Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Marius Burokas apie Stepheno Kingo „Švytėjimą“: „Tai viena baisiausių XX a. siaubo knygų“

Marius Burokas Interviu
Regimanto Tamošaičio nuotr. / Marius Burokas
Šaltinis: 15min
1
A A

Siaubo literatūros meistru vadinamas amerikiečių rašytojas Stephenas Kingas pirmą knygą pasauliui pristatė dar 1974 metais. Tuomet skaitytojus pasiekė romanas „Kerė“. Tačiau didžioji autoriaus šlovė prasidėjo po trejų metų – 1977 metais, kai pasirodė garsusis „Švytėjimas“, leidęs S.Kingui įsitvirtinti tarp siaubo žanro literatūros elito autorių. Šiemet literatūros pasaulis mini 40 metų sukaktį nuo šios kultinės siaubo knygos pasirodymo.

Kaip teigia pats autorius, įkvėpimas parašyti „Švytėjimą“ gimė 1974 metais viešint viešbutyje „The Stanley“, kuriame jiedu su žmona buvo vieninteliai svečiai – sekančią dieną viešbutis turėjo būti uždarytas žemos sezonui.

Suprasti akimirksniu

  • Romanas „Švytėjimas“ išleistas 1977 m.
  • Tai buvo trečia S.Kingo knyga. Prieš tai autorius parašė „Kerę“ (1974 m.) ir „Zalės valdą“ (1975 m.)
  • 1980 m. režisierius ekranizavo S.Kingo siaubo romaną
  • „Švytėjimas“ laikomas viena baisiausių XX a. siaubo žanro knygų
  • 2013 m. S.Kingas parašė „Švytėjimo“ tęsinį – „Daktaras Miegas“

Vaikščiodamas tuščiais viešbučio koridoriais S.Kingas galvojo, kad šis pastatas galėtų tapti naujo jo romano apie vaiduoklius vieta. Sutapimas ar ne, bet naktį S.Kingas susapnavo košmarą, kuriame matė tuščiais viešbučio koridoriais persekiojamą savo sūnų Joe. Pabudęs iš sukelto siaubo jis prisidegė cigaretę ir mąstydamas žvelgė pro langą. Cigaretei susmilkus romano „Švytėjmas“ idėja ir „griaučiai“ rašytojui jau buvo aiškūs.

1977 metais išleistas romanas sulaukė didelės sėkmės – tai buvo trečia S.Kingo knyga. Ši sėkminga siaubo istorija buvo paremta S.Kingo patirtimi – tiek nakvyne „The Stanley“ viešbutyje, tiek kova su alkoholizmu, su kuo susidūrė ir pagrindinis romano personažas.

Nuo romano pasirodymo praėjus trejiems metams, 1980 metais, režisierius Stanley Kubrickas pristatė garsiąją romano ekranizaciją, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Holivudo aktorius Jackas Nicholsonas. Ši kino juosta dažnai minima tarp geriausių visų laikų siaubo filmų. Tačiau, kaip pasakoja poetas, literatūros kritikas ir vertėjas Marius Burokas, pats S.Kingas nebuvo sužavėtas „Švytėjimo“ ekranizacija.

Kuo S.Kingo romanas „Švytėjimas“ yra išskirtinis? Kokia siaubo žanro knygų vieta literatūros pasaulyje? Ar Lietuvoje turime savų kingų? Apie tai kalbamės su M.Buroku.

– S.Kingo romanas „Švytėjimas“ padėjo šiam rašytojui įsitvirtinti tarp žinomų siaubo literatūros autorių. Kuo ypatinga ši knyga?

– Taip, tai trečiasis S.Kingo romanas ir pirmoji jo, kaip siaubo romanų autoriaus, sėkmę įtvirtinusi knyga. Kuo ji ypatinga, manau, žino kiekvienas, ją perskaitęs – tai iš tikrųjų viena baisiausių XX a. siaubo literatūros žanro knygų. O ir šiaip viena baisiausių.

