Spektaklyje aktorių trupė bando atkurti legendinį lietuvių spektaklį – Oskaro Koršunovo „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“ – ir taip sugrąžinti pilnatvę į savo pačių ir teatro dabartį.
Tačiau atkūrimas po truputį virsta kažkuo kitu: senstantis režisierius vaikosi praeinančios šlovės, aktoriai sprendžia meilės ir asmeninio išsipildymo klausimus, o sėkmės akimirkų nepavyksta užfiksuoti ilgiau nei sekundei. Scenoje pasirodys Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Vaidotas Martinaitis, Juozas Budraitis ir kiti LNDT aktoriai, šalia jų – archyviniai įrašai apie teatrą, pokalbiai su režisieriais, aktoriais, jų svarstymai apie teatro prigimtį.
Pokalbyje 15min K.Kaupinis pasakoja, kodėl laiko bėgimo temai reikia būtent teatro efemeriškumo, kuo budistų mandala skiriasi nuo Vakarų pasaulio noro įsiamžinti akmenyje ir kodėl laikinumo jausmas šiandien yra ne tik asmeninė, bet ir visuomeninė patirtis.
– Daugeliui kultūros žmonių ir jos mėgėjų esi labiau pažįstamas kaip kino režisierius, scenaristas, bet mažais žingsniais ateini ir į teatro sceną. O dabar kuri pirmąjį savo dramos spektaklį, parašei ir pjesę. Kaip atėjai iki teatro?
– Dirbdamas prie kokio nors kūrinio, dažniausiai galvoju apie tai, kokia medija galėtų būti tinkamiausia jam. Daug režisierių dirbdami turi savo sferą ir galvoja, kokią medžiagą galėtų pasitelkti būtent joje. Aš galvoju priešingai. Visų pirma svarstau apie tai, kas man svarbu ir įdomu, o po to ieškau sferos, kurioje tema labiausiai tiktų. Kinas? Scena? Popierius ir tekstas?
Šio spektaklio siužetas yra apie tai, kaip aktorių trupė bando išsaugoti bepraeinančią legendą. Lietuvos kultūros lauke girdėdavau atsikartojantį leitmotyvą apie legendinius lietuvių teatro laikus ir apmaudą, kad jie praėjo. Sakoma, kad būtų gerai juos susigrąžinti.
Pradėjęs žiūrėti archyvinę medžiagą apie Lietuvos teatrą, supratau, kad šis leitmotyvas atsikartoja – prieš 20 metų žmonės sakė tą patį: buvo legendiniai laikai. Tai byloja, kad teatras labiausiai efemeriška meno plotmė, nes visur kitur užfiksuojamas ir laikas, ir materija. Kitose meno formose kažkas pasilieka, o teatre nelieka, jis laikinas.
Jeigu nori bandyti nematęs spektaklių ar nežinodamas asmenybių nuosekliai praeiti per teatro istoriją, tenka žiūrėti spektaklio įrašus, o jų yra mažai. Visiškai kitaip vyksta su kinu – jis ir kuriamas kaip įrašas, o ne gyvas potyris. Gyvas žmonių susidūrimas, interakcija sudaro vieną esminių teatro meno principų. Juk žiūrint kiną ekranas laiko ir erdvės prasme atskiria.
Dabartiniame laike, kai kyla egzistencinių klausimų – ar bus Lietuva, ar jos nebus? Ar ateis karas, o gal ne? – efemeriškumas yra svarbi tema, pasąmoningai esanti mūsų galvose. O mano kartai ši tema ir asmeniška – po truputį suprantamas ir mūsų pačių laikinumas. Artėjant 40-mečiui, idealiausiu atveju žmogus jau bus pragyvenęs pusę savo laiko šioje žemėje.
Tad tokie komponentai ir sudėliojo taip, kad šiai temai norėjosi būtent tokio siužeto ir kad jis geriausiai atsiskleistų teatre ir turi būti parašytas teatrui.
– Šią pjesę pristatei 2024 metų pabaigoje, ji buvo perskaityta „Versmės“ dramaturgijos festivalyje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Kalbėdamas apie kino scenarijų rašymą esi sakęs, kad, kai perrašinėji juodraštį, jį perrašai iš naujo, tarsi sukuri naują filmą. Praėjo nemažai laiko nuo pjesės pristatymo – tiek kultūros protestai, tiek filmo „Badautojų namelis“ premjera. Ar iš naujo perrašinėjai ir pačią pjesę? Iš kur apskritai kyla noras „iš naujo perkurti“?
