– Galėčiau įsivaizduoti, kad žmogus, kuris imasi tokios tyrimo temos, yra aktyvus kultūrinės periodikos skaitytojas. Ar taip buvo ir jūsų atveju? Kokį santykį su kultūrine periodika turėjote iki tyrimo ir kaip jis kito?
– Santykis visą laiką buvo teigiamas. Iš vaikystės laikų – o ankstyvoji vaikystė buvo dar sovietmečiu, – namuose prisimenu žurnalą „Nemunas“. Mano tėvai nebuvo aktyvūs kultūrinės periodikos skaitytojai. Aš, tiesą sakant, negalėčiau pasakyti, iš kur tas žurnalas pas mus atsirasdavo. Bet mane stebino netikėtas formatas: toje nykioje sovietinėje aplinkoje „Nemunas“ buvo reiškinys. Matyt, jau tada vartydama žurnalą pasąmoningai tai supratau.
Aišku, tai buvo dar vaikiškas santykis. Jis labai pagilėjo studijų metais. Važiuodama namo, į Alytų, turėjau tradiciją – nusipirkdavau bandelę ir kultūrinės periodikos. Paprastai rinkdavausi iš trijų variantų: „Šiaurės Atėnų“, „Literatūros ir meno“ arba „Metų“. Santykis su kultūrine periodika buvo tai daugiau, tai mažiau aktyvus, bet niekada nebuvo nutrūkęs.
– Ar galima daryti prielaidą, kad kažkuriuo metu kaip skaitytoja pradėjote jausti rūpestį dėl kultūrinės periodikos, o tas rūpestis ir padiktavo tyrimo temą?
– Labai geras klausimas. Rūpestį jutau, bet tyrimas susiformavo ne dėl to. Tiesą sakant, į doktorantūrą įstojau su kita tema. Bet taip pasisuko situacija, kad pasirinkau tirti kultūrinę periodiką. Santykis pakito iškart – žinot, kaip doktorantūroj būna: nuo meilės iki neapykantos ir vėl prie meilės.
Bet rūpestis išliko. Nuostabi profesorė Elena Mecevičiūtė net yra pasakiusi, kad aš ne tyrinėju, o ginu kultūrinius leidinius. Man tai įstrigo. Svarsčiau, kodėl aš juos ginu? Matyt, dėl to, kad pati nuo seno juos skaitau. Be to, daug metų pati dirbu leidyboje, nors ir ne kultūros periodikos, ir turbūt suvokiau, kaip visa tai turėtų būti sunku. Stengiausi suprasti priežastis, kodėl kultūrinė periodika yra tokia, o ne kitokia. Nors, žinoma, pati disertacija jau tikrai yra tyrimas, ne gynyba.
– Kultūros periodikos būklę lemia ir kultūros politikos dinamika. Kokie svarbiausi kultūros politikos aspektai analizuojamu laikotarpiu paveikė kultūrinę periodiką? Kas buvo daroma, o gal kaip tik nedaroma?
– Vienas respondentas yra taikliai atsakęs, kad būtent kultūros politikos nebuvimas ir buvo visų problemų priežastis: negirdėjimas, neįsiklausymas, nerūpėjimas. Politinėje situacijoje kultūra visada buvo podukros vaidmeny. Ir tebėra – pastaruoju metu vėl suaštrėjo ta situacija.
Ne be reikalo mano tiriamuoju laikotarpiu atsirado daug visuomeninių akcijų. Leidėjai sniegą perkasinėjo prie Vyriausybės, „Literatūra ir menas“ išėjo tuščiu turiniu ir gedulingu viršeliu – beje, tai buvo visų laikų greičiausiai išparduotas leidinio tiražas. Tai buvo priemonės atkreipti dėmesį į kultūros politikos nebuvimą, kultūrinių periodinių leidinių problemos ignoravimą.
– Ir iš tiesų, kai kalbame apie kultūros periodikos problemas, daugiausia kalbame per ekonominę prizmę – t. y. pinigų stygių. Ar yra kitų esminių kultūrinei periodikai įtaką dariusių kultūros politikos judesių?
