Gita Godvinson – neeilinė moteris savo laikmečiui. Gyvendama 1066 m., kai moterų galimybės buvo smarkiai ribotos, ji drąsiai kovoja už teisę pasirinkti, mylėti ir keisti savo likimą. Kai Gitos tėvas Haroldas užima Anglijos sostą, jaunai ir gražiai merginai pavydi visi. Tik džiaugsmas ilgai netrunka – Godvinsonų namus suskaldo išdavystė ir triumfas virsta siaubu.
Pasirodo eros pabaigą ir naują pradžią visai šaliai pranašaujanti blogio žvaigždė. Atrodo, kad Gitos šalis ir giminė prakeiktos. Nepaisant netekčių, išdavysčių ir pažeminimų, Gita pasiryžusi atgauti tai, kas jai teisėtai priklauso. Ji tiki, kad iš karalystės, prakeiktos per jos tėvą, pelenų gali iškilti nauja imperija. Autorė meistriškai atskleidžia, kaip jaunoji didikė išdrįsta keisti istorijos tėkmę, o jos drąsa, išmintis ir atkaklumas tampa tikru įkvėpimu skaitytojams.
Šiame istoriniame romane knibždėte knibžda trolių, milžinų, senovės norvegių burtininkių, piktų kerų, laikančių mūsų kunigaikštytę nelaisvėje, vyrų gražuolių, moterų karių, o kur dar religijos, tikėjimo ir prietarų galia – ir visa tai gryna tiesa.
Ellen Alpsten yra ne tik istorinių romanų meistrė, bet ir talentinga istorijos pasakotoja. Kitos autorės knygos „Carienė“ ir „Carienės duktė“, išverstos ir į lietuvių kalbą, tapo bestseleriais. Šios knygos, kaip ir „Paskutinė kunigaikštytė“, leidžia pajusti istorinį laikotarpį ir pažinti asmenybes, drįsusias peržengti savo epochos ribas.
Knygą iš anglų kalbos vertė Daiva Bičev.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Medžiotojams įjojant skamba ragai. Liepsnoja mūsų tamsiai raudonos vėliavos, ant kurių auksiniai dvikojai sparnuoti slibinai nagais drasko temstantį dangų. Arklininkai rūpinasi arkliais, o tarnaitės vyrams nešioja karšto midaus taures. Ant varovų diržų tabaluoja daugybė fazanų ir patarškų. Šešių vyrų prireikia trims kartims, ant kurių už kanopų pririšti elniai, panešti. Elnių galvos nusvirusios, ragai sunkūs, o krūtinėse žioji atviros gilios žaizdos. Tėvas išmokė brolius suryti bet kurio ką tik sumedžioto žvėries širdį, pakeptą su rudeniniais obuoliais ir laukiniais svogūnais.
Juodas kaip varnas tėvo eržilas suka ratus. Ilguose geltonuose tėvo plaukuose, ūsuose ir tvarkingoje barzdoje kybo dulksna. Vidurnakčio mėlio apsiaustas dera prie jo akių ir puikiai guli ant plačių pečių. Su džiaugsmu ir palengvėjimu pamoju jam, nes jo kelionė į Vintančesterį prieš pat Kalėdas stebino ir kėlė nerimą. Po prasto derliaus ir žvarbios žiemos pakelės plėšikai siautėja įžūliai kaip niekad. Be to, atokių gyvenviečių gyventojai gali bet ką suvalgyti, todėl keliauninkai perspėti, kad saugumo sumetimais keliautų būriais. Tada į kiemą įlekia mano broliai Ulfas ir Edmundas. Juodu abu yra jauno sveiko tėvo atvaizdas. Jų žirgų kanopų išbaidytos vištos plasnoja sparnais.
Ulfui, kaip pirmagimiui, viskas ateina taip lengvai, todėl kyla arba pagarbi baimė, arba pavydas.
– Tu niekad manęs nepagausi, – erzina jis Edmundą, o šis numeta savo vadeles patarnaujančiam arklidžių vergui.
Jam žirgliojant rūmų link atsitraukiu, bet per vėlai: jis ranka perbraukia man per šlaunį. Nuraustu, o širdis sustingsta. Sulaikau kvapą: ar kas nors matė? Praeina gerokai laiko, kol širdis ima plakti, kaip iki tol. Na, ir į kiemą paskutinis nusvirusiais pečiais risčia įjoja Magnusas. Jis pametinukas: Editai Gulbiakaklei gimė tais pačiais metais, kaip ir aš. Prieinu prie jo žirgo, delnu paglostau jam kaktą ir pažvelgiu į brolį:
– Koks tavo laimikis, medžiotojau? Tuštuma, šypsenos ir linksmybės?
– Ir mergelės širdis, pageidautina – tavo.
Jis išsišiepia, o rusvi plaukai užkritę ant strazdanotos kaktos. Kartą, kai dar buvome vaikai, radome žuvininko lizdą. Magnusas žiūrėjo į kiaušinius ir galų gale paslėpė jauniklį po palaidine. Jis glostė švelnias plunksneles ir juokėsi iš mėšlungiškų judesių ir įnirtingų kaptelėjimų snapu. Tačiau paskui Edmundas papasakojo apie tai tėvui. Tas liepė paukštį papjauti, nupešti ir iškepti. Jo kūnelis ant alavinės Magnuso lėkštės atrodė toks mažas, bet jis verkdamas turėjo sėdėti nuo pusiaudienio iki išnaktų, kol jį suvalgė.
Sunkūs dvaro kiemo vartai tuoj užsidarys ir pilka žmonių minia pasiliks anapus. Nors išmaldą jau išdalijome, alkis parvys juos prieš rytines mišias. Gunhilda ištiesia kaklą:
– Dėdės Tostigo dar nėra. Netrukus sutems. Kur jis nakvojo praeitą naktį?
– Jam tikrai nedaug kelio liko nujoti. Tostigas turi daug draugų. Jis netrukus bus čia. – Prie mūsų prieina močiutė, jos mėlynos akys blizga, o stori balti plaukai supinti į vieną kasą ir apsukti vainiku ant galvos. Ji susirenka savo kailiu pamuštą mėlyną siuvinėtą apsiaustą ir, pasisukusi į tėvą, savo išgyvenusį vyriausiąjį sūnų, užklausia: – Kaip ėjosi?
Tėvas patrina išvargusį, purvais aptaškytą veidą.
– O kaip pati manai? Lengviau, nei maniau. Bet jaučiuosi dar blogiau, nei bijojau.
Krintančioje šviesoje ant kairiosios rankos sublyksi naujas aukso žiedas. Matyt, karaliaus Eduardo dovana (tėvas yra jo artimiausias patarėjas), bet aš greitai nusuku akis. Tėvas Lefgaras moterišką smalsumą ir puikybę peikia kaip velnio sėklą.
– Padarei, ką ir turėjai padaryti. Ar yra kokių žinių iš Vest Minsterio?
– Netrukus ten vyksiu. Karalius eina blogyn. Anglija turi būti pasiruošusi naujam valdovui.
Įtempiu ausis. Pasak kalbų, prieš porą mėnesių karalių Eduardą pakirto smegenų liga. Nuo to laiko jis guli kaip rąstas, galūnės džiūsta viena po kitos kaip medžio šakos. Tik dabar jis iš tikrųjų merdi.
Tėvas eina toliau.
– Bet pirma turiu pasikalbėti su Tostigu.
