TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Laurynas Katkus: „Nesuvokta praeitis pasmerkta kartotis“

Į savo „sklepą“ nulipęs poetas, eseistas L.Katkus leidžia jį vadinti „sklepūnu“.
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Į savo „sklepą“ nulipęs poetas, eseistas L.Katkus leidžia jį vadinti „sklepūnu“.
Šaltinis: 15min
0
A A

Sovietinis ir posovietinis laikotarpis – iš asmeninės perspektyvos. Tokia yra naujoji poeto, eseisto Lauryno Katkaus knyga „Sklepas ir kitos esė“. Ją skaitydama vyresnioji karta, matyt, nustebs, kaip tarybinę santvarką suvokė ir išgyveno paaugliai, autoriaus bendraamžiai šypsodamiesi linkčios – „taip ir buvo“, o jaunieji skaitytojai turbūt patirs nuostabą – „va čia tai geras!“. Prieš pusmetį Vokietijoje išleista knyga neseniai pasirodė ir Lietuvoje.

– Nuo „sklepo“ norėtųsi ir pradėti: ar jame iš tiesų, kaip pasakojama šioje knygoje, esate rašęs, ar čia tas atvejis, kur „nepainiokite autoriaus su pasakotoju“?

– Ką čia atpainiosi, kai viskas į tokią barzdą susipainioję...

– Esė, pavadintoje „Sklepas“, jūs rašote apie dabartinę literatūros vietą – erdvius salonus pakeitė užkaboriai. Ar jums atrodo, kad rašytojai, intelektualai buvo priversti nusileisti į rūsį? Ten, viršuje, jie ir kūryba nebelabai reikalingi, aktualūs?

– Literatūros reikšmė visame pasaulyje yra sumažėjusi, palyginus, pavyzdžiui, su XIX amžiumi, kai ji buvo dominuojanti meno rūšis. Lietuvoje prie to dar prisidėjo valstybės ir ekonomikos „bėgių“ keitimas. „Sklepe“ bandau svarstyti, kokia tokioje situacijoje turėtų būti savęs neapgaudinėjanti ir neverkšlenanti rašytojo pozicija. Tačiau kalbu ir apie tai, kad literatūra anaiptol nėra anachronizmas, kad ne auditorijos dydis lemia, kad esama ir netiesioginių, bet ne mažiau svarbių literatūros poveikio būdų.

Pridurčiau, jog dabartinė situacija nėra vien aukštybių nuskirtas likimas; daug kas priklauso nuo konkrečioje šalyje susiklosčiusių aplinkybių, sakykim, nuo žiniasklaidos sveikatos ir dėmesio kultūrai. Dalis atsakomybės tenka ir literatūros žmonėms: mūsų pasyvumui, įsivaizdavimui, kad juodus darbus turi nudirbti kiti.

– Jeigu skaitytojui reikėtų apibūdinti, apie ką yra šios jūsų esė, jis turbūt minėtų „pokomunistinę jauno žmogaus savijautą“, „lūkesčių kupiną žvilgsnį į Vakarus“, „sovietinį absurdą ir palikimą“. Tarsi „nieko nauja“, tačiau, kai pagalvoji, bent jau jaunesnioji karta turėtų jausti alkį tokioms temoms.

– Iš tiesų, apie neseną praeitį parašyta ne itin daug, ir tai lemia jūsų minimą „alkį“ šioms temoms. Bet kai apie tai prabylama, pasigirsta: „nieko naujo“, „viską ir taip žinome“ ir pan. Nežinau, ko čia daugiau – lietuviško konservatyvumo ar manymo, kad tarybinė ir potarybinė praeitis mums trukdo būti šiuolaikiškais europiečiais.

Apie tai verta rašyti ne dėl galimo atgarsio. Tai galimybė susivokti asmeninėje ir kolektyvinėje patirtyje.

