Šioje knygoje publikuojami trys eilėraščių rinkiniai „Durys už durų“ (1983), „Smėlis ant slenksčio“ (1987), „Žiemos parafonija“ (1997), taip pat eilėraščiai nepatekę į rinkinius. Rinktinę „Tėvynės ieškojimas“ išleido leidykla „Slinktys“.
Visuomet laikęsis atokiai nuo viešojo literatūrinio gyvenimo įvykių, niekuomet nesiveržęs į pirmąsias gretas, E.Kelmickas užsitarnavo poeto atsiskyrėlio ir atskalūno reputaciją. Net ir jo debiutas 1975 metais įvyko be jo pastangų ir valios. Už tai atsakinga poeto sesuo Zita Kelmickaitė, nunešusi Edmondo eilėraščių pluoštelį Marcelijui Martinaičiui, kuris ir parengė pirmąją publikaciją kultūrinėje spaudoje.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Šitokią E.Kelmicko laikyseną nulėmė ir jo bohemiška jaunystė Vilniaus Gorkynėje, bičiulystės su tragiško likimo legendiniais poetais neformalais Rimu Buroku ir Borisu Lazukinu. Jis pats šio laikotarpio šiandien neromantizuoja teigdamas, kad anuomet jie visi buvo tartum „užminuoti savižudybės sindromo“ priešindami save su banalia tarybine aplinka. Tuo tarpu poezijos rašymas ir skaitymas buvo vienas iš tų retų būdų įsitikinti, jog vis dar tebesi gyvas.
-
Apie legendinį fotografą Požerskį filmą sukūręs Joris Skudra: „Mane domina žmonių kitoniškumas“
-
Socialinėje atskirtyje gyvenančius žmones fotografuojantis Artūras Morozovas: „Dažnai įsivaizduoju save jų vietoje“
-
Tarp mandalos dėlionės ir paminklo statymo – Karolis Kaupinis apie tai, kas lieka, o kas praeina
Eilėraščių rinktinės išleidimo proga su E.Kelmicku pasikalbėjome apie geografines ir konceptualiąsias tėvynės ribas, nacionalumo sampratą šiandien, asmeninę biografiją, tampančią neatsiejama Senojo ir Naujojo Testamento istorijos dalimi, antikvaro profesijos pamokas bei pasirinkimą būti laisvu bet kokiomis aplinkybėmis.
– Edmondai, neseniai pasirodžiusią savo kūrybos rinktinę pavadinote taip pat, kaip Czesławo Miłoszo esė knyga. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos ir įtemptos geopolitinės situacijos, tokį pavadinimą galima vertinti kaip savotišką provokaciją. Tad man įdomu, kokias prasmes pats sudėjote į žodžių junginį „Tėvynės ieškojimas“?
– Šioje knygoje nėra naujų eilėraščių, viskas rašyta kažkada seniai. Taip pat ir pavadinimas nužengė iš mano 1987 m. teksto. Tiesa, pradžioje turėjau kitą pavadinimo variantą – „Atminties kalėdojimas“. Turėjau galvoje visus svarbius gyvenimo įvykius, kurių liudininku tapau. Tačiau šiandien jau negaliu atsekti, kur tie įvykiai prasidėjo, kas juos nulėmė ir kaip jie paveikė mane patį bei kitus žmones. Tad šis pirminis pavadinimas, nors ir daug žadantis, tačiau, atidžiau įsižiūrėjus, yra tuščias ir be jokio turinio.
Kartą kiek netikėtai pats sau suformulavau paradoksaliai skambančią mintį: aš žinau, kodėl esu katalikas, tačiau nežinau, kodėl esu lietuvis.
O tėvynės ieškojimas yra tai, ką gali ištarti sau pačiam. Kartą kiek netikėtai pats sau suformulavau paradoksaliai skambančią mintį: aš žinau, kodėl esu katalikas, tačiau nežinau, kodėl esu lietuvis. Kaip lietuvis, aš neturiu patrauklaus ir įtikinančio pasakojimo, ar tai būtų V.Kudirka, ar J.Basanavičius, ar galiausiai M.K.Čiurlionis: kodėl jie visi laisvai pasirinko būti lietuviais? Galbūt netgi nepalankesnėmis aplinkybėmis, negu teko rinktis man ar daugeliui žmonių po karo, kai tas brežnevinio gyvenimo ritmas jau buvo benusistovintis.
