Ekspertų gausiai apdovanota ir skaitytojų pamilta knyga nuo šiol pradeda savo kelią Lietuvoje, rašoma „Terra Publica“ pranešime žiniasklaidai.
– Kada atradote pomėgį rašyti? Kodėl nusprendėte kurti knygas vaikams ir jaunimui?
– Pamėgau pasakojimą dar nemokėdama rašyti. Kai man buvo penkeri, namuose paskelbiau, kad būsiu rašytoja. Praėjus dvidešimt penkeriems metams, ta vaikystės svajonė pradėjo pildytis. Laikau tai didžiule gyvenimo dovana ir esu dėkinga, kad rašymas vis dar suteikia tiek daug džiaugsmo ir pasitenkinimo. Priežastis, kodėl beveik visiškai susitelkiau į vaikų ir jaunimo literatūrą, yra mano dvi dukros, kurios dabar jau suaugusios. Pirmąsias knygas pradėjau rašyti joms, kai jos buvo mažos.
– Kur ieškote idėjų, įkvėpimo savo knygoms?
– Idėjų yra visur – tereikia žiūrėti, klausytis ir svajoti. Turiu daugybę idėjų, laukiančių savo eilės! Tačiau kai kurios mano knygos atsirado kaip atsakas į iššūkius. Taip buvo ir su „Bliauk tyliai, broli“. Prieš kurį laiką per radiją buvo transliuojamas interviu, kuriame pasakojau apie savo trilogijos „Merginos su pavadėliu“ atsiradimą. Jos pagrindinės veikėjos – paauglės narkomanės, lošėjos ir valgymo sutrikimų turinčios merginos, jaunimas, kovojantis su priklausomybėmis. Būtent šios trilogijos sėkmė paskatino Nacionalinio autizmo instituto psichologus susisiekti su manimi, ir taip prasidėjo mano kelias rašant „Bliauk tyliai, broli“.
– Apie ką yra jūsų knyga „Bliauk tyliai, broli“?
– Ši knyga apie tai, koks sudėtingas gali būti gyvenimas šeimoje, auginančioje vaiką su sunkia intelekto negalia. Mama viena augina keturiolikmečius dvynius – sveiką dukrą ir sūnų, turintį autizmo spektro sutrikimą. Tai pasakojimas apie tėvystės heroizmą ir nesėkmes, apie senelių ilgą kelią priimant savo neįgalų anūką, apie būtinybę keturiolikmetei dukrai per anksti suaugti, apie nesėkmių skausmą, alinantį nuovargį, kitų nesupratimą ir gėdą. Bet kartu tai istorija apie džiaugsmą, slypintį kiekvienoje gerai pasibaigusioje dienoje.
– Kokia yra pagrindinė knygos mintis?
– Šią knygą pirmiausia rašiau vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą, broliams, seserims, bendraklasiams ir draugams. Norėjau, kad jie bent šiek tiek pažvelgtų į sudėtingą autizmo pasaulį. Autistiški žmonės dažnai mūsų nesupranta, o mes dažnai nesuprantame jų. Tačiau tai nereiškia, jog negalime vieni kitų praturtinti, įkvėpti ar išmokti suprasti, kad kiekvienas esame skirtingas. Gyvenimas šalia autistiškų žmonių reikalauja tolerancijos, bet kartu jis gali parodyti, kokie menki kartais būna mūsų pačių rūpesčiai, palyginti su iššūkiais, su kuriais susiduria kiti.
– Knyga liečia labai svarbią ir jautrią temą. Ar sunku apie tai rašyti vaikams? Galbūt kyla kokių nors iššūkių?
– Taip, tai buvo be galo sunku. Autizmas yra tokia plati tema, kad turiu pripažinti – vienu metu jo sudėtingumas mane iš tiesų išgąsdino. Pasinėriau į šios temos studijavimą, tačiau kuo daugiau sužinojau, tuo labiau jaučiausi sutrikusi. Nenorėjau, kad skaitytojai pasimestų istorijoje, bet kartu nenorėjau imtis klaidinančių supaprastinimų.
Tada psichologė, kuri teikė man ekspertinę medžiagą, pasakė labai svarbią frazę: „Visi žmonės, turintys autizmą, yra skirtingi.“ Tai buvo išlaisvinanti mintis – nebereikėjo ieškoti šablonų, galėjau kurti visiškai naujus, originalius personažus. Iš tikrųjų du iš jų – vienas berniukas su žemo funkcionavimo autizmu, kitas – su Aspergerio sindromu, esančiu, manoma, priešingame spektro gale.
– Knyga sulaukė daug dėmesio ir pelnė reikšmingų apdovanojimų. Ką jums tai reiškia?
– Yra dviejų rūšių pripažinimas. Vienas pasireiškia teigiamais ekspertų atsiliepimais ar net literatūriniais apdovanojimais. Kitas – skaitytojų dėkingumu, kai knyga išparduodama, sulaukia pakartotinių leidimų ar tampa geidžiama bibliotekose. Šie du požiūriai ne visada sutampa, bet kai sutampa – tai nuostabu. Džiaugiuosi, kad su „Bliauk tyliai, broli“ man pasisekė sulaukti abiejų.
– Ar sulaukėte skaitytojų atsiliepimų – ypač tėvų, pedagogų ar autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų šeimų?
– Tikriausiai brangiausi atsiliepimai apie „Bliauk tyliai, broli“ buvo iš tėvų, auginančių autistiškus vaikus. Daugelis jų jautėsi taip, lyg būčiau parašiusi apie jų pačių gyvenimą. Ne kartą skaitytojai net manė, kad ši istorija paremta mano asmenine patirtimi. Bet ne – tai ne mano istorija. Aš tik trumpam joje dalyvavau, per tuos mėnesius, kai ją rašiau.
– Ar pastebite, kad knyga skatina dialogą ar pokyčius – mokyklose, tarp tėvų?
– Tikiu, kad kuo atviriau kalbame apie tam tikras problemas, tuo daugiau atsiranda supratimo tiems, kuriems gyvenime nepasisekė taip, kaip kitiems – ar tai būtų autistiški vaikai, ar juos prižiūrintys žmonės.
– Ką norėtumėte pasakyti vaikams ar jų artimiesiems, susidūrusiems su autizmu šeimoje?
– Noriu jiems pareikšti didelę pagarbą. Noriu pasakyti, kaip stipriai juos gerbiu ir jais žaviuosi. Aš pati „tapau“ autistiško vaiko mama tik keliems mėnesiams ir tik savo vaizduotėje. Bet jie gyvena tikrą gyvenimą, o jų rūpinimasis vaiku, turinčiu autizmą, nesibaigia užvertus knygą. Kartais gyvenimas su autistišku vaiku reikalauja tik papildomos tolerancijos, kantrybės ar ypatingo humoro jausmo, bet kitais atvejais jis pareikalauja tikros stiprybės, valios nepasiduoti ir drąsos eiti pirmyn. Šeimoms, susiduriančioms su autizmu, linkiu kuo daugiau stiprybės ir aplinkinių supratimo. Tikiuosi, kad mano knyga prie to bent šiek tiek prisidės.
