Literatūrologė Jūratė Čerškutė: „Literatūra gyva, o atradimo džiaugsmas atperka viską”

Vien lietuvių literatūra

Įdomus sutapimas – 10 metų sukaktį švenčia ir viešnios vadovaujamas knygų klubas Varšuvoje, Lietuvos ambasadoje Lenkijoje.

„2016 m. ambasadoje surengiau paskaitą apie šiuolaikinę lietuvių prozą. Susirinko labai įdomūs žmonės – nors jau kelerius metus gyvenau Varšuvoje, jų niekada nebuvau mačiusi ambasados „silkių baliuose“ (priėmimuose su mišrainių kauburėliais ir vynu). Atėjo diplomatai, tarptautinėse institucijose dirbantys žmonės, ir mes nutarėme: visi nori kalbėtis apie literatūrą. Klubas prasidėjo kaip edukacinis projektas.

Jo principas griežtas: skaitome tik lietuvių literatūrą ir tik vėlesnę kaip 1989 metų – nuo Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“, žyminčio lūžį į šiuolaikinę prozą. Einame nuoseklia istorine grandine: Gavelis, Jurgis Kunčinas, Sigitas Parulskis, Undinė Radzevičiūtė... Susėdame ratu ir kiekvienas privalo pasakyti savo nuomonę.

Paskui – mano 45 minučių paskaita apie autorių ir kūrinio struktūrą. Iš pradžių visi tarsi jautė mokyklinės literatūros traumą, bet vėliau augome. Taip, perskaičius U.Radzevičiūtę, kilo nuostaba: „Oho, negi tokia gali būti lietuvių literatūra?“, – prisimena J.Čerškutė.

Dabar viešnios klubo branduolį sudaro 6–10 žmonių. Naujų narių nebepriima, nes esami turi didžiulį konteksto bagažą, jau lygina vienus autorių kūrinius su kitais.

„Buvo ir kuriozų: viena moteris, gavusi knygų sąrašą, nustebo: „O čia reikės skaityti?!“, – šypsosi J.Čerškutė.

Skaito tik lovoje

J.Čerškutė skaičiuoja šiuo metu namie Vilniuje turinti apie 4000 knygų biblioteką, tačiau jau keliolika metų skaitanti elektronines knygas.

„Elektroninis skaitymas prasidėjo 2010 m., kai pradėjau rašyti žurnalo „The Economist“ kultūros priedui „The Intelligent Life“, leidžiamam dukart per metus. Reikėjo recenzuoti knygas, kurios dar nė nebūdavo išleistos – pasirodydavo tik po kelių mėnesių. Leidyklos ėmė siųsti nesumaketuotus PDF ar „Word“ failus. Kita vertus, 2015 m. išsikrausčius į Varšuvą, lagaminuose popierinių knygų neprisiveši. Su leidyklomis susitariau, kad siųstų PDF failus. Juos skaitau „iPad“ ir „Kobo“ skaityklėse.

Tai patogu profesiniu požiūriu: ekrane braukau, rašau pastabas, per paiešką akimirksniu randu reikiamas citatas. Popierinėse bibliotekos knygose negaliu pakęsti kito žmogaus pieštuko brūkšnių – jie blaško ir verčia sekti svetimą mintį, o skaitmeninis failas yra švarus darbo įrankis”, – pasakoja.

Kita vertus, klubo viešnia dėl popierinės knygos ateities rami – „popierius išlieka dešimtmečiais ir šimtmečiais, net kai serveriai sugenda. Literatūra gyva, o atradimo džiaugsmas atperka viską”.

J.Čerškutė sako skaitanti tik lovoje – prie stalo tik rašanti.

Ne kas, o kaip

Vaikystės Panevėžyje jos šventovė buvo Žvaigždžių gatvės biblioteka – jau 8-erių ten pradingdavo kelioms valandoms. Bene mėgstamiausia vaikystės knyga – Astridos Lindgren „Pepė Ilgakojinė“. Paauglystėje labiausiai formavusios knygos – Jurgio Kunčino „Tūla“ (sukrėtusi savo kalba ir meilės drama sovietmečiu) ir Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ (tekstas, sulaužęs bet kokius įsivaizdavimus apie lietuvių prozą).

