Jevgenija Kuznecova – rašytoja, vertėja ir medijų tyrėja, dirbanti literatūros, kalbos ir komunikacijos srityse. Ji verčia iš anglų, ispanų ir vokiečių kalbų, o akademinį kelią vainikavo literatūros analizės disertacija, apginta Ispanijos Deusto universitete.
Profesinėje karjeroje Kuznecova dirbo medijų konsultante Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO), Jungtinių Tautų biure Ukrainoje ir kitose tarptautinėse institucijose.
Tarp jos kūrinių – viena skaitomiausių praėjusių metų knygų Ukrainoje tapęs romanas „Kopėčios“, dar prieš karą parašytas etnografinis gidas apie Ukrainos kulinarinius įpročius ir net mokslo knyga, kurioje analizuojama SSRS kalbos politika.
Pirmąją interviu dalį skaitykite čia: Ukrainiečių rašytoja Kuznecova: Baltijos šalys galėtų tapti pavyzdžiu, kaip mokytis rusų kalbos
– Paradoksalu, tačiau nuo pat karo pradžios rusų agresija, galima sakyti, neišvengiamai suteikė ukrainiečiams stiprų susivienijimo jausmą – kaip tauta jūs tapote stipresni nei bet kada anksčiau. Kaip šis lūžis paveikė literatūrą? Kuo ukrainiečių literatūra šiandien skiriasi nuo tos, kuri buvo kuriama iki plataus masto invazijos?
– Po plataus masto invazijos Ukrainoje prasidėjo tikras literatūrinis pakilimas. Ukraina visada buvo labai literatūriška šalis. Yra tautų, kurių kultūros centras – muzika ar kitos meno formos, o Ukrainoje ypatingą vietą užima žodis. Poezija čia visada buvo svarbi, tačiau apskritai galima sakyti, kad žodis yra mūsų stiprybė. Todėl net karo sąlygomis literatūra išgyvena pakilimą.