– Noras perrašyti ateina iš dviejų dalių. Visų pirma iš baimės, kad tai, kas parašyta, taps nebeaktualu ir neamžina. Tad jei įvykiai, kuriuos ir dabar paminėjai, nuskandina temą arba staiga tema tampa nebeaktuali, vadinasi, menininkas nepataiko ir jo kūrinys yra vienadienis, o tokių kūrinių mums mažiausiai reikia.
Man regis, kad žurnalistika dirba su įvykiais, ji gaudo tai, kas šiandien yra naujiena, ją komentuoja. Menas turi privilegiją šiek tiek iš toliau pasižiūrėti, pagalvoti, kas yra bendresnio, kokia yra laiko dvasia. Tad noras perrašyti ateina pajutus, kad gali greitai pasenti, o antras dalykas – supratus, kad ir pats pasikeičiau, kad gal man pačiam nebeaktualu. Vėlgi nepataikiau – nesupratau, kaip aplinkybės pakeis mane. Todėl nereikia skubėti. Pats dažniausiai turiu „failą“ su kokiomis nors idėjomis, kilus vienai ar kitai, įsirašau ją, o tik paskui pasižiūriu – vienos idėjos greičiau pasensta, o kai kurios ilgiau laikosi.
„Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ – metakūrinys apie laiką, tad jis tam tikra prasme nesensta, lieka atsietas nuo aktualijų, bet kartu tai ir tema, kuri dėl tam tikrų priežasčių yra aktuali visiems: tiek teatro žmonėms, tiek mums visiems, tiek nemažai daliai teatro menininkų, kurie ilgisi praėjusių laikų ar žmonių, kurie išėjo ar jų šlovės valanda jau praėjo.
Klausimais, kaip su šiais jausmais tvarkytis – aktualus absoliučiai visiems. Ypač pastaraisiais metais, kai buvo daug kalbama apie „jaunuosius“ kūrėjus tarsi dedant akcentą, kad jaunas – savaime vertinga, o tada labai greitai tą jauną pradeda vytis kitas jaunas. Ir nebespėji pamatyti, kada tu jau – nebe jaunas. Laikas toks – jis eina.
– Kai žiūrėjau pjesės skaitymą ir mąsčiau apie šią temą – savo pačios santykį su laiku ir laikinumu, mirtimi, pabaigos atėjimu, viduje tai nesusivokė kaip problema, o veikiau kaip duotybė. O ar tau tai – duotybė ar problema?
– Turiu hipotezę, kad žmogui tai neatrodo kaip problema, kai jis turi tikėjimą. Kalbu apie tokį tikėjimą, kai žmogus tiki, kad tai, kas mums skirta šiame pasaulyje, nėra viskas, kas mums skirta apskritai. Kad yra tąsa – ir prieš šio materialaus pasaulio, kuriame gyvename, laiką ir po jo.
Pažįstu nedaug žmonių, kurie, būdami netikintys, labai ramiai tvarkosi su savo laikinumu. Ateistą gana kraupiai veikia artėjanti jo gyvenimiško pasaulio pabaiga, o tikinčiam žmogui dažniau yra šiek tiek ramiau. Nepaisant to, ar jo tikėjimas yra religinis, t.y. jis laikosi dogmų ir etinių mokymų, ar tiesiog turi neapibrėžtą tikėjimą, sklandantį ore ir sunkiai žodžiais suformuluojamą, bet mano, jog už šio pasaulio egzistuoja tąsa.
– Viename interviu skaičiau tavo frazę: tikėjimas virsta įsitikinimu santykyje su Dievu. Kas tai per procesas? Ką reiškia, kai tikėjimas pereina į įsitikinimo plotmę? Ar tavęs paties tai negąsdina?
– Ne, negąsdina. Kalbėdamas apie įsitikinimą, omenyje turėjau tai, kad gyvendamas, stebėdamas aplinką gali pastebėti dalykus ir tendencijas, kurie su laiku tampa atsakymu – taip tikrai yra.
