Problema – mažėjantis finansavimas visoms kultūros sritims
15min pasiteiravus, kokios priežastys nulėmė sprendimą mažinti leidyklų teikiamų projektų skaičių nuo neriboto iki vos penkių paraiškų, Lietuvos kultūros tarybos Stebėsenos ir analizės skyriaus vedėja Gražina Norvilė-Šeputė teigė, kad prieš nusprendžiant įvesti šį ribojimą buvo atlikta detali analizė, kuri atskleidė, kad „penkių paraiškų riba visų sričių konkurse paveiks vos 4 proc. organizacijų ir leis sumažinti paraiškų srautą beveik 12 proc.“.
„Norėčiau atkreipti dėmesį, kad paraiškų ribojimas įvestas visoms sritims ir programoms, ne tik literatūrai. Dėl sumažėjusio finansavimo teko mažinti ir perskirstyti finansavimui numatytas lėšas bei permąstyti kaip racionaliai naudoti Lietuvos kultūros tarybos (LKT) administruojamas lėšas. Pavyzdžiui, Sričių konkursui, kurio dalimi yra ir literatūra, 2026 m. teko beveik puse milijono (470 tūkst.), t.y. 7 proc., mažiau lėšų“, – teigė G.Norvilė-Šeputė.
Ji pabrėžė, kad šis sprendimas yra tiesiogiai susijęs su mažesniu finansavimu visoms sritims, kuris pasiekia kultūros sektorių per LKT paraiškas.
Šis sprendimas yra tiesiogiai susijęs su mažesniu finansavimu visoms sritims, kuris pasiekia kultūros sektorių per LKT paraiškas.
„Kalbant apie literatūrą, iki Lietuvos kultūros tarybos biudžeto mažinimo 2025 metais Sričių konkurse literatūrai buvo skirta 1 118 238 EUR, o 2026 – 928 708 tūkst. Būtent todėl tenka peržiūrėti visas išlaidas ir užtikrinti racionalų administruojamų lėšų paskirstymą bei sudaryti lygias konkurencines sąlygas visiems pareiškėjams“, – 15min atsiųstame atsakyme teigia LKT Stebėsenos ir analizės skyriaus vedėja.
Pasak jos, 2025 metais literatūros sritis sulaukė 458 paraiškų, iš jų finansuotos 162. Tuo tarpu 2026 metais gautos 353 paraiškos, iš jų ekspertai teigiamai įvertino 115.
Paklausta, ar nėra ydingas sprendimas taupyti administravimo išlaidas paraiškų ekspertizei ir tuo pačiu leidėjus versti gan drastiškai atmesti dalį potencialių autorių bei leidinių, G.Norvilė-Šeputė pabrėžė, kad dėl sumažinto finansavimo LKT buvo priversta peržiūrėti visas išlaidas, taigi ir administravimo išlaidas ekspertizei.
„Paraiškų skaičiaus ribojimas turėtų turėti teigiamą poveikį ekspertų darbo krūviui ir leistų optimizuoti ekspertinio vertinimo paslaugų išlaidas. Juolab kad Tarybos atliktos duomenų analizės rezultatai atskleidė ir paraiškų teikimo piktnaudžiavimo atvejus. Pavyzdžiui, vienas pareiškėjas per vieną kvietimą literatūros srityje pateikė 43 paraiškas, kurių trečdalis nesurinko net minimalaus balo. Paraiškų ribojimas įpareigoja paraiškų teikėjus patiems kritiškiau įvertinti teikiamas paraiškas nepermetant šios atsakomybės ekspertams ir be reikalo neeikvojant valstybės lėšų“, – teigė G.Norvilė-Šeputė.
Šis apribojimas sulygina konkuravimo sąlygas visoms organizacijoms neatimant galimybių iš mažesnių kultūros iniciatyvų.
Anot jos, siūlymus riboti vieno pareiškėjo teikiamų paraiškų skaičių pateikė kultūros lauko atstovai per viešąsias konsultacijas dėl 2027 m. finansavimo sąlygų ir Regioninių kultūros tarybų nariai, formuodami naujus programos „Tolygi kultūrinė raida“ prioritetus.
