– Literatūros kritika šiandien užsiima daug spalvingų ir drauge labai skirtingų asmenybių. Tu ir pati esi daugialypė – literatūros kritikė, literatūrologė, mokslų daktarė, dėstytoja. Tad įdomu, kaip pati jautiesi tarp kritikų, ar čia egzistuoja konkurencija?
– Manau, kad konkurencijos, nors ji yra, kaip be jos, reikšmė kritikos lauke yra pervertinama. Tikriausiai konkuruoti svarbiau tiems, kurie literatūroje dalyvauja ne tik kaip kritikai, bet patys yra kūrėjai, todėl suinteresuoti, kad jų idėjos ilgai išliktų priimtinos. Siekdami atrodyti „laimėtojais“, jie siekia „kovos“. Tai verčia aktyviau veikti dėmesio ekonomikoje, atidirbinėti įvaizdį ir pataikauti skirtingoms auditorijoms.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Visi suprantame, kad šiandien „gerai rašyti“ reiškia prisitaikyti prie rinkos sąlygų ir kurti turinį, kurį patogu girdėti tiek rašytojams, tiek daliai skaitytojų. Kritikai tai sugeba daryti, tik klausimas, dėl kokių paskatų – kokybės, dėmesio, uždarbio. Prisitaikanti kritika ima priklausyti nuo kintančio konteksto, adaptuojasi prie aktualijų ir išties lengvai virsta tiesiog viešaisiais ryšiais.
Ši situacija primena ne lyderystę, bet kai kurias parodas-suneštukus, kuriose atskiras kūrinys rodomas ne dėl jame keliamų idėjų, o todėl, kad padeda iliustruoti kuratoriaus primestą požiūrį.
Pagunda kuruoti kyla ir kritikai, tačiau tokiu atveju klaidinamas skaitytojas, jį pasiekia neteisinga informacija apie literatūros kūrinį. Dėl to lengva prarasti ryšį su tikrove, mat aplink knygas ir taip sukasi nemažai triukšmo: knygos nugarėlė pristato šedevrą, per renginius knygos giriamos, apžvalgininkai dalijasi rekomendacijomis, kurios palaiko knygos kaip prekės gyvybę.
Kad taip nutiko, nėra mūsų kultūros problema, greičiau lėmė kapitalizmas. Kuo labiau pasiduodi šiai krypčiai, tuo neaiškesnė darosi kūrinio meninė vertė, tuo greičiau liaujiesi iš tikrųjų atlikti kritiko vaidmenį.
Dalis mūsų viešųjų kritikų jau nebėra neutralūs, linkę skaityti selektyviai ir tendencingai. Stengiuosi šios ribos neperžengti, net jei tenka su kontekstu flirtuoti. Nors vietos visokiai kritikai viešumoje užtenka, šiandien mūsų kritikai labiausiai stinga nepriklausomybės ir atidumo pačiam tekstui.
– Šiuo metu, man rodos, esi rimčiausia viešoji literatūros kritikė, o tavo žodis bene svariausias. Tačiau iki to matyt vedė ilgas kelias. Papasakok, kada ir kaip pradėjai rašyti recenzijas? Kiek prie tavo įgūdžių prisidėjo studijos VDU? Kas buvo tavo autoritetai, o gal pati apčiuopei turėklus, kurių ir dabar laikaisi?
– Kritika įtraukė studijų metais – bakalaure analizavau vėlyvuoju sovietmečiu leisto „Nemuno“ modernėjančios poezijos kritiką. Recenzija jau tada pasirodė neįprastai kūrybiškas žanras, bet supratau, kad jam įvaldyti reikia įgūdžių.
Dalis mūsų viešųjų kritikų jau nebėra neutralūs, linkę skaityti selektyviai ir tendencingai. Stengiuosi šios ribos neperžengti, net jei tenka su kontekstu flirtuoti.
O rašyti padrąsino tuo metu kultūrinėje spaudoje skelbta Rimanto Kmitos poezijos kritika ir Valdemaro Kukulo spaudos apžvalgos. Pirmiausia patiko, kad jie palaikė jaunus maištingus autorius, ypač R.Kmitą domino ne pompastiška, o kasdieniškesnė, prozėjanti poezija, kurią tuo metu, beje, rašė ir pats.