– Manau, kad ekonominis faktorius yra labai svarbus. Netikiu tais, kurie sako, kad netauru kalbėti apie pinigus, kai kalbame apie kultūrą. Gero leidinio neišleisi be pinigų ir tai buvo matyti. Kai finansavimas buvo prastas, kai kurie leidiniai tikrąja to žodžio prasme merdėjo. Žinoma, svarbus ir pačių leidėjų požiūris. Bet, kita vertus, kai reikia kiekvieną kartą kovoti už išlikimą, entuziazmas irgi malšta. Jei negali mokėti orių honorarų autoriams, autoriai savaime atkrenta – kiek tų idėjinių autorių gali būti? – ir sukasi toks uždaras ratas.
– Kiek kultūros periodikos leidėjai patys buvo įsitraukę į politikos procesus?
– Pavieniui jiems buvo sunku kovoti. [Kultūros periodinių leidinių] asociacijos atsiradimas buvo svarbus pokytis. Susikūrė juridinis darinys. Viena, kai eini nuo asociacijos ir bandai, kaip sakė vienas respondentas, „pramušti sieną“, ir kita, kai esi vienas žmogus – tada tik bar bar ir nieko. Asociacijos atsiradimas buvo slenkstis, žymėjęs pokyčio pradžią. Aišku, niekas neįvyksta iš karto, problemų yra ir dabar, bet situacija gerėja.
– Atlikdama tyrimą, susipažinote su 21-u kultūros leidiniu. Ar buvo netikėtų atradimų? Gal pastebėjote formatų, temų, kurių šiandienos kultūros periodikoje jums kaip skaitytojai trūksta?
– Man buvo labai įdomūs iš komercinių lėšų leisti leidiniai, tarkim, „Pravda“. Tyrinėti jį šių dienų kontekste gal būtų ne visiškai tikslu, nes dabar turime visko – inovatyvių, angliškų, lietuviškų, elektroninių, abiem formatais leidžiamų žiniasklaidos priemonių. Bet 2004 m., kai atsirado „Pravda“, tai buvo kultūrinis reiškinys – drąsus, kitoks. Buvo įdomu po daug metų prie jo sugrįžti kitame amplua. Likau prie nuomonės, kad tai buvo inovatyvūs ir labai reikšmingi leidiniai.
– Kokį santykį su skaitytojais dažniausiai kurdavo kultūrinė periodika jūsų analizuojamu laikotarpiu? Į kokį skaitytoją leidėjai orientuodavosi ir kaip į jį kreipdavosi?
– Tai galėtų būti jau kitas, skaitytojų, tyrimas. Bet manau, kad visais laikais kultūrinė periodika orientuojasi į kultūros lauką bent šiek tiek išmanantį, juo besidomintį, pakankamai išsilavinusį skaitytoją. Gerai, kad laukas tikrai yra labai platus – yra leidinių, orientuotų į skirtingas sritis.
Žinoma, norint surasti savo skaitytoją reikia įdėti pastangų, užsiimti komunikacija, dėl ko savo disertacijoje leidinius šiek tiek kritikavau. Tačiau žmogus visų pirma turi domėtis kultūros lauku. Iš vienos respondentės išgirdau daug diskusijų mano galvoje sukėlusią pastabą – pasiteiravau, ką kultūriniai leidiniai turėtų padaryti, kad pritrauktų skaitytoją, o ji manęs paklausė, ką skaitytojas turėtų padaryti, kad atrastų kultūrinę periodiką. Iš tiesų, ryšys turi būtų abipusis.
– Turint omenyje kultūrinių leidinių gausą ir skaitytojų rato ribotumą gyvenant mažoje valstybėje, ar kultūros leidiniai tarpusavyje nepradeda konkuruoti?
– Be abejo. Mūsų mažai ir ne visi skaito kultūrinius leidinius. Ir konkurencija buvo visapusė. Gal ne tiek dėl paties turinio – man atrodo, kultūros reiškinių užtenka, o ir apie tą patį galima parašyti skirtingai, – bet tiriamuoju laikotarpiu leidiniai ypač konkuravo dėl dotacijų. Tačiau manau, kad tai normalu, toks gyvenimas.
– Ar kultūrinėje periodikoje užsimegzdavo kitos kokybės ar pobūdžio diskusijos, nei nacionalinėje žiniasklaidoje?
