TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Lauryno Katkaus literatūrinės Šveicarijos gidas (2 dalis): pašnekesys su Manfredu Papstu

Manfredas Papstas
Asmeninio archyvo nuotr. / Manfredas Papstas
Šaltinis: 15min
0
A A

Viešėdamas Šveicarijoje, supratau, kad jos literatūra iš vokiškai kalbančių šalių mums mažiausiai pažįstama. O yra nemažai bruožų, kurie mus sieja, pavyzdžiui, santykinis krašto mažumas arba valstietiško prado svarba.

Todėl sumaniau padaryti seriją pokalbių su šveicarų literatūros dalyviais – rašytojais, kritikais, žurnalistais, leidėjais, renginių organizatoriais. Su jais kalbėsiuosi ne tik apie asmenybes, temas, žanrus ir stilius, bet ir literatūros „variklį“ sukančius organizacinius, institucinius, materialinius velenus.

Šį kartą Ciuricho senamiesčio kavinėje kalbėjausi su pagrindinio Šveicarijos ir vieno svarbiausių vokiečiakalbių laikraščių „Neue Zürcher Zeitung“ kultūrinio priedo redaktoriumi Manfredu Papstu.

Laurynas Katkus: Pone Papstai, kultūrinio priedo redaktorius – svarbi pozicija beveik visų šalių literatūriniame gyvenime. Kaip klostėsi jūsų karjera?

Manfredas Papstas: Aš studijavau germanistiką, sinologiją, istoriją ir meno istoriją, tada kelerius metus dirbau laisvai samdomu korektoriumi, redaktoriumi ir vertėju įvairiose leidyklose, o 1989-aisiais atėjau dirbti į „Neue Zürcher Zeitung“. NZZ turi ir knygų leidyklą, kuri specializuojasi istorijos, meno, politikos, ekonomikos knygų leidyboje, o grožinės literatūros neleidžia, išskyrus keletą klasikinių veikalų. Šioje leidykloje trylika metų buvau vyriausiasis redaktorius. Greta to pajutau, kad man įdomu rašyti kritiką ir pradėjau laikraščiui rašyti literatūros ir muzikos recenzijas. Buvau laisvas bendradarbis; sekmadieninio NZZ leidinio tuo metu dar nebuvo, jis pradėtas leisti tik nuo 2002-ųjų. Kai man pasiūlė kuruoti kultūrinį skyrių, tai buvo labai netikėta, nes darbas leidykloje man patiko. Tuomet buvau keturiasdešimties su trupučiu, ir pagalvojau: hm, juk tai gera proga išbandyti kai ką nauja. Prieš mane atsivėrė didžiulės galimybės; paprastai kai gaunama tokia pozicija, žmogus patenka į susiformavusią struktūrą, kur dirbantys žmonės turi savo papročius ir tradicijas. O mes galėjome pradėti nuo nulio. Naujame laikraštyje skyrių vadovai galėjo patys surinkti savo komandas, nustatyti savo strategiją.

Apskritai skyriaus redaktoriaus darbas turi daug gražių aspektų. Esu laimingas, kai rašau, o ypač – kai susitinku su kūrybingais žmonėmis, rašytojais ir muzikais, su jais kalbuosi, klausinėju apie darbus. Man taip pat patinka dirbti su laikraščiu – redaguoti, trumpinti, taisyti maketą ir t.t. Kas man nelabai patinka, tai nesibaigiantys posėdžiai. Skyriaus redaktorius turi dalyvauti daugybėje posėdžių ir susirinkimų – ir su savo komanda, ir su laikraščio vadovybe, ir su visais darbuotojais. Žodžiu, esi stipriai supančiotas. Be to, žiniasklaidos verslas pasidarė nuožmesnis. Visi laikraščiai išgyvena nelengvus laikus; situacija mokamų skelbimų srityje nėra gera. Mums dar sekasi su tiražu; skaitytojų skaičius nemažėja. Tačiau dėl mokamų skelbimų turime kovoti. Tai reiškia, kad yra finansinių problemų, ir nuolat turime taupyti, nuolat galvoti, kaip tuos pačius dalykus padaryti kitaip. Pasakyčiau taip: aš myliu savo darbą, bet jeigu mano vaikai paklaustų: tėti, ar man tapti žurnalistu? – atsakyčiau, kad jie gerai pasvarstytų.

