„Filosofai, aktoriai, režisieriai, muzikai, rašytojai, mokslininkai, politikai, diplomatai – knygoje apie L.Donskį atvirai ir su humoru kalba įvairiausi jam svarbūs ir brangūs žmonės. Ir tai tik patvirtina, kad L.Donskis buvo, yra ir bus tradicines ribas peržengianti ir visus jungianti asmenybė“, – rašoma knygos anotacijoje.
J.Donskienė, filosofo Leonido Donskio (1962–2016) gyvenimo bendražygė, knygoje „Donskis yra Donskis. Neįrėminta biografija“ iš daugybės asmeninių pasakojimų supynė jautrų ir daugiasluoksnį filosofo portretą – atvirą ir asmenišką, atgaivinantį ir filosofo gyvenimo laikotarpio kontekstą.
Knygos pristatymas įvyko pirmadienį MO muziejuje. Pristatyme dalyvavo knygos sudarytoja J.Donskienė, režisierius Gintaras Varnas, visuomenininkas D.Puslys. Susitikimą moderavo žurnalistas Rytis Zemkauskas.
Knygoje – jautrūs filosofo bendražygių pasakojimai
J.Donskienės teigimu, ši knyga yra apie draugus ir draugystę, kurią galima prilyginti tarsi atsiminimų fontanui. „Tie pokalbiai nebuvo interviu – tiesiog paskambindavau ar susitikdavau ir mes kalbėdavomės. Galiausiai, perskaičiusi visus tekstus, nebegalėjau pasakyti, kur baigiasi tai, kas pateko į knygą, ir kur mūsų pokalbiai, nes tas kalbėjimasis mane pripildė – pajutau tikrą pilnatvę. Tarp mūsų buvo daug atviro, nesurežisuoto bendravimo – niekas nenorėjo nieko pagražinti. Visa tai liejosi tarsi atsiminimų fontanas. Kai kas kalbėjo apie Leonidą visiškai kitaip ir būtent tai buvo taip tikra“, – prisiminimais dalijosi knygos sudarytoja.
Knygos pristatyme akcentuota ir Klaipėdos reikšmė filosofui. Pasak J.Donskienės, filosofas Klaipėdą visada laikė savo mylimu miestu, kuriame tikėjo mokslo ir akademinės bendruomenės augimu. „Aš puikiai atsimenu laikotarpį Klaipėdoje, kai Leonidas ten sugrįžo. Jam buvo 27-eri, kai tapo katedros vedėju. Jis nuolat pabrėždavo, kad Klaipėda yra jo mylimas miestas ir visada jautė stiprų norą, kad šiame mieste plėstųsi mokslas. Niekada nenorėjo iš ten išvykti“, – miesto reikšmę filosofui prisiminė J.Donskienė.
Visuomenininkas D.Puslys pabrėžė, kad naujausia biografija puikiai atskleidžia ir filosofo asmenybę. „Skaitydamas šią knygą Leonidą pamačiau santykyje su jam artimais žmonėmis. Tai ir labai pagavus skirtingų laikmečių portretas, kuriame gali matyti asmenybės tapsmą. Puikiai atskleista asmenybė, laikotarpiai, taip pat labai žavėjausi skaitydamas apie Klaipėdą. Mane asmeniškai visada žavi žmonės, kurie kažkam jaučia didelę aistrą, o čia ji tikrai stipriai juntama“, – knygos pristatyme kalbėjo visuomenininkas.
Nustebino žmonių jautrumas
Pasakodama apie pokalbius su filosofo bendražygiais, J.Donskienė išskyrė didelį žmonių jautrumą, kurį jautė šiuose susitikimuose. „Visi pokalbiai atgaivino mano atmintį ir aš į juos labai jautriai reagavau. Nors po pačių pokalbių nebūdavau susijaudinusi, vėliau, prieš pat knygai pasirodant, po kai kurių perskaitytų tekstų apsiraudodavau. Ir man labai norėdavosi būtent išraudoti, nes kai kurie tekstai mane labai giliai paliesdavo“, – prisiminė ji, pasakodama apie jausmus, lydėjusius knygos sudarymo procese.
Pasak J.Donskienės, ją stebino filosofo bendražygių jautrumas jo išgyvenimams. „Kai kurie taip jautriai atgaivino prisiminimus ir mane iki šiol stebina žmonių jautrumas Leonidui. Jis pats buvo labai jautrus, bet kai aš kalbėjausi su draugais, buvusiais kolegomis, nustebau, kaip jie jautriai reagavo ir į jo problemas, su kuriomis susidurdavo, ypač dėl antisemitizmo. O pats Leonidas sakydavo, kad yra lietuvis, lietuviškos kultūros žmogus ir tik ten, kur yra antisemitizmas, jis pasijusdavo žydu“, – pasakojo ji.
Darykime tai, ką galime padaryti šiandien
Nors knygoje filosofo bendražygiai dalijasi prisiminimais apie kartu patirtas akimirkas, kaip pastebėjo diskusijos moderatorius R.Zemkauskas, ši knyga taip pat kalba ir apie praradimus. Visuomenininko D.Puslio teigimu, naujausioje biografijoje atskleidžiamas ir filosofo asmenybės tipas – jis dirbo orientuodamasis ne į praeitį ir netektis, bet į tai, ką gali padaryti dėl geresnės ateities.
