Ko gero, būtų ir kitų priežasčių, juolab kad recenzuoti jauno, nepatyrusio ar mažai žinomo vertėjo kūrinį yra viena, o garsių, literatūros (ir ne tik) pasaulyje žinomų vertėjų darbus – visai kas kita. Tačiau būtent pastarieji dažniausiai verčia svarbius, Sovietų Sąjungos cenzūros paliktą spragą užpildančius kūrinius. Ar mes iš tiesų esame pasirengę adekvačiai priimti vertimų kritiką ir diskutuoti apie vertimų kokybę?
Ši recenzija nėra moralinis vertinimas. Recenzija nėra gẽra ar blõga. Moralinio vertinimo apskritai neturi būti, kai viešai kalbama apie darbo kokybę. Svarbu ne vertėjų žinomumas, titulai ar apdovanojimai, o argumentuotas vertinimas, ar skaitytoją pasiekia kokybiškai išversti kūriniai. Recenzijos autorės tai ir mėgins padaryti, nes Cormaco McCarthy romanas „Kraujo meridianas“ Lietuvoje labai lauktas, viliantis užpildyti dar vieną pasaulinės literatūros spragą. Siūlome diskutuoti, kaip ji užpildyta.
Cormaco McCarthy „Blood Meridian or the Evening Redness in the West“ – istoriniais įvykiais grindžiamas romanas, literatūros kritikų priskiriamas vesterno/antivesterno žanrui ir neretai vadinamas mitiniu pasaulio pabaigos epu. Šis 1985 m. pasirodęs ir iš pradžių kuklios komercinės sėkmės ir santūraus kritikų vertinimo susilaukęs kūrinys ilgainiui buvo pripažintas rašytojo magnum opus ir vienu reikšmingiausių JAV literatūros kūrinių. Ir besaikio žiaurumo, ir švelnaus lyrizmo kupiname romane skleidžiasi tikrųjų Laukinių Vakarų istorija, kurios centre – 1850 m. į Teksaso valstiją atvykęs keturiolikmetis paauglys, klajojantis po JAV ir Meksikos pasienio žemes drauge su įvairiomis skalpų medžiotojų gaujomis, dėl atlygio ir sadistinės pramogos žudančiomis Amerikos indėnus ir naujakurius.
Lietuvoje šio autoriaus kūryba jau pažįstama iš dviejų lietuvių kalba pasirodžiusių romanų: „Laukinių arklių pakerėti“ (Vilnius: LRSL, 2007) ir „Kelias“ (Vilnius: LRSL, 2008; abu romanus vertė Violeta Tauragienė), tad nenuostabu, kad ilgai lauktas Vido Morkūno verstas ir 2024 m. leidyklos „Rara“ išleistas Cormaco McCarthy magnum opus vertimas literatūrinės bendruomenės ir skaitytojų apskritai sutiktas su dideliu susidomėjimu (recenzijoje vertimo puslapiai nurodyti iš pakartotinio 2025 m. leidimo). Žiniasklaidoje ne tik kalbėta, kad vertimas itin išradingas ir meniškas, bet ir keltas klausimas, ar jis nėra sudėtingesnis už originalą, ar neturi nepagrįstų pagražinimų (plačiau apie tai žr. čia). Tad kaipgi yra iš tiesų?
Meno kūrinio turinio ir formos vienovė nekvestionuotina, tačiau vertėjas yra antrasis kūrėjas, dviejų kalbų, dviejų kultūrų tarpininkas, ir, deja, kartais jam tenka šį bei tą aukoti. Arba šiek tiek formos, arba šiek tiek turinio – viskas priklauso nuo verčiamo teksto.