L.K.: Mano tėvas yra muzikantas, ir apie savo profesiją jis sakė panašiai...

M.P.: Lietuvoje yra daug puikių muzikų... Jūs – muzikali šalis, ar ne?

L.K.: Iš tikrųjų, galima taip sakyti. Jūs esate sekmadieninio NZZ redaktorius. Kokia šio leidinio specifika – juk jis ir prenumeruojamas atskirai nuo pagrindinio laikraščio? Kuo pasižymi laikraščio kultūros skyrius?

M.P.: Taip, tai specifinis leidinys, bet ta specifika išryškėjo palaipsniui, jį beleidžiant. Pirmaisiais sekmadieninio NZZ leidybos metais jį nemokamai gaudavo visi pagrindinio laikraščio prenumeratoriai, kad priprastų. Ir tik antraisiais metais už prenumeratą reikėjo mokėti. Ilgainiui skaitytojų ratai gerokai išsiskyrė; pirmaisiais metais abu leidinius skaitė beveik šimtu procentu tie patys skaitytojai, dabar jų liko mažiau nei trisdešimt procentų. Ir redakcijos dirba visiškai atskirai. Iš pradžių dar bandėme derinti, manėme, kad negali būti taip, jog darbo dienomis laikraštis rašo – nauja Handkės knyga yra gera, o sekmadienį – nauja Handkės knyga yra prasta. Bet dabar dėl šito visai nebesirūpiname, bendrų posėdžių neturime.

O kas dėl kultūros skyriaus – mūsų kryptis yra kitokia. NZZ dienraščio feljetonas, redaktoriaujant Martinui Meyeriui, taigi ligi pernai, buvo daugiausia recenzijų feljetonas. Mes šiuo požiūriu esame lankstesni; mūsų lozungas yra „sekmadieninis skaitymo malonumas“, ir mes tai suprantame labiau kaip interviu, pokalbius dirbtuvėse, portretus, komentarus, mišrias formas, o ne taip, kad viena knyga – vienas straipsnis, vienas filmas – vienas straipsnis, viena paroda – vienas straipsnis. Spausdiname ir atskirų kūrinių recenzijas, tačiau formų požiūriu esame atviresni ir žaidybiškesni. Siekiame, kad mūsų tekstai būtų kokybiški, bet esame gerokai lengvesni nei klasikinis NZZ su visa savo 236 metų istorija. Mūsų tikslas yra intelektualus skaitymo malonumas, ne vien informacija. Kita vertus, turiu pasakyti, kad pagal šiuos parametrus žiūrint, pastaruoju metu gerokai keitėsi ir dienraštis. Taigi jie taip pat nėra visiškai tokie patys kaip prieš dvidešimt metų, jie išbando naujus dalykus, ir kai kur mes daromės panašesni. Vis dėlto tai vis dar yra dvi atskiros kultūros.

L.K.: Kai Lietuvoje prakalbama apie tai, kad laikraštis arba interneto portalas turi turėti visavertį kultūros skyrių, standartinis leidėjų atsakymas yra – bet juk niekas to neskaito. Kaip jūsų leidėjai pagrindžia kultūros skyriaus būtinybę?

