Sekite 15min Google
Dalinamės jautriomis istorijomis apie Jurgos Ivanauskaitės katytę Lūšį, Jono Avyžiaus grafą de Niufaundlendą, Juozo Grušo dramas „prižiūrėjusį“ Gurdą ir kitus gyvūnus, tyliai lydėjusius rašytojus kasdienybėje bei palikusius ryškų pėdsaką jų gyvenime ir kūryboje.
Jurga Ivanauskaitė – kačių ir angelų globėja
„Katės ir angelai buvo Jurgos didžioji meilė“, – prisimena Jurgos Ivanauskaitės mama Ingrida Korsakaitė. Jurgai Ivanauskaitei katės buvo neatsiejama jos mistiško pasaulio dalis: rašytojos namuose Aguonų gatvėje puikavosi gausi katinų kolekcija iš viso pasaulio, katės atgydavo Ivanauskaitės romanuose ir dailės kūriniuose.
Ingrida Korsakaitė pasakoja: „Maždaug tuo pačiu metu 2002 m., kai išryškėjo neatpažintos Jurgos ligos simptomai, jos namuose atsirado ruda katytė Lūšis, suteikusi jai daug džiugių akimirkų sunkiais paskutiniais metais. Tai buvo jos vienos katė, kitų nepripažino ir kirsdavo letenėle kiekvienam bandančiam ją paglostyti. Tik gerokai po Jurgos mirties pamažu pradėjo glaustytis prie manęs. Man ji tapo vienu gyviausių ryšių su išėjusia Jurga, nes kiekvieną kartą, kai glostau švelnų rudą jos kailiuką, prisimenu besišypsančią dukrą su katyte ant rankų.“
Meilė katėms buvo tokia stipri, kad po rašytojos mirties jai skirtame skvere Vilniuje iškilo Ksenijos Jaroševaitės sukurta katino skulptūra – kaip laisvės ir savarankiškumo simbolis.
Jonas Avyžius ir jo „grafas“ Bardas
Rašytojas Jonas Avyžius turėjo ypatingą draugą – niufaundlendą Bardą, kurį jam padovanojo žmona Irena. Šis šuo tapo tikru apylinkės vaikų numylėtiniu ir pagrindiniu knygos „Bardo nuotykiai ir žygiai“ herojumi. Penkiolika metų Bardas šildė rašytojo širdį savo draugija, o jam iškeliavus, J.Avyžius jį įamžino su didžiule pagarba, juokais pavadindamas grafu de Niufaundlendu.
Žmona Irena Avyžienė jautriai pasakoja: „Turėjome namie augintinį – niufaundlendą Bardą. Jis buvo visos apylinkės vaikų numylėtinis. Dažnai į mūsų duris paskambindavo vos skambutį pasiekiantis kaimynas ir klausdavo, kada Bardas išeis pasivaikščioti. Žavu būdavo matyti, kaip, gavęs „malonę“ vesti už pavadėlio Bardą, su Jonu kažką rimtai aptarinėdavo.“
Pats rašytojas apie savo bičiulį rašė: „Šioje apysakoje jums papasakojau apie ištikimą mūsų šeimos bičiulį, kuris penkiolika metų savo buvimu šildė mums širdis... Galite visaip pagalvoti, tačiau perskaitę apysaką iki galo suprasite, kad grafas de Niufaundlendas, kaip aš juokais jį pavadindavau smagaus šėlsmo valandėlėmis, tikrai nusipelno tokio pagerbimo.“
Juozo Grušo Žaliakalnio ūkis
Ne vienas Juozo Grušo namų-muziejaus lankytojas, pamatęs didelę dramaturgo nuotrauką su šuniu ir šalia vandens dubenėlį, viltingai pasiteirauja – gal kartais muziejuje laikomi augintiniai? Tenka nusivilti, jog muziejuje gyvūnai nelaikomi, o dubenėlis skirtas tik tiems retiems atvejams, kai lankytojai užsuka ne vieni. Vis dėlto anksčiau buvo kitaip – Juozui ir Pulcherijai Grušams gyvenant Kalniečių gatvėje sodybinio tipo name visada būdavo daug keturkojų. Pokario metais dramaturgas Kaune, Žaliakalnyje, puoselėjo tikrą namų ūkį: „laikėm kiaulę, karvę, 20 vištų ir gaidį...“, – atsimena jis.