Pirmiausia – apie formą. Cormaco McCarthy rašymo stiliaus vizitine kortele laikomi polisindetonai – sintaksinės stiliaus figūros, paremtos jungtukų ar juos atstojančių jungiamųjų žodžių gausiu kartojimu. Pasak garsios Lietuvos mokslininkės Reginos Koženiauskienės, tokie „<...> jungiamieji žodžiai sudaro ilgesnes pauzes tarp vienarūšių žodžių ar frazių, sulėtina kalbėjimą, logiškai pabrėžia kiekvieno vardijamo žodžio svarbą.“ (VLE) Romano „Kraujo meridianas“ pabaigoje trumpai pristatant autorių (kas parašė lydimąjį tekstą, nenurodyta) teigiama, kad jo proza „<...> išsiskiria minimalistine, eliptiška, bet kartu talpia kalba, eksperimentavimu sintakse bei skyryba <...>.“ Vis dėlto perskaičius romaną lietuvių kalba apie minimalizmą ir kalbos taupumą minčių nekyla, o polisindetonai išsaugoti tik kai kur, tad iš tiesų pasigendama ir lėto kalbėjimo, ir pabrėžtinos žodžio svarbos:
He moved on and soon he was in darkness himself and the wind came up off the desert and frayed wires of lightning stood again and again along a western terminals of the world.
Vos pradėjusį eiti vaikį ir patį apsiautė tamsa, iš dykumos atūžė vėjas, vakarinį pasaulio kraštą pašėlo smaigstyti atspurusios žaibų vielos. (240–241 p.)
The other was dispatched in the same way and then the Delaware raised the horse’s leg and undid the hobble and slid it clear and rose and put the hobble and the club in the bag and mounted up and turned the horse.
Antrą sužeistąjį saviškį delavaras taip pat išsiuntė į aną pasaulį, tada pakėlė arklio koją, atrišęs pantį vikriai nusmaukė, įsidėjo, kaip ir kuoką, į krepšį ir sėdo į balną. (233 p.)
They rode through the Military Plaza and they passed the little street where the boy and the mule had drunk the night before and there were clusters of women and girls at the well and manu shapes of wickercovered clay jars standing about.
Iš Kariuomenės aikštės tuodu pasuko į skersgatvį, paskui prijojo šulinį, kur vakarykščiai vaikis gėrė ir girdė mulą; dabar rentinį buvo apstojusios moterys ir merginos su įvairiausių formų moliniais indais, apipintais vytelėmis. (46 p.)
Yra išlaikytų vietų, bet jų tikrai nedaug:
The kid crossed to where the horse stood waiting and took the pistol and stuck it in his belt and hung the canteen over the saddlehorn and mounted up and looked back at the wounded man. Then he rode out.
Vaikis nuėjo prie lūkuriuojančio arklio ir užsikišo revolverį už diržo, ir pasikabino ant gugos gertuvę, ir sėdo į balną, ir atsigręžė į sužeistąjį. Ir nujojo sau. (236 p.)
Akivaizdu, kad išlaikius autoriaus pasirinktą kalbėjimo būdą pasigirsta kitokia teksto ritmika, kitoks skambesys. Justi ir savita rašytojo sintaksė. Šis savitumas turi būti perteiktas vertime, nes autorinio stiliaus išlaikymas yra viena kertinių vertėjo užduočių. Kaip pasakyta yra tokia pat neatskiriama kūrinio prasminio audinio dalis, kaip ir tai, kas pasakyta.
Deja, išskirtinis lietuviško vertimo sintaksės bruožas – ne polisindetonai, o šalutinių sakinių gausa. Be to, vertėjas kartais į vieną sulieja ir kelis originalo sakinius, taip tik dar labiau komplikuodamas tekstą:
The kid had been watching the reverend. He turned to the man who spoke. He wore long moustaches after the fashion of teamsters and he wore a widebrim hat with a low round crown.
Kunigo klausęsis vaikis atsigręžė į jį pašnekinusį žmogų ilgais ūsais palei gyvulių varovų madą, su skrybėle plačiu graižu ir žemu, apskritu viršumi. (18 p.);
I never laid eyes on the man before today. Never even heard of him.
To žmogaus lig šiol nei mačiau, nei girdėjau. (21 p.);
One of the chaps at the table cut him. They were playin cards and one of them cut him.
Jie lošė kortomis, ir vienas tų vyrukų prie stalo jam smeigė. (126)
Neišlaikius originalo formos, iškreipiamas Cormaco McCarthy stilius, romaną lietuvių kalba skaitome iš lėto, sunkiai braudamiesi į priekį, tikrai ne taip, kaip jį skaitome anglų ar, pavyzdžiui, prancūzų kalba (viena iš recenzenčių perskaitė romano vertimą prancūzų kalba („Méridien de sang“, Éditions de l’Olivier 1998, iš anglų (JAV) kalbos vertė François Hirsch), autorinis stilius išlaikytas ir romaną skaityti buvo daug maloniau).