M.P.: Mano įsitikinimu, laikraštis privalo turėti visus skyrius – krašto politikos, užsienio, tyrimų, ekonomikos, sporto, kultūros, visuomenės. Be abejo, skirtingi skyriai skaitomi skirtingai. Tai nelyginant švediškas stalas restorane. Ne visi svečiai valgo viską – jie ima tai, kas jiems labiausiai patinka. Taip ir laikraštis turi turėti turtingą pasiūlą. Aš nesitikiu, kad kažkas skaitys visą laikraštį nuo pradžios iki galo – tai truktų aštuonias, o gal ir dešimt valandų. Nors mūsų laikraštis skaitomas uoliai – naujausi tyrimai rodo, kad skaitytojai vidutiniškai skaito jį nuo valandos iki pusantros valandos, tai nemažai – tačiau jie, žinoma, skaito ne viską. Mano politika yra tokia: kiekvieną skyrių pirmiausia turi gerai vertinti nuolatiniai skaitytojai. Tarkime, jūs domitės kultūra; tad aš turiu stengtis, kad kultūros priedas jums imponuotų; jei jūsų draugas, kuris domisi daugiausia sportu, o į kultūros skyrių retai žvilgteli, pasakys – na, aš vis dėlto užmečiau akį, nes man buvo įdomu paskaityti apie tą popdainininkę ar kažką kita – tvarka, džiugu. Tačiau aš negaliu daryti kultūros priedo tokio, kad jis patiktų sporto aistruoliui. Atitinkamai sporto skyrių turi pirmiausia gerai vertinti sporto sirgaliai, ir taip toliau.

L.K.: Anąkart minėjote ir tai, kad nors kultūros priedas kartu su finansų priedu sulaukia mažiausiai skaitytojų, NZZ leidėjams neateina į galvą jų naikinti, nes abu šiuos priedus skaito žmonės, kurie, kaip sakoma, „daro sprendimus“ – pasiturintys, žinomi, įtakingi savo sluoksniuose ir visame krašte žmonės.

M.P.: Taip, šitai visiškai galioja ir dabar.

Dar vienas dalykas: kultūra ir sportas yra vadinamieji segmentuoti skyriai (Spartenbuende). Tuo jie skiriasi nuo kitų. Tie, kurie domisi krašto politika, skaito visą krašto skyrių, kurie domisi užsieniu – visą užsienio skyrių. Tuo tarpu sporte yra futbolo sirgaliai, ledo ritulio sirgaliai, bokso sirgaliai, teniso sirgaliai, „Formulės 1“ sirgaliai... jie skaito tik tai, kas parašyta apie jų sportą. Taip ir kultūros atveju – yra operos mėgėjai, literatūros mėgėjai, dailės mėgėjai, kino mėgėjai. Operos mėgėjas niekados neskaitys straipsnio apie kiną, nors jis ir būtų nepaprastai geras. Todėl kai matuojamas skaitytojų skaičius, sporto ir kultūros rezultatai būna prasti. Asmeniškai aš tokių tyrimų nevertinu, bet visiškai ignoruoti jų negaliu, nes mano šefai į juos žiūri rimtai. Jie sako – ei, klausyk, šitas puslapis menkai skaitomas, reikia ką nors sugalvoti.

L.K.: Jūsų darbą aš įsivaizduoju tartum dirigento...

M.P.: .. taip, bet labai mažo orkestro...

L.K.: ...kamerinio orkestro...

M.P.: …kambarinio!

L.K.: Jei imtume konkrečiai literatūrą – ir čia reikia viską labai tiksliai sustyguoti. Yra šveicarų literatūra, vokiečiakalbė literatūra, yra pasaulinė literatūra... Kaip jas apžvelgiate, ar turite nustatę kažkokį procentinį santykį, ar vadovaujatės intuicija?

