Į buvusius Venclovų namus (dabar – Pamėnkalnio vila) pakvietėme apie ribas literatūroje pasikalbėti du rašytojus – Virginiją Kulvinskaitę ir Gytį Norvilą. Jie – buvę bendradarbiai „Literatūros ir meno“ redakcijoje, tad gimęs pokalbis – privataus ir profesinio dialogo slenksčio peržengimas. Tiesa, abu pašnekovai – ne tik švelnūs priešininkai, bet ir geri draugai.
Pašnekesys nėra bandymas pateikti atsakymus ar suformuluoti „teisingą“ mąstymo giją. Tai lėtai vinguriuojantis dviejų žmonių svarstymas – apie rašytoją ir jo tekstą, kūrybos šaltinius, riziką, pripažinimą ir pastangą neišduoti savęs.
Tekstą spaudai parengė Kristina Tamelytė.
Blogi žmonės, geri rašytojai?
Virginija: Šiomis dienomis daug kalbama ne tik apie rašytojus kaip tekstų kūrėjus, bet ir apie rašytojų asmenybes. Atsimenu ramesnius laikus, kai prieš 10–15 metų pati studijavau universitete ir tikėjau postmodernistine Roland’o Barthes’o idėja, kad autorius jau miręs.
Dabar situacija keičiasi. Riba tarp žmogaus ir teksto tampa aktuali ir problemiška, atrodo, vėl sugrįžo kūrėjo ir kūrinio vienovės samprata. Tereikia prisiminti aštrias polemikas, susijusias su „MeToo“ atvejais arba desovietizacijos komisijos išvadomis. Turime autorių, kuriuos galima pasmerkti (tarkime, Kostas Kubilinskas), tačiau yra ir „pilkieji“ atvejai – nuo Salomėjos Nėries iki „MeToo“ skandalo figūrų.
Ar blogas žmogus gali būti geras rašytojas? Ar moralu, etiška skaityti ir teigiamai vertinti blogo žmogaus tekstus?
Gytis: Tavo minėtą postmoderno nuostatą priimu kaip natūralią, bet pats niekada tos skirties nedariau. Man tekstas ir žmogus yra viena. Ar juos reikia atskirti? Atrodo, kad ne – jie vienas kitą papildo. Galime žvelgti ir į žmogų kaip į tekstą, tik tada jau nueitume į visiškai kitas diskusijas.
Ar jeigu blogas žmogus parašo gerą tekstą, tekstas pasidaro blogesnis? Nemanau. Skaitydamas gerą tekstą vis tiek matau ir žmogų. Man įdomu suprasti, kokios yra teksto įsčios. Yra toks pavyzdys – man regis, jį yra suformulavusi Gintarė Adomaitytė: visa gera vaikų literatūra parašyta žmonių, kurie nekentė vaikų. Žinoma, mintis hiperbolizuota, bet joje yra tiesos – iš kur atsiranda meilė vaikams ar poreikis jiems rašyti?
Net ir S. Nėries atveju matau vieną paveikslą – dviejų mozaikų derinį. Mintis, kad geras žmogus būtinai parašys gerą literatūrą, nėra taisyklė, gal net priešingai. Kūryba dažnai atsiranda iš priešpriešos ir vidinių įtampų – emocinių, ideologinių, kokių tik nori. Neįmanoma atskirti to, kad S. Nėris buvo kolaborantė ir kartu gera poetė, nors ir ne mano skonio.
Žmoguje dera ir dieviškumas, ir velniškumas.
Dėti į skirtingas lentynas autoriaus gyvenimą ir kūrybą – nesąmonė, nes taip prarandamas kontekstas, visas pasakojimas. Juolab tai svarbu ir edukacine prasme: vaikams reikia pamatyti, koks šunsnukis galėjo parašyti gerą kūrinį. Žmoguje dera ir dieviškumas, ir velniškumas – tai visuma, kurios negalima perplėšti per pusę. Neįmanoma ieškoti gryno blogio, gryno gėrio ar gryno grožio žmoguje. Tai absurdiška, nes žmogus iš esmės toks nėra. Jis – demoniškumo, gyvuliškumo, dieviškumo, kultūros visuma. Galima bandyti žiūrėti į tekstą be žmogaus – priklauso nuo susitarimo ir žaidimo taisyklių. Esu linkęs matyti visumą.