– Užsimegzdavo, bet ko iš tiesų pasigedau, tai diskusijų socialiniuose tinkluose – ypač tiriamuoju laikotarpiu. Užbėgdama įvykiams už akių, galiu pasakyti, kad situacija pasikeitė. Bet manau, kad anksčiau šita erdvė diskusijoms buvo neišnaudota. Kai kuriais atvejais, jei ir būdavo sukuriama kokia minimali feisbuko paskyra, tai tik dėl to, kad tuometiniame fonde buvo nurodyta, kad tai reikalinga.
– Kodėl apie tai aktualu galvoti žvelgiant iš šiandienos perspektyvos? Ką tai leidžia suprasti apie lauko dinamiką?
– Tai leidžia suprasti kitą labai svarbų reiškinį – nemaža dalis kultūrinių leidinių labai priešinosi tinklaveikos įtakai, socialiniams tinklams, elektroniniams formatams. Dalis leidinių kategoriškai nenorėjo įsileisti inovacijų, netgi siejo tai su antikultūra. Mane toks kategoriškumas stebino, nors ir ne visi jo laikėsi.
Sunku įlįsti į vidinį organizacijos branduolį ir ieškoti to priežasčių, nors jų, aišku, buvo. Tai ir žmogiškieji ištekliai, ir finansai. Aišku, ir didelė tradicijos galia. Buvome pripratę kultūrinę periodiką skaityti spausdintą, dalis redaktorių buvo labai susitelkę į periodiką kaip išliekamosios vertės reiškinį.
– Jūsų disertacijoje svarbus ir kultūrinės periodikos platinimas. Kaip šį aspektą galime vertinti šiandien?
– Dalis tuomečių leidinių kategoriškai atsisakydavo būti platinami prekybos centruose. Buvo sakančių, kad jų leidinių prie jogurto nebus – šiandien tokių pasvarstymų jau nebekyla. Bet vėlgi, platinimu prekybos centruose užsiima didžiosios įmonės, pasiimančios didelį procentą – daliai leidinių, kurių maži tiražai, to daryti net neapsimoka.
Pirmiausia kultūros politika turi veikti ne žodžiais, bet darbais.
Tačiau platinimas vienareikšmiškai yra labai reikšmingas dalykas. Žmonės buvo ir yra lepūs, išrankūs dėl visa ko gausos ir šiek tiek tinginiai. Nekalbu apie tuos, kurie kiekvieną savaitę ar mėnesį ieško konkretaus leidinio. Bet jei galvosime apie auditorijos išplėtimą – kai leidinio nematai po akim, tu jo ir neieškosi. Matomumas yra be galo svarbus. Todėl reikia dėti visas išgales, kad pavyktų pasiekti kuo platesnį skaitytojų ratą.
– Kiek reikšmingas buvo ir yra platinimo per Lietuvos paštą klausimas?
– Reikšmingas, su tuo susijusi prenumerata, o kultūriniams leidiniams tai labai svarbu. Į dalį regionų spausdinti leidiniai tiesiog neatkeliauja, todėl prenumerata tampa vieninteliu būdu pasiekti skaitytoją. Daug bendravau su amžinatilsį „Naujosios Romuvos“ redaktoriumi Andriumi Konickiu – jis pasakodavo, kad susikraudavo leidinius į mašiną ir veždavo juos į renginius. Jis nudirbo milžinišką darbą, kad leidinys išsilaikytų. Bet taip darydavo ne visi.
– Ar vis dar stokojame valstybinės politikos kultūrinės periodikos prieinamumo didinimui, ypač regionuose?
– Vienareikšmiškai.
– Disertacijoje prieinate prie išvados, jog analizuojamu laikotarpiu buvo daug stagnuojančių leidinių, o kokybiškai finansuoti tokį skaičių žiniasklaidos priemonių valstybė nebuvo pajėgi. Kaip yra šiandien? Ar pasikeitus finansavimo sistemai ir atsiradus asociacijai galime kalbėti apie reikšmingą kokybinį pokytį?
– Manau, kad situacija daug geresnė. Atsirado naujas fondas, taip pat finansavimas veiklai, o tai leidžia išgryninti turinį – tai puiku.
Nemanau, kad visi turėtų pulti skaityti kultūrinius leidinius. Jei kažkas jų neskaito, tai taip pat yra normalu.