Kad išvengtume šališkumo, prireikus gretinome lietuvišką vertimą ne tik su originalu, bet ir su vertimais į prancūzų, vokiečių ir rusų kalbas.
Pereikime prie turinio. Kad recenzija nebūtų padrika, aptartinas vietas stengėmės grupuoti atsižvelgdamos į problematiką.
Pradėkime nuo aliuzijų ir intertekstualumo, nes jau pačioje romano pradžioje yra intertekstų, kurių vienas labai svarbus visam romanui: „All history present in that visage, the child the father of the man.“ Vertimas: „Visa istorija įspausta jo veide, to vaiko, žmonių giminės tėvo.“ (15 p.) Vertėjas neatpažino Williamo Wordswortho eilėrašio „The Rainbow“ (Vaivorykštė) fragmento (So was it when my life began; So is it now I am a man; So be it when I shall grow old, Or let me die! The Child is father of the Man), metaforiškai nusakančio vaikystės įtaką žmogaus brendimui ir koks jis taps suaugęs. Vaikas yra vyro, tai yra paties savęs, tėvas. Tai – esminė frazė, nes vaikis, – vienas pagrindinių romano veikėjų, – iš pradžių žiauriai besielgiantis ir smurtaujantis be jokios priežasties, vėliau duoda atkirtį kitam itin svarbiam romano veikėjui, teisėjui Holdenui, kuris, pasak romano (ne vertimo) recenzijos autoriaus Rimo Užgirio, yra mįslinga figūra, atskleidžianti pirmykštį žiaurumą. Yra šaltinių su nuorodomis, kad šį posakį buvo perėmęs ir Sigmundas Freudas. Turint omeny, kad mes, gyvenę už geležinės uždangos, daug ko negalėjome skaityti, šiuo atveju derėjo dėti išnašą su paaiškinimu skaitytojui, juolab kad išnašų vertime vertėjas nevengia.
Romano 23 skyriaus pradžioje yra dar vienas neatpažintas intertekstas, kiek perfrazuotas Theodoro Stormo eilėraščio „Hyazinthen“ (Hiacintai) fragmentas „Sie müssen schlafen aber Ich muss tanzen“, išnašoje išverstas sugriaunant originalo frazės ritmiką, interteksto šaltinis nenurodytas. To paties skyriaus pabaigoje atkartojamas minėto eilėraščio siužetas, tad tikrai derėjo nurodyti, kodėl ir iš kur atsirado tas sakinys vokiečių kalba.
Sakinys „Vaikas – iš kertančių malkas ir nešančių vandenį giminės <...>“ (15 p.) (hewers of wood and drawers of water) yra citata iš Biblijos: „Visą laiką būsite vergai, malkų kirtėjai ir vandens nešėjai mano Dievo Namams“ (Joz 9:23), todėl būtų buvę geriau versti ne laisvai, o palikti ją tokią, kokia yra Šventajame Rašte. Kita vertus, tokios perdaros galimos, nes originale nėra kabučių, tačiau vėlgi – bent mums Lietuvoje tai nėra labai gerai žinoma citata iš Šventojo Rašto, o kadangi kitur romane nuorodos į Bibliją dedamos išnašose, derėjo išnašą dėti ir čia. Tuomet išnašoje būtų buvę galima tiksliai pacituoti Bibliją.
Klausimų kelia ir „A shadowed agony in the garden“ vertimas „Slopi Getsemanės malda“ (16 p.). Anglų kalba tai nusistovėjęs pasakymas. Lietuvių kalba semantiškai interpretuojama teisingai, nes Jėzus meldėsi Getsemanėje, tačiau ar nederėtų išlaikyti to aiškumo, kuris yra originale? Juk mums tikrai labiau suprantama būtų malda Alyvų kalne.
