Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 25d. 12:38

„Nieko rimto“ vadovas A.Vereckis apie 800-tąją išleistą knygą: ji – leidyklos pasikeitimo simbolis

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

2001 m. įkurta leidykla „Nieko rimto“ šiuo metu yra viena didžiausių vaikų ir jaunimo knygų leidyklų šalyje. Per savo istoriją leidykla supažindino skaitytojus su daugybe užsienio autorių, naujam gyvenimui prikėlė dešimtis klasikos kūrinių, atvėrė duris ir garsiems, ir dar neatrastiems lietuvių autoriams bei iliustruotojams. Kovo mėnesį pasirodė jubiliejinė leidyklos knyga lietuvių kalba – garsiojo Philipo Pullmano trilogijos „Jo tamsiosios jėgos“ tęsinys-priešistorė „Dulkės knyga. Gražioji laukinė“, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Apie leidyklos kelionę iki šios knygos leidybos ir pačią knygą pasakoja „Nieko rimto“ vadovas Arvydas Vereckis ir knygos vertėjas Aidas Jurašius.

– Ką leidyklai reiškia išleisti jau 800-ąją knygą? Koks buvo kelias iki jos?

A.Vereckis: Kelias buvo toks ilgas, kad net nepamenu vidurio. Prisimenu pradžią, žinau tai, kas yra dabar, vidurio – ne. Gal dėl to, kad ta kelio dalis buvo pati sunkiausia ir klampiausia – gryninome viziją, mokėmės iš klaidų, mėginome suprasti, kas iš tikrųjų yra gerai ir leidyklai, ir žmonėms. Išleisti 800-ąją knygą – daugiau nei įspūdinga. Yra tokia atskira emocijų kategorija, kai negali ištarti ir apibūdinti jausmo jokiais žinomais žodžiais – tai taip gilu ir taip intensyvu, kad belieka tylėti ir žiūrėti išplėtus akis. Tai yra nuščiuvimo būsena. Visa leidykla yra nuščiuvusi, kiek padarė, kiek pasiekė, kad tiek daug knygų išleido, supakavo ir išsiuntė.

– Kodėl 800-aja knyga tapo būtent P.Pullmano „Gražioji laukinė“, pirmoji trilogijos „Dulkės knyga“ dalis? Kuo ši knyga ypatinga?

A.Vereckis: Nuo pirmosios mūsų išleistos knygos iki dabar praėjo labai daug laiko, daug kas pasikeitė: žmonės, rinka, leidyba, vadyba, rinkodara, vertėjai – viskas keičiasi, pasibaigia ir prasideda iš naujo. Ši knyga – to simbolis. Kai sukūrėme leidyklą, P.Pullmano trilogija „Jo tamsiosios jėgos“ jau buvo išleista, tęsinio nebuvo. Praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo originaliosios trilogijos pasirodymo Philipas Pullmanas parašė trilogijos tęsinį ir priešistorę. Praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo leidyklos įkūrimo knyginio jubiliejaus simboliu pasirinkome būtent šį kūrinį.

„Nieko rimto“ nuotr./Arvydas Vereckis
„Nieko rimto“ nuotr./Arvydas Vereckis

– Koks buvo pirmas įspūdis perskaičius Philipo Pullmano knygą „Dulkės knyga. Gražioji laukinė“?

A.Jurašius: Pirmiausia, žinoma, įtraukia meistriškai autoriaus rezgama intriga, bet ilgainiui vis labiau ima imponuoti filosofinės potekstės ir panašūs dalykai – jie ypač išryškinti šiuo metu verčiamoje antroje „Dulkės knygos“ dalyje „Slaptoji sandrauga“. Vis dėlto labiausiai turbūt sudomino deimonų koncepcija: tai kažkas panašaus į žmogaus sielą ar antrąjį „aš“. Tos būtybės atrodo kaip gyvūnai, vaikui bręstant keičia pavidalą, galiausiai apsistoja ties vienu, galimai geriausiai atspindinčiu susiformavusį charakterį. Visa tai atveria įdomias siužetines galimybes: žmogaus santykiai su savo deimonu, deimono santykiai su kitų žmonių deimonais ir t. t.

– Apie Philipo Pullmano knygas dažnai sakoma, kad jos yra „vaikams, bet ne vaikams“. Kaip manote, kam skirta ši knyga?

A.Jurašius: Su panašia dilema dažnokai susiduriu ir kaip autorius, nes kai kurios mano knygos vaikams taip pat tarsi verčia kelti klausimą: o kokiai auditorijai tai skirta? Gal tiesiog reikėtų liautis diferencijuoti: knygos – ne drabužiai, tinkami tik tam tikro sudėjimo kūnui. Suaugęs žmogus vargu ar numes šalin romaną vien todėl, kad ras jame nežinomą architektūrinę ar medicininę sąvoką, tad kodėl reikėtų manyti, kad šitaip pasielgs vaikas ar paauglys. Šalin metamos nuobodžios knygos, o „sudėtingas“ ir „nuobodus“ nėra sinonimai.