Ir tai knyga, kuri gąsdina ne skerdynėmis, krauju, zombiais, paleistomis žarnomis, pabaisomis, ateiviais iš kosmoso, o tik tuo, kas slypi žmogaus viduje ir tuo, ką galima pažadinti. S.Kingas yra tamsiųjų paprasto žmogaus sielos pusių tyrinėjimo meistras – dauguma jo romanų yra savotiškos „mažojo žmogaus“ atsparumo savo paties tamsai studijos.

Knyga svarbi ir tuo, kad parodo tamsesnius tėvų ir vaikų santykių aspektus: Džonas Toransas yra metęs gerti alkoholikas, linkęs į pykčio ir smurto protrūkius. Vieno iš tokių protrūkių apimtas jis sulaužo savo sūnui ranką.

Pats S.Kingas viename interviu yra sakęs, kad „Švytėjimas“ iš dalies yra ir jo paties išpažintis – jis knygos rašymo laikotarpiu gyveno panašų į Džono Toranso gyvenimo būdą – per daug alkoholio ir narkotikų, problemos su psichika. S.Kingas prisipažino, jog jam kėlė siaubą tai, kad retkarčiais jautė pyktį savo vaikams, jie jį siutino ir jis baiminosi, kad jis jiems ko nors nepadarytų. Rašydamas „Švytėjimą“ jis bandė to atsikratyti ir drauge atlikti savotišką išpažintį.

„Scanpix“ nuotr./Stephenas Kingas
„Scanpix“ nuotr./Stephenas Kingas

Tai viena iš keleto S.Kingo knygų, kurios frazės bei ištraukos giliai įsiėdė į mūsų sąmonę, tapo pasaulinės popkultūros dalimi. Kas, pavyzdžiui, nepamena žodžio „Redrum“? Beje, kraupus jau pamišusio Džono (ne Džeko! – gerbiami filmo gerbėjai) Toranso mašinėle atspausdintas sakinys: „All work and no play makes Jack a dull boy“ – yra tik genialus Stanley Kubricko išradimas, knygoje jo nėra, tik filme.

Beje, pačiam S.Kingui Kubricko filmas nepatiko, bet pagal pasirašyto kontrakto sąlygas jis negalėjo nieko pakeisti. Tas, žinoma, gerai. Bet kalbant apie „Švytėjimą“ reikia nepamiršti, kad knyga ir filmas vis dėlto skirtingi dalykai, ir filmas šiais laikais mums gerokai užgožia knygą bei sąmonei siūlo būtent Jacko Nicholsono pamišusį snukį, o ne tą Džeką Toransą, kurį pats S.Kingas turėjo omenyje.

– Esate sakęs, kad ši knyga buvo pirmoji jūsų rimta perskaityta knyga. Kuo ji ypatinga jums pačiam?

– Na, tai ne visai tikslu – ši knyga buvo mano pirmasis storas anglų kalba perskaitytas romanas: su žodynu, lėtai, bet įveiktas. Skaičiau ją devyniasdešimtųjų pradžioje, o gal anksčiau, tiksliai nepamenu, bet kokiu atveju iki 1992-ųjų. Mama dirbo Nacionalinėje bibliotekoje ir juos tuo metu pasiekdavo amerikiečių labdaros siuntos – su senomis ir nelabai senomis knygomis anglų kalba, „National Geographic“ žurnalais ir kitomis gėrybėmis. Ištisos krūvos „paperbackų“ – knygų minkštais viršeliais. Tarp jų buvo ir beveik viskas, ką S.Kingas iki to meto buvo parašęs.

Aš jau buvau skaitęs lietuviškai 1989 m. išleistą S.Kingo „Tylos zoną“ ir maniau, kad žinau, ko tikėtis iš mane taip sudominusio autoriaus. Klydau. Kubricko filmo tuomet dar, ačiūdie, nebuvau matęs, tad knygą perskaičiau nesugadintas nors ir genialių, bet ją suvokti trukdančių režisieriaus vaizdinių.

Tai iš tikrųjų viena baisiausių XX a. siaubo literatūros žanro knygų. O ir šiaip viena baisiausių.