Ką duoda imperija? Imperija duoda tarytum platesnį visuotinumo horizontą, visai kitaip sudėliotus geopolitinius tolius. Tačiau staiga paaiškėja, kad tai ne tiek horizontai, kiek įkapių plotas, apimantis kraujo ir mirčių statistiką. Kiek pareikalavo imperijos statymas, kurio pasekmės yra entuziastingas žengimas į bedugnę – tai imperinis mirties visuotinumas.
Kita alternatyva – tai Geroji Naujiena, kuri turi savą visuotinumą. Čia figūruoja visas sukurtas pasaulis ir kartu matoma transcendentinė perspektyva – joje yra erdvės ir mano tautiškumui. Tai viltingas būdo, kaip būti šalia kitų, ieškojimas.
Šiandien matome, kad nacionalumo patirčių būna labai visokių. Štai rusiškas nacionalumas, rusiškas pasaulis kelia pasidygėjimą, nes jame nėra vietos kitiems. Lygiai taip pat ir Irano mesianistiniuose paistaluose nėra vietos nei arabams, nei žydams.
Savo lietuviškumą renkuosi kitaip negu Basanavičius, Kudirka ar Smetona, bet renkuosi labai sąmoningai.
Tad esminis klausimas yra apie santykį su kitu žmogumi: kaip į savo nacionalumą integruoji kitus, kitokius? Tie du visuotinumai ir neišvengiama būtinybė atrasti sujungiantį horizontą galiausiai atveda prie to kito – ne įkapių horizonto. Šiuo velykiniu laiku man tai didelė paguoda: aš savo lietuviškumą renkuosi kitaip negu Basanavičius, Kudirka ar Smetona, bet renkuosi labai sąmoningai.
Taigi buvimas pasaulyje, tos mirties imperijos pasitraukimas kažkur į atminties pašalius, kur ji tolydžio vis labiau nyksta, šią akimirką ūžaujantys karai Persijoje, Ukrainoje – jie yra grėsmingi, bet manęs nebebaugina.
Kita vertus, kaip katalikui tėvynės ieškojimas kartu yra ir jos laukimas – tai dangiškosios Jeruzalės ilgesys. Nesu iš tų gamtmeldžių, kurie glaudžiasi prie akmens ar ąžuolo siurbdami iš jų energiją tartum kokią sulą. Tikiu, kad žmogų Dievas sukūrė iš žemės labai asmeniškai paimdamas molio gabalą į savo rankas ir nulipdydamas ne tik mūsų protėvius, bet ir mane patį. Tad žvelgiant iš šios perspektyvos supranti, kad kiekvienas mūsų esame netyčiukai, kurių laukta ir norėta.
– O jei kalbėtume apie geografines tėvynės ribas? Kaip suprantu, esate gimęs Klaipėdoje, tačiau didžiąją dalį laiko gyvenate Vilniuje. Turbūt neatsitiktinai ir knygos viršelyje yra įdėtas Vilniaus atvaizdas?
– Geografinės ribos – tai nuolatinis galvosūkis. Tarkime, lietuviškas Vilnius yra savotiška vizija – tai ir sapnas, ir pažadas, ir nuojauta. Tai kažkuo labai panašu į dangiškos Jeruzalės ilgesį…
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Vilnius tuo pat metu ir yra sostinė, ir nėra, iš kažkur atsiranda, tuomet kažkas atima, paskui vėl sugrįžta. Šioje istorijoje daug paradokso, netikėtumo, nes daug kas Vilnių kaip kokią antklodę vis traukia į save. Ir šiame dramatiškume slypi Vilniaus grožis, jo paslaptingumas.
O ar žinote, kad po karo Klaipėdoje buvo likę vos šeši vietiniai gyventojai? Šeši gyventojai… Tai tikrąja žodžio prasme yra miestas ant smėlio. Kartu tai ir puiki metafora.