M.P.: Procentinių kvotų nėra, bet mes bandome patenkinti skirtingus poreikius. Viena vertus, turime įprastinį kultūros skyrių, kuriame kas savaitę būna didesnė literatūrinė medžiaga, trumpa recenzija, vaikų arba jaunimo knygos recenzija ir iliustruoto leidinio recenzija. Taigi, keturi elementai, padauginus iš dvidešimt penkių savaičių – gauname apie du šimtus. Dar turime priedą „Sekmadienio knygos“, kuris pasirodo dešimt kartų per metus. Ten būna apie trisdešimt penkios recenzijos, pusė iš jų grožinės literatūros, pusė – mokslinės ir pažintinės literatūros recenzijos. Taigi dar trys šimtai penkiasdešimt recenzijų. Penki šimtai penkiasdešimt recenzijų per metus – tai nėra mažai. Tačiau palyginus su leidžiamų knygų skaičiumi, tai labai mažai, todėl turime labai reikliai atsirinkti, ir aš sakau, kad pats sau esu panašus į mažą vaiką, su puodeliu stovintį prie jūros ir galvojantį, kad gali išsemti visą jūros vandenį. Stengiamės nepraleisti reikšmingų pavadinimų, tačiau daug iš to, kas mums atrodo vertinga ir įdomu, aptarti negalime, nes paprasčiausiai neturime vietos.

Jei aš dirbčiau „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, kuris gali recenzuoti turbūt penkis kartus daugiau knygų nei mes (tiksliai neskaičiavau, sakau tai iš akies)... Be to, įsivaizduokite – turiu labai motyvuotus, gerus redaktorius, jie mane džiugina, ir aš jais didžiuojuosi. Bet redaktoriai kovoja tarpusavyje – kino redaktorius sako: man reikia vietos, dailės redaktorius sako: man reikia vietos... Šiaip mes gerai sutariame; kai kyla ginčai, jie dažniausiai būna dėl vietos, ne dėl nuomonių: „Tai toks svarbus filmas, toks svarbus muziejus – man reikia dviejų puslapių, tam nepakanka pusės puslapio!“ Tokios būna mūsų diskusijos, ir mes visi turime daryti kompromisus, ir galiausiai tik maža dalis to, kas sudomina, patenka į laikraštį.

L.K.: Kad ir kaip ten būtų, esu maloniai nustebintas, kiek daug dėmesio jūs skiriate Vidurio ir Rytų Europos rašytojams ir menininkams.

M.P.: Taip, mes stengiamės, nes manome, jog ten vyksta reikšmingi dalykai. Tai gal nuskambės truputį stereotipiškai, bet čia negaliu išsiplėsti: mes esame gerovės visuomenė, turinti labai didžiulę kultūros pasiūlą; yra daug gerų dalykų, bet ir daug tokių dalykų, kurie nėra primygtiniai. Ir aš manau, kad jaunų nacijų, pavyzdžiui, lietuvių arba latvių, kurios yra kitokioje padėtyje, kultūra turi kitokią, rimtesnę, primygtinesnę užduotį nei čia. Čia ji yra įsitvirtinusi, aprūpinta, gerai remiama... O pas jus, kaip aš iš šalies įsivaizduoju, nes jūsų šalis tik šiek tiek pažįstu – reikia smarkiau kovoti, ir aš manau, kad kultūrai, literatūrai tai išeina į naudą.

Man atrodo, pas jus kultūros užduotis yra aiškesnė. Jei būčiau, tarkim, trisdešimtmetis rašytojas Vilniuje, aš geriau žinočiau, kokios yra problemos, ką norėčiau pakeisti, ką pasakyti. Čia viskas kiek kitaip.

L.K.: O kokie ryškiausi įvykiai per pastaruosius metus nutiko šveicarų literatūroje?

M.P.: Kai esi į tą literatūrą taip giliai įkišęs nosį, atsakyti nelengva. Man būtų paprasčiau pasakyti, tarkim, kas nutiko šveicarų literatūroje tarp 1890-ųjų ir 1910-ųjų. Bet, žinoma, šis tas vyksta. Yra didelė įvairovė, visi egzistuoja vienas šalia kito. Nebėra vyraujančios nuomonės kaip Frischo ir Dürrenmatto laikais. Tai buvo du antrosios XX amžiaus pusės gigantai, kurie nulemdavo diskursą. To nebėra. Yra keli seni drambliai, kaip Adolfas Muschgas arba Paulis Nizonas, bet jie neturi tokios intelektualinės galios, kokią turėjo Frischas su Dürrenmattu. Kultūra labai smarkiai segmentavosi. Yra žmonių, kurie sako: Peteris Stammas yra nuostabus, aš skaitau visas jo knygas. Kiti sako: Lukas Bärfussas yra labai reikšmingas, skaitau visas jo knygas. Praėjusiais metais miręs Ursas Widmeris turėjo gausią gerbėjų bendruomenę. Bet bendra situacija šiek tiek panaši į roko ir popmuzikos: vieni klauso regį, kiti – hiphopą, treti – bardus... Paskutiniais metais buvo keletas primygtinių knygų, tačiau šveicarų literatūra yra gerokai mažiau politiška nei anksčiau; užtat daug daugiau žaidybiškų elementų. Sakyčiau, ji tapo kur kas sunkiau apžvelgiama nei anksčiau.

