Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 4d. 19:06

Monika Bertašiūtė: 2021-ųjų pavasarį drąsiausia profesija – poeto

Monika Bertašiūtė
Laurynas Jurevičius nuotr. / Monika Bertašiūtė

„Jeigu gali nerašyti, tai nerašyk“ man visada skambėjo arogantiškai. Ir dėl „poetų nuo Dievo“, ir dėl radikalaus meistriškumo išaukštinimo mitologijų. Abiem persirgau. Bet labiausiai apmaudu, kad šiame nesusipratime raizgosi baimės ir abejonės, kurias tyliesiems poetams tenka nugalėti savarankiškai. Arba joms pasiduoti.

Tiesa, suprantu ir argumentą, kuriame slypi atmetimo reakcija grafomanijai. Ji vargina, ji ryški, o jos kūrėjai kartais būna garsūs, neperkalbami, nesuprantantys kritikos. Vis dėlto netikiu, kad 2021 metų Lietuvoje jau taip niekas nerašo įtikinančios poezijos temomis, kurių dar nėra arba prieš kelis šimtus metų užmiršome (ne visada būtina tą dviratį iš naujo išradinėti).

Be visų šaunių ir žinomų kūrėjų, esama ir tų tyliųjų. Jie naktimis dienoraščiuose rašo eiles, slepia jas po pagalvėmis ir ištrina česnakais... Bando paslėpti naują konceptą nuo bet kokios vampyriškos interakcijos iš išorės – niekšelių kritikų, milžinų autoritetų, snobiškų skaitytojų.

Kartais tylieji rašo tekstus, bet jų nevertina kaip poezijos, mat nepanaši į tokią, kokią madinga ir įprasta rašyti šalyje, kurioje gyvena.

Čia prisimenu eseistą Assimą Nicholą Talebą, kuris aptaria sąvoką „Skin in the Game“ tokio paties pavadinimo knygoje. Labai supaprastinus, tai frazė, apibūdinanti rizikos įvertinimą ir jos prisiėmimą prieš darant kažkokį veiksmą. Jeigu nori dalyvauti žaidime, turi priimti jo taisykles. Manau, kad literatūros kūrinius publikuojančios redakcijos klestėtų, jeigu keistųsi pačių poetų požiūris į viešumą. Jeigu žaidimas taptų natūralesnis.

Taip, ne visa visuomenės dalis bus pamišusi dėl lyrikos, bet skaitytojų yra. Ypač Lietuvoje. Kaip vieną iš argumentų galima pateikti neseniai Lietuvoje atlikto tyrimo „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“ rezultatus. Rezultatai rodo, kad besidominčių literatūra ir kultūra plačiąja prasme daugėja.

Turėti skin in the game būtų pravartu ir patiems poetams. Vietoje stingdančios baimės prabilti arba isteriško šachmatų figūrėlių nušlavimo ranka nuo lentos išgirdus kritiką, verčiau apsiginkluoti sąmoningumu, išmokti tą kartą žaidimą pralaimėti arba laimėjus neišprotėti (čia taip per aplinkui bandau pasakyt, kad neverta jaudintis dėl kritikos, o klysti būtina).

Priėmus riziką publikuoti savo eilėraštį, verta pamąstyti apie rezultatą, kurio tikimasi. Tiesiog norisi publikacijos ar norisi pristatyti savąjį konceptą ir sulaukti diskusijų. Turiu įtarimą, kad santykis proporcingai koreliuoja su tuo, kiek darbo, išjautimo į tą eilėraštį įdėsi. Deja, sėkmės faktoriaus taip pat neverta sumenkinti (gal šie atvejai ir yra „poezija nuo Dievo“?)

Ko gero, poeto sudievinimas gajesnis tarp skaitytojų nei pačių rašytojų burbule. Natūraliai ir tylusis poetas bijo, kad negimė galingiausiu Olimpo dievu. Kalbu kaip bedvasė kultūros „vartotoja“ (taip, vartotoja), bet toks požiūris verčia poeziją stagnuoti. Radikalumas griauna sudėtingą semantinį žaidimą, kuriame reikia derinti vaizduotės laisvę ir susikaupimą.

Apskritai, nenorint pamesti galvos, prarasti adekvatumo jausmo, nors ir kalbame apie jos didenybę poeziją, verta prisiminti ir poeto sąvoką ne iš sparnuotų citatų tinklalapio, o suformuotą Aristotelio „Poetikoje“.

Štai „The Cambridge History of Classical literature“ bandoma suprasti Aristotelio idėją apie poeto prigimtį. Remiantis „Poetika“ teigiama – jis turėtų būti talento, bet ne įkvėpimo žmogus. „Panašu, kad Aristotelis mano, jog tik abi savybes turintis žmogus yra įgaliausias pajusti aistras, reprezentuojamas poetine forma“, – rašoma vadovėlyje.

Svajoju tyliuosius sučiupti ir atiduoti leidėjams į nagus. Kad būtų kuriamos knygos, rastųsi naujos idėjos, būtų apie ką kalbėtis, kad tiesiog gražu būtų. Ir apsimokėtų...

Nepaisant to, kad būtina ir pačiam mokėti žaisti. Manau, kad reikalingas visuomenės padrąsinimas, bent pastanga suprasti, ką šie žmonės veikia. Sakyčiau, kad dar nuo Antikos reikalų iš jų reikalaujama stipriai daug.

Redakcijai rūpi jūsų poezija. Pagaliau atsirado proga išpublikuoti savo eilėraštį vienoje didžiausių naujienų platformų Lietuvoje. Turime žaidimo aikštelę, kurioje savo tekstais galima mistifikuoti, manipuliuoti, perkėlinėti į siurrealybes. Surasti skaitytoją ne siauručiame socialinio burbulo feisbuke. Galiausiai – kas čia žino, gal tai bus dar vienas argumentas leidėjams jus surasti? O tada žmonėms?

Žodžiu, išvada paprasta: atsipalaiduokite, nustokite burbuliuoti, rašykite, skaitykite, balsuokite už patikusius poetus „URBAN˙/ Poetry apdovanojimuose“. Kažkoks protingo veido žmogus, kuris sukryžiavęs koją ant kojos, pasakė „jeigu gali nerašyti, tai nerašyk“ šiandien yra neteisus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/