Arba Kaunas… Kaip ir daugelis sovietmečiu buvau išmokytas nekęsti šio miesto ir tai buvo didžiulė tarybinių propagandistų pergalė, suskaldžiusi Lietuvą. O juk tai buvo laikinoji sostinė – mūsų valstybingumo istorijos atmintis.
Tad dabar aš mokausi susigrąžinti ir Kauną, ir Klaipėdą, ir mano tėvų gimtąsias vietas apie Raseinius. Tai irgi yra mano tėvynės ieškojimas ir jos ribų plėtimas, jos kontūrų perbraižymas savo paties atmintyje.
– Sakoma, kad poeto tėvynė pirmiausia yra kalba.
– Taip, bet kalboje irgi būna ankštoka. Tiesą sakant, poezija yra labai keista meno rūšis: tu ištari savo buvimą, tačiau jei nori būti išgirstas, turi atrasti vietos ir kitam žmogui – tam, kuris klausosi. Tačiau jo girdėjimo negali kontroliuoti.
Būtent todėl tas kelių žmonių suklusimas vienoje erdvėje skambant eilėraščiui yra stulbinantis dalykas. Pačia giliausia prasme poezija yra dovana tam tikru būdu tarti žodžius, kuriuos atpažįsta ir kiti. Kaip ir kodėl tai įvyksta, man iki šiol yra didelė paslaptis.
Vis dėlto šiandien labiausiai namuose jaučiuosi skaitydamas Senąjį ir Naująjį Testamentą. Ir taip jau daugiau nei keturis dešimtmečius. Šios knygos radikaliai pakeitė mano gyvenimą – jose radau eschatologinę perspektyvą ir nuoseklų pasakojimą, kuriame įsilieja ir mano paties biografija.
– Jaunystėje buvote aktyvus neformalaus kultūrinio gyvenimo dalyvis, Gorkynės bohemos atstovas, bičiuliavotės su poetu Rimu Buroku ir kitais hipiuojančiais klajūnais. Ar jūsų laikmečio Gorkynei, „Rotondai“, „Vaivai“ taip pat galima pritaikyti „tėvynės“ sąvoką?
– Ne, tai tebuvo lengvai padaromų sekmadienių vietos: trys buteliai spirituoto „Agdamo“ vyno ir štai tau sekmadienis. Dar trys buteliai – dar vienas sekmadienis. Taip per dieną galėjai pasidaryti ir septynis sekmadienius. Benediktinai septynis kartus per parą šlovina Dievą, o bohemoje septynis kartus galėjai nulūžti…
Šiandien labiausiai namuose jaučiuosi skaitydamas Senąjį ir Naująjį Testamentą. Ir taip jau daugiau nei keturis dešimtmečius.
Visi šie prisiminimai sensta, švinksta, blunka. Daugybė artimų to meto draugų mirė gerdami, vartodami narkotikus, kalėjime ar dar kur. Šios vietos mano atsiminimuose yra tuščios, bet jos grįžta per draugus ir atsiminimus apie juos.
Kokią vietą šiose bohemiškose priebėgose užėmė poezija? Tai buvo labai svarbus patiekalas iki nulūžimo: kol dar viena akis pramerkta, o ausis – atsikimšusi. Vis dėlto, poetinis kalbėjimas buvo didelė paguoda ir viltis – tai reiškė, kad tu vis dar esi gyvas.
Tačiau tiesa ir ta, kad visi tuomet buvome užminuoti savižudybės sindromo: buvome potencialūs celanai, van gogai, gogenai, verlenai, bodlerai ir rimbaud. Kaip ir visi jauni žmonės, ieškojome savo tikrovės sekdami kitų biografijomis.
Ar tai buvo bandymas susikurti sau tinkamą gyvenimui oazę? Galbūt. Bet tai vyko ne kuriant savo tapatybę, o priešinant save su ta banalia tarybine aplinka, kurioje, žinojai, egzistuoja ir kraujas, ir grėsmė būti sunaikintam. Beje, tas pats banalumas – blogio banalumas – nesunkiai atpažįstamas ir šiandieninėje Rusijoje, taip pat šiandieninėje Amerikoje.