L.K.: Prieš keletą savaičių vienuose literatūros namuose moderavote naujos vokiečių literatūros žvaigždės Stephano Thome vakarą. Jo naujausio romano pagrindinis herojus yra universiteto dėstytojas. Man regis, pastarųjų dvidešimties trisdešimties metų vokiečiakalbė literatūra vengė vaizduoti mokslininkų gyvenimą, akademinę sferą. Ar tokią originalią campus novel atmainą, kokią pateikia Thome, galima laikyti naujove?

M.P.: Labai teisingas pastebėjimas. Šios temos daug svarbesnės nei anksčiau.

L.K.: Klausimas apie jūsų kaip kritiko savivoką: ar galite pasakyti, kas jus traukia ir kas atstumia, sakykim, literatūrinio amato dalykuose ar intelektualiniame lygmenyje?

M.P.: Vienu sakiniu to nenusakysi. Aš esu besotis tiek gyvenime, tiek kaip skaitytojas. Todėl mano lektūra labai įvairi. Labai mielai skaitau tradicinius didžiuosius romanus, džiaugiuosi, kad kaip kritikas nesu apribotas šiuolaikine literatūra, bet kartkartėmis galiu parašyti, tarkim, apie naują Stendhalio vertimą, naują Dickenso arba Dostojevskio leidimą. Jei tik yra proga, mielai įknimbu į klasikus. Su malonumu skaitau detektyvinius romanus, bet taip pat esu atviras formos eksperimentams – konkrečiajai poezijai, apskritai moderniajai lyrikai, tai man svarbus žanras.

Tuo tarpu literatūra, neturinti kalbinių ambicijų, paprasta praryjama story, tenorinti papasakoti nuo A iki B, man visada buvo nobodi.

L.K.: Kai kurie detektyvai yra tokie, ar ne?

M.P.: Kai kurie, bet ne visi. Ar mane knyga sudomina, paaiškėja pirmajame puslapyje. Tarkim, vyras laukia autobuso. Diena karšta, jis prakaituoja, norėtų išgerti alaus. Antrajame puslapyje atvažiuoja autobusas, iš jo išlipa banditai ir pagrobia vyrą, ir prasideda... Tai štai, mane knyga turi sužavėti dar prieš atvažiuojant autobusui. Rašytojas turi rašyti taip, kad pasakyčiau – o, įdomu, kaip jis laukia, kaip prakaituoja! Svarbus literatūros kokybės kriterijus – perskaitau ir pagalvoju, o, šitą frazę galėjo parašyti tik tas bičas! Šito sakinio parduotuvėj negausi, tai ypatingas sakinys. Šiuo požiūriu esu reiklus, man svarbus darbas su kalba. Siužetą aš tučtuojau pamirštu. Pavyzdžiui, perskaitau penkių šimtų puslapių romaną, kokią nors didelę šeimos sagą – po trijų dienų neklauskit manęs apie istoriją, kas už ko ištekėjo, kokia buvo dėdės profesija – nieko neatsimenu. Viskas pralindo pro sieto skylutes ir dingo. Bet atmosfera, nuotaika, tembras, autoriaus pirštų atspaudas – tą puikiai prisimenu. Ir jeigu autorius tą turi, man nusispjaut į kreivą istoriją. Be abejo, recenzijoje paminėsiu, kad yra prieštaravimas – septintame skyriuje herojus gyvena pirmame aukšte, trisdešimtame skyriuje gyvena antrame aukšte – bet tai nėra svarbu.

