Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2016 gegužės 1d. 21:15

Metų verstinės knygos rinkimai: K.Kettu „Už nuodėmes bus atleista“ – gaivališkas pasakojimas apie Antrąjį pasaulinį karą

Katja Kettu
Nuotr. iš „Wikipedia“ / Katja Kettu

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) šiemet septintą kartą rengia projektą „Metų verstinės knygos rinkimai“, kuriame skaitytojai kviesti išrinkti vertingiausią verstinę šiuolaikinės literatūros knygą. Čia – pokalbis apie vieną iš sąrašo knygų – Katjos Kettu romaną „Už nuodėmes bus atleista“ (išleido leidykla „Alma litetra“, iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė). Metų verstinės knygos rinkimuose – Katja Kettu romanas „Už nuodėmes bus atleista“.

LLVS ekspertai ir knygų vertėjai į sąrašą pakliuvusias knygas pristato Lietuvos radijo laidoje „Ryto allegro“, pokalbius pateikia ir 15min. Šįsyk – literatūros ekspertės Rūtos Šlapkauskaitės ir vertėjos Aidos Krilavičienės pokalbis radijo laidoje „Ryto allegro“ apie Katja Kettu romaną „Už nuodėmes bus atleista“.

Suomijos rašytojos knygoje susipina gaivališka aistra ir vienas prieštaringiausių Antrojo pasaulinio karo epizodų.

Vienos originaliausių ir ryškiausių Suomijos rašytojos knygoje susipina gaivališka aistra ir vienas prieštaringiausių Antrojo pasaulinio karo epizodų, apie kurį ilgus metus buvo nutylima. Pati Suomijos šiaurė, atšiauri realybė, saviti, mistika dvelkiantys tundros įstatymai ir viską savo kelyje traiškanti karo mėsmalė. Visa tai lemta patirti vokiečių karininką laukine meile pamilusiai raganiškai šamanų palikuonei – atsiskyrėlei kaimo pribuvėjai.

GERIAUSIŲ VERSTINIŲ KNYGŲ SĄRAŠĄ RASITE ČIA, UŽ GERIAUSIĄ KNYGĄ GALITE BALSUOTI ČIA.

– Per pastaruosius keletą metų sulaukėme nemažai tikrai geros šiaurės šalių verstinės grožinės literatūros. Šiemet išskirčiau islandų rašytojo Hadlgrimuro Helgasono knygą „1000° moteris“ ir suomių rašytojų Tommi Kinnunen „Namas kryžkelėje“ bei K.Kettu „Už nuodėmes bus atleista“. Apie pastarąją ir kalbėsimės. Ar sutiktumėte su apibendrinimu, kad „Už nuodėmes bus atleista“ tai istorinis romanas, kuris permąsto Antrojo pasaulinio karo pėdsakus suomių kultūrinėje atmintyje? Iš to kyla ir kiti klausimai – istorijos dėmesingumas istorinei traumai, politiniams nusikaltimams. Istorinio romano žanras yra mėgstamas suomių rašytojų. Ar K.Kettu romanas išsiskiria savo menine refleksija? Ar ji įsilieja į tam tikrą poetinę tradiciją, ar kaip tik iš jos savotiškai iškrenta?

– Suomiai labai mėgsta istorinius romanus ir labai daug jų parašo, – nuo pat XIX amžiaus. Turbūt vienas pirmųjų išgarsėjusių suomių rašytojų pasaulyje buvo istorinių romanų autorius Mika Waltari. Suomijoje jų parašyta gausybė – tiek nagrinėjančių jų pačių istoriją, tiek pasaulio įvykius. Po karo jų buvo ypač daug parašoma, tačiau jie buvo daugmaž tradiciniai. Maždaug apie amžiaus pabaigą Suomijoje susidarė lyg ir suomių romano krizė. Istorinių romanų buvo parašoma, bet buvo galima jausti, kad šiame žanre autoriai išsisėmė. Paskui atsirado kitoks požiūris, šiek tiek priešingas tam, kas buvo rašoma pokariu, – ypač ėmė reikštis moterys autorės. 2011 metais buvo išleistas K.Kettu romanas, visiškai kitoks nei rašyti anksčiau, jis buvo naujoviškesnis ir visos Europos kontekste. Aišku, tai, kad istoriją pasakoja moteris, gal ir nebuvo nieko naujo, bet jis išsiskiria šiurkštumu ir ypatingu gaivališkumu, kokio nebuvo Europoje. Stilius būdingas undergroundinei literatūrai tiek leksikos požiūriu, tiek pačios istorijos šiurkštumu.