Neatpažinta lieka aliuzija į Bibliją, kai vaikis nusprendžia nusiprausti ir nuogas brenda į upę „nelyginant koks beviltiškai apgailėtinas krikšto kandidatas“ (42 p.). Originale – „like some wholly wretched baptismal candidate“. Wretched turi ir biblinių reikšmių. Garsiosios Karaliaus Jokūbo Biblijos svetainėje nurodyta, kad šis žodis Šventajame Rašte pavartotas du kartus. New International Version (NIV) Biblijos vertime šis žodis taip pat vartojamas, tose pačiose vietose: Apreiškime Jonui „You say, ‘I am rich; I have acquired wealth and do not need a thing.’ But you do not realize that you are wretched, pitiful, poor, blind and naked.“ (Revelation 3:17) ir Laiške romiečiams „What a wretched man I am! Who will rescue me from this body that is subject to death?“ (Romans 7:24). Atitinkamai į lietuvių kalbą mūsų Biblija versta taip: „Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia“, – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas.“ (Apr 3,17) ir „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ (Rom 7,24) Šventajame Rašte šiuo būdvardžiu akcentuojamas arba neturtas, arba sielos skurdumas, nuodėmingumas, tad ir vertime būtų tikslingiau išlaikyti šią reikšmę. Skurdžius, skurdus tiktų kuo puikiausiai, nes žmogus gali būti skurdžius, kai neturi pinigų, ir gali būti skurdus savo siela. Romano vaikiui tiktų ir tas, ir tas. Šis pavyzdys išryškina dar vieną vertimo problemą – neatsargų kilmininko linksnio vartojimą. Kandidatai tikrai gali būti, tačiau nusistovėjusio posakio nėra, ir kandidatas krikštytis skambėtų tikrai natūraliau, o natūrali vartosena taip pat yra vienas svarbiausių vertėjo tikslų.
Taip žygeiviai perbrenda upę smėlio brasta (58 p.; „the shallow sandy ford“), nors brido jie per vandenį, ne per smėlį, tiesiog upės dugnas buvo smėlingas, „gatvėn iš už kampo įžengė laidotuvių žonglierius“ (203 p.), nors originale žonglierius tiesiog eina procesijos priekyje („a juggler leading a funeral“). O Burgundijos keramiką ir maurų bažnyčią kiek išsamiau aptarsime netrukus, nes perteklinis kilmininko vartojimas gali vesti ir prie prasmės klaidų.
Pora žodžių apie kultūrą. Kultūra neatsiejama nuo vertimo. Vienos kultūros tekstą vertėjas pateikia kitos kultūros atstovams, ir to reikia paisyti. Įdomu paanalizuoti, kas ir su kuo kariavo „Kraujo meridiane“. Romane visi ne baltaodžiai gaujos narių vadinami menkinamuoju žodžiu nigeriai. Anglų kalba, kai siekiama įžeisti, paniekinti, taip vadinti galima ne tik juodaodžius, tačiau mūsų istorija labai skiriasi nuo JAV. Mes neturėjome tokios kolonijinės patirties, neturėjome juodaodžių vergų ir segregacijos XX amžiuje. Lietuvių kalba nigeris yra tik juodaodį įžeidžiantis žodis. Tad kai Glentonas liepia išgalabyti visus aliai vieno nigerius, skaitydama sutrinki, nes jie buvo aptikę apačius ir rengėsi juos pulti. Tad, pavyzdžiui, patikslinti „tuos indėniškus nigerius“ būtų buvę tikrai geriau. Vertėjai į prancūzų, vokiečių, rusų kalbas taip ir darė, vieni vienaip, kiti kitaip (į vokiečių kalbą versta raudonodžiai, į prancūzų – tie šitų apylinkių nigeriai, į rusų visur pasirinktas černomazijie), nes kolonijinės JAV patirties neturi ir jie. Minėtoje recenzijoje R. Užgiris teigia: „[g]auja – etniškai nevienalytė, jos gretose veikė afroamerikietis, meksikietis, australas, net Delavero indėnai... Taigi tarptautinė grupuotė.“ Ir ta tarptautinė grupuotė žudė ir indėnus, ir meksikiečius, ir baltuosius. Tad nereikia ignoruoti mūsų kultūrinių savitumų, juolab kad prie internacionalo prisijungus mongolui, ima darytis išties neramu: „Laukinių vadas Caballo en Pelo, senas mongolas, vilkėjo diržu sujuostą vilnonį paltą <...