Taip pat darė įspūdį šių kritikų santykis su tekstu – atrodė, kad juos tikrai jaudina poezija. Rašydami jie savarankiškai mąstė, tikrinosi, ką žino, ar veikia literatūrologų nustatytos klišės. Jų kritikoje jautėsi ir meilė literatūrai, ir buvo sveiko kritiškumo. Būtent čia aš ir atradau neakademinį toną, drąsą pasakyti „nežinau“ arba „persigalvojau“.
Buvau dvidešimt kelerių ir tai darė įspūdį. Net jei aptarinėtų knygų nebuvau skaičiusi, jų recenzijas buvo įdomu skaityti. Iki šiol man atrodo, kad svarbu abejoti, domėtis, nesurambėt. Jei rūpi aptarinėjama tema, tai jaus ir skaitytojas.
– Pastebiu, kad nemažai šiuolaikinės lietuvių literatūros knygų mandagiai, tingiai, negražiai ir nemoksliškai apeinamos. O apie kai kurias kitas parašoma net 3 ar 4 recenzijos. Šis procesas yra visiškai nereguliuojamas, o gal net ir stichiškas. Pavyzdžiui, nieko nerandu apie naujus Aldonos Ruseckaitės ar Saros Poisson romanus. Kas dėl to kaltas – leidinių redaktoriai, kurie neinicijuoja kai kurių knygų apžvalgų, o gal recenzentai, kurie eina pramintais keliais, trokšta negadinti santykių su autoriais? Labai pasigendu atsiliepimų apie ne itin pasisekusią, bet vis dėlto ne mažiau skaitomą beletristiką.
– O gal tos kritikų nepamatytos knygos puikiausiai yra aptarinėjamos ir suprantamos kituose sluoksniuose? Taigi gerai! Tiesą sakant, anksčiau žmonėms irgi atrodydavo, kad tie kritikai, kaip sakai, kažko vis nemato, atsirinkinėja. Šiandien, kai išleidžiama tiek daug knygų, spėti su visu naujienų srautu nerealu ir nebūtina – gaila energijos.
Kaip ir daugelis, perskaitau daugiau nei viešinu, net Goodreadsuose, kur gausu atviresnių atsiliepimų. Suprantu, kad kartos mąsto skirtingai, ne su visais susikalbu. Tačiau labai norėčiau, kad vyresni kritikai, tokie kaip Jūratė Sprindytė, dažniau rašytų, nes jų balsai paįvairintų bendrą labai jaunatvišką ir kartais idėjiškai angažuotą kontekstą.
Norisi rašyti ne iš reikalo, o turint, ką pasakyti, pastebėti vertingas knygas ir literatūros slinktis. Tačiau tam reikia ir laiko, ir atstumo. O tai yra prabanga.
Žinoma, kad patogiau kalbėti apie aktualių temų, nors ir vidutiniškai parašytą romaną, ir praplaukti pasroviui reaguojant į naujienas, paspardyti silpnesnį rašytoją, o ne skirti dėmesio sudėtingesniems kūriniams ir jų idėjoms.
Bet pastarasis variantas – prasmingesnis. Šiuo metu daugiau dėmesio skiriu poezijai – kitaip nei prozą, ją reikia stipriau aiškintis. Džiaugiuosi, kad kasmet pasirodo bent kelios to vertos eilėraščių knygos.
Tavo klausime girdžiu klasikinės kritikos ilgesį ir poreikį išlaikyti „vartų saugotojų“ paskirtį. Iš dalies suprantu, kodėl: naujų knygų šėlsmas užgožė būtinybę kalbėti apie vidinį literatūros procesą, be kurio sunku suvokti, kokios knygos iš tiesų laikomos literatūros įvykiais. Bet jie nesipumpuruoja kas mėnesį.
Kritiką dažnas įsivaizduoja nepelnytai plačiai – kaip galios instanciją, kuri pajėgi veikti literatūrą plačiąja prasme. O iš tiesų už jos slypi žmonės, šiai veiklai randantys laiko šalia kitų darbų.
Man atrodo, kad kritiką dažnas įsivaizduoja nepelnytai plačiai – kaip galios instanciją, kuri pajėgi veikti literatūrą plačiąja prasme. O iš tiesų už jos slypi žmonės, šiai veiklai randantys laiko šalia kitų darbų, turintys savų domėjimosi sričių, neprisiėmę misijos ginti geros literatūros vardą. Jie patarpininkauja. Dabar iš dalies procesą atspindi apžvalgos ir kompromisiniai geriausių knygų sąrašai bei rinkimai.