Knygos viršels
Knygos viršels

– Ar tam reikšmės turi ir tai, kad autorė yra dar palyginus jauna?

– Turbūt turi. K.Kettu gimusi ir užaugusi Laplandijoje, ji lyginama su savo pirmtake Rosa Liksom, kuri lietuvių skaitytojams nėra labai gerai pažįstama – ji mums žinoma tik iš vieno romano, kuris nėra toks jau labai šiaurietiškas, labiau pasakojantis apie Sovietų Sąjungą. Ją gretina ir su kitu suomių rašytoju Timo K.Mukka. K.Kettu ir neslepia to, kad stengiasi leksika, šiurkštumu sekti R.Liksom pėdomis. Jos ir charakteris, pažiūros tokie, ji yra dainavusi punk grupėje. Ji – savotiška maištininkė.

Autorė atsisako sentimentų, binarinės mąstymo logikos, padalijimo žmonių į aukas ir nusikaltėlius.

– Ši knyga išsiskiria iš klasikinės istoriografinės vaizduotės. Čia iškeliami labiau moraliniai, o ne žinojimo klausimai. Šio pasakojimo centre – jaunos suomės Helenos ir vokiečio Johano aistros istorija. Antrojo pasaulinio karo įvykiai, jų kontekstas čia yra lemtingi. Abu personažai – traumą išgyvenantys jauni žmonės. Ir jų aistra, jų meilė yra labai nevienareikšmiški. Jų aistros gaivališkumas prilygsta karo gaivalams. Man atrodo, kad šiame romane nėra herojų, nes Helena, suvokdama, kad pasiduoda antgamtiškai traukai Johanui, seka paskui jį, bendradarbiauja su naciais, kurie stovykloje prievartauja moteris, atlieka eksperimentus. Visa tai aprašoma nepaprastai sodriai ir grafiškai. Tuo tarpu Johanas yra nacis, tačiau jis buvo pasipriešinęs savo viršininkui Ukrainoje, buvo sužeistas, dabar kenčia nuo atminties praradimo. Ar K.Kettu apie istorinę žmogaus lemtį mąsto atsisakydama romantinio patoso? Kaip galėtumėte aiškinti tokį gaivališką aistros, gyvenimo jėgos proveržį? Ar sutiktumėte, kad autorė atsisako sentimentų, binarinės mąstymo logikos, padalijimo žmonių į aukas ir nusikaltėlius? Romanas netgi liudija suomių kultūrinę savimonę, kultūrinės sąmonės brandą, istorinės atsakomybės už praeitį liudijimą.

– Kad teigiamų herojų nėra, tai tiesa. Skaitytojui labai sunku su kažkuriuo vienu iš veikėjų susitapatinti. Skaitant paprastai vienas kuris herojus yra artimesnis, čia patraukli iš pradžių atrodo pagrindinė veikėja, tačiau vėliau ryškėja ir jos nuodėmės. K.Kettu norėjo pasižiūrėti kitaip į šį laikotarpį, apie kurį Suomijoje daug nebuvo kalbama, – apie Laplandijos karą ir suomių bendradarbiavimą su naciais. Ji pasakojo, kad jai ir močiutė buvo daug pasakojusi apie sudegintus kaimus ir netgi ištisus miestus. K.Kettu labai brandžiai pasižiūri į tai. Suomijoje, kai pasirodė šis romanas, kilo šiokių tokių diskusijų, bet niekas tam labai neprieštaravo, netgi pritarė. K.Kettu dažnai vadinama pasakore, ji daug ką išsigalvoja, tačiau čia daug kas pagrįsta tikrais įvykiais, išskyrus, aišku, meilės istoriją. Bet šiaip viskas taip ir buvo – buvo Laplandijoje konclageriai, darbo stovyklos, tačiau iki tol apie tai dažniausiai buvo tylima.

