenimis, populiariausių, kitaip tariant, geriausiai parduodamų knygų penkioliktuke karaliauja pop romanai, kaip „Milijonierius, bosas... Jaunikis?“, arba – „Atkaklusis Bastjenas. Meilės įkaitai. 2 knyga“. Geriausiai parduodamų knygų penkioliktuke yra ir leidyklos „Kitos knygos“ išleista knyga – „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, kuri čia kainuoja tik 1,02 euru pigiau nei leidyklos tinklalapyje už 14 eurų parduodama popierinio formato knyga.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad vadinamųjų populiariausių knygų sąrašai turi šį tą bendro su knygynų „Pegasas“ ir „Vaga“ vitrinose išdėliotomis „topinėmis“ knygomis: šiais sąrašais aklai pasitikėti nereiktų. Dažnu ir dar dažnesniu atveju sąrašuose ir vitrinose išties gerai parduodamos knygos dėliojamos pramaišiui su tomis, kurias leidykloms būtų pravartu greitai parduoti. Nes išleista knyga panašiai kaip ištraukta iš vandens žuvis – ji ieško skaitytojų arba gaudo orą, o paskui, priklausomai nuo papildomų veiksnių – oriai sensta ar tyliai nugaišta.

Nepaisant šių pastebėjimų – 2018 metai elektroninei knygų leidybai atrodo saulėti ir palankūs.

Prielaida elektroninių knygų prekybos monopolijai

Ar patikėtumėte, kad tokia didelė leidykla kaip „Alma littera“, kurios įmonių grupei priklauso ir knygynų tinklas „Pegasas“, savo tinklalapyje leidžia nusipirkti tik 5 skirtingas elektronines knygas?! Deja ar beje, tačiau tai tiesa. Šiuos dalykus galima būtų sieti su pozicionavimo subtilybėmis („Alma littera“ šūkis – „Mylintiems knygas“) bei su tam tikru neskubėjimu pergrupuoti pajėgumų į elektroninių knygų leidybą. Įmonių grupė gali sau leisti ir kiek atsilikti nuo tendencijų, nes jos sukaupti finansiniai bei kiti pajėgumai leistų lengvai konkurentus prisivyti bei pralenkti.

„Pegaso“ knygynų tinklo tinklalapyje www.pegasas.lt parduodamų knygų paieškos viršūnėje tarp pirminėje paieškoje siūlomų 12 knygų yra tik dvi „Alma littera“ leistos knygos, tačiau daugumą pirmame paieškos segmene esančių knygų sudaro „Baltų lankų“ išleistos elektroninės knygos. Šį faktą galima įvairiai interpretuoti, net rasti kainodaros aplaidumo ženklų, kas „Alma littera“ grupei įprastai nėra būdinga.

Lietuvių autorių bestselerių paieškos

Kalbant rinkodarininkų bei žvejų žargonu – išleista knyga linkusi švinkti. Nebent tai yra kelis kartus pakartojami leidimai, kaip yra nutikę su Alvydo Šlepiko knyga „Mano vardas Marytė“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) arba Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ (išleido „Tyto alba“). Knyga, kuri leido kvartalui, miestui ir net regionui sustiprinti savo identitetą, knyga, kurios saulė, neatrodo, kad šiais metais leisis.

15min nuotr./LT05-Rimantas Kmita „Pietinia kronikas“
15min nuotr./LT05-Rimantas Kmita „Pietinia kronikas“

Kalbant apie jaunuosius autorius nederėtų pamiršti net 2000 egzempliorių tiražu neseniai išleistos knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ (leidykla „Tyto alba“), kurią parašė Marius Povilas Elijas Martinenko. Galimas daiktas, kad kone geriausio šiuolaikinio Lietuvos slemerio knyga įkvėps ir daugiau ekspresyvių autorių. Antro panašaus autoriaus paieškomis užsiima visos didesnės ar mažesnės leidyklos, besiorientuojančios į lietuvių autorius. Teoriškai šios paieškos, primenančios žvejybą išskėstomis rankomis, gali ir suveikti.