Žmogaus atėjimas ir išėjimas iš šio pasaulio – jeigu procesą pamatome kelis kartus – liudija apie atsikartojimą, panašumą. Tarkime, kūdikis įsčiose ir mirštantis žmogus, jei jis išeina ramiai, ne kančioje, kaip jis traukiasi į tamsią, šiltą erdvę, sukasi į kamuoliuką, yra panašūs. Tokie dalykai tampa pačiu paprasčiausiu įrodymu, kad yra nematoma Mėnulio pusė, į kurią išeini ir iš kurios ateini. Mane tai įtikina, esu tikras, kad mano tikėjimas nėra tik haliucinacija. Žmogaus protu man per sunku tai paaiškinti, bet jaučiu, kad taip tikrai yra.
Tai nėra įsitikinimas, kuris skleidžiamas misionieriška prasme, nes, man atrodo, tam reikia paties žmogaus empirinio patyrimo. Bet, jei paklausei manęs, galiu ramiai atsakyti, kaip yra.
– Pasakysiu, kodėl mane gąsdina – mano galvoje „įsitikinimas“ yra toks dalykas, kurį žmogus, kaip ir minėjai, skleidžia. Uždaviau šį klausimą ne tik dėl to, kad užsiminei apie religiją ir tikėjimą, santykį su Dievu, bet ir dėl to, kad ši tema – klausimas apie įsitikinimą ar įsikibimą į kažkokią tikrovę atrodo šiek tiek susijęs ir su spektakliu.
– Įsitikinimas, apie kurį kalbu aš, yra kitoks: taip galvoju, kol man kas nors argumentu, įrodymu, potyriu neparodo, kad yra kitaip, o tada galiu pakeisti savo įsitikinimą.
Tai, apie ką kalbi, spektaklyje yra labiau ne įsitikinimas, o įsikabinimas į „čia ir dabar“ ir materialųjį pasaulį, negalėjimas jo paleisti, naivus tikėjimas, kad pabaigos nebus. Naivus tikėjimas, kad jei prašvito saulė, tuomet ji toliau ir švies. Jeigu atėjo laimė, tai ji ir truks. Jeigu įvyko meilė, ji visuomet liks įsimylėjimo stadijoje. Tokie pakilimo momentai, kurie yra laikini, efemeriški. Spektaklyje kalbama daugiau apie tai.
– Pjesės centre – legendinio lietuvių spektaklio atkūrimo vyksmas. Kaip suprantu, kūrybiniame procese būta įvairių galimų atkuriamo spektaklio variantų, bet galiausiai pasirinkai Oskaro Koršunovo „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istorija“. Kodėl būtent jis?
– Šis spektaklis man paauglystėje buvo pirmasis, kuriame tikrai pasinėriau į teatrą ir jo magiją. Tokia buvo mano asmeninė patirtis.
Tiesa, rašant pjesę ir galvojant, kas galėtų būti tas legendinis spektaklis, kuris bus atkuriamas, visų pirma parašiau įvairiems teatro kritikams, kad jie surašytų dešimtukus spektaklių, kurie, jų nuomone, yra legendiniai, be kurių Lietuvos teatras neegzistuotų. Kritikų dešimtukai diametraliai skyrėsi ir nebuvo jokių sutapimų tarp skirtingų kritikų, tuomet supratau, jog beviltiška ieškoti objektyvių parametrų ir galiausiai pasirinkau tą spektaklį, kuris paliko įspūdį man.
Dar viena aplinkybė – LNDT trupėje dirba Dainius Gavenonis su Rasa Samuolyte, jie vaidino tame spektaklyje. Shakespeare‘o „Romeo ir Džiuljeta“ kaip medžiaga daug kam atpažįstama, siužetas gali būti paprastai primintas. Bet spektaklyje pasirodys tik šio spektaklio nuotrupos, jos – baltas siūlas, kuris galėtų laikyti siužetą.
– Spektaklio skaityme buvo gausu humoro – švelnios pašaipos, autoironijos. Manau, kad tai veikia kaip tąsa ir kitiems tavo darbams. Tiesa, šiame spektaklyje daug nuorodų į realius žmones – tarkime, režisierių Oskarą Koršunovą ar Juozą Miltinį, su teatru kurį laiką dirbusį filosofą Kristupą Sabolių. Visi jie pasirodo archyviniuose įrašuose, o štai aktoriai „vaidina patys save“. Ar nebaisu įžeisti tų žmonių, kurie spektaklyje pamatys save?