Virginija: Sutinku, kad žmogus įvairialypis, tačiau literatūros istorijoje matau daug dviprasmybių ir neteisybės. Tarkime, kai vyko protestai dėl S. Nėries paminklo Vilniuje, Užupyje atidengtas paminklas Sigitui Gedai. Jis – kontroversiškas rašytojas. Kūryboje yra kolaboravimo apraiškų, paskutinius gyvenimo metus žymi priklausomybės ir šeiminis smurtas, įkalinimas. Komplikuotai S. Gedos asmenybei literatūrologas Rimantas Kmita skyrė monografiją „Ugnies giesmės: tūkstantis Sigito Gedos veidų“.
Jokiu būdu neteisinu S. Nėries, ji išdavikė ir kolaborantė. O S. Geda – smurtautojas, savo kaltės neišpažinęs nei pripažinęs. Be to, S. Geda yra parašęs konjunktūrinių eilėraščių. Ir apie Leniną rašė, nors jo laikais rašytojai jau galėjo rinktis apie Leniną nerašyti. Į Sibirą už nerašymą nebevežė. Debiutiniame S. Gedos rinkinyje „Pėdos“ (1966 m.) pačiame pirmajame eilėraštyje minima „tiesiapirštė“ Lenino pėda, kurioje „žemynai gula“. Konjunktūrinių eilėraščių parašė ir vėliau, tai savo studijoje mini R. Kmita. Įžvelgiu neteisybę: vieniems leidžiama klysti, būti „tamsiais“, komplikuotais, net ir konjunktūriniais, o kitiems ir ypač kitoms – ne. Vienų nuodėmes atperka kūryba, o kitų – ne.
Gytis: Ne, nieko neatperka. Reikėtų matyti visumą: jis buvo toks ir puikiai rašė, bet S. Gedos ir S. Nėries atvejų netapatinčiau.
Jeigu paminklus statysime tik švaruoliams ir gražuoliams, nežinau, ar bus kam apskritai statyti.
Virginija: Du stiprūs, literatūros istoriją pakeitę poetai. Viena išdavė tėvynę, kai pasirinkimas neišduoti reiškė rizikuoti savo ir šeimos narių gyvybėmis, o kitas buvo smurtautojas, rizikavęs kitų gyvybėmis ir, nepaisant maištingo įvaizdžio, konformistas.
Gytis: Lyg ir taip. Sunku suplakti. Galvočiau, kad objektas ne tas. Sprendimas nukelti S. Nėries paminklą buvo visiškai politinis. Tapatinti konjunktūros, išdavystės atvejį su smurtavimo atveju negalima. Jie prasilenkia.
Ir balinimas neatrodo priimtinas. Jeigu paminklus statysime tik švaruoliams ir gražuoliams, nežinau, ar bus kam apskritai statyti.
Kūrybos įsčios
Virginija: Įdomi mintis, kad geriausius tekstus parašo sudėtingiausios asmenybės. Manęs asmeniniai sunkumai, krizės ar dramos neįkvepia, kaip tik po tokių išgyvenimų sunku ar net neįmanoma rašyti.
Gytis: Poezija ir proza – šiek tiek skirtingi dalykai, bet vis tiek autorius turi gyventi intensyviai. Kitaip tariant, psichika turi suktis gerokai greičiau nei gyvenant ramų gyvenimą. Tam tikra prasme reikia save dirginti, sąmoningai ieškoti įspūdžių.
Virginija: Skamba kaip S. Gedos mokykla (juokiasi).
Gytis: Gal, gal. Juk yra labai skirtingų rašymo stilių – negali pasakyti, kuris teisingas, o kuris ne. Viskas priklauso nuo žmogaus psichikos struktūros. Gal kitam to nė nereikia, iš ramaus, dzeninio gyvenimo irgi gimsta gera literatūra. Tik kitokia. Mano prigimčiai artimesnis aštresnis buvimas – tokia asmenybės struktūra.
Anksčiau skeptiškai žiūrėjau į mintį, kad geriausia poezija parašoma iki 35–45-erių metų. Dabar, nuėjęs pusę gyvenimo kelio, puikiai tai suprantu.