Apie tai verta rašyti ne dėl galimo atgarsio. Tai galimybė susivokti asmeninėje ir kolektyvinėje patirtyje. Nesuvokta, nepapasakota, juo labiau – ignoruojama, ji pasmerkta kartotis dabartyje, kas kartą vis sunkiau pastebima, vis geriau prisitaikiusi prie naujų sąlygų, nelyginant virusas. Turbūt nereikia čia vardinti „amžinojo sugrįžimo“ pavyzdžių – jie puikiai žinomi.

Mano įsitikinimu, norint, kad gyvenimas iš pagrindų pasikeistų, šitai yra daug svarbiau nei koks nors didesnis BVP ar sinchronizacija su ES teisės aktais. Ir atvirkščiai – pasikeitimų mastas gali būti matuojamas diktatūrinės praeities aktualumu.

Rytų vokiečiams ji jau beveik istorija, tačiau jie daugiau nei dešimtmetį ją nagrinėjo visais įmanomais kampais. O keleriais metais už mane jaunesnė bičiulė iš Andalūzijos apie Franko valdymą pasakoja taip, lyg jis būtų baigęsis visai neseniai.

– Esė „Maskvos koldūnai“ rašote apie savo mokyklos direktorių, kuris 1987-aisiais skelbė, kad tikroji Lietuvos valstybės šventė yra Litbelo socialistinės respublikos paskelbimo diena, o po kelerių metų jis jau stovėjo kaip pagrindinis Vasario 16-osios minėjimo dalyvis. Ar kas nors reaguodavo į tokius, jūsų žodžiais tariant, „įspūdingus kūlversčius“?

– Mūsų mokykloje mokėsi lagerininko Valentino Ardžiūno sūnūs, kurie jau tame susirinkime drįso viešai ginčytis su garbiais istorikais. O prasidėjus Sąjūdžiui,  mūsų direktorius ėmė dažniau sirgti ir vis rečiau rodydavosi mokykloje. Dauguma mokinių – ko gero, ir mokytojų – paprasčiausiai džiaugėsi, kad juos paliko ramybėje. Tokia reakcija anuo laiku turbūt pasitaikydavo dažniausiai.

– Buvo įdomu skaityti apie jūsų paauglystės patirtis. Tarkim, apie skleidžiamą propagandą, kad grupė AC/DC scenoje vilki Vermachto uniformas, o U2 reiškia vokiečių povandeninių laivų tipą. Juk tikrai buvo tokių, kurie patikėjo?

– Kaip žinome, tarybinėje paletėje egzistavo tik dvi spalvos. Visa, kas nepriklausė pažangiajam mūsų pasauliui, tepta juodais imperializmo ir fašizmo atspalviais. Apkaltinę jaunimo mėgstamus rokerius fašistinėmis simpatijomis, propagandininkai bandė juos sukompromituoti, be to, rado argumentą, kodėl jų muzikos draudžiama klausytis.

Todėl pankai, kuriems esama sistema nepatiko, ir kurie negalėjo pasitikrinti, ar peršamas pasaulio vaizdas tikras, kai ką gal ir priėmė už gryną pinigą. Ant tvoros netoli Katedros esu matęs tokį grafitį – ATA Hitleriui su gimimo ir mirties datomis. Savo aplinkoje taip mąstančių nepažinojau. Vis dėlto tai skambėjo pernelyg neįtikėtinai. Manau, kad ir apskritai tokių nebuvo daug, nes reikalas buvo labai pavojingas.

– Po propagandinių Maskvos televizijos reportažų jūsų tėvas ištardavo – „lož, pizdiož ir provokacija“. Ar tai girdintis jaunuolis neatsinešdavo tokios nuotaikos pas kiemo draugus, kurių nemažas būrys, kaip suprantu iš tekstų, buvo rusakalbiai? Nekildavo noras „ieškoti teisybės“?