– Žinoma, kad baisu. Todėl ir ieškau, kad būtų balansas, kad nepasinaudotumei žmonėmis, o labiau archyvine medžiaga, kiek jos reikia fikcinei realybei kurti, kurioje gali nardyti kaip nori. Bet toks darbo metodas – balansuoji tarp šių ribų. Šis metodas turi ir teigiamą atspalvį – žmogus žiūrėdamas, ypač jeigu pinami faktai ir fikcija, gali nebeskirti, kas yra tikrovė, o kas – fikcija.
Ir man kaip teatro žiūrovui vienas pagrindinių uždavinių yra susikurti tokią realybę, kurioje tikėčiau viskuo, kas yra scenoje, tikėčiau menine tikrove. Dažniausiai spektakliuose ja netikiu. Matyt, tai įvyksta ir dėl hiperrealybės įtakos, kurioje gyvename: telefone galiu turėti bet kokius vaizdus, pamatyti radikalius patyrimus, viskas gali būti transliuojama. Turbūt nebėra nieko, kas būtų nenufilmuota: patys intymiausi žmogaus gyvenimo dalykai jau išrodyti stambiais planais.
Teatre bet koks netikslumas – vaidybinis, siužetinis – verčia mane sukryžiuoti rankas ant krūtinės ir sakyti: „Ne, manęs čia taip nepaimsit“. Dėl to ir statydamas ieškau būdo taip susikonstruoti pasakojimą, kad patikėčiau pats. Tam reikia įsitraukti ir realybę – archyvus. Kad pats galų gale neskirčiau tikrovės nuo fikcijos. Ir viskas taptų teatrine tiesa, į kurią žiūriu. Tokia režisūrinė prieiga.
Bet yra ir kitas dalykas: Valentinas Masalskis viename interviu K.Saboliui, o šią medžiagą naudojame spektaklyje, pasako, kodėl jam teatre nepatinka vaizdo projekcijos. Anot jo, ekrane – miręs, jau praėjęs laikas, o scenoje vyksta viskas dabartyje. Problema atsiranda, kai abu laikai rodomi tuo pat metu, o žiūrovas negali suprasti, kurią sąlygą jam priimti. Šis konfliktas man pats įdomiausias. Pamatęs šią V.Masalskio ištarą užsibrėžiau, kad tai ir bus mano esminis uždavinys – šias realybes suderinti taip, kad jos viena kitai netrukdytų, o padėtų, papildytų.
– „Versmių“ skaitymas buvo neįprastas ir tuo požiūriu, kad jame jau buvo įterpti archyviniai kadrai – jie su pjese, kurią pats ir parašei, kontrastuodavo, papildydavo. Esi ne kartą sakęs, kad tau apskritai patinka dirbti su archyvais. Kaip jie prisideda – tematiškai, idėjiškai – prie bendro vaizdo spektaklyje?
– Sėdau ir iš eilės žiūrėjau įvairias archyvines – daugiausiai LRT – laidas apie teatrą, po truputį pradėjo vertis temos. Vienas didesnių atradimų – labai daug laiko skiriama kalbėjimui apie laiką, laiko bėgimą, svarstoma apie tai, kad kažko neliko, praėjo, neišliko. Atsivėrė bandymas teatre užčiuopti, pagauti, sustabdyti, materializuoti – tiek jausmą, tiek laiką.
Rašant pjesę būdavo taip: arba parašydavau pjesės dalį ir tuomet ieškodavau archyvo, kuris šiai scenai tiktų kaip vaizdo medžiaga, o kartais žinodavau iškarpas ir jau tuomet rašydavau pjesės dalį. Taip ir suvedžiau visas 11 scenų. Pjesėje videomedžiaga ir ištaros yra tarsi tekstas. Skaitant gali pasirodyti, kad tai – personažų fikcinis tekstas.
Bet šiuo atveju, kai archyvinė medžiaga yra įvairių žmonių pasisakymai, tai – jau tikrovė. Kalbantis žmogus užveda ant kelio ir toliau tęsi jo užduotą mintį rašydamas pjesę. Tai – dramaturginio darbo metodas – tarsi rastumei senus papiruso gabalėlius ir reikėtų „prisipiešti“ tai, ko trūksta. Man tai – maloni medžiaga dirbti. Kaip užduotis ar žaidimas bandant įsivaizduoti, kas gali būti šalia tikrų dėlionės detalių. Panašiai buvo parašyta ir „Nova Lituania“, turbūt ir „Badautojų namelis“. Tiesiog patinka šis darbo metodas, bet susikuriu su juo nemažai problemų.