Tačiau didžiausia rašytojo aistra buvo šunys, kuriems jis suteikdavo vardus iš savo garsiųjų pjesių – namuose bėgiojo Barborytė, Arielis ar didysis juodasis terjeras Gurdas. Šis ryšys atsispindėjo ir kūryboje: pavyzdžiui, dramoje „Barbora Radvilaitė“ Bona Sforza mini dovanojamą pinčerį, kuriam Elžbieta skaitydavusi sonetus.
Amžininkų užfiksuotuose atsiminimuose piešiamas J. Grušo, mylinčio įvairius gyvūnus, portretas, bet išskirtinio dėmesio sulaukė jo meilė šunims. Iš tikrųjų stebina, kiek daug galima rasti fotografijų, kuriose šalia dramaturgo guli įsitaisęs šuo.
Rašytojo bičiulis profesorius Vladas Žukas prisimena: „Mėgdavo pakalbėti apie šunis. Turėjo didelį juodąjį terjerą, vardu Gurdas. Po kelerių metų jau buvo kitas jaunas tos pat veislės šuo. Kai veržėsi nekviestas svečias, nepuolė ginti šeimininko, bet iš tolo lojo. Plaukai užkritę ant akių, bet, teigė šeimininkas, pakirpti negalima – akys pradės karščiuoti.“
Janina Degutytė: „Gamta man viskas, kas riša mane su gyvenimu“
Poetės Janinos Degutytės vaikystės prisiminimai neatsiejami nuo šeimos ir gamtos dermės. Literatūrologė Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė rašo: „Janina Degutytė gimė 1928 metų liepos 8 d. Kauno priemiestyje Šančiuose. Pora vaikystės metų prabėgo Kėdainiuose, treji Telšiuose, o kai Janytei sukako 10 metų, kartu su tėvais sugrįžo gyventi vėl į Šančius. Tėtis darbo reikalais nuolat važinėjo po kaimus. Vasarą kartais jis pasiimdavo ir dukrelę – tos kelionės, kada ji, tėtis ir didelis protingas šuo Rėksas mašina dardėdavo per miškus ir laukus, išliko atminty kaip šviesiausi vaiko dienų prisiminimai.“
Jau suaugusią poetę vargino ilgai trunkantys širdies priepuoliai, atgaivos ji ieškodavo užmiestyje: kartu su bičiule dailininke Brone Jacevičiūte dažnai važiuodavo į Mazgeliškio kaimą Kupiškio rajone, ten augino įvairiausias gėles ir daržoves, mėgo stebėti, kaip aplinkui viskas auga, žydi, skleidžiasi. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvuose saugomi kadrai atveria mažiau pažįstamą rašytojos asmenybės pusę: fotografijose užfiksuotas jautrus rašytojos dėmesys katėms, vištoms, ožkytėms išduoda, jog kaimo ramybė jai buvo tapusi savotiška užuovėja.
„Gamta man – ne poilsio vieta gražiu oru. Gamta man viskas, kas riša mane su gyvenimu. Menas užaštrina pojūčius, išjudina sielą, gamta veikia visai kitaip: viską išlygina, tarytum balzamu patepa, sustato į vietą, suteikia jėgų, atima skausmą.“
Virtualią parodą „TU IR AŠ ESAM VIENAS: rašytojai ir jų augintiniai“ pagal to paties pavadinimo kilnojamąją parodą parengė Maironio lietuvių literatūros muziejus (kuratorė Audronė Meškauskaitė, muziejininkė Virginija Paplauskienė) kartu su Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centru. Virtualios parodos lankytojų laukia daugiau fotografijų ir istorijų apie rašytoją Jurgį Kunčiną bei poetus Alfonsą Nyką-Niliūną ir Henriką Nagį.