Rūtos Vanagaitės naujosios knygos, kad ir apie ką ji būtų, tarkim „Mūsiškiai: detalioji dirižablio Zeppelinus transformacija į didžkukulį“ – lauktų ir tikrai lauks bestselerio likimas. Ir visai nesvarbu, kad autorės pavardė Lietuvoje yra įgijusi neigiamą konotaciją. Dėl jos naujausios knygos rankraščio varžytųsi ne viena leidykla. Favorite šioje srityje būtų galima laikyti „Obuolio“ leidyklą, randančia ryšį su tokiais autoriais kaip Andrius Užkalnis.

Galima būtų spėti, kad Liudo Mažylio knyga „99 metai po įvykio“ taps perkamiausia metų knyga. Net jei leidyklos konkrečiais duomenimis dalintis ir vengia.

Malonia išimtimi galėtų tapti ir komiksų vaikams atsiradimas, nes ši rinkos dalis yra kone pustuštė. Tarkime, detektyvinė serija primenanti ančiuko Donaldo nuotykius: „Detektyvas Mažylis ieško Vytauto Didžiojo kapo“, arba – „Betmenas ir detektyvas iš Lietuvos nuverčia Trumpą“.

Leidyklos „Kitos knygos“ fenomenas

„Kitų knygų“ leidykla yra bene vienintelė kitokių knygų plačiąja bei geriausia prasme monopolininkė. Tiesa, net ir ši leidykla privengia eksperimentuoti knygų formos atžvilgiu, o lietuvių autorius atsirenka itin skrupulingai. Verstinių „Kitų knygų“ sąraše daugiausia rasime vertimų iš anglų kalbos. „Kitos knygos“ bene geriausiai pritaiko (neskaitant „Alma litteros“) naujesnes technologijas knygų sklaidai ir reklamai (pavyzdžiui, pirmoji iš visų leidyklų savo feisbuko paskyroje panaudojo 3D banerius), nevengia mokamų reklamų socialiniuose tinkluose bei dalį pelno investuoja į turinio prasme rafinuotų knygų leidybą, kuri yra jos duona ir druska.

Didelių pokyčių knygų selekcijos srityje tikėtis nereikėtų. Nebent atsirastų nauja panašaus pobūdžio leidykla, kuri nebijotų drąsesnių formos eksperimentų.

Leidyklos "Kitos knygos" nuotr./Leidyklos „Kitos knygos“ naujienos Vilniaus knygų festivalyje
Leidyklos "Kitos knygos" nuotr./Leidyklos „Kitos knygos“ naujienos Vilniaus knygų festivalyje

Rašytojų sąjungos perspektyvos

Lietuvos rašytojų sąjunga kaip funkcionuojantis darinys teoriškai gali daryti nemenką įtaką ateities leidybos tendencijoms Lietuvoje. Dėl jos vienijamų narių skaičiaus (kuris siekia kone 500 narių), taip pat įvairių jai skiriamų paramų iš valstybės biudžeto. Šalia to minima sąjunga valdo patalpas, esančias keliuose didžiausiuose miestuose, taip pat ir keletą poilsiaviečių, iš kurių paminėtina Nidoje esanti „Plunksna“, pozicionuojanti save kaip „kūrybingus svečių namus“.

2018 metų sausio 10 dieną atsistatydinus 7 metus savo pareigas ėjusiam Rašytojų sąjungos pirmininkui Antanui A. Jonynui – pirmininko pareigas formaliai užima Birutė Jonuškaitė. Ji, 2017 metais davusi interviu nebetęsiančiam savo veiklos profesionalaus meno žinių portalui www.kamane.lt, teigė, kad „Rašytojų sąjunga yra tikra atgyvena“. Nauji pirmininko rinkimai turėtų vykti šių metų balandžio mėnesį. Yra nemaža tikimybė, kad B.Jonuškaitė tęs dabartines savo pareigas. Taip susiklosčius aplinkybėms būtų galima drąsiai prognozuoti, kad didelių permainų Rašytojų sąjungoje tikėtis neverta. Nebent būtų priimtas viešųjų ryšių specialistas ar specialistė, padedanti geriau iškomunikuoti sąjungos darbuotojų atliekamus darbus. Tačiau tai būtų kosmetinio pobūdžio pasikeitimas ir jis sąjungos bėdų neišspręstų beigi nesulopytų tiesiogine prasme prakiurusio Lietuvos rašytojų sąjungos rūmų komplekso stogo.