– Kuria prasme?
– Žiūrovai tokiuose kūriniuose ne visada gali sau lengvai nusibrėžti skirtį tarp tikrovės ir fikcijos. Ir ne visiems tai malonu.
Danilo Kišo knygoje „Boriso Davidovičiaus kapas“ autorius tokiu būdu maišė istorinę tikrovę su savo galvoje sukurta fikcija, o tai lėmė jo ištrėmimą iš tuometinės Jugoslavijos. Toks metodas suveikia kaip beletristikos pergalė prieš istorinę tikrovę, o tam, kas nori istorinės tikrovės ir tiesos tvirtumo, tai kelia nervą.
– O kodėl žmonės nori istorinės tikrovės ir tvirtumo joje?
– Bijo, kad laikas eina. Jie nori užsifiksuoti tame laike ir kad bent kas nors nepakistų.
– Kad kažkas būtų amžina?
– Taip. Ir dabar mūsų tėvų ir senelių kartoje galime pamatyti nuolatinius mūšius dėl to, kas buvo esminis žmogus ar žmonės Sąjūdyje ar Nepriklausomybės paskelbime. Atrodytų, užtenka to, kad padarei viską, kad tai įvyktų, įvyko ir tebūnie. Valstybės nepriklausomybės atkūrimas lėmė didžiulį gėrį šimtams tūkstančių ar milijonams Lietuvos gyventojų, bet artėjant gyvenimo pabaigai iškyla noras „atsižymėti“, kad kertiniai žmonės buvome „mes“. Nė vienas iš mūsų nuo šio noro nesame apsaugoti.
Menininkus tai ypač liečia, kadangi vienas iš menininko variklių yra ego, dėmesys, šlovė. Paragavus tai tampa narkotiku, prie kurio priprantama, norima vis daugiau ir daugiau. O tikrovė tokia: yra tavo pakilimas ir tavo išėjimas. Ir niekas negali nuo to pabėgti.
– Bet ir tau pačiam artima ši įtampa?
– Taip, nes puikiai suprantu, kad ir pats šiuo keliu turėsiu praeiti. Savo kūrybinį kelią pradedi galvodamas, ką nori nuveikti, tada kas nors pastebi, jau gal žino pavardę, o kada nors turės įvykti ir išėjimas į užmarštį, į niekur, į nebūtį. Netgi jeigu pavyktų užsirašyti savo pavardę į kokį nors „kanoną“, tavęs vis tiek neliks. Kas iš tos pavardės, jei tavęs paties neliks? Teks prieiti ribą, po kurios išeisi. Manau, kad ši patirtis einant laikui daugeliui menininkų galvoje vis labiau styro.
– Man regis, kad pjesėje šis matmuo, apie kurį kalbame, yra tvirtas ir ryškus. Jame daug veikėjų, kurie nori įsiamžinti – nuo režisieriaus, norinčio paminklo sau, iki filosofo, trokštančio dalelės režisieriaus šlovės, ir aktorių, siekiančių pagrindinio vaidmens. Šių žmonių varomoji jėga, kaip tu ir sakai, ego įtvirtinimas, patvirtinimas, monumentas, kanonas. O kokia kita galėtų būti motyvacija be šios?
– Mėgautis mandalos dėliojimu. Kaip elgiasi budistai: mandalą malonu ir gražu sukurti, bet nesikliaujama iliuzija, kad ji bus užpilta apoksidine derva ir liks nejudinama. Jai yra lemta būti sudėliotai ir išpustytai. Reikia priimti tai, kaip savaime suprantamą dalyką.
Man atrodo, Vakarų mene ir kultūroje glūdi noras įsikūnyti akmenyje. Pats jaučiu, kaip mane tai veikia – nemėgstu, kai mano kieme yra koks išmintas žolėje pėsčiųjų takelis, norėčiau, kad ten būtų plytelės. Takelis liudija man apie kaimišką ciklą – užėjo tas laikas, praėjo, o žmogus – bereikšmė būtybė, kuri praeina tuo takeliu ir jis nieko nelemia. O kai žmogus išsigrindžia taką akmeniu, tuomet gamta su juo turi bandyti kovoti, piktžolėmis veržtis pro jį.