L.K.: Klausimą formulavau bendrai. Bet iš patirties žinau, kad jis dažnai iškyla ir nacionalinės tradicijos plotmėje. Kitaip sakant: kas jums patinka ir kas erzina galvojant apie šveicarų literatūrą, skaitant šveicarų autoriaus kūrinį?

M.P.: Turiu draugų ir priešų. Šio požiūriu mes panašūs į Lietuvą: esam mažas kraštas, žmonės pažįsta vienas kitą. Kai parašau apie pasaulinės amerikiečių žvaigždės knygą, kad tai apgailėtinas romanas, tas nieko nesujaudina. Bet kai taip parašau apie šveicarą, tada prasideda velniava. Tikriausiai Lietuvoje yra panašiai, ar ne? Kadangi vienas kitą pažįstame, negaliu eiti per Ciurichą ir vaizduoti, kad to ar ano autoriaus niekad gyvenime nemačiau. Susitinki su jais skaitymuose, baruose, kituose renginiuose, daugelį tujini... Nepaisant to, aš vis dėlto turiu rašyti apie jų knygas!

L.K.: Ir kaip tada elgtis? Pagal seną principą: „Platonas draugas, bet tiesa...“

M.P.: Reikia turėti drąsos draugo atžvilgiu. Mano atveju yra visi variantai: yra autoriai, su kuriais bičiuliaujuosi ir jų knygos man patinka, yra autoriai, su kuriais bičiuliaujuosi, bet jų knygos man nieko nesako, yra autorių, kurie kaip asmenys man nepatinka, bet jų knygomis žaviuosi... Su tuo reikia kažkaip tvarkytis. Jeigu norėčiau viso to išvengti, galėčiau rašyti tik apie kinų literatūrą!

L.K.: Dar vienas klausimas apie jūsų kaip kritiko savipratą. Kai pažvelgiate atgal, prisimenate recenzijas, kurias rašėte prieš, sakykim, dvidešimt metų – ar dabar esat tos pačios nuomonės? Ar per tą laiką jūsų skonis, jūsų estetika pasikeitė?

M.P.: Yra konstantų ir yra pasikeitimų. Aš turiu šventųjų stulpininkų, kuriuos visad mylėjau – pavyzdžiui, prancūzų, anglų, vokiečių realistai; bet lemiamos skaitymo patirtys buvo Joyce‘as, Kafka ir Proustas. Ir ligi šiol tebėra. Kitų vertinimas keitėsi: jaunas būdamas, labai mėgau Hermanną Hessę ir Rainerį Maria Rilkę; šiandien abudu man yra svetimi. Vargiai juos pakenčiu.

L.K.: Vienas lietuvių autorius sakė, kad Hessę reikia perskaityti, kol tau dar nėra dvidešimties, tada jis patiks. Bet tik tada.

M.P.: Visiškai sutinku! Antra vertus, prisijungia nauji dalykai. Jaunystėje buvau gana alergiškas konkrečiajai poezijai, avangardui – žodžiu, literatūrai, kuri eksponuoja kalbos materialumą. Maniau, kad tai tik protiniai žaidimėliai. Šiandien ji teikia vis daugiau malonumo. Tuo tarpu kitais atvejais tapau nekantresnis. Pavyzdžiui, istoriniai romanai: kad man patiktų toks romanas, jis privalo būti labai geras ir turėti savarankišką literatūrinį svorį. Bet jei tai dar vienas skaitalas apie Renesanso laikų Florenciją arba Rusijos revoliuciją – tada mieliau paimsiu gerą istorinį veikalą. Man nereikia romano pakuotės, nereikia saldiklio, kuris paskanina vaistą. Taigi kai kas pasikeitė, bet ne mano mažo namų altoriaus kolonos – jos, tiesą sakant, dar iš gimnazijos laikų.

