Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 9d. 17:48

Romano „Prarasta žmona“ autorė: „Nepalūžusių kalinių menas tapo Holokausto liudytoju“

Alyson Richman
Asmeninio archyvo nuotr. / Alyson Richman

„Kai pagalvojate apie Holokaustą, pirmiausia, be abejo, įsivaizduojate tuos šiurpius tragedijos ir mirties vaizdus. Tačiau tyrinėdama pamačiau ir kitą pusę: nepalūžtančią dvasią ir sugebėjimą mylėti bei kurti net mirties akivaizdoje“, – sako amerikiečių rašytoja ir tapytoja Alyson Richman. Neseniai lietuvių kalba pasirodė jos tikrais faktais paremtas romanas „Prarasta žmona“, pagal kurį šiuo metu statomas ir filmas. Į lietuvių kalbą romaną vertė Vilija Vitkūnienė.

Romane „Prarasta žmona“ rašytoja kalba apie Holokausto sudraskytus likimus, tačiau kartu ir apie ypatingą ištvermę, viltį bei meilę. Lenkos ir Jozefo istorija prasideda tarpukario Prahoje. Lenkos gyvenimas turtingas ir gražus: švelniai mylintys tėvai, Prahos dailės akademija, mylimas miestas. Laimė tapo dar didesnė, kai Lenka pamilo Jozefą. Tačiau karas išskyrė jaunavedžius Jozefą ir Lenką: vienam teko kurti naują gyvenimą už Atlanto, o kitai – pereiti Terezyno ir Aušvico pragarą ir tik tuomet, per plauką išvengus mirties, iškeliauti į Ameriką. Atrodė, jog jie niekuomet nebeišgirs vienas apie kitą… Tačiau likimas nusprendė kitaip. Ir Lenka su Jozefu vėl išvydo vienas kitą po šešiasdešimt metų.

Apie šią neįtikėtiną, tačiau tikrais faktais paremtą istoriją, apie tai, kaip kalbėti apie tokias žiaurias patirtis, pasakoja romano „Prarasta žmona“ autorė A.Richman.

Asmeninio archyvo nuotr./Alyson Richman „Prarasta žmona“
Asmeninio archyvo nuotr./Alyson Richman „Prarasta žmona“

– Pasakokite apie nepaprastą istoriją, kuri tapo jūsų romano „Prarasta žmona“ inspiracija.

– Norėjau parašyti romaną, kuriame galėčiau patyrinėti menininko potyrius Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto metais. Ėmiau ieškoti, kaip konkretūs praeities menininkai sugebėjo kurti net tokiomis siaubingomis ir pavojingomis aplinkybėmis, bet ilgai nesudėliojau knygos griaučių.

Tuomet vieną dieną užėjusi nusikirpti į saloną išgirdau šalia bekerpančią stilistę pasakojant istoriją, kurią papasakojo kita klientė. Istorija buvo apie moterį, neseniai apsilankiusią vestuvėse, kur nuotakos močiutė ir jaunikio senelis turėjo susitikti pirmą kartą. Iškilmių išvakarėse, per vestuvių repeticiją, jaunikio senelis atkakliai tvirtino, kad „iš kažkur“ pažįsta nuotakos močiutę. Vakaro pabaigoje, vis dar įsitikinęs, kad atpažįsta nuotakos senelę, nepaisydamas jos prieštaravimų, senelis paprašė jos pasiraitoti rankovę. Ant jos odos švietė šešių skaitmenų tatuiruotė iš Aušvico. Jis dar kartą atidžiai įsižiūrėjo į senyvos moters veidą. Galiausiai senolis tarė: „Tu buvai mano žmona.“

Išgirdusi šią istoriją iškart supratau, kad turiu knygos pradžią! Norėjau pradėti ir baigti ją vestuvėmis, tačiau visa likusi poros kelionė tarp šių dviejų akimirkų išgalvota. Norėjau įpinti atrastus istorinius pasakojimus apie įvairius menininkus, kalėjusius Terezyno ir Aušvico koncentracijos stovyklose bei išgyvenusius tik dėl aistros menui. Tad „prarastoji žmona“ Lenka romane tampa jauna meno studente pačioje karo aušroje. Vyliausi, kad į Jozefo ir Lenkos meilės istoriją įsitraukę skaitytojai įvertins ir karo metais nepalūžusių menininkų istoriją.