Bet net ir sustiprinus sąjungos komunikacijos pajėgumus, didesnių leidybinių pokyčių tikėtis nevertėtų, mat permainoms turi pritarti dauguma Rašytojų sąjungos narių. Formaliai rasti tinkamą vadovą taip pat nelengva esant įsisenėjusiam požiūriui – pretendentas ar pretendentė privalo turėti simbolinį kapitalą, išmanyti literatūros lauko niuansus. Šioje vietoje praverstų nebūtinai vien tik geras ar gera rašytoja, o drauge ir puikus vadybininkas, turintis psichologo bei dirigento įgūdžių. Visgi, diriguoti kone 500 narių vienijančiai sąjungai yra nemenkas iššūkis, iš vadovo bei valdybos narių reikalaujantis ne tik socialinio kapitalo, kuris šioje struktūroje yra svarbus, tačiau ir kitų kompetencijų.

Didesnių pokyčių būtų galima tikėtis balandžio mėnesį turėsiančiuose vykti rinkimuose į pirmininkus išrinkus aktyvų ir nebijantį imtis pokyčių asmenį. Vienas iš favoritų laimėti rinkimus yra rašytojas Liutauras Degėsys, kuris praėjusiuose pirmininko rinkimuose liko antras. Tinkami kandidatai būtų ir iš esmės Rašytojų sąjungos tikslus bei uždavinius atliekantys festivalio „Vilniaus lapai“ pagrindiniai organizatoriai.

Paminėtinas ir Lietuvos rašytojų sąjungai priklausančių bei kitų lietuvių autorių apsaugos įstatymas. Tai – kol kas neegzistuojantis įstatymas, reglamentuojantis lietuvių autorių, įskaitant ir Rašytojų sąjungos narių, išleistų knygų pozicionavimą knygynų tinkluose. Įstatymą turėtų bei galėtų parengti Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacija. Arba Lietuvos rašytojų sąjunga, vienijanti (remiantis paskutinį kartą 2005 metais keistais įstatais) profesionalius prozininkus, poetus, dramaturgus, vertėjus, literatūros kritikus ir mokslininkus.

Įstatymui atsirasti orai palankūs. Bet bandant prieiti prie bendro sprendimo bei rasti kelią iki įstatymų leidėjų teoriškai gali kilti ir tvanas.

Lietuvos Kultūros taryba bei vertintojai-ekspertai – stipriausias ir įtakingiausias horoskopo ženklas

Lietuvos kultūros tarybos kelis kartus metuose skelbiami konkursai yra stipri ir didelė paspirtis leidėjams. Pateiktus vertinti projektus vertina ekspertai – specialių žinių, įgūdžių, kompetencijos ir darbo patirties jiems pavedamose spręsti užduotyse turintys asmenys, teikiantys Tarybai ar Lietuvos kino centrui ekspertinio vertinimo paslaugas. Ekspertai dažnu atveju būna kompetentingi, tačiau projekto sėkmė priklauso ne tik nuo pateikto projekto, bet ir nuo fortūnos.

Tarkime, į kūrybingiausių 2017 metų knygų dvyliktuką patekusi aukštos meninės vertės Tomo Petrulio knyga kelis kartus iš Kultūros tarybos finansavimo negavo. Tiesa, ši knyga kelis kartus nelaimėjo ir Rašytojų sąjungos pirmos knygos konkurso. Šis pavienis ir išskirtinis atvejis bei pasiteisinęs Tomo Petrulio sprendimas leisti savo knygą „Triukšmo gyvatė“ elektroniniame variante per leidyklą „Naujas vardas“, panašu, kad sumažins daugelio jaunų rašytojų entuziazmą dalyvauti pirmos knygos konkurse, kuris, beje, yra vienintelis konkursas pirmos knygos leidybai Lietuvoje ir gaunantis paramą iš Kultūros tarybos. Verta atkreipti dėmesį į smukusį šio konkurso prestižą, kuris neatsiejamas nuo bendro rašytojų prestižo nuvertėjimo visuomenėje.

