Knygą, skirtą Sausio 13-osios įvykių 35-mečiui pažymėti, išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC). Buvęs Lietuvos ryšių ir informatikos ministro pavaduotojas Alfredas Antanas Basevičius pasakojo, jog ši knyga buvo sudaryta tam, kad tie žmonės, kurie tiesiogiai prisidėjo prie Lietuvos ryšininkystės 1991 metais, patys parašytų savo prisiminimus.
„Visi puikiai žino – Eglė Bučelytė kalbėjo ir nutrūko. Tų, kurie kalbėjo po to, pavardes irgi yra girdėję. Bet tų, kas tas linijas jungė, nežino. Kur mūsų ryšininkai, kurie per visą Lietuvą paskleidė tą informaciją?“ – klausė jis.
A.Basevičius atskleidė, jog pats nežinojo kai kurių knygoje aprašytų dalykų, dalis ryšininkų planų buvo slepiami tam, kad nepatektų į okupantų rankas. Jis pasakojo, jog užėmus televizijos bokštą, buvo planuojama nupjauti kabelį, jį jungiantį su S.Konarskio gatve. Nors kabelis nebuvo nupjautas, knygos sudarytojas dr.V.Selenis pasakojo, jog kabelis buvo keturis kartus durtas adatomis, kad nutrūktų „Kaspervizijos“ transliacijos ir okupantai būtų priversti iš Maskvos vežti kilnojamą stotį.
Istorikas kalbėjo, jog yra nusivylęs dalies istorikų nuomone, kad 35-eri metai yra per trumpas laikas, kad įvykiai taptų istorija. Jis pasakojo, jog dalis įvykiuose dalyvavusių žmonių jau nebegalėjo savo prisiminimais prisidėti prie knygos dėl sveikatos problemų. V.Selenio teigimu, istorikai dažnai nenori tyrinėti Sausio 13-osios, nes šie įvykiai yra per jautrūs, ne visi jų dalyviai nori pasakotis.
„Ryšininkai yra nematomo fronto kariai. Jie padarė viską, kad Lietuva turėtų ryšius – telefoną, radiją, televiziją, kad viskas būtų greitai atkurta“, – apie ryšininkų indėlį pasakojo jis.
Istorikas taip pat pasidalijo vieno iš telefonininkų pasakojimu, jog rugpjūčio pučo laikotarpiu šis gavo nurodymus nutraukti telefonus OMONui ir „Kaspervizijai“. Kai okupantai atvyko aiškintis situaciją, jiems tiesiog buvo pasakyta, kad jie neužsakė ryšio.
„Maskva turėjo tankus, o Lietuva turėjo televiziją ir radiją. Tokia ir buvo kova dėl nepriklausomybės – ne brutalia jėga, o informacijos sklaida pasauliui“, – teigė knygos recenzentas, istorikas dr. Artūras Svarauskas.
Anot istoriko, 1991 m. sausio mėnuo buvo kertinis atkreipiant pasaulio dėmesį į mūsų regioną, todėl pirma valstybė Lietuvos nepriklausomybę pripažino tik vasario mėnesį. Jis pasakojo, kad vaikai dažnai neįvardija Kovo 11-osios tarp svarbiausių datų Lietuvos valstybingumui, bet Sausio 13 d. – visada.
„Svarbu girdėti apie Sausio 13 d. iš skirtingų perspektyvų. Proveržis pasiektas dėka tų žmonių, kurie šiais laikais nelabai drąsiai kalba, nenori viešumos. Ryšiai tapo tuo Lietuvos ginklu, kuris nudobė slibiną“, – apibendrino jis.
LGGRTC vyriausioji istorikė Irena Šutinienė pasakojo, jog Sausio 13-oji – tai kulminacinis nepriklausomybės atkūrimo įvykis, viena svarbiausių kolektyvinės atminties dalių. Ji pasakojo, jog šių įvykių atmintis daugumai yra trauminė, juos prisimena net tie žmonės, kuriems tuomet buvo vos 5-6 metai.
„Netgi tie, kurie nedalyvavo, šią naktį prisimena itin detaliai, jau nekalbant apie tuos, kurie ėjo prie bokšto. Visa Lietuva vienaip ar kitaip dalyvavo šiuose įvykiuose“, – kalbėjo istorikė.
Vis dėl to, I.Šutinienė atkreipė dėmesį į tai, jog Sausio 13-tosios prisiminimas yra dvejopas. Anot jos, įvykių dvidešimtmečio minėjimas žymi tą ribą, nuo kurios pradedame vis dažniau save sveikinti su pergale, išsilaisvinimu, trauminė atmintis pereina į antrą planą.
Knygos pristatymą pabaigė A.Basevičius, pasakojęs, jog Lietuvos ryšininkai istoriškai buvo stiprūs, o mūsų šalies komunikacijos tinklai iš anksto buvo ruošiami ateičiai, krizinėms situacijoms.
„Teko girdėti, kaip specialistas, kuris skirstė aparatūra, skundėsi, kad valandą ginčijosi su lietuviais, kad jiems reikia daugiau kabelių, o tuomet pusvalandį ginčijosi su armėnais, jiems bandė įsiūlyti kabelius, o jiems jų nereikėjo“, – apie komunikacijos tinklų svarbą lietuviams juokavo jis.