>.“ (286 p.) Šįkart nekreipkime dėmesio, kad jis žiūrėjo „su keista, nepadoriai gašlia išraiška, kartu galėjusia būti ir šypsena“, nors Cormacas McCarthy rašo, jog tas vypsnys kadaise buvo šypsena (with a strange priapic leer that may have at one time been a smile). Gerokai įdomiau, ką romano autorius rašo apie mongolus. „The leader was a man named Caballo en Pelo and this old mogul wore a belted wool overcoat <...>.“ Na, Mogul iš didžiosios raidės tikrai būtų mongolas, o štai mogul iš mažosios yra šiaip svarbus, galios turintis asmuo. Lietuvių kalboje mongolas ir yra mongolas, tad dar labiau plėsti internacionalą, švelniai tariant, yra netikslu. Indėnai apsirengę labai keistai, ir Glentonas juos išvadina nukvakusiais nigeriais (286 p.), gal ir šioje vietoje derėjo pamąstyti, kaip atskirti raudonodžius nuo juodaodžių. Vertėjas į prancūzų kalbą išradingai pavadino juos tiesiai iš beprotnamio išėjusiais nigeriais, ir tokia konkretizacija pasiteisina, nes aišku, kad turima omeny ne indėnų odos spalva. Ir apie teisėjus mes nesakome „jo garbė“ (154 p.). Ant lavos uolos užsiropšti turėjo jo kilnybė, jo prakilnybė, turime mes tų kreipinių, ir XIX amžiaus aplinkai jie puikiai tiktų.
O dabar dėl Burgundijos ir maurų. Dalis išžudyto miestelio gyventojų žuvo bažnyčioje, jie gulėjo didžiuliame kraujo klane, kuris buvo „pakraščiais sudžiūvęs ir suskirdęs, sakytum Burgundijos keramika“ (78 p.) („along the edges it had dried and cracked into a burgundy ceramic“). Burgundija savo keramika tarsi negarsėja, o jei ir garsėtų, nežinia, kokios ji būtų spalvos. Burgundy iš mažosios raidės reiškia spalvą, ne Prancūzijos regioną – tamsiai vyšninę, tamsiai raudoną, tamsiai raudono vyno ar kaip kitaip. Dėl maurų bažnyčios kyla dar rimtesnių problemų.
Prijojęs Becharą vaikis ant kalvos stebi miestelį: „<...> ir kalkėmis balintus viešuosius pastatus, ir virš medžių iškilusią maurų bažnyčią, ir įgulos kareivines <...>.“ (35 p.) Skaitant nuostabą iškart kelia maurų bažnyčia, nes maurų Laukiniuose Vakaruose gal ir būta, kas ten juos žino, tačiau bažnyčių tuo metu tai jie tikrai nestatė. Originale rašoma: „<...> and the Moorish churchdom rising from the trees <...>“. Veiksmas vyksta ir JAV bei Meksikos pasienyje, ir JAV, ir Meksikoje, tad kultūrinė ispanų įtaka nestebina, tik bažnyčia yra krikščionių, paprasčiausiai jos kupolas maurų stiliaus...
Prasmės klaidų vertime yra ir daugiau. Senė buvo spėjusi išeiti pro užpakalines duris (26 p.), nors originale ji prieina prie durų (old lady had come to the back door); bare geriantys vyrai nustebina apvožę puodukus (125 p.), t. y. išpylę viskį ant prekystalio, tada susimokėję ir išėję, ir tik žvilgtelėjus į originalą paaiškėja, kad jie išlenkė gėrimo pripiltus puodelius iki dugno (the Americans chambered down their last cups); arkliai paspartina žingsnį vartydami akis (127 p.), nors originale jie pastato ausis (cocked their ears); moteriškė mostu paragina vaikį eiti aplink namą (26 p.), nors iš tiesų nusisukusi šūkteli į namo gilumą (then she called toward the back of the house); vyrai pereina upelį brasta, prie kurios plūduriuoja išžudytos skalbėjos (78 p.), nors originale negyvos moterys tyso šalia skalbinių (women lay dead at their wash); vertime į lietuvių kalbą į kalnus žvalgyti brangiųjų metalų vyrai siunčiami (138 p.), angliškame originale – patys išvyksta į kalnus jų žvalgyti (they <...> had set out for the mountains).