„Praradimų ir iššūkių akivaizdoje išryškėja vienas ar kitas asmenybės tipas. Vienas per netektis tampa kerštingas, pagiežingas, nuolatos gyvena nostalgija ir ieško kaltų. O Leonidas buvo visiškai kitoks – jis nelaikė pykčio, neieškojo kaltų, visada dirbo orientuodamasis ne į praeitį ir netektis, o į tai, ką gali padaryti dėl ateities. Man asmeniškai čia yra stiprios asmenybės bruožas ir tam tikra pamoka“, – detalizavo visuomenininkas.
Pasak jo, kiekvienas galime daryti kažką, kad filosofo svajonė nebūtų užmiršta: „Be abejo, gali galvoti, kas būtų buvę. Gali užsidaryti nuolatiniame liūdesyje ir mąstyti, kaip gaila, kad Leonidas nespėjo kažko padaryti. Žinoma, jam neprilygsi, bet gali bandyti daryti kažką tam, kad jo svajonė nebūtų užmiršta, nes niekam nėra jokios naudos, jeigu tu tik apgailestausi. Darykime tai, ką galime padaryti šiandien“.
Visuomenininkui antrino ir režisierius G.Varnas teigdamas, kad filosofo veikla buvo aktyviai orientuota į visuomenės gėrį. „Visada šalia paminiu ir teatrologę Ireną Veisaitę, nes tai buvo du, labai panašūs žmonės – žydai ir lietuviai. Abiejų santykis į žydiškumą buvo netgi labai panašus, abu intelektualai, pedagogai ir veiklos žmonės. Ir man yra liūdna, kad Lietuvoje nebeliko dviejų protingiausių ir veikliausių žydų, kurie, bent jau man, visada buvo autoritetai. O jų veikla visada buvo aktyviai orientuota į visuomenės gėrį“, – pristatyme kalbėjo režisierius.
Neįrėmintą biografiją sustiprina ir nesurežisuotos nuotraukos
Didžioji dalis knygos nuotraukų yra užfiksuotos knygos sudarytojos ir filosofo gyvenimo bendražygės J.Donskienės. Pasak jos, pomėgis fotografuoti gimė iš noro dalintis akimirkomis su kitais: „Man labai patinka fotografijos ir aš jas visada saugoju. Mes pradėjome anksti keliauti, išvykome į Ameriką, o tuo metu labai norėjosi dalintis, ką pamatėme. Kas šiais laikais visiškai negalioja, nes telefonu gali paprasčiausiai viską parodyti“.
Sudarydama šią knygą ji ne tik rinko kitų istorijas, bet ir pati mintimis sugrįžo į daugelį prisiminimų ir akimirkų. „Kai aš išgirdau, kad gerai ir įdomiai fotografuoju, tada atsirado noras fotografuoti gražius vaizdus ir vėliau juos kažkam parodyti. Užfiksavau daug unikalių susitikimų ir žmonių aplinkui. Būtent per šią knygą ir nuotraukas save susigrąžinau į labai įdomų laikotarpį“, – su šypsena atsiminė J.Donskienė.
Knygą išleidusios leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė antrino, kad šios knygos kūrimo procese leidykla išgyveno didelį kultūrinį malonumą, o pati knyga, nors ir biografinė, išsiskiria lietuviškų biografinių knygų kontekste.
„Rinkdami iliustracijas norėjome išlaikyti paantraštę „Neįrėminta biografija“. Man to labai norėjosi, nes paprastai biografijos žanras Lietuvoje yra nelabai vykęs, kadangi visada norima biografiją pateikti labai gražiai. O man norėjosi, kad tos iliustracijos būtų atspindinčios Leonido asmenybę. Tai, kas sieja žmones, ko negali įgyti, kas yra užtarnauta. Leidykla tikrai išgyveno kultūrinį malonumą“, – pasakojo leidyklos vadovė.
Jos teigimu, biografijos pavadinimas nėra atsitiktinis – jis turi svarbią reikšmę ir atspindi knygos esmę. „Dėl pavadinimo – taip, mes parinkome citatą, kuri yra klasikinė tokia, kaip Sabonis yra Sabonis. Tačiau tame junginyje man labai patinka esamasis laikas. Leonidas yra, tik mes jo fiziškai nebeturime. Turėtume skaityti ne tik apie jį, bet ir jo pačio parašytus tekstus ir bandyti tai pritaikyti šiandieniniame pasaulyje. O neįrėminta biografija norėjome parodyti, kad visų pirma jis buvo žmogus“, – pavadinimo atsiradimo istorija knygos pristatyme dalijosi leidyklos „Tyto alba“ vadovė.
Kviečia aktualizuoti Donskio palikimą
Kalbėdamas apie filosofo aktualumą šiandien, D.Puslys teigė, jog keičiantis aplinkybėms mes iš naujo atrandame filosofo reikšmę ir jį reaktualizuojame. Tai atsispindi ir jo asmeninėje patirtyje: dirbdamas žurnalistu, Donskį matė kaip autoritetą, iš kurio mokėsi rašyti. Vėliau, kai jam skambindavo žurnalistai, mokėsi, kaip kalbėti, kaip pasiruošti pokalbiams ir interpretuoti įvykius. Dabar, dirbdamas mokytoju, siekia būti panašus į jį kaip pedagogas.
„Kai keisis mūsų gyvenimo aplinkybės, mes jį atsiminsime kaip pedagogą, publicistą, žurnalistą, kai ateis didieji futbolo čempionatai, mes jį atsiminsime kaip entuziastą, kuris futbolą suprato ne tik kaip taktiką, bet ir kaip kultūrą“, – filosofo reikšmę šiandien komentavo visuomenininkas.