„Kaip ir minėjau, atlikome išsamią paraiškų analizę, kuri atskleidė, kad paraiškų skaičiaus ribojimas ne tik padėtų racionaliai taupyti sumažėjusias lėšas, bet ir leistų valdyti pareiškėjų lūkestį. Taip pat šis apribojimas sulygina konkuravimo sąlygas visoms organizacijoms neatimant galimybių iš mažesnių kultūros iniciatyvų“, –15min atsiųstame atsakyme pabrėžė LKT Stebėsenos ir analizės skyriaus vedėja.
Paklausta, ar prieš priimant šį sprendimą buvo kalbamasi su pačiais leidėjais, G.Norvilė-Šeputė teigė, kad „buvo rengiamos viešos konsultacijos, kuomet visi kultūros lauko dalyviai, taip pat ir leidėjai, galėjo teikti savo siūlymus. Taip pat buvo viešas pokyčių pristatymas, kurio metu buvo galima tiesiogiai išsakyti savo lūkesčius ar abejones“.
15min pasiteiravus, ar buvo paskaičiuota, kokį poveikį šitoks LKT sprendimas turės Lietuvos knygų leidybos sektoriui, G.Norvilė-Šeputė teigė, kad finansavimo mažinimas jau turi neigiamos įtakos ne tik literatūrai, bet ir visam kultūros laukui.
G.Norvilė-Šeputė teigė, kad finansavimo mažinimas jau turi neigiamos įtakos ne tik literatūrai, bet ir visam kultūros laukui.
„Lietuvos kultūros tarybos finansavimo priemonės yra svarbi visos kultūros ekosistemos ir jos gyvybingumo dalis, todėl kiekviena proga kalbame apie kultūros finansavimo svarbą. Kita vertus, Lietuvos kultūros tarybos biudžetas bendrame valstybės kultūros finansavimo biudžete sudaro apie 5 proc., todėl raginame pareiškėjus ieškoti ir apsvarstyti ne tik kitas finansavimo, bet ir bendradarbiavimo su kitomis organizacijomis galimybes, kurios padėtų sutelkti kompetencijas ir išteklius bei įgyvendinti prasmingas veiklas“, – pabrėžė LKT atstovė.
Laura Tekorė: „Parama leidėjams yra ne prabanga, o būtinybė“
Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Laura Tekorė 15min teigė suprantanti, jog šitokį sprendimą LKT priėmė atsižvelgdama į tai, kad pačiai Tarybai skiriamas finansavimas mažėja.
Vis dėlto, anot jos, tai nė kiek nepalengvina paties leidybos sektoriaus, nuolat balansuojančio ant išlikimo ribos, o kartu ir esančio kritiškai svarbaus visuomenėje dėl savo vaidmens, ekonominio jautrumo. Būtent todėl, anot pašnekovės, valstybės parama leidėjams yra „ne prabanga, o būtinybė“.
Iki šiol ekspertai spręsdavo, kurie iš daugelio pateiktų projektų vertingiausi, o dabar dalis potencialiai stipriausių projektų gali apskritai nepasiekti ekspertinio vertinimo.
Vis dėlto, L.Tekorės teigimu, didžiausia problema dabar yra ne pačiame finansavimo mažėjime, o LKT pasirinktoje ribojimo logikoje, mat, anot jos, naujoji tvarka šią logiką iškreipia.
„Leidyklos vertinamos ne pagal tai, kiek kokybiškų, kultūriškai reikšmingų projektų gali pasiūlyti, o priverčiamos administraciniu būdu iš anksto atsirinkti vos kelis. Tai reiškia, kad pirmasis – ir dažnai lemiamas – atrankos etapas iš ekspertų perkeliamas pačiai leidyklai: iki šiol ekspertai spręsdavo, kurie iš daugelio pateiktų projektų vertingiausi, o dabar dalis potencialiai stipriausių projektų gali apskritai nepasiekti ekspertinio vertinimo“, – teigė Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė.