– Savaime aišku, gyvenimą Terezyno koncentracijos stovykloje Čekoslovakijoje piešiate kaip siaubingą, tačiau kartu ir visai kitokį: kupiną intrigos, politikos ir aistros. Kaip šis unikalus peizažas vystėsi jūsų sąmonėje rašant knygą?

– Man labai pasisekė apsilankyti Čekijoje ir susitikti su Terezyną išgyvenusiais kaliniais. Kai kurie jų buvo menininkai, priklausę Terezyno koncentracijos stovyklos pramonės skyriui ir pažinoję daugelį realiai egzistavusių žmonių, apie kuriuos pasakoju knygoje. Kai pagalvojate apie Holokaustą, pirmiausia, be abejo, įsivaizduojate tuos šiurpius tragedijos ir mirties vaizdus. Tačiau tyrinėdama pamačiau ir kitą pusę: žmogaus dvasios sugebėjimą nepalūžti ir sugebėti mylėti bei kurti net mirties akivaizdoje. Pamenu, kaip vienas iš Terezyno siaubą išgyvenusių kalinių sakė: „Mes galvojome, kad mirsime... todėl neturėjome kito pasirinkimo. Mes norėjome toliau mylėti ir juoktis. Mes norėjome gyventi.“

– Pasakojate apie Terezyno koncentracijos stovyklos menininkus, kurie suprato, kad jų menas gali tapti istorijos liudytoju. Piešiniuose ir paveiksluose jie užfiksavo nacių vykdytų žydų naikinimų siaubą. Šie draudžiami meno kūriniai kartu su stovykloje kalinamų vaikų darbais buvo renkami ir užkasami po žeme ateities kartoms.

– Terezyno menininkai ne tik naudojosi nugvelbtomis dailės priemonėmis, kad įamžintų savo potyrius, bet ir dalijosi jomis su mokytoja Friedl Dicker-Brandeis, kuri dirbo su stovyklos vaikais. Ji paskatino vaikus pasitelkti meną kaip priemonę pabėgti nuo supančio siaubo.

Nors beveik visi Terezyne kalėję vaikai žuvo, jų kūriniai išliko.

Prahoje susipažinau su viena iš koncentracijos stovykloje kalintų mergaičių, kuriai pasisekė lankyti F.Dicker-Brandeis pamokas. Ji pasakojo, kad mokytoja kasdien kartodavo: „Užrašykite savo vardą, nes jūs esate žmonės. Užrašykite savo adresą, nes gyvenote geresnėje vietoje nei ši.“ Toks kasdienis mokytojos skatinimas padėjo vaikams išlaikyti tapatybę.

Jei kada turėsite galimybę nukeliauti į Prahą, nepraleiskite progos pamatyti tų vaikų darbus. Tai nepaprastas potyris – nors beveik visi Terezyne kalėję vaikai žuvo, jų kūriniai išliko, nes Friedl Dicker-Brandeis slėpė juos lagamine po savo lova.

– Pagrindinė knygos tema, atsispindinti ir jos pavadinime: du mylimieji ne tik neteko vienas kito, bet ir visiškai prarado viltį vienas kitą surasti. Šis rizikingas ėjimas jums puikiai pavyko – jūsų virtuoziškas siužeto valdymas paliko mane be žado. Ar galite šiek tiek papasakoti apie tai, kaip dirbote su šia istorija. Kas buvo kebliausia?

– Žinojau, kad į romaną noriu įtraukti 1939 metų „Atėnijos“ garlaivio paskandinimą. Pakalbinau vieną iš žmonių, išgyvenusių nacistinės Vokietijos sukeltą laivo katastrofą. Jo šeima galvojo, kad tėvas nuskendo, tačiau vėliau sužinojo, kad jam pavyko išsikapstyti. Tai tik patvirtino mano įtarimą, kad tuo metu nelaimingų atsitikimų ataskaitos retai būdavo tikslios. Dar viena reali problema buvo ta, kad Raudonasis Kryžius po karo tiesiog paskendo pabėgėlių ir kitų žmonių prašymuose surasti jų artimuosius, tačiau informacija iš Europos keliavo vėžlio žingsniu.

Mano nuomone, svarbiausia priežastis, dėl kurios romanas sulaukė tokio pasisekimo, yra prisiminimų paieškos ir jų galia. Jozefas, kuris karo metu buvo saugus, laikosi įsikibęs Lenkos prisiminimo, kad galėtų išgyventi, o Lenka savuosius prisiminimus turi užgniaužti, kad išgyventų traumuojančius Terezyno ir Aušvico potyrius.

