Pirmą kartą lietuvių kalba „Jeronimo Kardano, milaniečio ir Bolonijos piliečio, knygą apie savo gyvenimą“ leidžia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
Knygą autorius pradeda nuo savo kilmės, tėvų, gimimo ir trumpos svarbiausių gyvenimo įvykių santraukos, atsisakydamas autobiografijos aprašymo chronologine tvarka.
Kūrinyje gausu filosofinių samprotavimų, informacijos apie mokslinę veiklą, žinių apie asmeninį autoriaus gyvenimą. Jo dorybės ir paklydimai, pamaldumas ir religiniai įsitikinimai, sūnaus tragedija, kai šis buvo nuteistas už žmonos nužudymą, jo paties, kaip lošiko, praktika, kuria remdamasis kūrė tikimybių teoriją, atskleidžia spalvingą Renesanso epochoje gyvenusios visuomenės ir individo santykių vaizdą.
Autorius nebando įsiteikti skaitytojui, jo tikslas kitas – kalbėti atvirai, nuoširdžiai, pasakyti tiesą apie savo gyvenimą, remiantis socialinėmis ir asmeninėmis patirtimis, nevengiant atskleisti savo silpnybių.
„Ypatingą vietą „Autobiografijoje“ užima savo ligų, kurias Kardanas svarsto kaip gydytojas (diagnozuoja, nurodo gydymą), astrologas (sieja jas su horoskopo ypatumais), stoikas (laiko kūno skausmą mažesniu blogiu nei dvasinį nerimą), aprašymas. Kardanas save tiria „lyg naują gyvūno rūšį, kurios nesitiki vėl pamatyti“, – rašo prof. Arvydas Pacevičius įvadiniame knygos straipsnyje.
Suimtas inkvizicijos ir kalinamas, priverstas pasitraukti iš pareigų Bolonijos universitete ir persikelti į Romą, Girolamas Cardanas rašė memuarus, kuriuos baigė 1576-aisiais ir tais pačiais metais mirė.
Renesanso epocha, memuarine literatūra ir egodokumentika besidominčiam skaitytojui ši autobiografija – vertingas istorijos šaltinis ir puikus, įtraukiantis literatūros kūrinys.
Knygą iš lotynų kalbos išvertė ir komentarus parengė Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros absolventas Karolis Lyvenas (Karolis Lyvens), 2024 m. Mančesterio universitete apsigynęs filosofijos daktaro laipsnį. Knygos redaktorė Irena Stankevičienė, dailininkas Saulius Bajorinas.
Leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba, vertimą parėmė Italijos užsienio reikalų ir tarptautinio bendradarbiavimo ministerija.
Kviečiame skaityti ištrauką iš knygos „Jeronimo Kardano, milaniečio ir Bolonijos piliečio, knyga apie savo gyvenimą“.
Penkios savybės, kurios man padėjo
Iki šiol šnekėjau apie save tarsi apie žmogų, kuris toks kaip kiti ir taip pat kažkiek nusileidžia kitiems žmonėms savo prigimtimi bei išsilavinimu. O dabar pakalbėsiu apie tam tikrą nepaprastą savo prigimtį, kuri tuo labiau stebėtina todėl, kad jaučiu savyje esant kažką, o kas tai yra, nežinau; tai yra manyje, bet jaučiu, kad tai nekyla iš manęs paties, nes pasireiškia, kai tai būna naudinga, o ne kai aš to noriu. Tai, kas iš tenai iškyla, viršija mano jėgas.
Tai išaiškėjo 1526 metų pabaigoje arba kitų metų pradžioje, taigi nuo tada praėjo jau daugiau kaip 48 metai. Pajuntu, kad kažkas iš išorės patenka į ausį su triukšmu tiesiai iš tos pusės, kurioje vyksta kalba apie mane; ir jei kalbama gerai, tai tas kažkas nugula dešiniajame šone, arba jei atvyksta iš kairės pusės, persismelkia į dešinįjį šoną ir pasigirsta tvarkingas garsas; jei ginčijamasi, pasigirsta keistas garsų sambrūzdis; jei kalbama blogai, tas dalykas nugula kairiajame šone. O jis ateina kuo tiksliausiai iš tos krypties, kurioje tie balsai nerimsta. Ir todėl tą įsiskverbimą pajuntu bet kurioje galvos vietoje iš bet kokios krypties. Ir labai dažnai, kai tas dalykas, apie kurį kalbama, einasi blogai, tai tas kairėje apsistojęs garsas, kai jau turėtų baigtis, prasitęsia, ir garsai pasidaugina. Ir labai dažnai, jei kalba vyko tame pačiame mieste, kur esu, nutinka taip, kad vos pasibaigus garsui iškart įeina pasiuntinys ir į mane kreipiasi kalbėjusiųjų vardu. Ir jei kalba ar svarstymas vyko kitame mieste, ir iš ten atvyksta pasiuntinys, tai štai apskaičiuok laiką, kiek galėjo trukti kelionė iš tenai, prisimink, kada pajutai vykstant svarstymą bei prasidėjus kelionę, palygink šiuos laikus, ir pasirodys, kad jie sutampa; be to, pamatysi, kad tau pasiuntinys pateikia tokias teigiamas ar neigiamas išvadas, kokias ir pajutai. Ši mano savybė laikėsi iki pat 1568-ųjų, iki to meto, po kurio sekė sąmokslas prieš mane, ir stebėjausi, kad ji prapuolė.