Anot jos, šis principas ypač skausmingai paliečia būtent tuos leidinius, kuriems valstybės parama yra svarbiausia: poeziją, eseistiką, debiutus, aukštos meninės vertės verstinę literatūrą, mažų kalbų autorius, sudėtingesnę vaikų ar humanitarinę literatūrą.
Kai leidykla gali pateikti tik kelias paraiškas, ji natūraliai rinksis projektus, kurių finansavimo tikimybė didžiausia – tai yra komerciškai saugesnius, o ne būtinai kultūriškai svarbiausius.
„Kai leidykla gali pateikti tik kelias paraiškas, ji natūraliai rinksis projektus, kurių finansavimo tikimybė didžiausia – tai yra komerciškai saugesnius, o ne būtinai kultūriškai svarbiausius“, – teigė L.Tekorė.
Tiesa, ji pabrėžė, kad ne visos leidyklos vienodai pajus šį projektų apribojimą, todėl ir nuomonių šiuo klausimų gali būti skirtingų. Pagal naująją tvarką, pašnekovės teigimu, fiksuotas paraiškų skaičius vienodai taikomas ir leidyklai, per metus išleidžiančiai vos kelias knygas, ir leidyklai, kurios portfelyje – kelios dešimtys pavadinimų.
„Pirmoji, leidžianti, tarkime, 7 knygas per metus su 5 paraiškomis gali tokio ribojimo ir nepastebėti, o antrajai penkios paraiškos gali reikšti vos dalelę realaus poreikio, todėl būtent didesnės, įvairiapusiškesnės leidyklos rizikuoja nukentėti labiau“, – sakė L.Tekorė.
Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė taip pat akcentavo, kad LKT finansuojami projektai nėra „parama leidyklai“, o tiesiogiai liečia daugybę šiame kultūros lauke dirbančių kūrėjų – vertėjus, redaktorius, iliustruotojus, rašytojus ir kt. Štai kodėl, anot jos, apribojimo poveikis persiduoda ne vienai įmonei ar organizacijai, o visai kūrybinei ekosistemai.
„Laikui bėgant tai gali reikšti keletą dalykų. Pirma, mažėja galimybė naujiems, dar nepripažintiems autoriams ir kūrėjams (tiek lietuviams, tiek verčiamiems iš kitų kalbų) apskritai pasirodyti lietuvių kalba, o kartu susiaurėja erdvė naujiems literatūriniams atradimams. Antra, mažėja skaitytojams prieinamos nišinės, specializuotos literatūros įvairovė lietuvių kalba, o tai palieka vis daugiau erdvės populiariausiems, komerciškai saugiausiems autoriams (tiek užsienio, tiek lietuvių) užimti didėjančią rinkos ir skaitytojų dėmesio dalį“, – teigė L.Tekorė.
Apribojimo poveikis persiduoda ne vienai įmonei ar organizacijai, o visai kūrybinei ekosistemai.
Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė išskyrė ir dar vieną – šalutinį – paraiškų ribojimo efektą: kadangi paraiškų skaičiaus ribojimas apima juridinį asmenį visuose šio etapo konkursuose, tokia tvarka netiesiogiai sukuria paskatą steigti naujus juridinius vienetus, pavyzdžiui, atskirą VšĮ konkrečiam projektui.
„Jei tokia LKT paraiškų priėmimo praktika įsitvirtins ir tęsis kitais metais, nenustebkime pamatę, kaip leidybos rinkoje ims rastis formaliai atskirų, bet realiai susijusių organizacijų, kurių vienintelis tikslas – apeiti 5 paraiškų ribą. Tai būtų gana nuspėjamas atsakas į tokio pobūdžio administracinį apribojimą“, – sakė pašnekovė.