Aptarsime dar kelis pavyzdžius, kur prasmės klaidos trukdo skaitytojui tinkamai įsivaizduoti rašytojo kuriamus vaizdus. Pavyzdžiui, indėnų kapines (gal 1000 palaikų!) grotose apiplėšę plėšikai dar nugvelbia ir kelis indėnus, bet kūnai sutrūnija ir sutrupa, nes tik grotose tinkamas klimatas kūnams išsilaikyti, tačiau vertime visus „<...> Indėnus išsinešiojo po namus, pasiguldė su visom puošmenom kurį kur <...>“ (98 p). Originalas: „They carried off whole indians to their homes and set em in the corner all dressed up <...>.“ 1000 indėnų plėšikai tikrai neišsinešiojo, tiesiog būta plėšikų, kurie ne tik grobė, bet dar ir kūnų pasiėmė kaip puošmenų. Ar kitas pavyzdys, kai Glentono gauja susiduria su lokiu: „<...> Glentonas tuo metu raitomis ropštėsi per išgriuvusio medžio kamieną. <...> Arklys ėmė trauktis atatupstas, raitelis atsilošė gyvuliui ant nugaros ir griebėsi revolverio.“ (161 p.) Iš tiesų arklys stojosi piestu, ir Glentonas prigludo gyvuliui prie mentės, t. y. ne atsilošė, o lenkėsi į priekį: „Glanton’s horse reared and Glanton flattened himself along the horse’s shoulder.“, ir tai yra visiškai logiška tokioje situacijoje. Apie prekeivį, lydintį dažniausiai kariškius žygiuose ir stovyklavietėse prekiaujantį maistu ir šiaip kokiomis atsargomis: „Kraštovaizdžio platybėse kolonos sukeltos dulkės kaipmat išsisklaidydavo, jų šleifą nudriekdavo nebent paskui tuos vyrus keliaujantis neregimas markitantas, kurio nei kuinas, nei paklerusios vežėčios nepalieka šioje žemėje pėdsakų, o ir jokioje kitoje nepaliktų. Pilkai melsvose sutemose, ten, kur liepsnoja tūkstantis laužų, jis atidaro savo krautuvėlę, <...> pasiryžęs sekti paskui bet kokius žygeivius, iš bet kokių užuolandų štai tokiose saulės išbalintose vietose stvarstyti nuo Dievo pasislėpusius žmones.“ (60 p.) Kyla klausimas, kodėl tos vežėčios kelia dulkes, jei prekeivis nepalieka jokio pėdsako, ir kaip jis atidaro krautuvėlę vidury prerijų, prie stovyklavietės, jei kitą vakarą tą krautuvėlę jau teks atidaryti kitur. Originalas: „The dust the party raised was quickly dispersed and lost in the immensity of that landscape and there was no dust other for the pale sutler who pursued them drives unseen and his lean horse and his lean cart leave no track upon such ground or any ground. By a thousand fires in the iron blue dusk he keeps his commissary and he’s a wry and grinning tradesman good to follow every campaign or hound men from their holes in just those whited regions where they’ve gone to hide from God.“ Commissary gali reikšti ne tik krautuvėlę, viena iš reikšmių yra food, supplies, tad prekeivis tiesiog išsidėlioja mantą, prekes ar dar ką nors ir rengiasi prekiauti. Šiuo atveju atidaryti krautuvėlę suprasti metaforiškai tikrai sudėtinga, galų gale, kam to reikia? Kai indėnai užpuola gaują, jie šuoliuoja „kadų kadais išnykusiu ežeru, įsauliui visiškai juodi raiteliai, sakytum, padegėlių šmėklos“, tai pradingstančios, tai vėl pasirodančios (132 p.). Originalas: „They crossed before the sun and vanished one by one and reappeared again and they were black in the sun and they rode out of that vanished sea like burnt phantoms <...>.“ Tebus atleista mums už lyrinį nukrypimą, tačiau gal vertėjo mažiau laiko gaišti ir mąstyti, kuo pakeisti gražų žodį saulė, ir daugiau laiko skirti originalo skaitymui ir suvokimui. Tuomet gal ir šmėklos būtų sudegusios, o ne padegėlių, nes padegti lietuvių kalba gal ir gali reikšti sudegti (LKŽ), o padegėliai gali būti žmonės, kurių namai sudegę, tačiau įdomu, kaip dega šmėklų namai, ir galiausiai kam apskritai reikia šitos padegti-sudegti painiavos.