– Tėvas taip nesakė... Jūsų minimą sentenciją girdėjau iš ne vieno pažįstamo. Man atrodo, kad trintis tarp pankų ir „montanų“ buvo aršesnė prieš prasidedant Sąjūdžiui. Kai 88–aisiais išsikėliau iš Dzeržinskynės,  liko įspūdis, kad Sąjūdžio akivaizdoje šitai nuėjo į antrą planą – ar tapo bendros politikos dalimi?

L.Katkaus manymu, rašymas apie praėjusį laiką – galimybė susivokti ir asmeninėje, ir kolektyvinėje patirtyje.
Laurynas Katkus sako, kad rašymas apie praeitį yra galimybė susivokti asmeninėje ir kolektyvinėje patirtyje.

Prisimenu, kaip nešdamiesi plakatą prieš lakūnus ėjome į demonstraciją prie Seimo ir nukirtome kampą per šalia esančios rusų mokyklos kiemą; moksleivių grimasos ir replikos tikrai nebuvo draugiškos. Tačiau nepaprastas pakylėtumas, vyravęs tuo metu, neleido sutapatinti vietinių rusų su „Centru“. Manyta, kad „ideologinių“ yra tik saujelė, į kurią galima nekreipti dėmesio, o dauguma supranta ar netrukus supras lietuvių siekius.

– Jeigu tikėtume apklausomis, du trečdaliai Lietuvos gyventojų šiuo metu rinktųsi ekonominę gerovę, o ne šalies nepriklausomybę. Knygoje prisimenate, kaip neištvėrėte, kai jūsų draugui – rašytojui iš Rusijos – žodis „laisvė“ sukėlė ironišką šypseną, nes Tarybų Sąjunga, girdi – ir pramonės pažanga, ir nemokama sveikatos apsauga, ir tvarką užtikrinanti milicija, ir intelektualų ryšys su liaudimi, ir žmogus kosmose. Kodėl, jūsų manymu, laisvės kaina tapo „įperkama“? Galbūt čia visai nereikėtų stebėtis? Kam mums ta laisvė, jeigu už gydymą reikia mokėti, jei žmones siunčiame ne į kosmosą, o į pensiją, jei intelektualai sėdi rūsiuose? 

– Apklausos klausimas nuobodus. Reikia klausti įdomesnių dalykų: pavyzdžiui, ar rinktumėtės savo šalies nepriklausomybę, ar artimojo pagijimą iš sunkios ligos? Nepriklausomybę – ar galimybę apskrieti aplink žemę kosminiu laivu?  Pažiūrėtumėm, kaip tada pasiskirstytų procentai. Beje, per 20 metų nedalyvavau sociologinėje apklausoje nė karto. Ar dėl to, kad kaip „sklepo“ gyvūnas (jei norit, „sklepūnas“) neatstovauju platiesiems visuomenės sluoksniams?

Šiaip galiu tik pakartoti seną tiesą – laisvė yra puikus, bet nelengvas dalykas, kurio vertę dažnai suvokiame tik retrospektyviai. Valstybės nepriklausomybė ir asmeninė gerovė yra skirtingi laisvės lygmenys, kurie idealiu atveju neprieštarauja vienas kitam. Nors mes dar tolokai nuo idealo, viltingų ženklų matau daugiau nei tarybinių nuoskalų.  

Man pačiam įdomiausia rašyti apie tai, kaip šitos įvairios laisvės reiškiasi atskiro žmogaus gyvenime. Mūsų principai ir kompromisai, pasirinkimai ir nepasirinkimai (kas svarbiau: gerovė ar  nepriklausomybė?), svajonės, galimybės ir kliūtys, darbai ir apsileidimai. Juk tai galiausiai sukuria šalies ekonomiką, politiką ir kultūrą, ar ne?