L.Tekorė pabrėžė, kad šiuo metu LKT turėtų kelti klausimą ne apie tai, kiek paraiškų priimti, bet kodėl ir kokia knyga apskritai finansuojama valstybės, tai yra – visų mokesčių mokėtojų – lėšomis.
„Fiksuotas, dydžio nevertinantis limitas šio klausimo neišsprendžia; jis tik perkelia atrankos naštą nuo ekspertų prie pačių leidėjų, o ilgainiui gali sumažinti lietuviško leidybos lauko įvairovę, ir ypač ten, kur ji kultūriškai svarbiausia, bet komerciškai rizikingiausia“, – teigė Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė.
Saulius Repečka: „Tai nacionalinės literatūros žlugdymas“
Iki šiol daugiausia lietuvių autorių knygas leidžiančios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka sako, kad apie šiuos Lietuvos kultūros tarybos (LKT) pokyčius visos leidyklos išgirdo vasaros pradžioje, prieš pat atostogas, todėl tik dabar daugelis ima suvokti šios problemos mastą.
Tiesa, jis pripažįsta, kad ne visas leidyklas šis pokytis palies vienodai. Labiausiai tai aktualu leidykloms, leidžiančioms lietuvių autorius, ypač poeziją, eseistiką, publicistiką ir kitus nišinius žanrus, taip pat rinktinę grožinę bei humanitarinę verstinę literatūrą.
„Kalbame apie sumažintą finansavimą leidybai, tačiau aš pasakyčiau kitaip – tai iš esmės yra nutrauktas finansavimas, nes ką gi reiškia penkios paraiškos – tai visiškai niekas. Maža to, juk nebus taip, kad patvirtins visus projektus, geriausiu atveju galima tikėtis trijų projektų finansavimo iš penkių. O ką tai reiškia trys projektai valstybės mastu?“ – retoriškai klausė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius.
Jo teigimu, anksčiau leidykla teikdavo kartais net ir tris dešimtis paraiškų, iš jų rėmimą gaudavo apie dvi dešimtis. Tai, anot S.Repečkos, buvo gan solidus valstybės rūpestis nacionaline literatūra.
„Gali kilti klausimas – iš kur toks didžiulis paraiškų skaičius? Tiesą sakant, patys lietuvių autoriai dažniausiai kreipiasi į mus, mes vertiname rankraščius ir įdomiausias, vertingiausias knygas stengiamės išleisti. Dažniausiai su LKT parama iki šiol mums ir pavykdavo leisti tiek poezijos, tiek eseistikos, tiek debiutines ar eksperimentines prozos knygas. Taip suprantame savo kultūrinę misiją, kuri ir atsiskleidžia per literatūros autorių, žanrų bei stilių įvairovę“, – kalbėjo S.Repečka.
Pasak jo, sumažinus finansavimą ir radikaliai apribojus teikiamų paraiškų skaičių, galimybės leisti lietuvių autorių knygas drastiškai pasikeis. Jau dabar, redaktoriaus teigimu, leidykla sprendžia klausimą, kaip atsirinkti vos penkis projektus iš turimų keliolikos vertingų ir įdomių pasiūlymų.
Sumažinus finansavimą ir radikaliai apribojus teikiamų paraiškų skaičių, galimybės leisti lietuvių autorių knygas drastiškai pasikeis.
„Esame priversti atsisakyti ar kitiems metams atidėti ne tik labai įdomų debiutinį jaunos autorės romaną, bet ir literatūros klasiko D.Kajoko dienoraščių antrojo tomo leidimą“, – kalbėjo S.Repečka.
Paklaustas, ar pačios leidyklos neturi galimybės leisti lietuvių autorių knygų be paramos, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorius teigė, kad dėl itin mažos rinkos ši veikla yra nuostolinga, todėl valstybės prisidėjimas yra gyvybiškai būtinas.