Kultūrinių leidinių leidybiniai ištekliai

Kultūrinė žiniasklaida Lietuvoje, nepaisant vis mažesnių gaunamų dotacijų, turi ir neišnaudotų leidybinių išteklių. Vos mestelėjus žvilgsnį, galima nusistebėti – kodėl dar niekada Lietuvos leidybos istorijoje nėra buvusio sudaryto, tarkim, išimtinai „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“ arba „Nemune“ publikuotų, tačiau niekur kitur neišleistų apsakymų rinkinio ar almanacho. Vienintelė kultūrinėje žiniasklaidoje pasirodžiusių publikacijų pagrindu išleista knyga, neskaičiuojant kasmet pasirodančių „Poezijos pavasario“ ar „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachų, iki šiol yra buvusi kolektyvinė knyga, parengta autorių, pasivadinusių pseudonimu Castor&Pollux“ – šiuo vardu nuo 2005 m. žiemos iki 2008 m. pavasario buvo skelbtos radikalios ir skandalingos knygų apžvalgos „Šiaurės Atėnuose“.

Galimas daiktas, jog kasmetinis ar kas kelerius metus leidžiamas prozos (apsakymų, esė ir t.t.) rinkinys galėtų įnešti šiek tiek įvairovės, bei tinkamai iškomunikavus ir sutvarkius logistinius dalykus – generuoti papildomas pajamas. Šioje vietoje reiktų atsigręžti į faktą, kad nė viena kultūrinės žiniasklaidos platforma Lietuvoje nėra suskaitmeninusi savo išteklių, kas leistų ne tik jais objektyviau manipuliuoti, bet ir savotiškai indeksuotų kultūrinės žiniasklaidos vertę internetinėse paieškos sistemose. Drauge ir palengvintų darbą kultūrinės spaudos kolekcionieriams, net jei tai ir nėra esminė kultūros žiniasklaidos misija. Vienintelė išimtis yra 1948–1991 metais leisti „Aidai“, kurių visi numeriai jau keletą metų yra suskaitmeninti.

Suskaitmeninti kultūrinės žiniasklaidos ištekliai, savaime suprantama, šalia kitų privalumų leistų objektyviau ieškoti informacijos, dabar aptinkamos tik specifinėse ir ne visiems žinomose vietose. Drauge smalsioms, bet noru kuistis archyvuose nedegančioms akims taptų stimulu ieškoti naujų tematinių iššūkių moksliniams darbams.

Kiek pesimistinė prognozė: 2018 metais, jau paženklintais išskirtiniu, aistringu ir kolekciniu „Literatūros ir meno“ numeriu, pokyčių šioje srityje sulauksime tikrai didelių: kelis dešimtmečius Lietuvoje ėjęs savaitraštis „Literatūra ir menas“ bus leidžiamas dvigubai rečiau bei taps dvisavaitraščiu, šiuo atžvilgiu supanašėdamas su „Šiaurės Atėnais“. Šis pokytis prabėgus šiek tiek laiko atrodys visai natūralus. Norisi tikėti, kad labiau natūralus, nei finansinės paramos kultūrinei žiniasklaidai Lietuvoje tendencingas mažėjimas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“

Gal 2018 metai taip pat taps ir kultūrinių leidinių išsiveržimo iš akmens amžiaus rinkodaros prasme era? Pirmuosius signalus tam siunčia „Naujasis Židinys–Aidai“, provaikaitis jau minėto 1948–1991 metais leisto mėnraščio „Aidai“. Šis leidinys pradėjo nebekaulyti 2 procentų gyventojų pajamų mokesčio paramos, o žengė į „Patreon“ platformą bei tuo suteikė galimybę juos paremti tiesiogiai. Nuo vasario 12 dienos ši platforma sugeneravo 157 eurus papildomų pajamų. Nedaug, tačiau.