Tikriausiai ši knyga mane keletui metų pavertė Kingo gerbėju ir palengvino perėjimą prie angliškų knygų skaitymo – kai siužetas tave taip įtraukia, kad pamiršti skaitąs kita kalba arba skaitai ja bet kokia kaina – tai labai gerai. Kita vertus, „Švytėjimas“ padėjo sutvirtinti įsitikinimą, kurio neišsižadėjau iki šiol, kad nereikėtų nuvertinti vadinamosios žanrinės literatūros – gerai parašyti tekstai peržengia visas ribas, o geriausieji S.Kingo kūriniai parašyti labai gerai. Na, ir, žinoma, S.Kingas man padėjo tapti geros siaubo literatūros gerbėju. Siaubo romanus mėgstu iki šiol.

Dar vienas dalykas – turbūt įkvėptas S.Kingo ėmiau rašyti – prozą, iš pradžių vadinamąjį „fan fiction“ (gerbėjo literatūrą), vėliau trumpus siaubo apsakymėlis. Tiesa, greit užmečiau, bet noras rašyti nedingo. Gal iš dalies dėl to „kaltas“ ir S.Kingas.

– Nuo „Švytėjimo“ pirmo leidimo praėjo 40 metų. Kaip manote, kokias pozicijas siaubo literatūroje šiuo metu turi šis romanas? O kokia situacija su pačiu S.Kingu?

– Na, šis romanas užima labai aiškias pozicijas – tai XX a. siaubo literatūros klasika. 2013 m. S.Kingas parašė „Švytėjimo“ tęsinį – „Daktaras Miegas“ („Dr. Sleep“), bet jis jau tokio ažiotažo nesukėlė: kaip ir dauguma nebūtinų tęsinių jis buvo tiek paprastų skaitytojų, tiek gerbėjų perskaitytas, aptartas, pagirtas, aišku, pasiekė „NY Times“ bestselerių sąrašo viršų ir net pelnė prestižinį siaubo literatūros Bram Stocker apdovanojimą už geriausią romaną. Bet, vis dėlto, sentimentai šiuo atveju stipresni, „Švytėjimo“ šis romanas neperspjovė ir jam neprilygo.

Kadras iš filmo/Jackas Nicholsonas filme „Švytėjimas“
Kadras iš filmo/Jackas Nicholsonas filme „Švytėjimas“

Pats S.Kingas vis dar išlieka labai produktyviu rašytoju, yra mėgstamas ir skaitomas, ekranizuojamas, cituojamas ir pan. Jis beveik kasmet išleidžia po romaną, turi beveik nemąžtantį gerbėjų lauką. Pastaruoju metu jis persimetė į savotišką „kietojo detektyvo“ ir siaubo literatūros mišinį, išleido romanų trilogiją, pavienį romaną apie Johno F.Kennedy nužudymą ir kelionę laiku „11/22/63“, apsakymų rinkinį. Šiemet turi išeiti naujas jo romanas, kurio veiksmas vyksta moterų kalėjime.

Kalbant apie S.Kingą, vertėtų paminėti ir rašytoją Joe Hill (arba Josephą Hillstromą Kingą), kuris yra žinomas siaubo žanro rašytojas ir Stepheno Kingo sūnus – ir turbūt vienintelis iš viso Kingų klano sulaukęs didesnio, platesnio populiarumo, išsivadavęs iš S.Kingo įtakos lauko. Jis yra keturių romanų ir vieno apsakymų rinkinio autorius, pelnęs ne vieną apdovanojimą, tikrai įdomus rašytojas, verstas ir į lietuvių kalbą – lietuviškai turime jo romaną „Širdies formos dėžutė“ („Heart-Shaped Box“).

– Kalbant apie siaubo literatūrą. Kiek šis žanras populiarus kitų žanrų atžvilgiu?

– Pasaulinėje literatūroje siaubo literatūra užima savo ne itin didelę, bet pakankamai tvirtą nišą. Yra klasikiniai autoriai – pradedant XVIII a. pabaiga: Horace‘u Walpole‘u, Ann Radcliffe, Matthew Lewisu, XIX a. – Edgaru Alanu Poe, Bramu Stokeriu, Mary Shelley, XX a. pr. – M.R.Jamesu, H.P.Lovecraftu ir pan. Yra XX a. antrosios pusės klasikiniai autoriai autoriai – tas pats S.Kingas, Jamesas Herbertas, Deanas Koontzas, Clive‘as Barkeris, Peteris Straubas. Dauguma šių autorių daugiau ar mažiau versti į lietuvių kalbą.