L.K.: Ar per jūsų kritiko ir feljetono redaktoriaus karjerą pasitaikė atvejų, kad svarbi, novatoriška knyga nebuvo įvertinta kaip dera?

M.P.: Taip.

L.K.: Ką tada daryti: bandyti atitaisyti, ar jau nebe?

M.P.: Na, tada reikia antru bandymu atvirai prisipažinti, kad šito mes iš pradžių neįvertinome. Pavyzdžiui, aš ne iš karto įvertinau Danielio Kehlmanno talentą. Perskaitęs jo pirmąją knygą, pamaniau – na, nieko. Dabar sakyčiau, kad nebuvau teisus.

Bet pasitaiko ir kitas atvejis, kai pergiriami vienadieniai dalykai – ir atvirai sakant, mano atveju tai didesnis pavojus, nes aš nesu bestselerių skaitytojas, ir jau ne kartą dėl to diskutavau su vyriausiaisiais redaktoriais – štai, pasirodė Danas Brownas, visas pasaulis kalba apie Daną Browną, ir vyriausiasis redaktorius ateina pas mane ir sako: po galais, ką mes esam rašę apie „Da Vinčio kodą?“ – ir aš esu priverstas jam atsakyti: aš nežinau, kas per vienas yra Danas Brownas. Pramiegojau. Tada turiu žiūrėti, kad greitai ką nors surasčiau, kas man per dvi dienas parašytų recenziją.

Aš ne itin akylas bestselerių stebėtojas; šita literatūros rūšis manęs visai nepaliečia. Iki galo neperskaičiau nė vienos Hario Poterio knygos. Žinoma, mano darbas nėra jas skaityti, bet žiūrėti, kad apie jas būtų parašyta laikraštyje. Jei pramiegu, turiu bėdų.

L.K.: Jūs rašote ir apie kultūros politiką, ir apie muziką, ir apie popkultūrą. Man regis, šiandien literatus apėmusi lengva pagirių nuotaika: štai, anksčiau buvo galinga žodžio, knygos kultūra, spauda, skaitytojai, susidomėjimas, o dabar viskas tik traukiasi ir mažėja. Ir tai nėra subjektyvus įsivaizdavimas, tai iš tikrųjų vyksta. Vis dėlto man kyla klausimas – ar kada nors egzistavo tie didieji grynieji literatūros kritikai?

M.P.: Kritikai turėjo kitokį statusą. Marcelis Reichas-Ranickis arba Joachimas Kaiseris, arba Fritzas Raddatzas buvo karaliai. Jie turėjo žvaigždžių statusą, taip pat ir materialine prasme – jiems pataikaudavo, gerai mokėdavo, jie turėdavo savo vairuotojus ir tarnybinius automobilius. Tokių literatūros popiežių – nors mano pavardė ir yra Papst [vok. – popiežius] – šiandien nebėra. Šiandien mes, literatūros kritikai, važinėjam tramvajais. Ir, beje, nematau tame nieko blogo.

Nuo tų laikų nemažai kas pasikeitė, bet, žinoma, dar yra žmonių, kurie rašo tik apie literatūrą. Tiesa, sekmadieninio NZZ redakcijoje tai neįmanoma, nes mes labai maža redakcija. Mes esam keturi visu etatu dirbantys žmonės, plius keletas nuolatinių laisvų bendradarbių, plius pora nenuolatinių laisvų bendradarbių. Todėl kiekvienas iš mūsų privalo kuruoti keletą sričių.

L.K.: Bet gal taip yra dar įdomiau, galbūt literatūros kritika yra kaip pagrindas, nuo kurio atsispirdamas gali rašyti apie kitus tave dominančius dalykus?

M.P.: Taip, tai man labai patinka, ir nenorėčiau, kad būtų kitaip.

