D.Kuolys perdavė profesorės atsiprašymą dėl negalėjimo dalyvauti susitikime su skaitytojais.
„Ji buvo pasiryžusi dalyvauti, tačiau sušlubavo sveikata. Profesorė labai prašė apkalbėti jos knygas be jos. Tesėsime įsipareigojimą jai“, – teigė buvęs V.Daujotytės studentas D.Kuolys.
Gilioji išmintis
Anot D.Kuolio, skaitant aforizmų knygą „Trumpės“ galima suvokti pačios literatūrologės filosofiją, požiūrį į gyvenimą.
Menotyrininkė L.Kreivytė pažymėjo, kad jai labai imponuoja V.Daujotytės kalbos jausmas ir gilioji išmintis.
„Gilioji išmintis sklinda tiek jai gyvai kalbant, skaitant paskaitas, tiek poezijoje ir prozoje. Jungtis tarp jos kūrinių yra autorės nepaprastas atidumas žodžiams, jo etimologijai, skambesiui. Jungia ir ir jos nepamirštama intonacija – jos atsargus, neprimygtinis kalbėjimas. Tai nėra grūmojimas pirštu, aiškinimas, o veikiau pasidalijimas patirtimis. Sieja ir autobiografinio rašymo, kaip ji pati sako, linija“, – savo įžvalgomis dalijosi L.Kreivytė.
G.Kazlauskaitė teigė, kad mugėje pristatomos knygos vis dėlto yra skirtingos.
„Nuostabu, kaip profesorė gali persijungti į skirtingus registrus. Nustebino „Trumpėse“ poezijos išaukštinimas. Mes esame pratę autoironiškai žvelgti į save, o V.Daujotytė parašo apie poetus ir poeziją tarsi aukščiausius ir kilniausius žodžius. Ji žvelgia demokratiškai į poetus: ji neskirsto į blogus ir gerus poetus. Žinia apie romano pasirodymą mane pritrenkė – svarsčiau, kokia buvo intencija ir iškėliau teoriją, kad jos intencija buvo gražiai, kilniai pavaizduoti mokytojavimą. Jis apgaubiamas romantiniu šydu“, – kalbėjo G.Kazlauskaitė.
G.Kazlauskaitė citavo kultūros protestų metų V.Daujotytės išsakytą mintį, kad Lietuvoje daug kas vadina save kultūrininkais, tačiau tiek mažai iš jų eina dirbti į mokyklą.
„Dėl to susivėliau galvoje teoriją, kad V.Daujotytė nori mums, dabarties žmonėms nori parodyti aukštomis natomis mokytojo profesiją“, – teigė G.Kazlauskaitė.
Lietuviškas pasaulis
G.Kazlauskaitė pastebėjo, kad romanas „Toks paprastas“ turbūt nėra skirtas visam pasauliui, nes susitelkia į lituanistinį kontekstą, aprašo žinomus Lietuvos rašytojus. Poetė pastebėjo, kad tai – išskirtinis V.Daujotytės žingsnis – dažnai šiuolaikiniai rašytojai kurdami apsvarsto ir publikavimo užsienyje, „eksporto“ galimybę.
Romano siužetas pasakoja apie Šaltmirių šeimą iš Žemaitijos ir keturias jos dukteris, veiksmas vyksta tarpukariu, todėl pagrindinių veikėjų keliai dažnai susikerta su įvairiomis literatūrinėmis asmenybėmis.
„Žinomi rašytojai romane atgyja. Profesorė turi daug žinių, kaip juos pavaizduoti, pavyzdžiui, Vincą Mykolaitį-Putiną ar Vaižgantą“, – dalijosi G.Kazlauskaitė, pabrėždama sodrią, gražią V.Daujotytės vartojamą kalbą.
L.Kreivytė atrado sąsają tarp romano ir dar vienos profesorės knygos „Kai rašai, nebijai“.
„Akivaizdu, kad semiama iš to paties šulinio, bet dainuojama skirtingais balsais, o tai – be galo įstabu“, – dalijosi L.Kreivytė.
Anot menotyrininkės, V.Daujotytė gyvena rašydama, rašyti jai – kvėpuoti.
„Jei taip gyveni, tai nuolatos savo gyvenimą perrašai. Skaityti labai malonu – tam tikras kvėpavimo ritmas. Jis arba tinka, arba ne. Jei tinka, tuomet mėgaujiesi“, – teigė L.Kreivytė.
V.Daujotytės romanas – realistinis, sakė G.Kazlauskaitė.
„Ir idealistinis“, – šypsojosi L.Kreivytė.
L.Kreivytė atkleidė, kad knyga pabaigta 2022 metų spalį, tad ją galima būtų laikyti ir reakcija į tais metais prasidėjusį karą Ukrainoje.
„Tai nešviečia tam tikra šviesa pačią knygą, knyga – V.Daujotytės pasipriešinimo barbarybei forma. Kiekvienas karo akivaizdoje turi daryti tai, ką gali daryti geriausiai, nes tai mums suteikia vilties. O Viktorija gali geriausiai rašyti, toks jos gyvenimo būdas, egzistencijos būdas. Tai – antikarinis romanas. Skaitydamas romaną gali valdyti nerimą dėl ateities lėtu kalbėjimu ir šviesiu žvilgsniu. Galiausiai supranti, kad per kartų kartas tam tikri dalykai išlieka: visų pirma, ryšys tarp žmonių. Tai didžiulė šios knygos vertė“, – teigė L.Kreivytė.