„Galime paskaičiuoti: jei knygos tiražas yra 1000 egz., o knyga parduodama už 15 eurų – bendra suma yra 15 tūkst. eurų. Atmetus visus darbus, leidybos kainą, bent simbolinį honorarą autoriui – leidyklai lieka apie 2 tūkst. Eur. Tad kaipgi įmanoma už tokią sumą išgyventi leidyklai, kurioje dirba 15 žmonių. Be paramos tai tiesiog neįmanoma“, – kalbėjo S.Repečka.
Jis teigė, kad šioje situacijoje yra galimos kelios išeitys: autoriai, kurių paraiškas leidyklos atidės, turės arba patys ieškoti privačių rėmėjų, arba kurti vienkartines leidyklas ir rašyti projektus tai pačiai LKT.
Bet kuriuo atveju, pašnekovo teigimu, situacija yra labai sudėtinga, nes knygos išleidimo rūpestis guls ant pačių autorių pečių. „Net neabejoju, kad daugelis atidėtų autorių tiesiog apsišarvuos kantrybe ir tikėsis, kad jei ne šiemet, tai gal kitąmet jo ar jos knyga bus išleista“, – sakė S.Repečka.
Norint išsilaikyti, ketinama leisti daugiau populiarių ir komerciškai atsiperkančių vertimų, kurie užims lietuvių autorių vietą.
Paklaustas, kaip artimiausiu metu gali keistis pačios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos darbas, pašnekovas teigė, kad norint išsilaikyti, ketinama leisti daugiau populiarių ir komerciškai atsiperkančių vertimų, kurie užims lietuvių autorių vietą.
„Dėl šitokio LKT sprendimo pirmiausia nukentės lietuvių literatūra – tai akivaizdu, nes jau dabar esame priversti atsisakyti didelės dalies autorių ir kūrinių, kurių paraiškas būtume teikę LKT šiais metais. Tai, mano galva, yra akivaizdus nacionalinės literatūros žlugdymas, nes kitąmet pasirodysiančių lietuvių autorių knygų bus nepalyginamai mažiau nei šiemet“, – kalbėjo S.Repečka.
Tiesa, jis pabrėžė, kad leidykla ir toliau planuoja leisti populiaresnių žanrų lietuvių autorių knygas, pavyzdžiui, detektyvus. „Šitokios knygos yra neblogai perkamos, tad joms parama nėra būtina – išleidus didesnį tiražą knyga gali ir atsipirkti. Tačiau rimtesnio žanro knygos perkamos mažiau, jas išleisti be paramos yra nuostolinga. Maža to, parama leidybai kartu reiškia ir solidesnį honorarą autoriui, tad LKT prisideda ne tik prie knygų leidybos, bet ir prie rašytojų bei kitų su knygomis dirbančių kūrybinių žmonių gerovės. Taip pat ir prie viso literatūros lauko gyvybingumo“, – pabrėžė S.Repečka.
Pasak jo, bet kuri save gerbianti valstybė rūpinasi nacionaline literatūra, remia knygas ir autorius, nes tai yra ir tautos tapatybės, ir jos atsparumo, ir net saugumo klausimas. Tuo tarpu šis LKT sprendimas, redaktoriaus teigimu, yra visiškai priešingas ir sunkiai suprantamas.
Ūla Ambrasaitė: „Būtina ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių“
Leidyklų „Lapas“ bei „Vaga“ vadovė Ūla Ambrasaitė teigia puikiai suprantanti, kad šitokią situaciją lemia tiek infliacija, tiek ir jau kurį laiką nedidėjantis valstybės finansavimas visam kultūros sektoriui.
„Visiškai suprantama, kad tokioje situacijoje reikia ieškoti sprendimų ir LKT imasi taupyti lėšas projektų vertinime. Juk kuo daugiau projektų, tuo daugiau jų vertinimas kainuoja. Tai gan racionalus sprendimas šitokioje nedėkingoje situacijoje“, – kalbėjo Ū.Ambrasaitė.
Vis dėlto, jos manymu, apriboti teikiamų paraiškų skaičių visiems juridiniams asmenims vienodai nėra teisinga. „Yra leidyklų, kurios turi nemažai patirties, leidžia daug vertingų knygų, finansuojamų LKT, todėl sudėti visas leidyklas į vieną ir jas traktuoti kaip vienodus juridinius vienetus nėra adekvatu“, – teigė leidėja.
