Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 11d. 18:45 , Atnaujinta: 2019 rugpjūčio 12d. 18:08

K.Sabaliauskaitė apie naująjį romaną „Petro imperatorė“: „Norėjau suteikti Martai Skowrońskai balsą“

Kristina Sabaliauskaitė
Luko Balandžio / 15min nuotr. / 15min studijoje – Kristina Sabaliauskaitė

Naujasis Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Petro imperatorė“ – bene laukiamiausia šių metų lietuvių rašytojų knyga. Oficialiai knyga buvo išleista pirmadienį, ir tądien 15min studjijoje viešėjo rašytoja, kuri papasakojo apie savo naująjį kūrinį.

Tai, kad romanas sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo, liudija ir skaičiai – nors knyga knygynuose pasirodė rugpjūčio 12 dieną, jau dabar spausdinama antrojo tiražo laida.

Romanas „Petro imperatorė“ pristatomas kaip pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones. Tai pasakojimas apie lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą.

„Norėjau suteikti jai balsą", – 15min studijoje sakė K.Sabaliauskaitė apie savo knygos heroję, kurios gyvenimas ilgą laiką istorikų buvo ignoruojamas.

Norėjau suteikti jai balsą.

„Silva rerum“ autorė intrigavo ir teigdama, kad stilistiškai ši knyga skirsis nuo garsios tetralogijos. „Petro imperatorė“ stilistiniu požiūriu yra visiška „Silva rerum“ priešingybė – naujajame romane ne tik gausu dialogų, bet ir pasakojama pirmuoju asmeniu“, – apie savo naująją knygą duodama interviu 15min sakė K.Sabaliauskaitė.

15min studijoje rašytoja teigė, kad skaitytojai knygoje gali rasti rusiškų sintaksinių konstrukcijų, sakinių tvarka rusiška: „Man reikėjo, kad rašydama lietuviškai sukurčiau tą rusišką atmosferą, rusų kalbos melodingumą. Man tai labai patinka. Kalba man kaip muzika, tad aš pabandžiau sugroti kūrinį rusiška tema, kuriame ir varpai girdėtųsi, ir choralai, ir dainingumas, ir moterų nuolankus, dainingas kalbėjimas“.

Knyga yra ne tik pasakojimas apie sudėtingą Martos Skowrońskos gyvenimą, bet ir bandymas suprasti Rytų ir Vakartų skirtumus, tai, kokia tuo metu buvo Rusija ir Lietuva.

Rusija šioje knygoje vaizduojama itin niūriomis spalvomis – pavyzdžiui, rašoma, kad Rusijoje mėgstamiausia didžiūnų gyvenimo pramoga, be kurios jie negali pajusti savo galybės, yra mėgavimasis kitų žmonių bejėgyste ir kančiomis, alkoholis yra vienintelė pramoga, o smurtas ir patyčios yra suvokiami kaip savaime suprantamas dalykas.

„Jei spręsime iš keliautojų aprašymų, galų gale paties Petro I atsiliepimų – jis anaiptol nebuvo patenkintas padėtimi savo šalyje. Rimta niūruma. Teroro elementas, silpnojo engimas vien tam, kad parodytum savo galią begėdiškai, gašliai, buvo labai akivaizdus, – apie tai, kokį vaizdą apie to laiko Rusiją ji susiformavo iš istorinių šaltinių, pasakojo K.Sabaliauskaitė. – Aš esu rašiusi ir apie lietuvių, lenkų aristokratus, aišku, ten pasitaikydavo psichopatų ir sadistų, bet tai nebuvo taip institualizuota, taip įaugę kaip Rusijoje“.

Tuo tarpu Lietuva romane – ne vartai į Vakarus, o tikri Vakarai, su visiškai kita kultūra nei Rusijos. „Man atrodo, kad čia mūsų XX amžiaus pradžios mąstytojai filosofai plėtojo Lietuvos kaip tarpininko tarp Rytų ir Vakarų civilizacijų idėją, kad tai neva kažkoks tiltas ar tarpinė stotelė. Pirmiausia į galvą ateina Stasys Šalkauskas. Tačiau XVIII amžiuje buvo visiškai akivaizdu, kad Lietuva yra Vakarai vakariausi. Ta pati laiko sistema, teisinės, valstybinės sistemos, elgesio modeliai, raiškos modeliai, mentalitetas – tai yra vienareikšmiškai Vakarai. Ką su mumis padarė pusantro amžiaus okupacijų ir vergovių, tai jau kitas klausimas, galbūt iš tikrųjų suniveliavo tam tikrus dalykus, galbūt ir ta rusiškoji kultūra, kuri prisodrinta keiksmažodžių, kaip kad mano knygos herojai autentiškai šnekėjo, mums gali pasirodyti labai šiuolaikiškai. Gali nueiti į kokį Vilniaus rajoną, ir išgirsi ir šiandien panašiai kalbant“.

Skaitant knygą akivaizdu, kad autorei labai įdomi buvo ne tik slinkčių tarp Rytų ir Vakarų idėja, bet ir laiko sąvoka, jo pajautimo kismas.

„Laiko filosofija, laiko reliatyvumas, laiko juslinė patirtis – tai yra problemos, kurios mane labai domina, ir aš bandžiau apie tai šioje knygoje kalbėti. Kultūriškai Rytų laikas yra cikliškas, Vakarų yra linijinis, netgi šventovių, bažnyčių ir cerkvių ikonografija tai pabrėžia. Dėl to viena pirmųjų, svarbiausių reformų, kurią bandė daryti Petras I, europietizuodamas Rusiją, buvo pereiti prie vakarietiško kalendoriaus, vakarietiškai imti skaičiuoti laiką“, – sakė K.Sabaliauskaitė.

Apie šią knygą, joje paliečiamas temas 15min pirmadienį studijoje kalbėjomės su autore.

Užduokite klausimą
Kviečiame pateikti klausimą 15min studijos svečiui.
* privalomi laukai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

02:06
02:08
01:11

Esports namai

Maistas