L.K.: Jus minėjote Reichą-Ranickį kaip „grynąjį“ literatūros kritiką. Jis daug rašė, bet jis taip pat rodėsi ir televizijoje, ir, mano supratimu, daugiausia per televiziją pasiekė žvaigždės statusą...

M.P.: Be abejo.

L.K.: Sakyčiau, kad dabar atsirado kritikų atmaina, kuri nedaug berašo, bet dažnai rodosi televizijoje, kur „pristato“ knygas. Amerikoje yra nepaprastai įtakinga Oprah Winfrey, taip pat ir vokiečiakalbėse šalyse yra tokių kritikų. Jūs neseniai smarkiai kritikavote TV laidos apie knygas vedėją Elkę Heidenreich. Jūsų nuomone, problemos šaknis glūdi asmenybėje ar žanre?

M.P.: Aš teigiamai vertinu tai, kad literatūros kritika vyksta įvairiose medijose. Manau, kad kritika, nesvarbu, kur ji pasirodo – laikraštyje, televizijoje ar radijuje – turi dvilypę užduotį. Viena vertus, ji yra paslauga – nurodo, ką verta skaityti, o ko ne, dėl tokių ir tokių priežasčių – bet ji taip pat turi, ar turėtų turėti, ir pramoginę kokybę. Ir aš pats ne visada skaitau kritiką dėl to, kad sužinočiau, ar reikia pirkti kurią nors knygą, ar nueiti į spektaklį, skaitau dėl skaitymo malonumo. Klasikinis pavyzdys yra Gerhardas Stadelmaieris, žinomas vokiečių teatro kritikas. Jis mane kai kada erzina, kai kada džiugina, bet aš nesėdu į traukinį ir nevažiuoju į Hamburgą ar Berlyną, kad pamatyčiau jo aptartą spektaklį – skaitau jo tekstus, nors tai recenzijos, kaip tekstus. Manau, kad taip juos skaito daugelis skaitytojų.

O kas dėl Elkes Heidenreich, mane nepaprastai supykdė, kaip ji sutaršė jaunos šveicarų rašytojos debiutinę knygą. Turiu pasakyti, kad mano santykis su ta knyga yra ambivalentiškas – ji rodo talentą, bet nemanau, kad ji pavykusi, rasčiau prie ko prikibti. Bet ką pasakė kritikė: „Arba autorė meluoja, arba ji turi rimtų psichinių problemų.“ Mano priekaištas buvo tas, kad iš knygos negalima spręsti apie autoriaus psichinę sveikatą. Ką tokiu atveju pasakysite apie Kafką? – Skubiai į psichiatrinės priimamąjį!

L.K.: 1995–1996 metais, kai studijavau Vokietijoje, dar rodė senąjį „Literatūrinį kvartetą“. Ranickis ten ir užstaugdavo, pasakydavo, kad knyga – visiškas šūdas!, ir taip toliau, bet apskritai laidos buvo neprimityvios. O dabar kai pažiūriu Deniso Schecko laidas – na, vis dėlto yra skirtumas...

M.P.: Taip, Reichas-Ranickis buvo triukšmadarys, tai iš dalies buvo ir jo vaidmuo. Jo pasaulis iš esmės buvo XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios biurgeriškas realizmas. Joyce‘as jau buvo ne jo pasaulis. Jis ne tik pripažino, bet ir didžiavosi tuo, kad nėra skaitęs „Uliso“. Savaitraštyje „Spiegel“ jis rašė, kad Musilio „Žmogus be savybių“ yra klaiki knyga, kurios neverta skaityti. Jo nuomonės būdavo kategoriškos. Jos galėjo patikti, galėjo nepatikti. Bet jis turėjo kriterijus. O žmonės, kurie dabar rodosi televizijoje, tokie kaip Scheckas ar Heidenreich, kriterijų neturi. Jie tik sako – man patinka, man nepatinka. Jie neturi jokio kritinio instrumentarijaus. Tą aš ir kritikavau.

L.K.: Pone Papstai, dėkui jums už pokalbį.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018