O kai metų gale pasižiūri, matai, kad už kritikos regos lauko lieka ne tiek jau daug minėtinų knygų. Įdomybės vienaip ar kitaip figūruoja. Bet negi glostymo ir įvertinimų rašytojams kada nors būna per daug? Būtų įdomu padiskutuoti, koks dėmesys knygai šiandien vertingiausias. Manau, į jį leidėjai, rašytojai ir kritikai atsakytų skirtingai.
– Ar literatūros kritikas turi domėtis kitais menais ir jų vertinimu? Arba, tarkime, politika, visuomeniniais įvykiais? Ar neturėtų recenzija peržengti grynosios literatūros ribų ir žvelgti į pasaulį plačiau, atviriau, neapsiribodama vien konkrečia knyga?
– O gal neverta turėti lūkesčių ir pernelyg sureikšminti meno ir rašytojų veiklos, tada nereikės nusivilti ir jų poveikiu?
Bet taip, viešoji erdvė stipriai paveikė literatūrą, ji tapo vienu iš jos sklaidos būdų. Natūralu, kad knygose įsispaudžia viešoje erdvėje matomi požiūriai į socialines problemas, ideologijos, madingi terminai, todėl literatūra veikia ir kaip terpė kurti savivaizdį, ne tik meną.
Kritikai tai irgi aktualu: juk literatūra ir mūsų žodynas keičiasi, todėl skaitydama knygas nuolat koreguoju supratimą, kaip ta literatūra funkcionuoja.
– Kas apskritai yra nauja knyga šiandien? Tarkime, sovietiniais metais knygas skaitė cenzoriai, reguliavo griežti redaktoriai, kurie, be viso kito, rašytojams užsimindavo, kad jeigu imsies kokios naudingos ir reikalingos temos, tai greičiau pasirodys ir knyga. Dabar laisvė, individualizmas, komercija... Leidyklos neužsako romano, pavyzdžiui, apie Brežnevo sąstingio dešimtmečius – žino, kad niekas tokio neparašys. Na, nebent farsą.
– Bet juk nuostabu, kad rašytojai, nors neapsaugoti nuo pagundų rašyti pagal projektines temas, šiandien jau nepatiria tokių apribojimų. Tačiau jei leidykla dirba su autoriais, kad rezultatas būtų kuo kokybiškesnis, o autoriai girdi aplinką, supranta kontekstą – tiesiog puiku, nes šita knygos gimimo stadija yra nematoma.
Man atrodo svarbu, kad rašytojai mąsto laisviau, lengviau adaptuojasi prie pokyčių. Globalumas atrodo suprantamas, o tekstai atspindi daugelį dabarties idėjų, kalbą ir problemas. Tai ypač džiugina poezijoje, kuri pagaliau ėmė natūraliai socialėti, o ne stagnuoti ties meniškumo tobulinimu – daugelis pastarųjų metų įvykių joje jau įsispaudę.
Subręsta vienas ar kitas etapinis kūrinys, kuris permąsto ir apibendrina, kuo kurį laiką jau gyvename – šiuo metu tai, manau, įdomiausiai padarė Giedrės Kazlauskaitės, Mindaugo Nastaravičiaus poezija.
Palengva subręsta vienas ar kitas etapinis kūrinys, kuris permąsto ir apibendrina, kuo kurį laiką jau gyvename – šiuo metu tai, manau, įdomiausiai padarė Giedrės Kazlauskaitės, Mindaugo Nastaravičiaus poezija.
– Paskaičiavau, kad štai jau septyniolika metų kaip nėra Sigito Gedos. Per tą laiką mūsų poezijoje galbūt daug kas pasikeitė. Kodėl sakau „galbūt“? Pats Geda šiuolaikinę lietuvių poeziją vertino itin skeptiškai. Beje, absoliučiai visą. Ar turėjo tokią teisę?
– Geda tikrai buvo kietas ir kaip poetas, ir kaip literatūros proceso dalyvis, kurio buvimas ir reakcijos spaudoje darė įtaką vidiniam literatūros gyvenimui. Tiek daug sau leisti galėjo svorį įgiję autoritetai, net jei tai reikštų, kad mąstymas apie literatūros situaciją pirmiausia rūpėjo kultūros laukui, rašytojams, o ne plačiajai visuomenei.