Dabar skaitydama įvairius tekstus J.Čerškutė pasiilsi imdama detektyvus – Agathą Christie, Robertą Galbraithą (Joanne K.Rowling).

„Ten veikia aiški formulė ir taisyklės”, – teigia.

Grožinėje literatūroje viešniai svarbiausia ne „kas”, o „kaip”.

„Studentams visada sakau: Federico Fellini filmas „8½“ garsus ne dėl siužeto (jis banalus), o dėl to, kaip sukurtas – muzika, kadruotė, ritmas. Tas pats galioja literatūrai. Dėl to pasirinkau ir Ričardą Gavelį: jo tekstai yra matematiškai tikslūs, racionalūs, sukonstruoti kaip architektūrinis brėžinys”, – sako Bitė klubo viešnia, tyrinėjusi šio rašytojo kūrybą savo daktaro disertacijoje, o pernai išleidusi knygą „Galvoja fizikas! Ričardo Gavelio prozos sistema“.

Nesišnekėjo 3 metus

Kaip J.Čerškutė vertina knygų apžvalgas „Instagrame“ ir socialiniuose tinkluose, kur vyrauja emocinis kriterijus „patiko / nepatiko“?

„Studentams esu uždraudusi tris klišes: „jautrus“, „mane palietė“ ir „išsinešiau žinutę“. Kas tave palietė ir kur? Ką išsinešei – ar čia prekybos centras? Kritiko darbas yra paaiškinti kūrinio mechaniką ir įvertinti jį kontekste, o ne dalintis emocijomis. Kita problema – savilaidos grafomanija. Šimtai autorių leidžia knygas savo lėšomis be jokios atrankos ar redaktūros. Kritikas privalo atlikti švarinimo funkciją, būti tarsi grafomanų siaubas”, – teigia.

Bibliotekos viešnia apgailestauja, kad Lietuva iki šiol neturi itin prestižinės, didelės, finansiniu prizu papildytos literatūros premijos, tačiau aktyviai dalyvauja atrenkant ir paskelbiant kūrybiškiausias šalies knygas, Metų knygos rinkimų procese. Pretendentų į kūrybiškiausiųjų dvyliktuką pradinis sąrašas kasmet siekia apie 500 knygų. Iš jų atrenkama apie 70 vertingesnių, o galiausiai komisija palieka 12.

„Pirmos 5 pozicijos visada aiškios visiems, o dėl likusių vyksta karštos diskusijos. Ir taip, po paskelbimo visada sulaukiame rašytojų priekaištų. Tačiau kritikas turi dirbti kaip chirurgas – be virpančių rankų. Su šviesaus atminimo Rolandu Rastausku trejus metus nesišnekėjome po mano griežtos recenzijos apie jo romaną „Venecija tiesiogiai“, tačiau spėjome susitaikyti likus dviem dienoms iki jo mirties. Esu rami – vertinau profesionaliai”, – pasakoja.

P. S.

Apie redaktorius. J.Čerškutės įsitikinimu, šiuo metu leidyboje mažiausiai vertinama redaktoriaus profesija.

„Lietuvoje dažniausiai dirba tik kalbos taisytojai, taisantys kablelius, bet verkiant trūksta turinio redaktorių. Pavyzdys – Manto Adomėno romanas „Moneta & labirintas“: talentingas, intelektualus,

bet perteklinis. Kaip sakė Arūnas Gelūnas, „nebeveikia stabdžiai, tekstas liejasi per kraštus“. Kiekvienam autoriui reikia redaktoriaus, pasakančio, kuriuos 50 puslapių išbraukti būtina”, – sako.

Geros knygos formulė. „Kiekvienam žmogui gera knyga ta, kuri suveikia jam tinkamu laiku”.