Mes gyvenome provokuodami patys save ir žiūrėdami, ar pavyks išgyventi tose gyvybei pavojingose teritorijose. Gyvenome ant imperinių įkapių ir greitosiomis sukapotų patriotinių salotų, kurios nebuvo itin maistingos. Gal todėl ir bohemiškas purslojimas greitai išsivadėjo: kas nenumirė anksčiau laiko, paniro į depresiją arba atsitraukė į vienatvę.
Šiemet man yra labai simboliška sukaktis: 36 metus gyvenau Sovietų Sąjungoje ir štai jau 36 metus – laisvoje Lietuvoje. Nepriklausomos Lietuvos laikas man, pirmiausia, tai permąstymų laikas siekiant atrasti save iš naujo. Juk viskas keičiasi itin dinamiškai: žmonės, kurių pradedi nebeatpažinti ir nesuprasti, kontekstai, kurie tau visiškai svetimi, kultūros supratimas ir reikšmės… Nepaisant to, Poncijaus Piloto klausimas „O kas yra tiesa?“ niekur nedingo, jis nuolat skamba, net ir su skepsiu ar nusivylimu.
Kartais ir šiandien pasitaiko kultūrinių įvykių, kurie stipriai paveikia. Apie tai pasikalbu su savimi arba su man brangiais žmonėmis – žmona, vaikais, keliais bičiuliais. Laimei, nebereikalingas alkoholinis kuras, kuris anuomet buvo gyvybiškai būtinas. Mano didžiai nuostabai, pasirodo, yra be galo skanaus vyno, kuriuo mėgautis nebūtinas didelis kiekis.
– Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad visą gyvenimą likote poetu atsiskyrėliu, vengiančiu dalyvauti visuotinėje literatūros šventėje, besilaikančiu nuo viso to nuošaliau. Kodėl? Kas tai nulėmė?
– Ne visuomet socialiniai ritmai sutampa su vidiniais žmogaus ritmais. Ir tame nėra jokios mano puikybės ar rafinuotumo. Tiesiog trajektorijos prasilenkia ir nieko čia nepadarysi. Tarkime, „Poezijos pavasario“ laikas man buvo paskutinė galimybė užsidirbti pinigų plušant savo antikvariate. Gal todėl ir niekada nesiveržiau į renginius, nebuvau poetas aktyvistas.
Galų gale, aš turiu savo poezijos skaitymo būdą, kaip patiriu man įdomių poetų kūrybą. Tad kam veržtis į renginį, kuriame gerai rašantis poetas baisiai skaito savo puikias eiles. Kokia kvailybė yra klausytis to mekenimo… O gerai rašantį poetą galiu pagirti su juo susitikęs asmeniškai, paplekšnoti per petį, pasidalinti mintimis. Čia matau daugiau prasmės ir džiaugsmo.
Aš nieko nevengiu, nuo nieko nebėgu ir nesislepiu. Tiesiog gyvenu savo gyvenimą, kurio ritmai nebūtinai sutampa su kitų.
Bet tai mano kultūros vartojimo būdai, kitiems gal reikia išgirsti autentišką poeto balsą ir jo skaitymo manierą. Aš nieko nevengiu, nuo nieko nebėgu ir nesislepiu. Tiesiog gyvenu savo gyvenimą, kurio ritmai nebūtinai sutampa su kitų.
– Esate taupus žodžiui, niekada daug ir intensyviai nerašėte – per daugiau nei keturis dešimtmečius išleidote vos tris knygeles. Tad kas turi nutikti, kad eilėraštis pasirašytų?
– Šios knygos buvo tam tikro laiko, vidinių ciklų apmąstymai. Matyt, esu gan autistiškas žmogus – man būtina suformuluoti tam tikrus dalykus ir padėti tai į lentyną.
Nepriklausomybės laikas yra visiškai kitas, kitoks. Pats su savimi tyloje tas patirtis, įvykius, reiškinius aptariu, tačiau klausimas, ar turiu ką apie tai ištarti garsiai. Tai, žinoma, retorinis klausimas, bet, man rodos, jau turiu azarto pasakyti tam tikrus dalykus. Tačiau ar tai įvyks – dar nežinau.