Virginija: Pritariu, geriausi eilėraščiai dažniausiai parašomi brandžioje jaunystėje. Bet juk yra žmonių, kurie iki gyvenimo galo rašo gerą poeziją – tarkime, Tomas Venclova.
Gytis: Bet tokia poezija kaip Kornelijaus Platelio ar Tomo Venclovos geria iš visai kito šaltinio – intelektualumo, kultūrinio sluoksnio. Čia reikia prisiminti Apolono ir Dioniso skirtį.
Tarkime, Kęstutis Navakas – sunku pasakyti, ar jo rašymo būdas buvo sąmoningas pasirinkimas, ar alkoholis rinkosi už jį, bet jis ėjo iki susideginimo. Regis, pats jautė ir žinojo, kad eis iki galo. Ir iki gyvenimo pabaigos rašė gerai, nors turbūt turėjo galimybę sustoti, išeiti į buitiškesnį buvimą. Galėjo pasirinkti ilgiau pagyventi, bet, tikėtina, nebūtų taip rašęs. Tai visiškai asmeninis sprendimas: kiek galiu sau leisti ir ar to noriu. Skamba fatališkai, bet kūrybinė energija čia yra iš degimo. Kai kurie sako, kad reikia kančių – nemanau. Bet psichikos ratas turi dirbti.
Kartais pavydžiu poetėms ar poetams, kurie gali atsisėsti ir vienu iškvėpimu parašyti viską, ką nori ir ką privalo parašyti.
Virginija: Prozininkams rašyti nuolat save dirginant, degant beveik neįmanoma, nes nepatempsi. Jei imiesi ilgesnės apimties tekstų, reikia disciplinos, vidinės ramybės, kad galėtum kasdien sėdėti ir rašyti. Jei kurį savaitgalį išsitaškai ir išsidaužai, po to reikia kelių dienų atsigauti, tada dar kelių dienų grįžti į tekstą.
Gytis: Man regis, net dar daugiau – reikia laiko sugrįžti į tą patį ritmą. Didelė struktūra diktuoja sąlygas.
Virginija: Kartais pavydžiu poetėms ar poetams, kurie gali atsisėsti ir vienu iškvėpimu parašyti viską, ką nori ir ką privalo parašyti. Nors tiesa ir tai, kad bohemiškųjų degančių poetų ir poečių beveik nebeliko – daugelis pereina į ramesnį būvį.
Gero teksto kontūrai
Virginija: Nėra paprasta nuspręsti, žmogus geras, vidutinis ar blogas. O su tekstais – dar sudėtingiau. Laura Sintija Černiauskaitė savo esė rašė, kad gerą tekstą pajunta kūnu. O kaip tu pats teksto gerumą jauti ir matuoji?
Gytis: Man svarbiausia – kalba kaip instrumentas, kurį autorius valdo. Būna tekstų, kurie manęs visiškai „nekaso“, bet matau, kad jie gerai išdirbti – organizmas veikia.
Matyti, kad autorius žino, ką daro, nėra jokio šlako. Esminis dalykas – motyvacija ir jausmas, kodėl tai darai. Galima pasitelkti teatro analogiją: jei scenoje pastatytas fotelis nieko neveikia, tiesiog stovi, jis nereikalingas. Tai – nešvara. Analogiškai yra ir su tekstu. Perteklių išmest, tekstą suveržt, kad girgždėtų, suskambėtų.
Šios taisyklės galioja ir kalbant apie žanrus – nesvarbu, ar tai mokslinė fantastika, ar esė. Jei puodžius nežino, kaip žiesti, ar mechanikas – kaip remontuoti automobilį, tai matosi. Keista, bet visi kažkodėl žino, kuris autoservisas geriausias, o kuris – šūdinas, garažinis.
Virginija: Su literatūra sudėtingiau nei su puodais ar automobiliais, nes literatūros kūrinys visada turi daugiau nei vieną aiškiai apibrėžtą funkciją ir daugiau nei vieną prasminį lygmenį. Ne veltui apie kūrinius ir kūrėjus tiek daug ginčijamasi. Pati taikau kalbos, teksto struktūros švaros kriterijų, bet pastaruoju metu vis įdomesnės ir prasmingesnės būtent tos „šiukšlės“, „nešvara“. Tai, kas nustebina, išmuša iš vėžių. Tokiose detalėse, fragmentuose matau daugiau gyvybės ir vertės, net jei kūrinys kaip visuma kalbiškai ar stilistiškai iki galo neatidirbtas. Kartais akivaizdu, kad pats autorius nesuprato, kas čia įvyko. Pasirašė neplanuotai, neteisingai. Skaitant trikdo, bet kuria naujas prasmes.