Noras įsipaminklinti bei įpaminklinti miesto erdves Vakarų kultūroje gajus, o tai – noras nugalėti laiko bėgimą visomis prasmėmis. Ne tik žmogui, bet ir kultūrai, tautai, civilizacijai. Sunkiai su tuo tvarkomės.
– Šios temos svarbios ir pjesėje, spektaklyje. Ar radai atsakymą, kodėl Vakarų kultūra taip juda, kodėl jai tas taip svarbu?
– Tai, ką pasakysiu – tik mano hipotezė. Žmogus mūsų kultūroje – individas, jis iškyla virš amžinybės, o tada pagal savo paveikslą, savo paties laiką pradeda tvarkyti visą savo aplinką.
– Kalbi apie įcentravimą į save?
– Taip. Žmogus yra laikinas, sensta ir susiduria su problema, kurią visą gyvenimą ir sprendžia. Menininko gyvenime tas atsispindi dar ryškiau ir opiau.
Bet tai nėra tik apie akmenis, o ir apie botokso pripurkštą veidą – jis juk irgi įpaminklina, paralyžiuoja raumenį, stabdo nuolatinį veido kismą, sustingdo, mumifikuoja. Tai – ištisa epidemija, apėmusi didelę dalį mūsų visuomenės.
– Ar statydamas šį spektaklį nori paerzinti žmones?
– Taip. Noriu, kad jie atkreiptų į tai dėmesį, nes niekas apie tai nepagalvoja. Jeigu daugiau žmogus galvotų apie laiko ėjimą ir apie savo, kaip būtybės, laikinumą, tai būtų nuolankesnis kitam žmogui. Ir būtų šiek tiek mažiau egomaniakas ir galbūt tiesiog geresnis žmogus.
Manau, savo laikinumą supratęs žmogus geriau įvertina, dėl ko svarbu plėšytis, nervintis, o kas – visai nereikšmingos byrančios smėlio smiltys.
– Spektaklyje atsiranda jautri vieta iš tavo asmeninio gyvenimo. Spektaklio scenografės ir tavo žmonos Paulės Bocullaitės mama serga sunkia liga ir ji pasirodo spektaklyje. Kodėl vis dėlto atsirado ši mizanscena? Man ji pasirodė labai intymi.
– Tai – labai reta galimybė, kai žmogus savo pačiu gyvenimu patiria tai, kas galėtų būti vadinama „pakibimu“ tarp „čia“ ir „ne-čia“ dėl minėtos ligos specifikos. Mano uošvė – Daiva Stubraitė – turi viena originaliausių santykių su mirtimi ir anapusybe būtent dėl šios ligos. Kalbant apie šią temą būtų gaila jos balso neišgirsti, nes jis suveda visa tai, apie ką kalbama spektaklyje, į vieną gana aiškią liniją.
Dokumentinis intarpas tarsi nugali bet kokią meninę tikrovę, nes viskas prieš ją nublanksta. Viena vertus, bandai įtikinti žmones, kad tai, kas vyksta prieš juos, yra ypatinga, tikra, svarbu, įtraukia, bet užtenka paprastų žodžių iš lovoje gulinčio žmogaus, nufilmuotų visiška statiška kamera, ir viskas nublanksta kaip sprigtelėjus pirštams dingtų visa magija.
D.Stubraitė – unikalus žmogus ir jos patirtis yra unikali. Yra žmonių, sergančių polineuropatija, bet nežinau, kiek jų geba šitaip skaidriai savo būseną reflektuoti kaip ji. Norėjosi, kad ji būtų šiame spektaklyje dar ir dėl to, jog pati yra aktorė.
– Galiausiai – ko tikiesi iš žiūrovų? Ką norėtumei, kad jie patirtų, pajaustų, suprastų?
– Kad susimąstytų apie savo laikinumą, apie laiką, jo bėgimo grožį, tragiškumą savo pačių atžvilgiu. Ir kad išeitų iš spektaklio apimti, jeigu yra darni šeima, Kūčių vakarienės jausmo. Kai nepaisant visko, būna gera po jos.