Po keleto metų, tiksliau, maždaug po aštuonerių ar apie 1534 metus, pradėjau matyti sapnuose tai, kas netrukus įvyks, ir jei tai turėjo įvykti tą pačią dieną, matydavau tai sapnuose po saulėtekio aiškiai ir detaliai, taip kad netgi mačiau tiksliai kaip vyko Kolegijos byla, kaip ji buvo nuspręsta, kaip sudaryta ir kaip atmesta, ir taip pat mačiau tai, ką gausiu, tai yra, profesūrą Bolonijoje. Ši savybė nustojo veikti metais anksčiau nei ta kita, būtent 1567-aisiais, kai išvyko Paulius, vienas tų, kurie gyveno su manimi. Taip ši savybė išsilaikė maždaug 33 metus.
Trečioji savybė buvo spindesys, jį išauginau pamažu, jo pradžia apie 1529-uosius, po to stiprėjo, bet niekada nepajėgė tapti tobulas, išskyrus maždaug septyniasdešimt trečiųjų gyvenimo metų pabaigoje, tarp 1574-ųjų rugpjūčio pabaigos ir rugsėjo pradžios, bet būtent šiais 1575 metais, būtent dabar, kaip man atrodo, šis mano spindesys yra tobulas. O tai dalykas, kuris manęs nepalieka, jis mane gina nuo varžovų ir gresiančių pavojų vietoj tų dviejų prieš tai minėtųjų savybių, kurios jau išnykusios. Jis sudarytas iš specialaus pasiruošimo treniruojantis pagal tam tikras taisykles ir iš aplinkui pasklidusios šviesos. Tai baisingai malonus ir įdomus dalykas, kuris jau pats vienas daug daugiau padeda siekiant autoriteto, patirties, pelno ir kokybiškų studijų rezultatų nei tos dvi prieš tai buvusios savybės kartu sudėjus. Spindesys žmogaus neatitraukia nuo įprastų reikalų, bendravimo su žmonėmis ir paverčia pasiruošusiu bet kam. Knygoms rašyti jis yra tiesiog didingas, nepaprastai padedantis dalykas, ir apskritai tas spindesys atrodo esąs tarsi mūsų prigimtį užbaigianti ir ištobulinanti viršūnė, nes jis pastato prieš akis iškart visa tai, kas tuo metu būna reikalinga; ir jei tai nėra dieviškas dalykas, tikrai yra pats tobuliausias mirtingųjų kūrinys.
Tarp šių buvo ketvirtoji savybė, kuri pradėjo reikštis 1522-aisiais ir išliko iki 1570 ar 1573 metų. Būtent tai, kad nuolat matyčiau tiek daug stebėtinų ir antgamtiškų ar jiems panašių dalykų ir kad išbūčiau tokiame būvyje penkiasdešimt metų, man buvo duota, kaip manau, paguodai po to, kai buvau išgelbėtas ir to nebesitikėdamas išlikau gyvas, idant sutvirtėčiau tikėjime ir suprasčiau, kad esu iš Dievo ir kad jis man yra viskas, ir kad nedaryčiau nieko, kas darytų gėdą tokioms malonėms. Ir jei kas paklaustų, kodėl visi žmonės nemato tokių ir panašių dalykų, ar bent jau dalis žmonių, kad ir nedidelė? O kas, jei daugiau kas tai jaučia, bet to nesupranta? Bet kas čia per meilės ženklas – žiauri sūnaus mirtis? Jei, priešingai, bent kažkas galėtų būti nemirtingas, tokiu atveju piktinčiausi ir skųsčiausi; o jei niekas negali, tai ko man daugiau bereikia? Juk bet kokia mirtis karti ir beveik niekuo nesiskiria, išskyrus tik mirtį nuo senatvės, kurios lengvumą atsveria ilgo neišvengiamos mirties laukimo kartumas.
Penktoji savybė buvo man būdinga visados: išsikapstydavau tik tada, kai jau nebebūdavo vilties, ir žlugdavau tiktai tada, kai būdavau klestėjimo viršūnėje, panašiai kaip audros blaškomos galeros – tai iš pačios apačios į patį viršų, tai iš tenai į sūkurius, ir taip visą gyvenimą. O, kiekkart pats apverkiau savo tokią apgailėtiną padėtį; ne vien tik todėl, kad viskas pražuvę ir kad bet kokia išsigelbėjimo viltis atimta, bet kad net mintyse dėliodamasis visus savo reikalus nesurasdavau jokios išeities kad ir kaip benorėdamas; ir štai matau, kaip viskas per du ar tris mėnesius persikeitė be jokio mano įsikišimo ar pastangų; todėl patikėjau, kad čia veikia didesnė galia už mano valią ar jėgas, ir tai įvyko šitiek daug kartų, kad tą skaičių gėda ir pasakyti. Ir dėl šio permainingumo daugkart nutiko taip, kad viskas žlugdavo vienu metu.