Gytis: Pavyzdžiui, Tomo Petrulio knyga „Daikto kūnas“. Iš pradžių ji mane erzino – trūks plyš norėjosi redaguoti (sergu šia profesine liga). Bet greitai supranti, kad jis tai daro sąmoningai: griauna ritmiką ir panašiai. Jis supranta priežastis, kodėl taip daro, viskas išteisinta. O gal gali pasakyti tekstinės „nešvaros“ pavyzdį, kuris tave sudomino?
Virginija: „Šiaurės Atėnuose“ skaičiau Gretos Ambrazaitės eilėraščius, kurie vėliau sugulė į pirmąją knygą „Trapūs daiktai“. Labai susižavėjau, laukiau debiutinės knygos, bet knygoje tie patys tekstai buvo kažkokie nebetokie. „Šiaurės Atėnų“ publikacija tik minimaliai redaguota. Vėliau tekstus redagavo Antanas A. Jonynas. Man suredaguotieji patiko mažiau, nors buvo elegantiškai nugludinti. Gretos net asmeniškai teiravausi apie redagavimą, ji sakė, kad taisymai jai tiko, kad su redaktoriumi jautė vienas kitą.
Vis dėlto eilėraščius sušukavus nebeliko keistų, labai autentiškų kalbinių nuolaužų, netvarkos, įtampos, aštrių kampų. Maištingi, pikti, pašiaušti eilėraščiai knygoje tapo glotniais. Tvarkingais.
Konformizmas, rizika ir subjektyvumas
Virginija: Šiandien mūsų literatūra vis mažau rizikuoja. Gal tai natūralu: pripažinome ir susitaikėme, kad gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis ir kūryba nėra vien saviraiška, pašaukimas ar individualiai suvokiamos meistrystės siekis. Pastaruoju metu lietuviškoje prozoje vis ryškesnės ir svarbesnės tendencijos: tam tikru metu įsigali tam tikros temos, žanrai, stilistika. Tarkime, dabar prozoje dominuoja istorinis romanas ir magiškojo kaimo tema, prieš penkerius septynerius metus karaliavo brandos romanas ir dešimtojo dešimtmečio patirtys. Poezija laisvesnė, nes iš principo yra nišinis žanras, bet prozą rinkodaros dėsniai veikia. Leidėjai nori bestselerių, nori, kad knygas pirktų, kad autorės ir autoriai rašytų, kas tuo metu eina.
Siužetas man niekada nebuvo labai svarbus – jį galima ir nušauti.
Gytis: Norima atitikti standartą, atliepti skaitytojų norus. Iš principo tai yra blogai. Tam reikėtų nepasiduoti. Kaip – kitas klausimas.
Virginija: Ar tiki, kad įmanoma apibrėžti, kas yra gera literatūra? Arba – kas yra gera literatūra šiandien?
Gytis: Neatsakysime į klausimą, kas yra gera literatūra. Tai, kas mane šiandien užkabina, tas ir yra. Gal perskaitysiu kokį skelbimą ant stulpo ir pasirodys, kad tai – kietas haiku. Suprantu norą rasti objektyvių kriterijų, bet ne viskas taip paprasta – literatūra racionalumui nepasiduoda. Kiekvieną veikia skirtingi dalykai.
Siužetas man niekada nebuvo labai svarbus – jį galima ir nušauti. Kai romanas savyje talpina geros eseistikos intarpų, tada čepsiu. Bet kada taip buvo, jau nebežinau – seniai.
Virginija: Lietuviškų romanų eseistiškumas yra mūsų stiprybė, gaila tik, kad eseistiški romanai dažnai į pabaigą išsigaruoja. Stiprus patyrimas, autentiška raiška, bet nėra pasakojimo, naratyvo, o romanas be jo sunkiai tveria.
Gytis: Gal per kategoriškai pasakiau dėl siužeto. Vidinė dramaturgija vis tiek turi būti – kelias turi būti nueitas. Turi žinoti, kur eini, jausti balansą tarp eseistiškumo ir siužeto – o tai jau meistrystė. Kartais ta proza taip užknisa, kad galvoji, kaip čia greičiau ją pasmaugti.