Ir beveik nieko nėra iš šiuolaikinių autorių, nors, tiesą sakant, Chuckas Palahniukas, Cormacas McCarthy, Lionel Shriver ir nemažai kitų, laikomų šiuolaikinės literatūros žvaigždėmis, sėkmingai naudojasi siaubo žanru, šio žanro klišėmis, įtampos kūrimo metodais ir pan.

Taigi, žanras tikrai sėkmingai gyvuoja, ir greta klasikinių siaubo romanų rašomi modernūs, sudėtingi, ieškantys naujų raiškos formų kūriniai, sulaukiantys tikrai plataus pripažinimo ir teigiamų atsiliepimų – nenorėdamas užversti skaitytojo dar viena krūva pavardžių, paminėsiu tik vieną, man gilų įspūdį palikusį autorių – Mark Z.Danielewski ir jo romaną „Lapų namai“ („House of Leaves“).

– Ar Lietuvoje mėgiama tokio žanro literatūra? Kaip su pačio S.Kingo kūrybos populiarumu?

– S.Kingo kūryba Lietuvoje mėgstama, tik, deja, ją dažniausiai leidžia ir verčia kas papuola. Leidykla „Eridanas“, kol buvo gyva, leido S.Kingo rinktinius raštus. Ten pasitaikydavo visko: ir klaidų, ir prasto vertėjo darbo, ir kitų nesmagių dalykų.

Norėtųsi, kad klasikiniai S.Kingo romanai būtų perleisti padorioje leidykloje, padoriai išversti ir, pageidautina, su epilepsijos priepuolio nesukeliančiais viršeliais.

Siaubo žanras Lietuvoje turi savo gerbėjų, tik jie, manau, seniai prarado viltį sulaukti daugelio siaubo žanro klasikos ir ypač XX a. klasikos kūrinių lietuviškai – dauguma jų puikiai skaito angliškai arba rusiškai. Aš pats nepamenu, kada skaičiau kokį gerą siaubo romaną lietuvių kalba.

Beje, šiemet pagaliau turėtų pasirodyti vieno iš siaubo žanro tėvų – H.P.Lovecrafto – apsakymų ir apysakų rinktinė lietuviškai: su įvadu, autoriaus biografija, kitais įdomiais priedais. Žanro gerbėjams yra ko laukti.

Wikimedia.org nuotr./Taip atrodė pirmojo „Švytėjimo“ leidimo viršelis
Wikimedia.org nuotr./Taip atrodė pirmojo „Švytėjimo“ leidimo viršelis

– Ar tarp Lietuvos rašytojų turime, jei taip galima išsireikšti, „lietuviškųjų kingų“?

– Ne. Neturime. Ir kažin ar turėsime – bent jau kol į mokslinę fantastiką ar siaubo literatūrą bus žvelgiama kreivai. Mūsų rašytojai labiau mėgsta socialinį kasdienybės siaubą – pilką, niūrų slegiantį, kiekvienam gerai žinomą.

Tiesą sakant, gaila, kad mes nesinaudojame savo tautosakine medžiaga, sakmėmis, mitologiniais pasakojimais – ten esama tokių dalykų, nuo kurių plaukai šiaušiasi ir šiurpas eina – lietuviai mokėjo pasakoti kraupias istorijas.

Visai norėčiau pamatyti romaną ar apsakymų rinkinį, kuriame permąstomi šie dalykai, aktualizuojami, perkeliami į dabartį. Galėtų išeiti visai įdomus eksperimentas – ir gal netgi sulauksiantis tarptautinio pripažinimo – tik reikia rašytojo.

TAIP PAT SKAITYKITE: J.Žilinskas apie fantastinę literatūrą: „Kartais žmonės fantastikos tiesiog bijo – spėju, kad gąsdina neaprėpiamumas“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą