Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 3d. 17:08

Poezija, kuri nesigėdija būti nuobodi. L.Miknevičiaus debiutas „Už vėjo tuščia“

Lukas Miknevičius „Už vėjo tuščia“ 15min recenzija
Leidyklos nuotr. / Lukas Miknevičius „Už vėjo tuščia“

Skaitant „Pirmosios knygos“ (PK) konkurso laureato Luko Miknevičiaus debiutą susidaro įspūdis, jog knygos poetika – aidai iš XX a. aukso lietuvių lyrikos fondo, pagražinti karbauskiais, rytinio „M-1 Plius“ repertuaru ir „čiliaku“. Tai skamba visai intriguojančiai, nes vietoj 90-ųjų temų atsiranda 2000-ųjų ženklų, tačiau nuobodi knyga vis vertė ieškoti, už ko joje galima „užsikabinti“, o galiausiai – ir atidėlioti pačios recenzijos rašymą.

Pirmiausia reikėjo įsitikinti, ar nebus „Už vėjo tuščia“ kokių nors tautinio idealizmo ir kunigaikščių, gazirovkių ir bohemos, kviečio grūdų ir nekaltų vaidilučių ar dar kažko nostalgija. Nėra. Gamtinio „Už vėjo tuščia“ koncepto taip pat negalima supaprastinti iki kovos tarp blogiečių (skubančių ir akis išdegusių miesčionių) ir geriečių (paprasto lietuviškos provincijos žmogaus).

Šios priešpriešos nėra ir eilėraštyje be pavadinimo, kuriame subjektas pyksta ant vis greičiau judančio pasaulio – Pasaulis su žmonėmis,/ Šunimis, traukiniais ir/ Pavasario upėmis/ Juda greičiau už mane. Lietuvos provincijos civilizacija ir gamta nėra socialiai angažuotas susirūpinimas klimato kaitos krize ir socialine nelygybe. Čia nėra CO2 prisisunkusių metropolių, į dangoraižių langus besitrankančių paukščių ir iš ąžuolo žievės išlindusio „žaliūko“, įsimylėjusio geltonkasę vaidilutę.

„Už vėjo tuščia“ viskas vėl sueina į žmogaus vidinio pasaulio ir gamtinių peizažų jungtis. Manau, kad nuklysdamas į nostalgiškus vaizdus, nuobodžioje erdvėje atsiradęs subjektas nesigėdija esąs nuobodyla, jis ilgisi vientisumo ir ieško prasmės beprasmiškame, pilkame pasaulyje. Rinkinio įvade pateikiami du poetiką atrakinantys eilėraščiai. Svarbiausia – vanduo, peizažas (galėjo įtraukti ir šunelį) bei sau duotas leidimas būti ribotam, prėskam, girdėtam.

Bet vanduo būtina

Regimybė šiame peizaže

Nes kitaip netvarka

Nesvarbu surimuota ar ne (1)

Tebūnie šios

Prėskos visa ko

Kopijos. (6)

Brace yourselves – winter is coming!

Jeigu garsiajame seriale „Game of Thrones“ veikėjai vieni kitus įspėja, jog žiema ateina, tai L.Miknevičiaus poezijoje žiema – ne žmones ištiksianti apokalipsė, o depresiją primenanti apatijos ir pilkumos upė. L.Miknevičiaus žiema nestingdo šalčiu – joje niekaip negali išsidžiovinti peršlapusių kojų. Skyriuje „Miestelio dienoraščiai“ jis tarsi liūdnas vaikas stebi atsikartojančias purvino sniego salas ant asfalto arba nuobodžiaudamas vedžioja savo brisių. Ne veltui pirmajame šio skyriaus eilėraštyje „Adventas“ rašoma: Ši gruodžio pradžia jau/ trunka metų metus ir/ nežada liautis.

Visgi nėra taip, jog subjektas naiviai nesupranta savo, kaip dar vieno provincijos peizažų poeto, identiteto. Eilėraštyje „Padrikas dienoraštis: 2017 gruodis – 2018“ jaučiama saviironija: Paskui pagalvojau, šiemet žiema prasidėjo vėlai./ Pagalvojau, kodėl neužrašius šio fakto?/ Gal pravers ateities hidrometeorologams (Vadinasi, tokiems pat ateities peizažų poetams.) Leidimas būti nuobodžiam, netikėjimas, kad kažkas pasikeis ir ateityje – galbūt tai gyvenimu nusivylusio ciniko poetinis ciklas?

Skyriuje galima įžvelgti ir naratyvumo. Eilėraštyje „Tvanas“ besikaupiančioje liūtyje sąmonės srautu subjektas tarsi filmo kulminacijoje pripažįsta, kad neverta stebėtis dėl depresijos, nes ji leido žengt vandeniu taip /tarsi jo /čia nebūtų. Nemažai lituanistinės depresijos ir nostalgijos galima įžvelgti ir eilėraštyje „Vienas prie geležinkelio“, kuriame – traukinys sutūtuoja ir išgąsdintas kiškis/ per mirksnį sukaupia jėgas paskutiniam/ gyvenimo šuoliui.

Galima pamanyti, jog čia dar viena nelaimingo lietuvių poeto liūdesio gaida. Bet paskutiniuose skyriaus eilėraščiuose, t.y. „Metų pabaigoje“, tarsi kelias XX a. poezijos lobyno archyvan atsiranda kelias Itakėn. Taip pat ima švisti ir leistis saulė iš eilėraščio „Artimieji Rytai“, kuris, kaip suprantu, perkelia skaitytoją dar ir dykumon (rezonuoja su prieš tai buvusia žiemos ir mažų miestelių erdve). Ten jis sutinka beduiną, kuris nesuprato jo „medinio“ bajerio apie 40 metų klaidžiojimą po dykumas. Šis pakeleivis žiūri į jį „kupranugario akimis“ ir pasiūlo jam cigaretę. Tada jie abu ilgesingai žiūrėjo į tolį ir „keitėsi akyse amžinybės“. Šis skyrius sako – gyvenimas pilkas ir liūdnas, bet yra absurdo ir prošvaisčių.

Antys“ ir „Karbauskis“ nėra šmaikštus rimas

Pakalbėkime apie aktualijas poezijoje – nuo per televiziją rodomų „bajavykų“, anūkų iš Londono iki politikų, kurie, knygą recenzavusios Giedrės Kazlauskaitės nuomone, po 20 metų nebus įdomūs. Anot jos, L.Miknevičiaus žurnalisto įdirbis (autorius dirba verslo žurnalistu) kiša koją, mat ironija virsta banalybe, bet vėliau recenzentė pati pasiūlo rašyti absurdistinius eilėraščius apie paskolas ir palūkanas – nežinau, ar tai yra labai toli nuo prieš tai kritikuotų temų.

Tikrai būtų įdomu perskaityti eilėraštį, kuriame politikų vardai neskambėtų lyg „Dviračio žinių“ satyrų parafrazė, o Lietuvos regiono reprezentacija nebūtų klišių su sentimentais rinkinys. Žinoma, poezija neprivalo sukelti juoko, tačiau klausimas dėl ironijos motyvacijos tikrai iškyla – ar autorius bando sukurti regione gyvenančio subjekto balsą, o gal tai G.Kazlauskaitės pastebėtas žvelgimas iš aukšto?

Mano supratimu, „antys“ ir „Karbauskis“ nėra šmaikštus rimas, kaip interviu teigė pats autorius, o aliteracija tarp „ABBA“ ir „iš taško A į tašką B“ atrodo lyg bandymas skambėti poetiškai. Galiausiai, tam tikra šiuolaikinės socialinės medijos kultūros dalis jau seniai demaskavo „medinius bajerius“ iš kurių juokiamasi suprantant, jog anekdotinis humoras pasenęs ir nebejuokingas. Komikas Olegas Šurajevas tą vadina „tėvelio bajeriais“, o interneto troliai Valstybinis Tautos Frontas – „jumoru“. Tad skaitant „Už vėjo tuščia“ sunku patikėti „medine“, televizine ironija. Bet galbūt tai amžinos žiemos dalis?

Apie įtakas

Kodėl dauguma debiutuojančių poetų vis dar skamba kaip marčėnai, jonynai, kajokai ir martinaičiai, tačiau tekstų kokybe niekaip netempia iki literatūros grandų lygio? Kodėl skaitant L.Miknevičiaus debiutą atrodo, jog visa tai jau seniai skaičiau, žinau, suprantu? Kodėl pirmųjų puslapių pasiteisinimas, jog tai jau girdėti tekstai – neveikia?