Virginija: Užknisa rašyti prozą?
Gytis: Ne, romaną parašyti tik svajoju. Eseistikos distancija – vidutinė, nepalyginsi su romano. Romanas – tai maratonas.
Virginija: Romaną rašyti įdomu. Kai neriboja asmeninė patirtis, niekada nežinai, kur tekstas nuves. Pradžioje sunku, bet kuo toliau, tuo lengviau, atsiveria vis daugiau istorijų, pradedi geriau pažinti savo kuriamą pasaulį.
Gytis: Įtariu, tada atsiranda pavojus to pasaulio nesuvaldyti. Kad teks atsisakyti dalies savęs.
Virginija: Su tekstu kaip su žmonėmis, maistu ar gėrimais – visada anksčiau ar vėliau tenka ko nors atsisakyti. Visko neapžiosi.
Gytis: Pasigendu gerų redaktorių. Nors, aišku, pats autorius turi pripažinti, kad redaktoriaus reikia, sutikti, kad išmetus vieną ar kitą kūrinio gabalą suskambėtų geriau. Ir tokio redagavimo priežastis turėtų būti ne pardavimai, o meninė vertė.
Virginija: Redagavimo procese labai svarbi autoriaus ir redaktoriaus literatūrinė kraujo grupė – abiejų žiūra turi sutapti. Reikiamą kraujo grupę turintis redaktorius padeda pasakyti, ką norėjau, tik pati nesugebėjau. Jei kraujo grupės nesutampa, redagavimas primena kelionę pragaro ratais.
Gytis: Užprogramuotas nesusikalbėjimas.
Savi ir svetimi
Virginija: Tiki kartomis? Pati niekaip nesugebu savęs lokalizuoti. Kartais jaučiuosi tos pačios kartos kaip Giedrė Kazlauskaitė ar Marius Burokas, nors jie keleriais metais vyresni. Gimėme ir augome sovietmečiu, ši patirtis įsirašė. Kita vertus, bendraudama su jaunesniais rašytojais – Aušra Kaziliūnaite, Tomu Petruliu, Lina Simutyte, – irgi jaučiuosi esanti tos pačios kartos. Galvoju, kur karta prasideda ir baigiasi?
Gytis: Man paprasčiau. Mano karta – tie, su kuriais gėriau (juokiasi).
Virginija: Susisaistėte per bohemišką, betarpišką bendravimą?
Gytis: Taip. Supratau, kas yra mano karta, kai 2007-aisiais gaisre Žirmūnuose žuvo bičiuliai Mantas Gimžauskas-Šamanas ir Remigijus Audiejaitis-Remis. Tie, kurie atėjo į jų pagrabus, ir yra mano karta. Ratas užsidarė. Tarp mūsų galima išvesti bendrus vardiklius – požiūrį, gyvenimo būdą.
Virginija: Ar šis jausmas išliko ir šiandien?
Gytis: Taip – per bendras bėdas ir iššūkius. Bet yra ir fenomenų. Pavyzdžiui, Antanas A. Jonynas – kokios jis kartos? Jis puikiai bendrauja su visais. Jo buvimas, bandymas susikalbėti su visais, man atrodo labai gražus. Antanas vis jaunas.
Virginija: Gal dėl to, kad mano amžiaus ir ypač jaunesnių už mane kuriančių žmonių gyvenime bohemiško etapo arba nebuvo, arba jis būdavo trumpas ir ne toks intensyvus, pati lengviau „savus“ ir „svetimus“ atpažįstu pagal literatūrinio kraujo grupes. Jei kraujo grupės dera, visada, nors gal ir ne visomis temomis susikalbėsime. O dar svarbiau, kad kalbės savųjų tekstai.
Gytis: Čia jau mąstymo būdas. Sakoma: „Mano žmogus“. Panašiai kaip man, tarkim, su Giedra Radvilavičiūte ar Rolandu Rastausku – matematiškai žiūrint, jie kitos kartos, bet savi. Iš pradžių galvojau, kad Rolandas – pižonas, bet užteko Alytuje prie stalo atsisėsti, pasikalbėti. Nebeliko atstumo. Esame skirtingi, bet vidinis registras tas pats. Gal čia psichologiniai dalykai, žmonių chemija?