– Vadinasi, galima sakyti, kad suomiai sąžiningai, kaip įmanoma sveikiau siekia savo praeitį apmąstyti, kad ji galbūt nesikartotų? Yra tam tikro susigyvenimo su ta patirtimi?

– Yra bandymo suprasti, kaip tokiomis aplinkybėmis turėjo elgtis Suomija, kurią bandė ir vieni, ir kiti užimti, ir kaip visgi reikėjo tą šalį išlaikyti nepriklausomą. Reikėjo kažką daryti nelaukiant, kol Suomiją užims. Taip sveikai ir žiūrima.

– Internetinėje erdvėje būta perspėjimų, kad „Už nuodėmes bus atleista“ nėra knyga silpnų nervų skaitytojams. Mes jau kalbėjome, kad pasakojimas yra labai jusliškas, netgi fiziologiškas. Ar čia buvo iš autorės pusės troškimas sukrėsti, šokiruoti? Galbūt tai buvo neišvengiama, siekiant perteikti tuos siaubus, kurie buvo patirti? Ta kūniškoji gaivališkoji kalbos dimensija atveria istorinį pragarą, kuriam buvo pasmerkti ne tik romano herojai, bet ir milijonai XX amžiaus antrosios pusės žmonių. Koks, jūsų nuomone, autorės santykis su blogiu ir bjaurumo estetika? Ar autorė primygtinai renkasi tokį kalbėjimo, pasakojimo būdą, ar kalba ją pasirenka pati?

– Turbūt ji stengiasi šiek tiek šokiruoti. Dėl to ji buvo kiek kritikuota ir kitas knygas jau rašė truputį ramiau. Tokių šiurkštybių tose knygose buvo mažiau, nors irgi rašė apie sudėtingus dalykus. Kaip jau minėjau, manau, kad ji stengiasi sekti savo pirmtakais. Labiausiai aš matau R.Liksom įtaką, ji eina tom pačiom pėdom. Jos netgi mokėsi tame pačiame licėjuje, gimtosios kalbos mokytoja buvo ta pati.

– Skaitant šį romaną šiaurės šalių literatūros kontekeste neapleidžia mintis, kad šiauriečiai labai atidūs moteriškoms patirtims, ir jų literatūrinės moterys nėra vienamatės, nėra butaforinės barbės, o tiek emociškai, tiek intelektualiai sudėtingos asmenybės. Koks K.Kettu žvilgsnis į moterį ir jos likimą? Ar būtų pagrindo kalbėti apie metaforines sąsajas tarp moters sąmonės ir šiaurietiško kraštovaizdžio?

– Šiaip šiauriečiai yra tiesmuki, stačiokiški, ir pagrindinės veikėjos paveikslas tą rodo. Aš sąsajų tarp moters šiurkštumo ir gamtos atšiaurumo matau. Juo labiau, kad K.Kettu knygoje labai daug gamtos vaizdų. Ir moteris ji dažnai pravardžiuoja, tarkime, grybų, uogų vardais. Moteris čia labai susijusi su gamta – tas teisybė.

– Pabaigai – apie šio romano vertimą. Skaičiau, kad šis romanas parašytas dialektu. Kokią reikšmę turėjo ta kalbos plastika verčiant šį romaną? Kas buvo sunkiausia?

– Jis nėra visiškai dialektu parašytas. Tiesa, dialogai parašyti dialektu. Tiesiog ji vartoja labai daug retų žodžių, stengiasi juos ištraukti iš žodynų. Ir ne tik iš žodynų, bet ir iš pokalbių su savo močiute. O man verčiant sunkiausi buvo kiti, techniniai dalykai.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Žinau, ką renkuosi

Atnaujinkime namus

Video

Metas rinktis

Maistas

Laikas griliui

Išlaikyk atostogų ritmą

Remontas be nervų

Sveikata

Automobilių švaros centras AINAVA

Ryškiems įvarčiams

Pasaulis kišenėje

Sulčių nauda

Daugiau skonio

Naujas regėjimas

Unicef vaikų bėgimas „Už kiekvieną vaiką“

Renginių gidas