Gal tiesiog reikėtų liautis diferencijuoti: knygos – ne drabužiai, tinkami tik tam tikro sudėjimo kūnui.

Kitas dalykas, kad gyvename įvairių pokyčių epochoje, tad vertinti dabartinę jaunimo literatūrą iš kokio XIX amžiaus pozicijų ar įsivaizduoti, kad šiuolaikiniai paaugliai nėra matę pornografijos ir juos reikia nuo kažko apsaugoti, būtų truputį juokinga ar veidmainiška. Jų jau tikrai nepriblokši necenzūriniu žodeliu ar atviresne scena. Žinoma, galima aplink jaunus žmonės pūsti puritoniškos moralės prisodrintos literatūros burbulą, bet vargu ar tai padarys poveikį – jie turi daugybę alternatyvų kitaip leisti laiką.

O P.Pullmaną laikau tiesiog įdomių knygų autoriumi ir visiškai nekvaršinu sau galvos, ar tai skirta vaikams, ar paaugliams, ar suaugusiems. Šios sąvokos transformuojasi, darosi sunkiai apibrėžiamos, ir puiku, jei yra autorių, kurie šį virsmą atspindi savo knygose.

– Kaip ir trilogijoje „Jo tamsiosios jėgos“, „Gražiojoje laukinėje“ pagrindinis antagonistas – bažnyčios institucija. Ką manote apie religines temas knygoje? Koks jų tikslas?

A.Jurašius: Iš esmės kiekvienas tekstas yra propaganda, nes vienaip ar kitaip atspindi autoriaus ideologiją. Matyt, tai galioja ir šiuo atveju. Ir čia jau turbūt tiesiog reikėtų apsispręsti: ar propaganda apskritai yra blogis, ar ne? Jeigu blogis, tada pasipiktinimą turėtų kelti bet kokios jos apraiškos literatūroje, o ne tik tie atvejai, kai kažkieno pozicija nesutampa su autoriaus. Knygų, kuriose brukama krikščionybė ar šiaip religija, parašyta gerokai daugiau nei šiuos dalykus kritikuojančių.

„Nieko rimto“ nuotr./Aidas Jurašius
„Nieko rimto“ nuotr./Aidas Jurašius

Kitas dalykas, kad autorius niekur neneigia Dievo. Greičiau priešingai: tarkim, antroje „Dulkės knygos“ dalyje bene pagrindinis leitmotyvas – vaizduotės svarba, o be šito joks santykis su Dievu turbūt neįmanomas. Autoriaus kritika labiau nukreipta į bažnytines institucijas. Jo vaizduojamą pasaulį interpretuočiau kaip alternatyvią istoriją: kas būtų, jei politinė valdžia būtų likusi dvasininkijos rankose? Ir vėlgi nieko jo vizijoje blogo: bent jau paviršutiniškai susipažinus su Vakarų istorija akivaizdu, kad viduramžiai ir vėlesnės epochos toli gražu net nedvelkė artimo meile. Galiausiai netgi bažnytinių institucijų lygmenyje P.Pullmanas parodo visą moralinį spektrą: tarkim, „Gražiosios laukinės“ pagrindinis veikėjas vienoje vietoje svarsto, kaip gali būti, kad „Magisteriumo“ atstovai ir gerosios, jį globojančios vienuolės gali atstovauti tą patį Dievą?

– Verčiate knygas įvairaus amžiaus skaitytojams. Kokia paaugliams skirtų knygų vertimo specifika?

A.Jurašius: Rimčiausias iššūkis – slengas, žargonas ir pan.: kartais tam nebūna lietuviškų atitikmenų, o ir šnekamoji kalba sparčiai keičiasi, tad nesinori, kad vertimas po 20 metų būtų nepaskaitomas. Tiesa, P.Pullmano atveju tai negalioja: jo kalbiniu požiūriu didžiausia bėda ta, kad autoriaus veikėjai kartais riebiai nusikeikia (aišku, kiek tai įmanoma angliškai), ir tada kyla klausimas: ar pateikti lygiavertį atitikmenį ir papiktinti kai kuriuos skaitytojus, ar pakeisti į kokį nors „velniai rautų“, kuris dabartiniam paaugliui turbūt skambės komiškai, bet užtat tėvai bus ramūs?

Dar šioks toks iššūkis yra scenos ar temos, tradiciškai laikomos nederamos vaikų ar paauglių auditorijai: nežinau iš kokių laikų atšliaužia tas mano jau minėtas noras juos nuo bala žino ko saugoti, bet pagundą švelninti ar pateikti aptakiau kartais įveikti tenka.

Žiniasklaidai išplatintas pranešimas spaudai, publikuojamas be redakcijos įsikišimo rubrikoje „Pranešimai“
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/