Virginija: Ir kaip tuomet žmogų nuo jo teksto atskirti? Žmogaus kraujas teka jo tekstais.
(Pa)glostymo malonumas
Virginija: Yra rašytojų, kuriuos motyvuoja pripažinimas. Jie jo siekia, o negavę ar gavę per mažai skundžiasi. Kitiems populiarumas, regis, nerūpi. Tarkime, Vidas Morkūnas sako, kad kuo jį mažiau žmonių skaito, tuo geriau.
Save lokalizuočiau tarp tų, kuriems dėmesys patinka. Tiesa, man svarbu, kas mane vertina. Palankus įvertinimas iš žmogaus, kurio nuomonės pati nevertinu, verčia sunerimti. Gal susimoviau? (juokiasi). O imponuojančių žmonių pagyros pamalonina, motyvuoja.
Ego galima suvaldyti, bet jį nuneigti – beprasmiška.
Gytis: Kai paglosto, labai malonu. Kam nemalonu? Nesu sutikęs tokio. Dėmesį galima parodyti įvairiai, bet jis vis tiek fainas.
Bet kokiu atveju išeini į sceną ir nori būti pamatytas. O kokią poziciją joje užimi – ar aktyvaus narcizo, ar atsitraukusio į antrąjį, o gal trečiąjį planą – jau kitas klausimas. Kartais esantys trečiame plane matosi gerokai geriau nei tie idiotai, mosuojantys vėliavomis pirmame. Tai žmogaus prigimtyje. Ego galima suvaldyti, bet jį nuneigti – beprasmiška.
Kai matai, kad pripažinimas pelnytas, puiku. Bet kai jis baltais siūlais siūtas… Apskritai Lietuvoje premijų kultūra yra apgailėtina.
Virginija: Premijų – ir prozos, ir poezijos – turime gerokai per daug. Dar labiau glumina, kai skirtingomis premijomis apdovanojamos tos pačios knygos. O tada pažiūri, kas įeina į skirtingų premijų komisijų sudėtį, ir pamatai tas pačias pavardes. Kažkoks absurdas.
Prancūzijoje egzistuoja nerašytas susitarimas: jei knyga apdovanojama kuria nors iš premijų, kitų apdovanojimų ta knyga negaus, net nepretenduos į juos. Tokiu būdu siekiama atkreipti dėmesį į kuo platesnį kūrinių spektrą. Gana dažnas atvejis, kad prestižinių premijų neskiria niekam, nes komisija nusprendžia, kad tais metais nėra vertų.
Gytis: Veikia totali inercija. Vyresnę kartą, užaugusią su tarybinėmis premijomis, dar gal ir suprantu. Bet labiausiai nervina, kai jaunesni žmonės pasiduoda tam pačiam mechanizmui, mala tuo pačiu malūnu.
Tame prancūzų variante pažiūrėta pragmatiškai – kad visuomenė pamatytų daugiau: ir tas geras, ir anas. O jei nėra kam skirti – tai neskiri. Tai sąžininga.
Premijos turėtų veikti kaip kriterijus. Jei už nevykusį kūrinį ar grafomaniją įteikiama premija, tai žmogus, nesisukantis literatūros lauke, supranta, kad tas kūrinys „geras“. Tada kokybinis kriterijus visiškai išsiplauna, lieka šūdniekiai. Pikčiausia, kad nieko nedaroma, jog tai pasikeistų.
Kažkada rašiau: geriausia pastatyti kokį premijų loto automatą – surašyti pavardes, sudėti jas ir išburti. Kritikams ir komisijoms atkris daug darbo.
Rašytojas negali nekalbėti?
Virginija: Susitikimuose su skaitytojais pastaruoju metu sulaukiu anksčiau negirdėtų klausimų. Pavyzdžiui, ar palaikau Ukrainą, ar protestuoju, ar aukoju, kodėl savo socialinėje paskyroje nepasisakiau vienu ar kitu klausimu.
Gytis: Jauti spaudimą?
Virginija: Taip. Vis pagalvoju, kad reikėtų daugiau pasisakyti, geriau išnaudoti savo, t. y. rašytojos, simbolinį kapitalą. Kad neužtenka tiesiog rašyti, būtina diskutuoti, šviesti, raginti remti, dalyvauti.