Ne mažiau painiavos kelia ir kartais pažodinis, kartais pernelyg laisvas (palyginti su originalu) vertimas: arkliai caksi kaip vėžliai dantimis (snapped like turtles), nors vėžliai dantų neturi; mulas risnoja iškėlęs galvą, nervingai kraipydamas akis (eyes shifting nervously), o ne nervingai dairydamasis; palei upeliūkštį bėgioja paukščiukai (small birds ran mindlessly), nors šiems įprasta straksėti, o bėgioja tik strutinių būrio paukščiai, tačiau pastarieji paplitę daugiausia Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje, be to, dėl savo dydžio vargu ar galėtų būti įvardijami kaip paukščiukai. Originale neužsimenama ir apie baltas lyg vatos draiskanas: „Visas sudulkėjęs, apkibęs sausais pelais, baltomis lyg vatos draiskanomis, viena ranka dengėsi akis.“ (66 p.) Originalas: „He was covered with dust and dry chaff and he held one arm across his eyes.“ Originale veikėjas šūsnį apeina, lietuviškame tekste – apžiūri iš visų pusių: „Šūsnį jis apžiūrėjo iš visų pusių.“ (243 p.; He circled it). Tik vertime į lietuvių kalbą vaikis sočiai prisiplempia, originale jo apsunkusiame skrandyje kliuksi vanduo, jau nekalbant apie tai, kad pirmoji sakinio pusė lieka neišversta: „Sočiai prisiplempęs, kliuksinčiu pilvu patraukė per slėnį.“ (243 p.) Originalas: „In the afternoon he started across the valley floor with the weight of the water swinging in his gut.“ Vertėjo valia teisėjas yra linksmas kaip mėnulis (151 p.), nors originale jo linksmumui išreikšti frazeologinis žodžių junginys nevartojamas (could not have been more cheerful); vertime žybtelėjus žaibui, pasimato, kad raiteliai priartėję (144 p.), tačiau originale nežaibuoja, o raiteliai tiesiog tyliai joja toliau (The silent riders hove on). Gaujos nariai prisigėrę šaudo į bažnyčios varpą ir tas dzingsi, tačiau vertime jie „skambina bažnyčių varpais, pliekdami į juos revolveriais“ (216 p.). Kai skamba viso miesto bažnyčių varpai, garsas aidi visame mieste, o ir skambinti bažnyčios varpu – gana sunkus darbas.
Panašus santykis su originalu būdingas ir daugumai konotacinę reikšmę turinčių veiksmažodžių, tiksliau nusakančių veiksmo pobūdį arba liudijančių neigiamą pasakotojo požiūrį į veikėjus, o dialoguose – neigiamą veikėjų požiūrį vienas į kitą. Dauguma šių veiksmažodžių originale vartojami neutraliomis reikšmėmis, o vertėjas pasirinko vartoti vaizdingus: tebekiurksojo (was still standing), išsinešdino (had gone), būtų nusibaigęs (would have died), bus nuknisęs (had done stole), nuplumpino (started up the walk), išpūtė akis (looked at), dėbsojo (looking out), leidosi gurnėti tekina (began to run), keberiojosi (picking his way), šutink iš čia (go on), skuodė (began to run), nuklibinkščiavo (went off), nudūlino (went on) ir t. t. Toks vertimas iš esmės yra galimas. Kaip vertimo būdą jį aprašė pirmieji lingvistinio požiūrio į vertimo teoriją atstovai prancūzai J. Vinay ir J.-P. Darbelnet (1958 m.) bei jais rėmęsis SSRS mokslininkas J. Reckeris (1974 m.). Tačiau nei moduliacija, nei diferenciacija (taip toks vertimo būdas buvo pavadintas mokslininkų) tokio vertimo šiandien nevadiname. Kartais tenka taip versti, tačiau jei piktnaudžiaujama stilistiškai nežymėtus žodžius versti stilistiškai žymėtais, kinta stilius, o šių dienų profesionalūs grožinės literatūros vertėjai to neturėtų sau leisti.