Lakoniškas kultūrinių leidinių horoskopas 2018 metams būtų: „nedaug, tačiau bus daugiau. Visgi: krutam krutam, plušam plušam.

Kitos galimos tendencijos

Leidybinės tendencijos neretai susijusios su tokiais veiksniais kaip knygynų tinklo valdymas. Šioje srityje pirmą vietą užima jau minėtas knygynų tinklas „Pegasas“, o paskutinę, tai yra antrą – knygynų tinklas „Vaga“. Dar galima paminėti frančizės pagrindu dirbančius „Knygų namus“, valdančius kelis „Vagos“ vardo knygynus. Esančius, tiesa, strategiškai ne itin palankiose vietose bei didelių pardavimų nesugeneruojančius. Tarkim, Elektrėnuose bei Druskininkuose, arba tolokai nuo didesnių miestų centro nutolusiuose prekybos centruose. Taip pat derėtų nepamiršti kelių knygynų „Humanitas“, kurių konkurencijos tarnyba „Alma littera“ įmonių grupei nusipirkti, arba praryti tarsi gardžią bet nedidelę auksinę žuvelę, neleido.

Iki galo nežinant didesnių leidyklų planų, galima būtų tikėtis, kad kada nors leidykla „Baltos lankos“ vėl atidarys savo knygynų tinklą, kurį 2009 metais pardavė „Alma littera“ įmonių grupei. Juolab, ir tai vieša paslaptis, po pardavimo sandorio jau praėjo sutartinis terminas, leidžiantis „Baltų lankų“ leidyklai vėl steigti savo vardo knygynus. Tačiau vargu ar tai įvyks šiais metais.

Organizatorių nuotr./Knygų butikas „Knygų ministerija“
Organizatorių nuotr./Knygų butikas „Knygų ministerija“

Greičiau tikėtina kad „Obuolio“ leidykla, valdanti „Knygų ministeriją“, esančią Kauno Laisvės alėjoje, plėsis. Pati „Obuolio“ leidykla vertinama prieštaringai – tai leidykla, kuriai vargu ar simpatizuoja bent vienas Rašytojų sąjungos narys bei vadinamosios rimtosios literatūros skaitytojas, tačiau „Obuolys“ turi bene didžiausią potencialą formuoti bei keisti leidybines tendencijas. Tik tam, ko gero, reiktų atsisakyti asociacijų su besileidžiančios literatūrinės žvaigždės titulą galinčiu laimėti rašytoju Andriumi Užkalniu. Nors tai rašytojas, kurio vardo koldūnų per dieną parduodama panašiai tiek, kiek per šimtmetį Lietuvoje išleidžiama knygų, per šių metų Knygų mugėje vykusį naujausios jo knygos pristatymą salė buvo apytuštė.

Žvelgiant tik į nedidelę dalį kokybinių kriterijų, nederėtų tarti, kad „minčių srauto“ literatūros 2018 metais lauks to paties pavadinimo A.Užkalnio knygos likimas. Jos bus rašomos, jos bus perkamos. Saulė švies toliau, žiemą bus galimos šalnos, lemiančios didesnes skaitymo apimtis. Leidyba tradiciškai suaktyvės prieš 2019-ųjų Vilniaus knygų mugę.

Kęstutis Navakas vienoje esė rašo: „Salsvas nugroto vinilo kvapas patiktų ir Prustui, ir Diorui.“ Galimas daiktas, kad leidybinėje rinkoje padaugės išskirtinių knygų. Tarkime, iki šiol Lietuvoje tik dvi knygos turėjo profesionalios parfumerės specialiai sukurtą ar adaptuotą kvapą. Tačiau rinkodarinių triukų gali prigalvoti kiek nori – svarbiausia, kad knygų leidybai Lietuvoje yra reikalinga konkurencija bei tinkamas požiūris į nors ir senstančią, tačiau nemirtingą mediją. Knygą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018