Sakyčiau, saugi visažinio ložė kritikui pavojingiausia, tada nesi atviras net mikroprocesams: lauki knygų-įvykių arba dar blogiau, pasitiki tik keliais grandų vardais ir procesus vertini senomis kategorijomis. Pavyzdžiui, neigi akivaizdžią populiariosios literatūros, kuri turi savo lygmenis, buvimą ir reikšmę.
Tačiau tokio lygio asmenybių ir šiuo metu nėra daug. Man įspūdinga Viktorijos Daujotytės įtaka vyresniems poetams: jiems įvertinimas, jei profesorė apskritai į jų eilėraščius atkreipė dėmesį ir perskaitė, o ne tai, ar apie juos atsiliepė gerai. Tai stipru.
Bet šiandien jau sunkiau įsivaizduoti, kad galėtų susikurti kas nors panašaus. Socialiniai tinklai panaikino skirtį tarp mėgėjo ir profesionalo. Tokioje terpėje bet koks solidesnis naratyvas greitai praranda aktualumą, todėl viskas segmentuojasi į burbulus, kuriuose galima įgyti balsą ir žaisti autoritetą.
– Vis dėlto kritikai labiau mėgsta analizuoti būtent eilėraščių knygeles, o paskui vienu balsu gieda, kad mūsų poezija yra labai aukšto lygio. Tuo tarpu prozos knygos lieka nuošalyje, o jei į jas ir atkreipiamas dėmesys, tai visada labai kritiškai. Tačiau ar tai nėra du tos pačios lazdos galai?
– Sutinku, kad tarp mokslininkų poezija iki šiol hierarchiškai aukštesnė. Bet klausimas – kokią poeziją jie labiausiai vertina? Ar tai, kad ji laikoma aukštuoju menu, neapriboja, nesuvaržo žiūros?
Man poezija patinka, nes joje greičiau pasireiškia naujos tendencijos, kinta žodynas, ji greičiausiai pasigauna net ir mažus mąstymo pokyčius. Apskritai poezijos tiesiog daugiau, ji dažniau dėl įvairių niuansų stebina, labiau plečia akiratį ir skatina savarankiškai formuluoti, ką eilėraštyje pavyko pasakyti. Apie tai rašyti žiauriai sunku, tačiau be galo įdomu.
Labai tikiuosi, kad toks mąstymas, iškeliantis poeziją viršum prozos, teigiant jos silpnybę – atgyvena. Taip gali atrodyti, tik jei neseki procesų. Atvirkščiai, šiuo metu vyksta prozos atgimimas: pagaliau po antrą ar trečią knygą išleidžia jaunesnės kartos autoriai, bandantys ambicingai suformuluoti savo požiūrį į pasaulį, proza žanriškai įvairėja – nespjauna nei į novelistiką, nei į distopiją ar komiksą. Apskritai vis pasirodo tiesiog raštingų romanų, įdomių idėjų.
Man poezija patinka, nes joje greičiau pasireiškia naujos tendencijos, kinta žodynas, ji greičiausiai pasigauna net ir mažus mąstymo pokyčius.
Kita vertus, pastebiu, kad jaunesni prozininkai klumpa, kai orientuojasi į ilgą laiką sureikšmintą prozos meistriškumu laikytą literatūriškumą (prozos premijos įvertina juvelyrišką darbą su kalba), todėl savas idėjas bando nenatūraliai įspraust į tokią raišką, ir užtrunka ilgiau, kol randa savo stilių. Geras kūrinys pateisina pasirinktas priemones.
– Kaip žiūri į visus tuos prozos ir poezijos penketukus, dvyliktukus, geriausiųjų rinkimus? Ar jie tau pačiai padeda orientuotis mūsų literatūroje, daryti tam tikras įžvalgas, išvadas? O gal visa tai yra ne tiek apie literatūrą, kiek apie komerciją: plačiajai skaitytojų masei tai tiesiog padeda suprasti, ką pirkti atėjus į Knygų mugę ir taip papildyti savo knygų lentyną?
– Kai knygų pasirodydavo mažiau, gal iki 2013 metų, tie sąrašai ganėtinai tiksliai įvardindavo metinį kontekstą. Dabar akivaizdu, kad daug ką lemia kompromisai: tarp stiprių vardų atsiranda kvota debiutantams, žanrų įvairovei.