Kas turi nutikti, kad pasirašytų eilėraštis? Tai paslaptis. Kaip meilė… Aš ir šiandien esu įsimylėjęs savo žmoną ir tai tęsiasi jau daugybę metų. Bet juk nežadinu jos kiekvieną naktį, kad tai pasakyčiau.
Panašiai yra ir su poezija. Nedraskau popierių, neraunu plaukų, nedaužau galvos į sieną, tačiau poetinį kalbėjimą nešiojuosi su savimi kaip galimybę, kaip pažadą. Gyvenimas teka sava vaga ir poezija kartais tiesiog ateina. Žinoma, reikia budėti, nes, kaip sakoma, nežinai nei dienos, nei valandos…
– Donaldas Kajokas yra sakęs, kad poezija iš esmės yra jauno žmogaus reikalas, mat, jo žodžiais tariant, su metais vis sunkiau pakelti tuos žaibo krūvius. Sutiktumėte?
– Donaldas yra mano bičiulis – kartais su juo susiskambiname ir nuoširdžiai pasišnekame. Suprantu, ką jis sako, ir tokia miglos versija išties gali egzistuoti. Tačiau teisę turi ir manoji… Literatūros istorijoje esama puikių poetinių tekstų, parašytų ne jauno žmogaus.
Pamenu prieš kokius keturis ar net penkis dešimtmečius perskaitytą Émilio Verhaereno eilėraštį: „Aš praskleidžiu tavo plaukus savo rankom senom…“ Tai nuostabus eilėraštis apie savo žmoną, parašytas seno žmogaus. Vadinasi, poezija nebūtinai yra išlydis. Tiesiog ritmas yra kitoks, ir į ketvirtą aukštą neuždusęs jau nebeįlipi.
Rašymas – gan paradoksali veikla, mat parašęs vienu metu ir išsivaduoji nuo to, ką ištarei, bet kartu ir įkalini save, prisiimi tam tikrus įsipareigojimus. Gal tai ir yra viena priežasčių, kodėl rašau nedaug – tai baimė prisiimti įsipareigojimus. Nežinau. Bet toks variantas irgi gali būti.
– Esate sakęs, kad savo pirmųjų tekstų negalėjote atiduoti spaudai, nes tai buvo labai intymu. Ar tas intymumo jausmas išlikęs iki šiol?
– Pernelyg gerai pažįstu šiuos savo eilėraščius, todėl ir intymumo problemos nebekamuoja. Jei palankiai susiklosto aplinkybės, aš visiškai nesivaržau jų ištarti.
Ne taip seniai šios mano knygos pristatymas vyko „Vilniaus aukciono“ galerijoje – suėjo senieji dinozaurai: Antanas A. Jonynas, Petras Vyšniauskas su savo dūda bei kiti. Buvo labai smagu deklamuoti savo eilėraščius, pačiam įsiklausyti į jų skambesį. Visus tekstus deklamavau iš atminties – viską iki šiol atsimenu. Vienas bičiulis po renginio priėjo ir pasakė, kad man reikia pasirodyti gydytojams, nes tai nėra normalu (juokiasi).
Mano eilėraščiai yra biografinės tikrovės, o kartu ir už manęs paties slypinčios tikrovės išgyvenimas, padedantis geriau suprasti ir įvardyti visa tai, kas yra ir kas buvo.
Bet žinote, tai nėra kažkokia nepakeliama našta, mat aš galvoje turiu ne eilėraščius, o savo paties gyvenimą, savo biografiją. Minėjau, kad jau keturis dešimtmečius tikrąja žodžio prasme gyvenu Senajame ir Naujajame Testamentuose. Man tai yra biografinės knygos, tiesiogiai susijusios su mano paties gyvenimu.
Štai kodėl Abraomas, Jokūbas, Dovydas man nėra kažkokie svetimi personažai – jie yra mano giminės. Tokiu būdu mano paties biografija yra teisėtai sugrąžinta į visos žmonijos istoriją, kurioje gali atpažinti antropologinį tiesos ir vilties ilgesį, bendrą visiems žmonėms.
Tad ir mano eilėraščiai yra biografinės tikrovės, o kartu ir už manęs paties slypinčios tikrovės išgyvenimas, padedantis geriau suprasti ir įvardyti visa tai, kas yra ir kas buvo. Juk geroji naujiena yra tai, kad net ir blogio imperijoje gyvendamas žmogus gali pasirinkti būti laisvas.