Anot jos, ateityje vertėtų ieškoti kokybiškų kriterijų, pagal kuriuos galima būtų klasifikuoti skirtingus leidėjus – gal tai galėtų būti leidyklų strateginio finansavimo konkursas ar vertinimas pagal leidyklų kvalifikaciją bei projektines patirtis.
Nedidėjant valstybės skiriamų lėšų leidybai, knygų leidėjai privalo ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių ir būdų.
Tačiau ji pabrėžė, kad nedidėjant valstybės skiriamų lėšų leidybai, knygų leidėjai privalo ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių ir būdų. „Vienas iš galimų variantų – filantropiniai fondai, kurie galėtų daugiau dėmesio skirti literatūrai. Tarkime, leidykla „Lapas“ jau ne vienerius metus dirba su „Baltisches Haus“ tapusiais mūsų architektūros serijos mecenatu. Toks sprendimas yra pasiteisinęs ir užtikrina leidybos tęstinumą“, – kalbėjo Ū.Ambrasaitė.
Pasak jos, jau tapo įprasta, kad privatūs rėmėjai ir mecenatai skiria finansavimą vizualiesiems menams, kinui bei kai kurioms kitoms kultūros sritims, tuo tarpu literatūra čia yra itin apleista sritis. „Tai vertinu kaip leidėjų iki šiol tinkamai dar neišnaudotą galimybę“, – pabrėžė pašnekovė.
Paklausta, kaip leidykla „Lapas“ šiais metais planuoja teikti paraiškas LKT, vadovė teigė, kad kaip tik šiuo metu svarstoma, kuriuos iš anksčiau numatytų leidinių įtraukti į penketuką, o kurių atsisakyti ar atidėti.
Problema slypi ir tame, kad tiek šiuolaikinė lietuvių literatūra, tiek klasika, verstinės knygos ir humanitariniai leidiniai ir net literatūros festivaliai yra sudėti į vieną finansavimo eilutę.
„Yra knygų, kurios gali būti išleistos tik gavus finansavimą. Tad akivaizdu, kad kitąmet vietoj penkiolikos ar dešimties leidinių geriausiu atveju turėsime penkis. Žinoma, niekas negali garantuoti, kad bus finansuoti ir tie penki projektai. Juk gali nutikti ir taip, kad iš penkių paraiškų nebus finansuota nė viena. Tad situacija išties yra labai sudėtinga“, – teigė Ū.Ambrasaitė.
Leidėjos teigimu, problema šiandien slypi ir tame, kad tiek šiuolaikinė lietuvių literatūra, tiek klasika, verstinės knygos ir humanitariniai leidiniai ir net literatūros festivaliai yra sudėti į vieną finansavimo eilutę.
„Jei mūsų prioritetas būtų skatinti ir puoselėti nacionalinę literatūrą, tuomet ją išskirtume iš kitų, o nesumestume visko į vieną katilą. Dabar akivaizdu, kad lietuvių literatūra yra tik viena iš daugybės kitų bendrame literatūros lauke. Kaip šioje situacijoje mąsto leidėjas? Jis turi penkis galimus variantus, todėl sprendžia, kuri iš LKT paremtų knygų galėtų būti labiau perkama. Ir jei pasirinkimas yra tarp lietuvių autoriaus ir verstinio užsienio rašytojo grožinio kūrinio, deja, pirmenybė bus teikiama užsienio autoriaus romanui. Ši strategija neišskirti lietuvių literatūros kaip vieno iš prioritetų yra labai ydinga“, – kalbėjo Ū.Ambrasaitė.
Vis dėlto, leidėja pabrėžė, kad šią situaciją nulėmė ne konkretus LKT sprendimas apriboti paraiškų skaičių, bet tai yra strateginio valdžios požiūrio į kultūrą nebuvimo pasekmė.