Knygos ištraukos:

  • „Kaip tik tos grupės, kurių muzikoje ryškiausiai pasireikšdavo pirmykštis dioniziškas pradas – daugiausia metalo ir pankroko atstovės – buvo sunkiausiai prieinamos. Pusiau oficialiose įrašų studijose veltui būtum ieškojęs, sakykim, AC/DC, KISS arba SEX PISTOLS – čia vyravo itališki pavadinimai.
    Rašytojų sąjungos leidykla./Lauryno Katkaus knyga „Sklepas ir kitos esė“.
    Lauryno Katkaus knyga „Sklepas ir kitos esė“.
    Buvo kalbama, kad milicijai radus šių grupių įrašų, galėjai išlėkti net iš proftechninės, kuri šiaip jau buvo visokių blogiukų prieglobstis. Pagrindinis argumentas buvo tas pats – politika.“
  • „Raudonas Kremliaus sienas ir bokštus su žvaigždėmis keičia diktoriai studijoje, eteryje – informacionnaja programa „Vremia“, segodnia v vypuske… Laikas, jis trunka apie pusvalandį, pirmiausiai bus pranešta apie generalinio sekretoriaus ir Centro komiteto darbus; iš šitų koduotų tekstų, iš tam tikrų vietų, žodžių tvarkos, paminėjimo-nepaminėjimo galima spėti, iš kurios pusės Kremliuje šiandien pučia vėjas; paskui eina įvairiausios žinios, tarp jų, ir paskutiniu metu vis dažniau – iš Pribaltikos. Čia įtampa pasiekia kulminaciją – ką praneš? Ar vėl vainos neatsakingus, nacionalistinius elementus, keliančius galvą mūsų respublikoje, ir aiškins, kaip glaudžiai susiję mūsų liaudies ūkiai? Ar šnekėsis su mūsų stagnatoriais? O gal, negalimas daiktas, paminės Sąjūdį? – ne, vėl tas pats.“
  • „O juk galėjai būti kažkas. Rimtas vyras, veiklus žmogus. Tas, kuris įgyvendins visas gerovės ir turėjimo svajas, kokias tik ištisos trys lietuvių kartos prisisvajojo per penkiasdešimt tarybmečio metų. Darbas, verslas, priedai ir dividendai – ir jokių megalomanijos ir sąžinės graužimo kontrastinių dušų. Galėjai būti kokios nors parduotuvėlės savininkas, kas rytą stilingu motoroleriu atvažiuojantis į senamiestį ir atrakinantis drožinėtas įstaigos duris. Arba kas nors rimčiau – pavyzdžiui, televizijos laidų vedėjas. Pataukštum porą valandų tiesioginiame eteryje, ir nereikėtų tūnoti šitam kaulus laužančiam šalty, sėdėtum atsipūtęs fotelyje prie židinio, nuosavame dizainerio įrengtame name. O jei būtum apsukriai sukęsis (dešimtas dešimtmetis, neribotų galimybių laikas!), turėtum dar kelis butus. Dėl viso pikto.“

Apie autorių:

  • Laurynas Katkus (g. 1972 m.) – poetas, eseistas, literatūros istorikas. Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, Leipcige ir Berlyne – vokiečių ir lyginamąją literatūras. Apsigynė disertaciją apie tremtį moderniojoje lietuvių ir vokiečių poezijoje.
  • Literatūroje debiutavo eilėraščių knyga „Balsai, rašteliai“ (1998 m.). Yra išleidęs dar du poezijos rinkinius – „Nardymo pamokos“ (2003 m.) ir „Už 7 gatvių (2009 m.). Keletas jo knygų yra išleistų ir Vokietijoje, Jungtinėse Valstijose.
  • Yra vertęs iš vokiečių, anglų kalbų. Tarp žymesnių vertimų – Susanos Sontag esė rinkinys „Apie fotografiją“, Walterio Benjamino esė rinktinė „Nušvitimai“, Friedricho Hoelderlino poezija.

Šis straipsnis buvo spausdintas savaitraštyje „15min“, visą savaitraštį rasite čia.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Laurynas Katkus