Nevienodai versta ir šnekamoji kalba. Jo, trumpinys yr (yra) puikiai tinka šnekamajai kalbai perteikti, tačiau kai hell, vieno gaujos sėbro sakomas kitam, virsta šimts šmikių (127 p.), kai neutralūs klausimai ar čia kas nors yra?, ar matęs tokių vietų, kur tiek lyja? verčiama kas norintais (65 p.), matęs kada norint, kad taip klioktų (18 p.), tikrai kyla klausimas, ar tokia sena ar tarmiška ir JAV anglų kalba Cormaco McCarthy romane. Originale nėra jokio keiksmo, bet vaikis sako, kad bybį jis teįmatys (30 p.), o štai šunys netikėtai ima ir mylisi (96 p.), nors tai nėra rašytojo išmonė, originale jie poruojasi.
Ir pabaigai – apie įmantrius žodžius. Tokių romano vertime tikrai gana gausu. Ir ne visuomet atsižvelgta į semantiką. Kodėl reikia rinktis beveik niekam nesuprantamą žodį mulvė, kai purvui turime pakankamai daug sinonimų? Kodėl rinktis ištūra (97 p.), apgerbas (107 p.) (LKŽ nurodyta, kad tai švarus drabužis, o to veikėjo geri tik ginklai, marškiniai kaip skarmalai ir skrybėlė riebaluota), pasalkanda (173 p.) (tas šuo užspeistas į kampą, ir gaujos narys sėbro klausia, ar tas tikisi prijaukinti tą son of bitch) ar rukata (118 p.) (tai scena, kai buriama kortomis, o beldam reiškia seną, dažniausiai klastingą moterį, turinčią ir raganiškų savybių, ne paniurėlę ar pikčiurną, tad kodėl netinka visiems aiškus ir šnekamosios kalbos atspalvį turintis žiežula?). Kodėl reikia vienu gaistu nušnioti galvą (130 p.), kai originale tai daroma vienu smūgiu (with a single stroke swapt off his head). Na, o kai gaujos vado Glentono šuo pavadinamas ciuciu (256 p., originale toje vietoje dog), klausimo kelti nėra prasmės. Ciucis, ciucė, ciuciukas yra šuo vaikų kalba, o Glentono galvažudžių gauja su vaikų kalba neturi absoliučiai nieko bendro.
Tačiau visos šios įmantrybės šiek tiek nueina ciuciui ant uodegos, kai romano pabaigoje vaikis prieina prie miestelio užeigos lauko išvietės, atidaro duris, o ten sėdi teisėjas – ant KLOZETO (368 p.). Anglų kalbos žodis closet turi visą istoriją ir šiuolaikinio WC iš pradžių jis tikrai nereiškė. Mums klozetas, kaip aiškinama „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“, tai sanitarinis įrenginys srutinėms nuotekoms nuleisti į kanalizacijos tinklą: Priẽ si̇́enos tvi̇̀rtinamas [pastãtomas] klozètas. Pakei̇̃sti [sumontúoti] klozètą. Pakélti [nuléisti] klozèto dañgtį. Vémti į̇̃ klozètą. Užsikim̃šęs klozètas. Àš viešuõsiuose tualètuoe niekadà nesė́du añt klozèto. Pirmiáusia prijùnkite klozètą priẽ núotekų kanalizãcijos vam̃zdžio. Klozetè plūduriãvo núorūka. Su lauko tualetais mes taip pat esame labai gerai susipažinę ir puikiai žinome, kad klozetų ten nėra.
Suminėjome tikrai ne viską. Tegul mūsų pateikti pavyzdžiai kalba už mus. Apibendrinti norėtume vienu sakiniu: visiškai kitokios nei originalo sintaksės, su prasmės klaidomis, pažodiškumu ir per laisvu originalo traktavimu, senobinėmis ar šiaip įmantrybėmis aplipdytas Cormaco McCarrthy romanas lietuvių kalba praranda savo autentiškumą ir lietuvį skaitytoją pasiekia tik viena iš galimų, ir tikrai ne pati tinkamiausia, romano versija.