Gytis: Bet čia – viešieji ryšiai. Kas gi čia taip verčia? Taip pritraukiamas dėmesys, to reikalauja rinka. Daugeliu atvejų rašytojo kapitalą sukrauna socialiniai tinklai ir medija. Man atrodo, kad pasaulyje tai po truputį slūgsta – žmonės ima dingti iš socialinių tinklų, ieško alternatyvų, kitokio gyvenimo.
Kai klausiama, ką galvoji vienu ar kitu svarbiu klausimu, atsakymas dažnai veikia kaip atskaitos taškas: ar esi patikimas, ar ne. Visuomenė sudirgusi, tikrinasi.
Virginija: Neįsivaizduoju asmeninio kontakto su žmogumi, kuris atvirai prorusiškas, kuris nepalaiko Ukrainos, kuris diskriminuoja tam tikras socialines grupes, yra seksistas ar smurtautojas ir tuo didžiuojasi. Tačiau nuolat demonstruojama pozicija, aktyvizmas man svetimi.
Gytis: O gal čia – autoriteto alkis? Gal kas nors iš tiesų svarsto ir nori žinoti, ką mano Virga, ir į tai atsiremti?
Virginija: Į tokius klausimus norisi pasakyti: aš tik rašytoja. Aš rašau knygas ir dar rašau apie knygas. Galiu daug papasakoti apie literatūrą, bet daugiau nieko tikrai gerai neišmanau. Nesu politikos ekspertė, nesu sovietmečio ekspertė. Negaliu protingai kalbėti, pavyzdžiui, Palestinos ir Izraelio klausimu, nes neišmanau ir nenoriu klaidinti.
Gytis: Tai normalu. Tokiu atveju turbūt reikia pasakyti, kad nežinai. Žinantys viską paprastai yra idiotai. Juolab kad pasaulis šiandien daug įvairesnis ir intensyvesnis – kuo toliau, tuo jį sunkiau aprėpti. Reikia tai suprasti.
Virginija: Pats rašai aštrią, polemišką kultūrinę eseistiką. Kartais ir socialiniuose tinkluose pasipešioji.
Gytis: Taip, bet kalbu apie tai, ką daugiau ar mažiau nutuokiu. Nesąmonė, jei žvėrių dresuotojas pradėtų aiškinti apie mersedeso elektroniką, valytuvus ar benzino įpurškimą – iškart aišku, kad nieko nesupranta. Nesuvaidinsi.
Virginija: O ar rašytojas gali pavaizduoti tai, ko nėra pats patyręs?
Gytis: Negali. Kaip ir neaprašysi Ispanijos miesto gatvelių, jei ten nebuvai. Turi kalbėti tavo patirtis – kitaip meluosi. Žiūriu kaip čiupinėtojas: turiu pakrapštyti Kristaus žaizdą, kad suprasčiau, ar ji tikra.
Virginija: O aš tikiu, kad įmanoma aprašyti, ko nesi patyręs. Nesvarbu, ar tai miestas, kuriame nesilankei, ar gimdymas, ar žmogžudystė, ar kelionė į kosmosą. Bet tam reikia pasirengti: rinkti medžiagą, domėtis kitų patirtimis, klausti ir bandyti visa, ką sužinojai, išgyventi viduje, perleisti per save. O tada jau rasti arba sukurti raiškos būdą, formą.
Gytis: Pagimdyti per kalbą.
Virginija: Taip, atrasti žodžius, vaizdinius, sakinius. Juk ne kiekviena gimdžiusi moteris sugeba papasakoti apie savo, o tuo labiau kitos moters gimdymą. Visai neseniai apie tai rašiau, todėl paklausiau mamos, o ji atsakė: „Manęs neklausk, nieko neprisimenu.“ Apie smurtą įtikinamiau rašo tie, kurie aktyviai nesmurtauja. Tikrų žudikų, recidyvistų atsiminimai paprastai klaikiai banalūs. Klišė ant klišės, nors rašo iš patirties.
Gal kartais būtent distancija ir lemia vaizdinių tikslumą? Ir, žinoma, egzistuoja skirtingos rašymo strategijos. Štai tu esi patirtinis rašytojas, bet įkvėpimas gali ateiti ir iš atsigręžimo į kitą, kitokį.