Norint susiorientuoti, verta sekti visus rinkimus arba elgtis kaip Giedrei Kazlauskaitei ir pradėti „statymus“ – įmanoma nuspėti reitingą. Kita vertus, man labai simpatiška „7 meno dienų“ tradicija tiesiog apklausti atskirus asmenis apie jiems ryškiausius metų reiškinius. Būna geras koliažas – paviešinami ir skirtingi skoniai, ir interesų grupės.
Sąrašų sudarymo faktą laikau svarbesniu už nugalėtojų pavardes. Šiaip jau labai pasigendu sąrašų veikimo kaip proceso kompaso: jei jau diskutuojama, kas patenka į sąrašus ir rinkimus, tai ką šios knygos pasako apie literatūros panoramą? Juk apie tai svarstoma komisijose. Vienas dalykas, jei kūrinys tiesiog ryškus, kitas – jei literatūroje atsiranda kažkas kitokio. Todėl ir verta paryškinti, kas vyksta.
Jei jau diskutuojama, kas patenka į sąrašus ir rinkimus, tai ką šios knygos pasako apie literatūros panoramą?
Džiaugiuosi, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai yra linkę pateikti argumentus, gaires. Tuo tarpu Metų knygos rinkimai stokoja tokio vaidmens ir praranda įtaką. Iki šiol neaišku, kokią funkciją atlieka, jei komisijos kasmet baimingai išradinėja geros literatūros dviratį: vieną kartą nubaudžia susiaurindami sąrašą, kitą kartą bando paviešinti ir pan. Dėl to reikalingi liberaliausi 15min knygų rinkimai, nes papildo, praplečia sąrašus – visi, rodos, ten daugmaž patenkinti.
– O kokios lietuvių autorių knygos tau asmeniškai yra įsimintiniausios? Ar galėtum įvardyti penkias iki šiol nenuvylusias prozos bei poezijos knygas, išleistas per 35-erius Nepriklausomybės metus?
– Labai sunkus klausimas, bet pamėginsiu. Iš prozos knygų man svarbios Giedros Radvilavičiūtės „Suplanuotos akimirkos“, Vido Morkūno „Manekeno gimtadienis“, Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“, Valdo Papievio „Žiebtuvėliai anarchistai“, Jaroslavo Melniko „Rojalio kambarys“ ir Andriaus Jakučiūno „Lalagė“.
Poezijoje būtinai – Kęstučio Navako „100du“, Antano A.Jonyno „Sentimentalus romansas“, Sigito Parulskio „Marmurinis šuo“, Manto Gimžausko „Šamanas™“, Giedrės Kazlauskaitės „Meninos“, Aušros Kaziliūnaitės „Mėnulis yra tabletė“.
Kelionės moko būti laisvu žmogumi, kuris sugeba būti skirtingose kultūrose, savo papročių joms neprimesdamas, skaitosi su jo įvairove ir lieka atviras.
Matai, paklausei ir išsprūdo daugiau nei reikia, bet tos knygos atliepia iš mano brendimo laikotarpio, maždaug nuo dutūkstantųjų, kai viskas vertėsi ir lietuvių literatūroje dygo nuostabūs reiškiniai.
– Su savo vyru, rašytoju Andrium Jakučiūnu daug keliaujat po pasaulį. Ką duoda, o gal ir atima, toks gyvenimo būdas tavo profesijai, literatūrai ir menui?
– Kelionės pakeičia intelektualinę rutiną, pakelia nuo darbo stalo ir skaitymo sofos. Kuriam laikui tampi nešuliniu asilėliu, kuris ilsisi nuo protinio darbo, nešdamas kuprinę, jausdamas alkį ir fizinį nuovargį. Lieka kelias ir laikas, kai niekur nevėluoji – tai išlaisvina. Vyksta vidinė antropologija, nes gražiausi dalykai skleidžiasi pakeliui klausinėjant paprastų dalykų ar ragaujant kažkur pasaulio pakrašty iškeptą naminį pyragą.
Klasikine prasme tame nebėra jokios literatūros, bet sykiu – kas žino. Kelionės moko būti laisvu žmogumi, kuris sugeba būti skirtingose kultūrose, savo papročių joms neprimesdamas, skaitosi su jo įvairove ir lieka atviras. Žaviuosi, kad tai pavyksta Olgai Tokarczuk ar Nariui Kairiui. Tokią atrastą laisvę verta puoselėti.