Iš tikrųjų, analizuojamu laikotarpiu dalis leidinių balansavo ant gyvybės ir mirties ribos. Vykdavo daug diskusijų apie tai, ar reikia mažai šaliai tokio kultūrinių leidinių skaičiaus. Dalis sakė, kad taip, nes kultūrinį lauką turi atspindėti ne vieno ar dviejų redaktorių mintys. Kiti siūlė leidinius jungti, bet niekas neatsakė, kokiu pagrindu tai daryti. Mano įsitikinimu, lygiavertis sujungimas vis tik neįmanomas. Manau, kad tai daugiau idėja fix.
– Kalbant apie idėjas fix. Ar tarp jų patenka idėja išlaikyti tokį patį kultūros žiniasklaidos priemonių skaičių, tačiau mažinti spaudos? T. y. perkelti leidinius į internetinę erdvę?
– Tai skaudi tema. Nemanau, kad bent vienas norėtų atsisakyti spaudos. Ir tai natūralu, aš juos suprantu. Tačiau manau, kad abu formatai gali gyvuoti drauge. Visiškas atsisakymas gal kažkada ir įmanomas, bet ne artimiausiu metu.
– Sakytumėte, kad tai daugiausia tradicijos, įpročio klausimas?
– Vienareikšmiškai. Tradicijos matas pas mus apskritai labai gajus. Bet man asmeniškai irgi popierius patinka (juokiasi).
– Disertacijoje minite, kad kalbant apie skaitomumą, sklaidą, kokybę labai svarbi valstybės vykdoma politika, bet ne ką mažiau reikšmingi kiti du aspektai: pačių leidėjų iniciatyvumas ir bendras visuomenės požiūris į kultūrą. Kaip galima pastarąjį keisti? Ir kas turėtų būti už tai atsakingas?
– Labai geras ir sunkus klausimas. Manau, tai ne vienos dienos darbas. Kaip minėjau, ilgus metus kultūra buvo podukros vaidmeny – taip ir susiformuoja tas įspūdis. Manau, pirmiausia kultūros politika turi veikti ne žodžiais, bet darbais. Patys kultūros lauko žmonės yra iniciatyvūs. Tai, kas vyko pastaruoju metu, manau, yra nuostabus ženklas.
Skaitytojus reikia užsiauginti, prisijaukinti.
O skaitytojus reikia užsiauginti, prisijaukinti. Aišku, kad skaitytojas skaitytų, produktas turi būti geras, bet ir pats skaitytojas iki to gero produkto turi pasitempti. Nemanau, kad yra vienas receptas, kaip tai padaryti. Man ir pačiai niekas niekada nesakė imti ir skaityti „Litmenį“ ar „Nemuną“, bet kai yra poreikis, tuos leidinius atrandi.
Bet kartu nemanau, kad visi turėtų pulti skaityti kultūrinius leidinius. Jei kas nors jų neskaito, tai taip pat yra normalu.
– Kadangi esate ir dėstytoja, įdomu klausti apie jaunus žmones, kurie neretai jaučiasi globalaus pasaulio piliečiai, o informaciją, žinias, pozicijas apie kultūros reiškinius jau gauna iš visai kitų šaltinių. Natūraliai kyla klausimas, ar kultūros periodika turi ateitį. Ar ji nesibaigs sulig kažkuria karta, kuri dar turi sekmadienio ryto ritualą prie kavos atsiversti kultūrinius leidinius?
– Pranašauti ateities nesiimčiau, bet tikrai matau, kad auditorija labai smarkiai keičiasi. Ji jokiu būdu netampa blogesnė, tiesiog kitokia. Auga nuostabūs jauni žmonės. Ar jie yra aktyvūs kultūrinės periodikos skaitytojai? Ne, nėra. Tai galiu pasakyti drąsiai ir atsakingai. Kai studentų paklausiu, kiek yra kultūrinę periodiką skaitančių, pakyla tikrai nedaug rankų. Bet gera naujiena, kad seminarams jie yra priversti pavartyti kultūrinę spaudą ir grįžta maloniai nustebę.
Manau, šie leidiniai tikrai turi ateitį, nes kokia būtų mūsų pačių ateitis be kultūros? Nenorėčiau joje būti. Tik kultūra, aišku, gali reikštis įvairiomis formomis. Jeigu leidiniai įgis kokį nors kitą formatą, tai irgi puiku. Bet pati kultūrinė raiška vienareikšmiškai turėtų išlikti, būti visiems pasiekiama ir kokybiška.