– Karui pasibaigus ir Jozefas, ir Lenka susituokia su kitais žmonėmis ir santuokose išgyvena ilgus metus. Ypač Jozefas, kuris su Amalija sukuria širdį draskantį gyvenimą. Kaip jūs įsivaizdavote šių žmonių sąjungas? Kaip jūs žvelgiate į santuokos prigimtį?

– Daugelis romaną perskaičiusių žmonių sakė, kad jie niekada neskaitė knygos, kurioje būtų pavaizduota tiek daug skirtingų meilės rūšių: pirmoji meilė tarp jaunų Lenkos ir Jozefo, tėvų meilė vaikams, vaikų meilė tėvams ir meilė tarp seserų, taip pat meilė tarp visų draugų, kuriuos Lenka randa Terezyno gete ir galiausiai meilė, kurią ir Jozefas, ir Lenka patiria antrosiose santuokose vėlesniame gyvenimo etape.

Pirmoji meilė tarp Jozefo ir Lenkos yra pati gražiausia, pati romantiškiausia, tačiau, manau, kad subtilūs meilės atspalviai antrosiose jų santuokose yra sudėtingesni ir dėl to galbūt įdomesni. Iš pirmo žvilgsnio Jozefo ir Amalijos santuoka atrodo nelaiminga, negyva. Tačiau tai santuoka, kurios pagrindu tapo abipusiai tylos įžadai, pagarba bendrai praeičiai ir išgyvenusių žmonių jaučiama kaltė dėl gyvybes praradusių artimųjų. Norėjau, kad Amalija būtų tarsi gyvas vaiduoklis, nes buvo įdomu paanalizuoti Jozefo reakciją – jo širdis vis dar priklauso Lenkai, kuri iš tiesų yra praeitis, giliai įsišaknijusi jo prisiminimuose.

Turbūt didžiausia staigmena skaitytojui yra Lenkos santuoka su Karlu pokario metais. Pragyvenę ilgus metus kartu, jie dalijasi giliais jausmais, kurie laikui bėgant pakinta – meilės pagrindu tampa šeima ir Lenkos dėkingumas Karlui už tai, kad išgelbėjo ją po karo. Bet ši meilė visai nepanaši į tą, kurią Lenka patyrė būdama jauna mergina.

Daugelis romaną perskaičiusių žmonių sakė, kad jie niekada neskaitė knygos, kurioje būtų pavaizduota tiek daug skirtingų meilės rūšių.

– Beveik nesusidūriau su romanais, kur vizualusis menas atliktų tokį svarbų vaidmenį ir asmeninėje, ir politinėje plotmėje. Koks jūsų pačios santykis su menu? Kiek menininkės Lenkos personažas padėjo perteikti pasirinktas knygos temas?

– Mano mama užsiima abstrakčia aliejine tapyba, pati taip pat gyvenu menu. Tiesą sakant, keliavau į koledžą manydama, kad studijuosiu dailę, bet tada pamilau meno istoriją. Man labiausiai patikdavo atskleisti paveiksle slypintį pasakojimą. Mama mane jau ankstyvoje vaikystėje išmokė „matymo meno“. Jei nori tapyti, turi pamatyti užuominas objekte, gyvenimo paliktus pėdsakus – nesvarbu, parudavusią vietą ant sumuštos kriaušės ar raukšlę veide. Bandau tai įnešti į savo kūrybą, žodžiams suteikti tekstūrą ir spalvą, kad skaitytojas gautų pilną, visus pojūčius stimuliuojančią patirtį.

Dėl tos pačios priežasties skaitytojas pajus ir pastebimą pagrindinės veikėjos pokytį. Pradžioje Lenka yra naivi jauna meno studentė, kuri dažniau įvykius stebi nei juose dalyvauja. Tačiau laikui bėgant, ji tampa menininke, pasiryžusia vogti dailės reikmenis mažiems Terezyno vaikams ir trokštančia prisijungti prie slapto menininkų judėjimo, kuris siekia išplatinti savo kūrinius už stovyklos ribų. Karo pabaigoje Lenka yra visiškai pasikeitusi – ji ir stipresnė moteris, ir rizikuoti linkusi menininkė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Gera savijauta – tavo pasirinkimas