Karas ir pokaris nėra jokia praeitis, tai kartojasi kiekvieno mūsų kasdienybėje. Kaip ir Jėzaus prikelto Lozoriaus, su visomis įkapėmis išėjusio iš kapo, istorija arba Marijos Magdalietės, tepančios Jėzui kojas brangiaisiais tepalais, – visa tai šiandien man yra dabartis, kuri vyksta nuolat ir amžinai.
Poezijoje yra tai, kas kažkokiu būdu – kitaip nei rauginti kopūstai ar agurkai – išlieka ilgesnį laiką. Tai neyrantis švarumas, kuris kaskart ištarus vėl yra prikeliamas gyvenimui: eilėraščio tikrovė atgyja ir tampa aktualia dabartimi.
Štai kodėl skaitydamas „Iliadą“ taip pat gali atpažinti tą pačią materiją, iš kurios visi esame nulipdyti, ir pirštus, kurie mus lipdė. Šitaip laikas tampa ne juodąja skyle, kuri mus visus praryja, bet viltimi. Juk žvelgdamas už lango nematai, ką galima būtų pavadinti tėvyne, bet žvelgiant į vidų nėra to, kas ji nėra.
– Ne vieną dešimtmetį prekiavote meno kūriniais, buvote įkūręs savo antikvariatą, tačiau prieš keletą metų jį uždarėte. Įdomu, kuo gyvenate šiandien?
– Tai labai įdomi profesija, jos dėka gyvenau tarp daiktų, turinčių ne tik atmintį, tačiau ir vertę. Būtent tai man leido dar sykį įsitikinti, kaip Tarybų Sąjungoje visi buvome paversti internatiniais auklėtiniais be jokios atminties, be pagarbos asmeniui, istorijai, praeities kultūrai.
Daiktai – panašiai kaip eilėraščio eilutės – taip pat yra biografijos dalis. Šiandien man labai įdomu, kaip konkretūs meno kūriniai gyvena mano paties namuose. Kažkuria prasme dėl jų namai virsta asmeninio kelio žurnalu, savotiška iliustracija. Juk aš pats labai sąmoningai pasirenku kokį kūrinį kabinti virtuvėje priešais stalą, prie kurio kasdien valgau. Aš renkuosi, į ką žiūrėsiu. Kažkuria prasme mano kūrinių kabinimas ant sienos taip pat yra autobiografijos rašymas.
Kažkuria prasme mano kūrinių kabinimas ant sienos taip pat yra autobiografijos rašymas.
Na, o šią veiklą, maitinusią mane kelis dešimtmečius, bandau pamažu užbaigti. Tai buvo mane praturtinusi, daug ko išmokiusi profesija. Bet jau pakanka, daugiau nebenoriu tame dalyvauti. Bandau susikaupti, visus kūrinius suskirstyti į lotus ir su jais atsisveikinti. Žinoma, dėl to ši profesija niekur nedings – jos dėka daiktus, meno kūrinius aš jau matau visiškai kitaip.
Kuo gyvenu dabar? Su didžiuliu džiaugsmu iš naujo skaitau Josepho Ratzingerio dvasiniu testamentu pavadintą knygą „Kas yra krikščionybė“. Su nemažesniu džiaugsmu mėgaujuosi teologų Hanso Urso von Balthasaro, Adrienne’os von Speyr kūriniais. Taip pat nekantriai laukiu, kada galėsiu užgulti istoriko Stepheno Kotkino trečiąją knygos apie Staliną dalį, kuri angliškai turėtų pasirodyti šiais metais.
O dėl mūsų neramios dabarties per daug nesijaudinu. Tikiu, kad pasaulis tebėra tvirtose ir mylinčiose Dievo rankose. Juk jis nežaidžia kauliukais ar kortomis iš mūsų likimo. O žmonių veiksmai tokie buvo visuomet. Žinoma, laikai baisūs, įvykiai siaubingi, tačiau net ir tai negali užgožti vilties ir eschatologinio visos žmonijos pažado.