Kokia gyvenimo prasmė? Nėra jos. Gyventi – procesas.
Gytis: Turi analizuoti, įlįsti, įsijausti. Kaip ir rašant apie mirtį – atrodytų, nežinai, apie ką rašai, bet per kalbą juk gali ir numirti. Skamba kaip poetizmas ar kalambūras, bet kalba turi galią tuos kraštus pačiupinėti.
Apie prasmę ir procesą
Virginija: Kokių temų ar žanrų niekada nesiimtum? Kur niekada nežengtum?
Gytis: Greičiausiai to, kas galėtų žeisti artimus žmones, šeimą. O šiaip – ribos dažniausiai yra galvoje: kiek pats sau galiu leisti.
Virginija: Kalbi apie atviravimą? Apie kito išdavimą, ar bendras patirtis aprašant?
Gytis: Taip. Viskas yra įmanoma, viskas jau buvo. Mes galvojame, kad kažkokių ribų dar nesame peržengę, bet iš tiesų viskas jau padaryta ir surašyta. Pats ribos peržengimas savaime nėra jokia vertybė. Ar galiu viešame renginyje nusišlapinti? Galiu. Peržengsiu ribą – ir kas iš to? Turi būti tikslas, kodėl tai darai, motyvas.
Virginija: Prasmė?
Gytis: Šito žodžio vengiu.
Virginija: Kodėl gi prasmės baidaisi?
Gytis: Nes per daug viską sureikšminame: kokia gyvenimo prasmė, kokia kūrinio prasmė, kokia mano buvimo prasmė? O kodėl apskritai kažkas turi turėti prasmę ir kažką labai reikšti? Velniop tos reikšmės. Niekas niekur čia nieko nereiškia.
Virginija: O man atvirkščiai: nyku be prasmių, kai viskas visiškai vienodai, nieko nereiškia. Kai atrandu ką nors sau reikšmingo, tai žinau, kad diena ar savaitė, ar gal mėnesis, nes atrandu ne taip jau dažnai, praėjo ne veltui. Kažkas įvyko, pasikeitė.
Gytis: Taip kalbėdamas sąmoningai perlenkiu – vien tam, kad nugesinčiau perdėtą sureikšminimą ir sudvasinimą. Reikia ir save šiek tiek patrypti, kad nepasipūstum. Juk reikia daryti ne tik „reikšmingus“ dalykus. Šikinyką valyti labai reikšminga? Ne. Bet reikia – dėl higienos. Viskas. (juokiasi)
Kokia gyvenimo prasmė? Nėra jos. Gyventi – procesas.
Neišduoti savęs
Virginija: Man nepatinka monotonija, todėl mėgstu išbandyti naujus žanrus. Kartu ir savo ribas aiškiau pajuntu. Štai maniau, kad galėčiau parašyti ir visai neblogą popliteratūros tekstą – detektyvą ar trilerį. Bet berašydama supratau, kad negaliu. Noriu, bet negaliu. Man patinka popliteratūra, bet netikiu geromis pabaigomis ir aiškiais atsakymais. O popliteratūrą turi atsakymus suteikti, atkurti sugriautą tvarką.
Gytis: O jei bus bloga pabaiga, tai jau nebebus popromanas?
Virginija: Nebebus. Žanriniai kriterijai.
Gytis: Šūdas. Vis tiek tavyje išlenda gotė. Nuo savo prigimties nepabėgsi.
Virginija: Taip. Gali žavėtis, norėti, planuoti, mokytis, bet galiausiai susiduri su savo vidine tiesa ir supranti: savęs neperžengsi. Mano pasaulyje nėra galutinių atsakymų, laimingų pabaigų.
Gytis: O jei galvotum tik apie pinigus? Vietoj veliumo įkaltum lavoną?
Virginija: Įkalčiau. Noriu pripažinimo, bet jei pripažinimas reiškia veliumą ir „gyveno ilgai ir laimingai“ – tai velniop.
Gytis: Jei pasirinksi veliumą, tai būsi išdavusi save. O kai išduodi save – tai jau truputį kubilinskas.
Virginija: Gal geros literatūros apibrėžimas ir yra toks: rašant neišduoti savęs – nei kaip kūrėjo, nei kaip žmogaus.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