Jeigu norėčiau Antano A.Jonyno melancholiškų, tobulai muzikalių eilių – skaityčiau jį, jeigu noriu Marcelijaus Martinaičio žaismingumo ir toliaregiško humoro jausmo – į rankas imčiau „Kukučio balades“, o jeigu norisi Donaldo Kajoko lengvumo bei tobulo žaidimo kalba, tai jį ir skaitau.

Ar nėra taip, jog PK konkurse ryškėjantys debiutai turėtų būti ne tam tikro auksinės lietuvių poezijos isteblišmento tąsa, o naujų balsų, požiūrių paieškos? Taip, L.Miknevičiaus poezija – lituanistikos vadovėlio popuri, pradedant garsių poetų citavimais ir baigiant iki skausmo nugrotais įvaizdžiais (gelžkelio pylimais, vėjais, kurie pučia visų klasikų eilėse, senstančiais tėvais ir melancholiškais rudenėjimais). Pavyzdžiui, su savo gilumo įspūdį bandančiais paryškinti lituanistiniais pakartojimais, lyg tarpinis variantas tarp estrados ir dainuojamosios poezijos skamba eilėraštis „Nevikriai“.

Tu nepyk,

Aš nevikriai juokauju.

Rudenėja šįvakar taip skaudžiai.

Tavo akys, nepyk, mano miela,

mane prikala, prikelia, prikala.

Aitriai kvepia aliejai,

Suglamžytos įkapės.

Tu nepyk,

aš nevikriai, nevikriai.

Vienam gale – kablys

Prasibrovus pro kalbinį lituanizavimą ir pagaliau patekus į „Už vėjo tuščia“ vaizduojamus miestelius, galima užsikabinti už kelių gerų dalykų. Pirma, nepaisant klišių, į miestelius bandyta pažvelgti pro šiek tiek „rožinius akinius“ – kaip visada pro televizorių čia nieko nerodo, žolėse patirpęs sniegas, o miesto centre stovi eglutė, bet nieko tokio, tai savotiškai miela. Visai gražus yra „Pokalbis“, kuriame ramiai perteikiamas dviejų žmonių ryšys. Ikoniškasis, bet ir banalusis lietuvių literatūros šuns motyvas irgi nieko, jeigu apsimeti, jog niekada neskaitei Jono Biliūno „Brisiaus galo“ ir nesi klausęs dainos apie „Nupirksiu tau namą“ šunį, kuris parke galės prišikt.

O dabar apie šios knygos perlą, kuris, mano manymu, puikiai tiktų L.Miknevičiui kaip poetui. Tai žvejybos motyvas, kuris „Už vėjo tuščia“ kontekste skamba natūraliai ir įdomiai. Labai gaila, jog neliko pirmojo debiuto pavadinimo „Sezono atidarymas“, kuris būtų padėjęs atsiskleisti autentiškesniam L.Miknevičiaus subjekto balsui, o redaguojant leidęs išryškinti žvejybos motyvą.

Kiekvienas mėgstantis gaudyti žuvis slapčia yra impresionistas, nuolankiai besimėgaujantis gamtos grožiu. Maždaug apie tai ir yra skyriaus „Sėdžiu štai visiškai nuogas“ eilėraštis be pavadinimo, kuriame, tyliai prisėlinus prie upės, ras prieglobstį ir žmogus, ir žuvis. Teksto „Sausio 1-oji – ne metų, o upėtakių žūklės sezono pradžia“ pavadinimas nuteikia įdomiam turiniui, tačiau forma, deja, neišpildo lūkesčių. Šią temą atskleidžiančių eilėraščių mažoka ir visiškai subjektyviai būčiau norėjusi sužinoti apie subjektą ištinkančias būsenas, užmetus meškerę 5 valandą ryte.

Nepretenzingoji „Už vėjo tuščia“ tiks žmonėms, kuriems klasikinė poezija, joje vaizduojama žiema ir melancholija, tradiciniai įvaizdžiai ir kalbinė raiška vis dar nenusibodo. Tačiau lyrikoje ieškantiems naujų reikšmių ir netikėtų posūkių, L.Miknevičiaus debiuto rekomenduoti nedrįsčiau.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

08:50
01:23
04:04

Esports namai

URBAN˙/